V. Vyšniauskas. Yranti istorija ardo valstybę

Gedimino kalno irimas nėra vien geologinis procesas, nesusijęs su dabartine Lietuvos būkle. Tie patręšę kuoleliai, laikantys paskutinę atramą, be kurios veikiausiai sugriūtų didžiausias istorinis paminklas Lietuvoje, simbolizuoja atsakingo, įpareigojančio požiūrio į istoriją likučius. Galima tarti, jog Gedimino kalnas atstoja Lietuvos istoriją, o Gedimino pilies bokštas – dabartinę Lietuvą. Jei kalnas irs toliau, grius ir bokštas – kitaip tariant, jei irs mūsų istorija, jei irs rūpestingas požiūris į ją, iš paskos grius ir mūsų valstybė.

Atrodytų savaime suprantama, kad reikia visas pastangas dėti istorijos, kurios dalimi yra ir Gedimino kalnas, irimo stabdymui. Atrodytų, ketvirtį amžiaus esame laisvi ir galime patys kurti savo istoriją be iš viršaus nuleistų trikdžių. Tačiau kartu atrodo, jog buvome per ilgai pavergti, kad sugebėtume įsipareigoti savo laisvei taip, kaip jai buvo įsipareigoję už ją aukojęsi žmonės, patys augę nelaisvės sąlygomis.

Gyvename tarsi nebeaugtume istorijoje, tarsi būtume ją išaugę lyg nudėvėtų batų porą, į kuriuos daugiau nei telpame, nei pajėgiame su jais bent žingsnį paeiti. Patys išaugę iš istorijos bandome nusikirsti šaknis, tarsi pajėgtume dar šiame gyvenime plevėsuoti virš žemės it kokia bekūnė dvasia, galinti brandinti savo vaisius neturėdama šaknų. Deja, be šaknų jokie vaisiai negali subręsti, todėl naikindami tautos istoriją naikiname ir savo ateitį.

Vadinamasis naujas požiūris į istoriją, kai liaujamės ją idealizavę, nebesisemiame iš jos jėgų, nebesiekiame jos klaidų paversti ateities pergalėmis, o paprasčiausiai keičiame nepajudinamai atrodžiusius supratimą ir savivoką, kurių dažnai nesugebėjo išrauti net kaulėta sovietmečio ranka, perstūminėjame akcentus ir prasmes, kurios gali lemti gyvybę ar mirtį, savo viską deginančiu schemiškumu naikiname žmogaus ir istorijos santarvę ir konfliktą, viską sudėliodami į šiandien galbūt gražiai atrodančias lentynėles, kurių nėra ir niekada nebuvo tikrovėje.

Galima ilgai vardyti tiek pavienių, tiek kolektyvinių ir sistemingų pastangų perrašyti Lietuvos istoriją atvejus. Tai yra atskirų istorijų, svarstymų ir problemų tema. Tačiau jas visas vienija panašūs tikslai. Šiandien kur kas svarbiau apmąstyti, kodėl perrašinėjama Lietuvos istorija ir kokią ateitį tai atneša.

Kokia prasmė perrašinėti Lietuvos istoriją? Tai reikalinga tam, kad būtų galima ją pakartoti. Sužlugdyta istorinė asmenybė praranda savo veiksnumą dabartyje, todėl daryti tai, kam kadaise priešintasi, tampa lengviau, nes nelieka istorinės atramos, nelieka tęstinumo, galų gale nelieka tikėjimo, kad įmanoma padaryti kažką, kas jau buvo padaryta, nes nelieka tikėjimo, jog tai buvo padaryta, todėl beviltiškai blaškomės iliuzijoje, kad kažko padaryti neįmanoma, kadangi naiviai tikime, jog niekas niekada to nepadarė.

Kaip veikia sentimentalaus tautiškumo, kuris esą buvęs naudingas sovietinei valdžiai, kritika? Naiviai įsivaizduojama, kad sentimentai neturi nieko bendro su politine vizija, todėl nuo tautinių giesmių ašaroję tautiečiai sovietmečiu buvę uždaryti savo pačių emocijose, nepereinančiose į jokią kovą su primetama totalitarine tikrove. Kritikai nepajėgia suprasti, kad be sentimento vargiai įmanomas politinis tautiškumas. Politinė vizija neatsiranda tuščioje vietoje, vien praktiniu protu jos neišgalvosi, jei neturi tautiškumo pajautos savo krūtinėje.

Nepriklausomoje Lietuvoje gimę jaunuoliai tautą dažniausiai mato tik kaip socialinį konstruktą, iš kurio reikia išsivaduoti arba kuris – geriausiu atveju – jiems nieko nereiškia. Jie įtariai žiūri į tuos, kurie, kaip anie sako, nori matyti tautą kaip kažką realaus ne tik etnine, bet ir kvazimetafizine prasme. Esą istorija labai aiškiai atskleidžia, kaip formavosi tautos samprata, todėl akivaizdu, kad visa tai tik sukonstruotas prasimanymas, kuriuo tikėti gali tik naivūs dogmatikai. Jie politinę tautą suvokia kaip teorinę fikciją, kuriai nėra reikalo įsipareigoti, bet kuri kartais praverčia.

Abejotina, ar daug žmonių, niekaip negalinčių susigraudinti dėl tautinių sentimentų, ryžtųsi ginti savo valstybę. Štai tokį jaunimą ugdo sentimentų kritika, krypstanti link ore stebuklingai atsirandančios politinės vizijos, neturinčios šaknų ir iš principo negalinčios subrandinti vaisių. Stebukladariais gali tapti tokie kaip Motiejus Valančius, tačiau ne ištisa emociškai sustabarėjusi ir ištautinta karta. Nutautėjusi karta auga nebe iš istorijos, o iš istorijos kritikos, ir visų pirma iš sentimentų atsisakymo, kuris veda prie tobulai atomizuotų individų visuomenės, vis labiau nepajėgiančios valdyti pačios savęs. Kritika mūsų, o nykimas – jūsų.

Istoriją reikia ginti nuo techninio jos supratimo, nes technika pasižymi tuo, kad pasiduoda absoliučiam pavaldumui ir neturi jokios laisvės. Mechaninis istorijos supratimas, nereikalaujantis pastangų ir pasiduodantis paviršiaus tironijai, naikina laisvę ir pavergia tautas jų pačių nesusipratimo imperijai.

Tiesa niekada nebuvo istorinių figūrų biografijų mėsinėjimo motyvas. Neatsitiktinai analizės ir kritikos objektu tampa kokio nors istoriškai reikšmingo reiškinio ar vis dar gyvos mąstysenos simboliais tapę asmenys.

Kam artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui reikia kalbėti, kad Jonas Basanavičius mums neaktualus, nes esą visiškai neturėjo jokios politinės Lietuvos idėjos? Pakankamai elementaru: jeigu jis tą idėją turėjo, tai tokios šnekos verčia manyti, kad ta idėja nėra politinė, šiandien ji būtų žalinga ir vertėtų jos atsisakyti. Tai praktiškai reiškia, jog bandoma įteigti, kad žmonės, kurie dar ir šiandien gyvi Basanavičiaus ir kitų tautos tėvų idėjomis, yra tokie pat neadekvatūs nesusipratėliai, nemąstantys politiškai ir iš esmės neaktualūs, todėl juos būtina ignoruoti, stumti į paraštes ir kitais būdais slopinti jų raišką.

Toks tariamai istorinių tyrinėjimų motyvų aiškinimasis gali pasirodyti kaip sąmokslo teorija, neigianti tiesos pažinimo pretenziją. Tačiau keistai sutampa, jog tie patys tiesos šaukliais apsiskelbę kritikai savo elgesiu ir mąstymu liudija, kad jų motyvai yra būtent ideologiniai ir nesusiję su tiesa. Nieko nestebina, kad didžiausi neva tuščią tautiškumo sampratą XX a. reiškusių asmenų kritikai ir analitikai po ilgų spyriojimųsi pagaliau prisipažįsta, kad jiems patiems tauta neegzistuoja, o yra tik artimi žmonės, kuriuose ir savyje tegalima valstybė. Natūraliai kyla klausimas, kokia prasmė kritikuoti neva tuščią tautiškumą, kuris esą buvęs naudingas okupantui, jeigu pripažįsti, kad apskritai joks tautiškumas neįmanomas iš principo, nes nėra tautos. Tai būtų tas pat lyg kalbėti apie teisingus ar klaidingus teiginius laikantis požiūrio, jog tiesa neegzistuoja. Šiam nesusipratimui įžvelgti didelio pastabumo nereikia, tačiau reikia didelio gudrumo tokiam nesusipratimui maskuoti ir juo vadovautis savo mokslinėje ir kitokioje veikloje. Dar didesnių įgūdžių reikia tokią dvejamintę paversti mąstymo centru, iš kurio ir projektuojama visa kritika. Iš tiesų reikia daug intelektualinių pastangų, kad nuslėptum istorinę tiesą pavadindamas ją kažkieno privačiu interesu, o savo politinį ar asmeninį interesą paverstum istorine tiesa. Nacistinės Vokietijos propagandos ministras Josephas Goebbelsas, sakydamas, kad jeigu melą pakankamai ilgai kartosi, jis neišvengiamai taps tiesa, turbūt nė pats netikėjo, kad atsiras žmonių, kuriems net pats šis iš esmės melagingas įsitikinimas taps nepaneigiama tiesa. Goebbelso rankomis pašventinta istorijos viešnamio aureolė kabo virš šiuolaikinių istorijos perrašinėtojų galvų.

Jau seniai tapo įprasta skelbti praeitį paniekinančius nuosprendžius savo tautos ir valstybės istorijai. Net jeigu kai kurie iš jų būtų teisingi, reikia aiškiai suvokti, kad valstybė neįmanoma be tam tikros mitologijos, kuriamos istoriniu pagrindu, todėl tautinę ir valstybinę savivoką liečiantys atradimai turėtų būti pateikiami itin delikačiai. Dabar susidaro įspūdis, kad atradimai vertinami ne dėl tiesos pažinimo džiaugsmo, ne savaime ir ne dėl galimybės prisidėti prie valstybės gerovės, o dėl galimybės tuos atradimus pateikti kuo agresyvesne forma, idant tai sukeltų kuo ilgiau nesiliaujančius destruktyvius procesus visuomenėje. Tai negali nekelti įtarumo dėl tokių tyrimų tyrumo.

Pradėjęs gilintis į tų tyrimų rezultatus, jei bent šį tą nuvoki apie tiriamo asmens biografiją, asmenybę, apie tiriamų reiškinių istorines aplinkybes, iškart pastebi vadinamųjų tyrėjų šališkai atsirinktus faktus ir interpretacijas, patvirtinančius jų išankstinius įsitikinimus. Atviros loginės klaidos tiesiog bado akis. Jeigu kas nors ryžtasi pasakyti aštresnį žodį, jam atkertama su kaupu, pavaišinant įvairiausiais epitetais ir geliančiais palyginimais. Jeigu kas nors parašo solidų atsakymą, pateikdamas loginę teksto analizę, paremtą faktais ir griežta argumentacija, jokio atsakymo nebūna, nebent vėlgi pasiūlomos tikrovėje jokio pagrindo neturinčios epitetų ir palyginimų vaišės. Diskusijose stengiamasi ne išgryninti savo požiūrį, o pateikti jį kuo aštresniu kampu, kad žeistų ir šokiruotų kuo daugiau žmonių. Tai reiškia, jog tiesa tokiems tyrėjams visai nerūpi, jie ją jau žino, yra ja įtikėję dar prieš tyrimo pradžią, o visas vadinamasis diskursas yra tik akių dūmimas, skirtas daryti kuo stipresnį emocinį bei kitokį poveikį, leidžiantį įtvirtinti savo idėjas ir interpretacijas po mokslo autoriteto širma.

Kiekvienai su tiesa prasilenkiančiai studijai atrašyta gausybė jos teiginius paneigiančių straipsnių, į kuriuos nesiryžtama atsakyti. Griebiamasi gero seno metodo – abstrakčių postringavimų apie tai, kad varžoma mokslo laisvė, o bendrapiliečiai tamsybininkai nesupranta mokslo, bet konkrečių teiginių analizės ar paneigimo taip ir neišvystame. Tai rodo jų nemoksliškumą. Akivaizdu, kad tikrai mokslinės diskusijos yra mažai kam įdomios, iš jų didelės karjeros nepasidarysi, o smarkias audras keliantys vieši pareiškimai bei finansuojami projektai savo poveikiu ir pelnu pasiteisina su kaupu.

Tiesos atradimą ir pritaikymą istorijos tyrimuose keičia kontroversiškų pareiškimų emocinis ir socialinis poveikis. Skandalų vaikymasis tapo pagrindiniu istoriniais tyrinėjimais užsiimančių mokslininkų uždaviniu. Į mokslą įvesti bulvarinės žiniasklaidos metodai, po žurnalistinių tyrimų uždanga plakantys nuomonių, ideologinių interesų ir asmeninių simpatijų ar antipatijų kokteilį. Filosofas Arvydas Šliogeris yra sakęs, kad dabartinė žiniasklaida mums yra pavojingesnė už visas Rusijos specialiąsias tarnybas kartu sudėjus. Sunku nesutikti. Šiandien žiniasklaida ir istoriją perkeičiantis mokslas veikia išvien. Jų keliami pavojai istorinei ir tautinei tapatybei, be kurios neįmanoma jokia valstybė, yra pagrindinė nacionalinė grėsmė, iš vidaus galinti mus sunaikinti pirmiau, nei bet kokie išorės priešai.

Kad ir neseniai pasirodęs Donato Ulvydo filmas Emilija iš Laisvės alėjos, nors nusipelno rimtos kritikos už daugelį savo trūkumų, vis dėlto daugiausiai viešai plakamas už tai, kad yra pernelyg konservatyvus ir turi nacionalistinių motyvų. Be kelių išimčių, net kai kurie profesionaliai trūkumus aptarę kritikai nedviprasmiškai išsiduoda, kad jiems idėjinė dalis, sudaranti kritikos epicentrą, nepriimtina, o tai su meno kritika neturi nieko bendro. Ironiška, kad filme be kita ko atvaizduojamos ir situacijos, liečiančios nacionalizmo draudimą sovietmečiu, o filmo kritikai, peikdami filmo nacionalistiškumą, arba dvigubai nesuprato filmo, arba subtilesniais metodais daugiau ar mažiau įsisąmoninę savo mąstysena tęsia sovietinę antinacionalistinę kampaniją, dabar jau pridengtą vadinamųjų pažangių liberaliųjų vertybių kauke. Nesimokome iš istorijos klaidų, bet uoliai jas trindami nuosekliai kartojamės. Kone tobulai įkūnijama anglų mąstytojo Gilberto Keito Čestertono (Gilbert Keith Chesterton) ištarmė, kad jeigu nesiseka artėti prie idealo, pakeiti idealą, pasakai, kad tas senasis moralinis idealas nebeaktualus, ir tai pavadini pažanga. Susidaro įspūdis, kad pažangia laikoma ta visuomenė, kuri yra pažengusi nuo savo šaknų, t. y. nukirtusi jas tarytum bambagyslę.

Netinkamais pažangai pripažįstami visi, kieno idėjos šiandien dar yra gyvos ir nepatogios vyraujančiam globalitarizmui kaip naujai savo paties nevaldomų aistrų vergovės formai. Tokio tipo pažanga, apie kurią kalbame šiandien, yra ne politinė, ne mokslinė ir net ne istorinė kategorija. Mes kalbame apie biurokratinę pažangą. Biurokratui istorija yra tik popierių krūva, kurią gali perdėlioti kaip patinka, o nusibodus ir visus tuos popierius nušluoti nuo stalo, kad tik būtų kur pasidėti brendžio taurelę. Biurokratas šaknų neturi, jo dabartis – nuo žemės atitrūkęs modernaus dangoraižio aukštas, į kurį bus spjauta susiradus gražesnį. Filosofas Naglis Kardelis yra sakęs, kad biurokratas yra kaip dramblys porceliano parduotuvėje – jis palieka vien šukes ir duženas. Tokias pačias šukes ir duženas biurokratas palieka ir iš istorijos. Istorija jam – tik virtualus mitas, iš kurio vienintelė nauda yra ta, kad gali pasipelnyti rašydamas apie jos demitologizaciją.

Istorijos perrašinėjimas nėra savitikslis. Po valstybės pamatais kasamasi dangstantis kilniais siekiais neva norint suteikti dar tvirtesnį pamatą, tačiau nepaliaujamai griūvantis Gedimino kalnas simbolizuoja tokio kasimosi pasekmes. Istorijos kalnas, ant kurio laikosi valstybė, kasinėjamas ir smulkinamas iki mažiausių trupinių, kuriuos netrukus išnešios vėjas. Mūsų pareiga – ne tik istoriją dulkėmis verčiančius stabdyti, bet ir statyti užuovėją, kad istorijos perrašinėtojų darbas nueitų niekais, nes jeigu turėsime užuovėją, sudarytą iš sąmoningų gyvų žmonių, kaulėtos rankos pačios atguls savo kasinėjamose žemėse, taip ir nespėjusios jų išnešioti. Kol gyva bus istorija, tol laisvi bus į ją šaknis įleidę žmonės, kurie vieninteliai ir tegali užtikrinti Lietuvos išlikimą.