V. Stundys. Kovo 11-oji: mūsų laimėjimai ir realybės paradoksai (4)

Valentinas Stundys | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Kovo 11-oji žymi antrosios XX amžiuje mūsų Respublikos pradžią, valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Tuometis Prancūzijos prezidentas F. Miteranas 1990 metų Lietuvos Kovo 11-ąją įvertino taip: „Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. Kai buvo, tai režimas- diktatūra. Pasigailėjimo verti žmonės.“ Štai taip.

Visiškai panašiai XVIII amžiaus pabaigoje garsusis prancūzų švietėjas Volteras sveikino Rusijos imperatorės Jekaterinos II pastangas „sutvarkyti, modernizuoti“ atsilikusį lietuvių ir lenkų kraštą, pritardamas jo okupacijai. Paradoksas: švietėjas, filosofas, rašytojas, žmogaus teisių ir laisvių gynėjas pateisina prievartą ir užkariavimą. Žinome tokios „modernizacijos“ rezultatus XIX amžiuje.

Anot mūsų poeto A. Baranausko, anei rašto, anei druko mums turėt neduoda. Net ir Lietuvos vardą uždraudė vartoti- liko tik „šiaurės vakarų kraštas“. Volteras nekritiškai buvo įtikėjęs civilizacijos pažangos idėja ir jos vardu pateisino prievartą, visiškai nesuprasdamas prigimtinės laisvės ir tautų apsisprendimo teisės. Akivaizdu, kad tik sava valstybė yra patikimiausias tautos ir jos savasties apgynimo būdas, tik tos tautos, kurios sukūrė savo valstybes, gali įgyvendinti savo siekius.

Miterano tokį nepasitikėjimą lietuvių tautos atgimimu lėmė kitos aplinkybės – jis apimtas baimės, kad gali sugriūti Gorbačiovo pradėta „pertvarka“. Ji , taip pat suartėjimas su Vakarais pasauliui kūrė įspūdį, kad SSRS gali pasikeisti, kad čia įsitvirtins demokratijos ir šiuolaikinės ekonomikos principai. Tų laikų geopolitika paprasta: pasauliui rūpėjo didelės karinės galios imperijos stabilumas. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas iš esmės pradėjo tos galios griūtį, kurios pasekmių pasaulio galingieji baiminosi ir bijojo, kad nepabustų imperijos karinė hidra.

Taigi didiesiems visada rūpėjo jų pačių interesai ir tarpusavio santykiai. Didieji visais laikais tarpusavyje flirtavo, ignoruodami pasaulio mažųjų pastangas įgyvendinti savo teises. Ne didieji, o maža, drąsi Islandija pirmoji pripažino mūsų valstybę. Mūsų Kovo 11-oji žymi Europos žemėlapio kaitos pradžią. Lietuvos pavyzdžiu kitos tautos pasuko nepriklausomybės keliu – greitai subyrėjo po II pasaulinio karo galingųjų perbraižytas senasis žemynas.

Šiandien gyvename kitokių vertybių pasaulyje – demokratijos, laisvės, solidarumo… O mūsų geopolitinė padėtis tebelieka rizikingai jautri – mums lemta būti Vakarų ir Rytų civilizacijų siena, pakraščiu. Tačiau esame saugesni ES ir NATO – didžiųjų dabarties taikos sąjungų – draugėje kaip visaverčiai jų partneriai. Be abejo, tai mūsų pergalė, mūsų laimėjimai. Šiandien jau ruošiamės tapti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos – turtingiausių dabarties valstybių klubo – nare. Tarptautinių organizacijų skelbiamuose įvairaus pobūdžio – socialinės raidos, gerovės, laimės ir t.t. – reitinguose esame aukšto išsivystymo valstybių grupėje. Žodžiu, pasaulyje mes vertinami kaip pažangi, moderni, demokratinė valstybė. Tai didžiulis mūsų laimėjimas.

Bet tebegyvename keistų paradoksų laiką, kamuojamės politikos realybės ir viltingų lūkesčių įtampoje. Skaudžiausia, kad, pasaulyje atrodydami gerai, pastaruosius nepriklausomybės dešimtmečius nesusitvarkome su tais pačiais skauduliais: didėjančiu dalies visuomenės skurdu ir atskirtimi, gyventojų pajamų nelygybe, regionų atsilikimu, nuolat pulsuojančiais emigracijos mastais, visuomenės senėjimu… O nuolat auganti ekonomika vis labiau neatitinka žmonių oraus gyvenimo standartų.

Statistika negailestinga: kas 5 žmogus jau yra už skurdo ribos, skursta 30 nuošimčių visuomenės, 1/5-io daugiausiai uždirbančių pajamos 6 kartus didesnės nei 1/5-io mažiausiai uždirbančių, per dieną emigruoja 120 žmonių- tuoj bus emigravęs 1 milijonas… Paskelbtas tyrimas, kad po 30 metų tie, kurių atlyginimas 600 eurų, gaus 247 eurų pensiją. Atrodome pasaulyje gražiai, bet realybė yra niūroka, Lietuvos socialinis paveikslas tamsokas.

Ir niekuo čia dėta nepriklausomybė. Juk išgirsti nusiskundžiant, kad ne už tokią Lietuvą kovojom. Tai ilgalaikės mūsų politikos pasekmė, neefektyvios politikos rezultatas, joje pametus esminius veiklos orientyrus ir kryptį, socialinės etikos prievoles. 27 metų nepriklausomybės istorinėje atkarpoje ir gausiuose jos darbuose politika pristigo pagrindinės linijos, generalinės strategijos – nuoseklaus tarnavimo žmogaus interesams ir bendrajam gėriui, nuolatinių pastangų pirmiausia kurti sąlygas oriam žmogaus gyvenimui, kad kiekvienas galėtų kurti savo sėkmingą dabartį ir vaikų ateitį. Pagarba žmogui ir tarnystė jam – svarbiausias politikos sandas, užtikrinantis gerovės valstybės kūrybą.

O mūsų Konstitucijos 2 straipsnis skelbia: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Taigi iš esmės visi esame atsakingi, kad gyvename vienaip ar kitaip. Kovo 11-oji tik atkūrė istorinį teisingumą – paskelbė valstybės nepriklausomybės tęstinumą, o valstybės kūryba priklauso mums visiems.