G. Karosas. Pietryčių Lietuvos restauracija (31)

Gintaras Karosas | Asmeninė nuotr.

Gintaras Karosas | Asmeninė nuotr.

Pietryčių Lietuvos raida po Nepriklausomybės atgavimo kelia daug klausimų. Apie Lietuvos etnines žemes ir valstybingumo lopšį diskutuojant neretai tenka išgirsti, neva tai – lenkiškas kraštas. Ar taip yra iš tiesų? Net nesigilinant į mokslinius tyrimus (tarp jų ir ruso VladimiroToporovo – kad nebūtume apkaltinti šališkumu), kurie nekvestionuoja pietryčių Lietuvos lietuviškumo, neapleidžia jausmas, kad ne viskas šioje vietoje yra gerai, tiksliau – prolenkiškos krašto interpretacijos yra neteisingos ir kenksmingos Lietuvai.

Dar prieš keletą metų, renkant krašto istorijos žinias ir bendraujant su vietiniais Vilniaus rajono žmonėmis, ne vienas vietinis gyventojas, dabar vadinamas „lenku“, atvirai įsikalbėjus, sakė, kad jo seneliai kalbėjo, dainavo lietuviškai. Žmonių pavardės daugiausia čia lietuviškos, kai kurios jų sulenkintos tiek, kiek bažnytinėse knygose lenkų kalba jos būdavo suslavinamos ir kitur. Kad ir šių eilučių autoriaus, kurio šaknys iš Anykščių krašto, metrikose prosenelis Jurgis buvo užrašytas Jurijumi, o pavardė vietoje „Karosas“, buvo rašoma „Karas“. Straipsnio autoriaus senelės bajoraitės namuose, kaip ir tarp kitų to meto kilmingųjų, buvo kalbama lenkiškai. Tačiau, nepriklausomai nuo to, kuri kalba buvo vartojama, tie žmonės visada buvo ne lenkai, o lietuviai. Lietuva, išskyrus Lenkijos okupuotus šalies pietryčius ir Palenkę (vadinamus Suvalkais), buvo restauruota arba atvalstybinta 1918 m. atkūrus nepriklausomybę. Kada restauruosime pietryčių Lietuvą?

Kalbant apie architektūrą, jei pastatas senas, yra daug perstatymų, pakeitimų, daromi tyrimai ir siekiama nustatyti pirminį jo charakterį, struktūrą, detales. Remiantis tyrimais, dažnai pasirenkamas grįžimas į pirminį, autentišką pastato variantą. Manau, panašiais principais turėtume vadovautis ir integruodami į valstybę savo teisėtas žemes ir piliečius. Tarpukario Lietuva, vykdydama Vasario 16-osios deklaracijos principus, restauravo šalį į lietuvišką valstybę. Pietryčių Lietuva tuo metu buvo okupuota Lenkijos, todėl dėl objektyvių priežasčių tarpukariu atvalstybinimo procesas dalyje Lietuvos nutrūko. Keliolika tarpukario metų pietryčių Lietuvoje buvo įgyvendinama Lenkijos politika – krašto lenkinimas, gyventojų bauginimas, kryptinga ideologinė sklaida. Tačiau Lenkijos atvykėliai maždaug iki 1947 m. vėl grįžo į savo šalį, kaip matome iš išties gausaus grįžusiųjų skaičiaus, pasilikti Lietuvoje galėjo labai nedaug lenkų.

Suslavėję pietryčių Lietuvos vietiniai lietuviai ir gudai iš esmės ir sudaro vadinamąją lenkų populiaciją. Lenkai be etninio pagrindo kaip medis be šaknų – šios tautinės bendrijos pavadinimas, kuris, turint tokią galingą, patriotiškai nusiteikusią ir ambicingą kaimynę Lenkiją, pasiliks mums – kartu su pietryčių Lietuvos vietiniais gyventojais – nereikalinga problema ateičiai ir takoskyra.

Šiuo metu su Lenkija esame partneriai, tarpatlantinės NATO ir Europos Sąjungos nariai. Gražūs kaimyniniai santykiai – tai didelis pasiekimas, kuris džiugina abiejų šalių gyventojus. Be jokios abejonės, reikėtų siekti bendradarbiauti ir ateityje. Turime ko iš Lenkijos ir pasimokyti, to, ką kiekviena valstybė turėtų sugebėti, – ginti savo esminius interesus.

Lenkijos valstybė naudoja vadinamąsias minkštąsias galias savo įtakai už Lenkijos ribų siekti. Pietryčių Lietuvoje kaimynei puikiausiai sekasi, palyginti su kitais interesų objektais – Latvija, Baltarusija ir Ukraina. Lietuva, panašu, yra nusiteikusi labai idealistiškai (mano, kad kitos šalys, išskyrus Rusiją, neturi interesų mūsų šalies atžvilgiu), neturi suformavusi valstybingumo stiprinimo politikos ir atitinkamai tokios funkcijos nėra deleguotos jokiai įstaigai jas įgyvendinti. Idealizmas yra puiku, tačiau, kaip rodo istorinė patirtis, kurios ignoruoti nereikėtų, sėkmingos valstybės būna apdairesnės, analizuoja procesus ir, žvelgdamos giliau, nepasiduoda spaudimui.

Norėčiau tik atkreipti dėmesį į kaimyninėje Lenkijoje veikiantį ir kultūrinę įtaką skleidžiantį institutą, kurio kryptingai veiklai vykdyti skiriami didžiuliai valstybės asignavimai. Lietuvos esminis interesas – būti integraliai, nepažeidžiamai, lietuviškai. Mūsų valstybei būtinas, Lenkijos pavyzdžiu, Lietuvos institutas, turintis stuburą bei atitinkamus išteklius ir dirbantis Lietuvos valstybės įtakos stiprinimo kryptimi, ypač pietryčių Lietuvoje. Čia išties daug darbo, o bendro tikslo šalies pietryčiuose galima siekti keliais veiksmingais būdais: pasitelkus valstybinės spaudos ir radijo transliacijas, leidinius, supažindinančius su šiuo kraštu, jo istorija, skaitant paskaitas, rengiant kitų Lietuvos vietovių kolektyvų pasirodymus, bendrus projektus ir kt.

Teko skaityti lenkų autoriaus straipsnį, kuriame jis atskleidžia, kaip jo šalis daro įtaką Lietuvai. Pasirodo, ką ir mes kiekvienas puikiai galime pastebėti, mūsų šalyje sėkmingai plėtojamas metodas, kai mūsų autoritetingi žmonės, dažniausiai istorikai, savo viešais pasisakymais ar publikacijomis atstovauja Lenkijos vykdomai ekspansionistinei politikai užsienyje. Lietuvos piliečiai, kurie pasitiki autoritetais (labiausiai tinka istorikai, nes jie yra ekspertai ir nekvestionuotini savo srities žinovai), yra veikiami prolenkiškos propagandos, be jokios abejonės, žalingos Lietuvai, kai piliečiai ir valdžios atstovai ja patiki. Apgailėtina ir nekilnu savo šalies atžvilgiu, tokie „autoritetai“ paprastai yra pagerbti įvairiais Lenkijos apdovanojimais už indėlį Lenkijos valstybei.

Kai kurie mūsų istorikai, valstybei nesikišant, eina dar toliau: prieš keletą metų vienas jų ėmė kvestionuoti net Klaipėdos krašto prisijungimą prie Lietuvos 1923 metais. Tai reiškia, istorikas pradėjo revizuoti vieną iš Lietuvos valstybės pamatų – teritorinį vientisumą. Įdomu, ar už mūsų valstybės saugumą atsakingos tarnybos bent bandė aiškintis tokio drąsaus ir radikalaus (!) mąstytojo istorinių interpretacijų motyvus. Demokratijos teikiami privalumai neatleidžia nuo atsakomybės savo šaliai, antraip demokratija virsta betvarke, o valstybės nevalingumu savo įtakos sklaidai pasinaudoja kitos šalys. Visgi, ugdant patriotiškumą ir lojalius piliečius, teisės aktai, manau, turėtų nustatyti ir galimas istorinio diskurso ribas – jos neturėtų kelti abejonės valstybės autoritetu ir kvestionuoti teritorijos vientisumo. Istorijos interpretacijos valstybei turi didžiulę įtaką.

Svarbiausia sritis, siekiant pietryčių Lietuvos pažangos, be jokios abejonės, yra švietimo politika. Kartą bendravau su vietine senyva moterimi iš Vilniaus apylinkių, ji apgailestavo, kad nespėjo išmokti gerai lietuviškai, nes lietuviška mokykla jos kaime veikė tik 3 metus nuo 1940-ųjų. Jei ne sovietų okupacija, tarpukario Lietuvos valdžios pasirinkti prioritetai ir pirmieji žingsniai Vilniaus apylinkėse, lietuviškos švietimo sistemos įstaigų tinklo sukūrimas būtų valstybei davęs puikų rezultatą. Jei ne tarpukarinė pietryčių Lietuvos okupacija, šis kraštas niekuo nesiskirtų nuo likusios Lietuvos. Esu tikras, kad dabar nereikėtų kalbėti apie vėlyvas suslavėjimo apnašas šiuose kraštuose, kur gyventojai tikrai nėra tuo, kuo, atsižvelgiant į kalbos panašumą, yra laikomi ar, dažniausiai iš nežinojimo, save patys laiko. Tai – puikūs žmonės, su kuriais turime kalbėtis.

Lietuviška mokykla Vilniaus rajone – Eitminiškių gimnazijos Ažulaukės pradinio ugdymo skyrius| Asmeninė nuotr.

Lietuviška mokykla Vilniaus rajone – Eitminiškių gimnazijos Ažulaukės pradinio ugdymo skyrius| Asmeninė nuotr.

Manau, atėjo laikas visose pietryčių Lietuvos valstybinėse mokyklose visų dalykų mokyti lietuviškai, o pageidaujantys moksleiviai ar jų tėveliai galėtų papildomai rinktis lenkų, gudų ar kitų kalbų būrelius, fakultatyvus. Pietryčių Lietuvos mokyklose galėtų vykti ir pamokos, supažindinančios su vietinių gyventojų vartojamomis „po prostu“ ir „vyčių“ kalbos tarmėmis, kurios nėra lenkų kalba. Tai sudarytų sąlygas vietiniams moksleiviams gerai išmokti valstybinę kalbą ir pažinti savo šaknis, kitaip tariant, turėti puikias karjeros perspektyvas, geresnį ir daugiau apmokamą darbą ir pan.

Kitas dalykas – nevalstybinės mokyklos, jos galėtų kurtis, bet tai jau turėtų būti jų steigėjų rūpestis – ar tai būtų kuri nors Lenkijos valstybės įstaiga, ar kurios nors tautinės bendrijos, ar šiaip kokio nors entuziasto sumanymas. Nevalstybinėse mokyklose galėtų būti platesnė galimybė mokytis dalykus kuria nors nevalstybine kalba. Taigi, įstatymiškai reglamentavus mokomąją kalbą, tikėtina, neliks dažnai aštrinamos ir įtampą keliančios problemos. Kas nemažiau svarbu – toks žingsnis pakels vietinių gyventojų savigarbą – geras valstybinės kalbos mokėjimas leis gyventojams jaustis tikrais Lietuvos, o ne nežinia kieno piliečiais, ugdys patriotiškumą.

Vienas iš akivaizdžiai neteisingų palyginimų, kuris gajus ir dažnai pasitaiko, yra stengimasis lyginti Lenkijos prisijungtas Lietuvos Palenkės (Suvalkų) ir pietryčių Lietuvos žemes. Lygybės, kalbant apie vietovardžius ir asmenvardžius, o ir kultūros ar švietimo politiką, negali būti, nes visos minimos teritorijos abipus valstybių sienos istoriškai ir etniškai yra lietuviškos. Ar šalis, atplėšusi ir prisijungusi svetimas žemes, jas administruodama, gali reikalauti tokių pat teisių savo interesams siekti niekaip su Lenkija nesusijusios suverenios Lietuvos teritorijoje? Aišku, apie tai turėtume kalbėti ramiai ir be pykčio, taip, kaip elgiasi savimi pasitinki valstybė.

Kad nebūčiau kažkuo nebūtu apkaltintas, noriu atkreipti dėmesį, kad su lenkų menininkais ir istorikais palaikau kuo geriausius ryšius nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Mano vadovaujamame muziejuje po atviru dangumi Vilniaus rajone yra sukurta net keletas įspūdingų garsiosios lenkų menininkės M. Abakanovič darbų, renginiuose dalyvauja lenkų mokslininkai. Kartais požiūriai sutampa, kartais skiriasi, ypač vertinant istorijos įvykius, tačiau man susidarė įspūdis, kad Lenkijai labiau reikia Lietuvos, nei Lietuvai Lenkijos. Tikriausiai dėl to, kad Lenkija turi savo interesą Lietuvoje, o Lietuva Lenkijoje – ne. Bene dauguma bičiulių iš kaimyninės šalies pripažįsta, kad Lenkijos valstybė dar viduramžiais sustiprėjo įsiliejus Lietuvos didikų intelektualiniam potencialui. Visgi, nors tikriausiai greitai ir nepavyktų išspręsti Palenkės (Suvalkų) žemių klausimo, mūsų etninių žemių interesas valstybiniu lygiu turėtų būti. Bet ar dabar turėtume apie tai su artimiausiais kaimynais net nekalbėti?

Turime bendrauti su kaimynais lenkais, pirmiausia nepamiršdami savo valstybės intereso būti stipriai. Pietryčių Lietuvos kultūrinė restauracija bus kokybiška ir tvari, jei sieksime atkurti, aišku, kiek tai įmanoma, pirminę tautinę kultūrinę krašto struktūrą. Vėlesnių suslavintų sluoksnių atkūrimas tik gilina problemą ir užprogramuoja konflikto tikimybę ateičiai, esant nestabilumui šalyje, nevienalyte Lietuva visad galės pasinaudoti tiek pati Lenkija, tiek Rusija.

Pietryčių Lietuvoje švietimo ir kultūros srityje reikalingi valstybės stiprinimo kryptimi nukreipti darbai, didesni intelektualiniai ir finansiniai ištekliai, pirmiausia valstybinės kalbos, kuria būtų mokoma visų be išimties dalykų mokyklose, statuso įtvirtinimas įstatymu.

Restauruokime pietryčių Lietuvą – valstybės lopšį – ant senųjų istorinių Lietuvos valstybės pamatų. Vietiniai gyventojai, dar šnekantys vietinėmis „po prostu“ ir „vyčių“ tarmėmis, yra mūsų broliai ir seserys, ir mes turėtume tuo tik didžiuotis ir su jais kalbėtis apie stiprią Lietuvą, o vietinės kalbos dialektus tirti ir fiksuoti. Esu įsitikinęs, kad pasitinkant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmenį, signatarų apibrėžta tautinės demokratinės valstybės vizija neturėtų būti prabanga.

Straipsnio autorius yra nepartinis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, mišrios frakcijos „Kartu – už pažangą Vilniaus rajone“ seniūnas, nacionalinės pažangos premijos laureatas

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .

31 komentaras

  1. Kaunietis:

    Ačiū autoriui už nuostabų straipsnį! Tamstos žodžiai – “valstiečiams”, “žaliesiems” ir “raudoniesiems” į ausį!!! Naivus palinkėjimas? Gal… Bet, kaip sakoma, viltis – durnių motina.

  2. Pirmiausiai derėtų pradėti nuo žodžių gudas, tūteišas, poprostuo pirmapradžio restauravimo. Manau, kad čia pavartotas tūteišų žodžio vertinys “vyčiai” nėra tinkamas, kadangi iš esmės tas žodis nėra slaviškas. Tai tik apsunkintų žodžio tūteišai pimapradiško restauravimo galimybes. Šis žodis yra fiksuotas jau apie 1240 metus Vengrijos kronikose ir jo šaknis laikoma vengrų kalboje gauta iš lietuvių (baltų). Iš lietuvių kalbų yra radęsi ir kiti du paminėti žodžiai. Jų restauravimas atvertų stebėtinai lietuviškas (dzūkiškas) šio krašto istorines šaknis.
    Šiaip tai labai teisinga, kad būtina imtis konkrečių sprendimų dėl Pietryčių Lietuvos valstybino valdymo veiksmų.

  3. Nieko naujo nepasakė: jau 10m. ir daugiau aiškinu, kad reikia ten baigti su ne lietuviškom mokyklom ir bus tvarka.

    • Kemblys:

      Straipsnius rašyk, o ne nesuskaičiuojamuose atsiliepimuose – AIŠKINU 🙂 🙂

        • Gustavas:

          Gal pakaks tų šešių eurų kuriuos prie t. pensijos pridėjo.

        • Kemblys:

          ‘tikras lituvi’, matyt gerai tau moka už tuos nesuskaičiuojamus atsiliepimus…

          • Gyvs:

            Anksti išėjęs į pensiją milicininkas neturi ką veikti,tai ir rašinėja internete…
            Sode dar darbai neprasidėjo….

            • 🙂
              Jo, stengiuosi neprarasti įgūdžių – riktiju žulikus internete.
              Beje, iš kur pats toks atsiradai ir dar gyvs? 🙂
              Visi tokie jau seniai pragare. 🙂

              • Gyvs:

                Tai,anot tavęs,Dievo nėra, pragaras yra?…

                • 🙂
                  Dievo nėra, o velnias yra, nes iš kur būtų tiek blogio pasaulyje?

                    • Apie ką kalbi? 🙂
                      1. SD151, R, K prisirišimo, atsidavimo jausmas kam nors;
                      2. stipraus traukimo prie kitos lyties asmens jausmas;
                      3. scom. mylimasis, mylimoji, žmona ar vyras;
                      4. vaišės, valgiai ir gėrimai svečiams; vaišingumas, priėmimas;
                      5. patraukimas, pamėgimas, linkimas į ką nors;
                      be [vienõs] méilės labai, didžiai;
                      laimė;
                      susimildamas, susimildami;
                      apkalbėti;
                      labai norėti;
                      baisu;
                      6. 2 meilė sf. bot. viržinių šeimos augalas, šilauogė (Vaccinium): Meilė mėlynė (V. myrtillus) P. Meilė bruknė
                      lkz.lt

                    • O kas tai yra jausmas? 🙂
                      Kaip jis nepatenka į Didžiojo lietuvių kalbos žodžių žodyno pateiktą sąrašą?

                    • Išsilavinimo spragos 🙂 Rašykite „TIKRAS LIETUVOS“ kabutėse, nes neskaitote LKŽ niekada:

                      méilė sf. (1)
                      1. SD151, R, K prisirišimo, atsidavimo jausmas kam nors: Meilė begalinė nuo šiol tik tau, Tėvyne, bus skirta A.Vencl. Gražiausia meilė pasaulyje yra tada, kai žmogus myli ne vieną, bet visus J.Avyž. Širdies meilė yra geriausi mokytoja J. Méilė[je] augai, meilė[je] i palikai Slnt. Taip darė jis, žinoma, iš bėdos, iš meilės, iš širdies J.Jabl. Dėkui tėveliui, dėkui motinėlei – be meilės neguliau, be meilės nekėliau (d.) Slk. Meilė turtų ir meilė gėrių DP176. Jus kviečiu … meilėsp DP200. Idant tą meilę ir vienystę man darytumbei BB1Moz47,29.
                      ^ Meilė prieš meilę LTR. Meilė akla, blogo nemato LTR. Tolimi gentys – didė meilė, artimi gentys – vaidai vieni B. Geresnis yra viralas lapienės su meile, nekaip penėtas jautis su pavydėjimu B. Iš akių ir iš meilės Erž. Akimis meilės neįgysi LTR. Baimė ir meilė draug nevaikščioja LTR.
                      2. stipraus traukimo prie kitos lyties asmens jausmas: Vedė iš méilės Prn. Dar metų neišbuvo, jau meilė pražuvo BsO257. Senųjų tėvelių yra pasakyta: meilė mergelių su medum maišyta LTR. Jie iš meilės barasi Rmš. Dieną barnelė, naktį meilelė (tarp paties su pačia) TŽIV510. Kur vargo mergelė, tur didžią meilùžę JV1053.
                      ^ Kur du geruoju, trečias meilei nelabuoju Srd. Meilė kaip seilė – veikiai pragaišta S.Dauk. Už pinigus meilės nenupirksi Ds. Sena meilė nerūdija LTR(Pnd). Su pagaliais gena méilę miškan (vyras su žmona nesugyvena) Gg. Didelė meilė akis aptemdo KrvP(Kp). Meilės ir kosulio nepaslėpsi Jz.
                      3. scom. mylimasis, mylimoji, žmona ar vyras: Meilė lydėjo palei vartelius, sesuo galan laukelio LTR(Plš). Lėkčiau per dienas nakteles meilės aplankyti!.. Vnž. Ar mano méilės šįvakar nebuvo? PnmR. Per žalią girelę saulelė tekėjo, … o mano meilelė an vainelės jojo TŽI193. Ką mano meilẽlė dabar daro? Dglš. Mano meilelė langely nežiūro KrvD196. Meilelė meilelę neša, meilytėlės peteliai braška (rd.) Slm.
                      4. vaišės, valgiai ir gėrimai svečiams: Ko gi bereikia, visokios méilės stalas nukrautas! Užp. Jie, visokių méilių prisitaisę, sutiko mus Skr. Sudie, brolienėle, ačiū už meilę Šd. Méilė buvo neišpasakyta – stalai lūžo visokiais valgymais Antš. Prieš sūrį nereikia man geresnės méilės Užp. Kad pradėjo nešt, dėt ant stalo – nėra galo toms méilėms Šk. Mat koks jis geras – siūlia ir méilės Sl. Gerkit gerkit mūsų méilės, nepalikit čėrkoj seilės (d.) Dglš.
                      ǁ vaišingumas, priėmimas: Kad ir viso priruošta, kad ir alus neblogas, bet méilės nebuvo Dbk. Ne tas privalgis svarbu, ale ta méilė Jnš.
                      5. patraukimas, pamėgimas, linkimas į ką nors: Poezijos, meno méilė DŽ. Meilė prie dainų jau pradeda ataušti tarp jaunųjų mergaičių JVXVI.
                      ◊ be [vienõs] méilės labai, didžiai: Buvo piktas be méilės vienõs Nt. Be meilės (brangiai) paėmė už arklių segseną (kaustymą) Šts. Be méilės skūpas BM355. Teip duoda, teip muša be méilės tie vaikai jam į sprandą Skr.
                      Diẽvo méilė! laimė: Dievo meilė, kad neparašiau! rš.
                      dėl Diẽvo méilės! susimildamas, susimildami: Dėl Dievo meilės, Jokūbai, neskubėk! J.Gruš.
                      méile apkélti apkalbėti: Pas juos pasimaišyk, tai kad apkels meile Antš.
                      méile mei̇̃lyti Plt labai norėti.
                      o méilė svi̇́eto! baisu: O meilė svieto! Kokie buvo laikai! Plng.

                    • Pats apie save pasisakei – tai apie kurį iš išdėstytų lkz.lt punktų kalbi, kodėl išskiri ir t.t.?

          • Kai pramoksi lietuvių kalbos, tai gal ir tu sugebėsi – nesriūbauk. 🙂

  4. Apie kokių institutų steigimą ,tu, kalbi ? Lietuva baigia išsibėgioti, o, tu, dar galvoji apie kažkokių ten žemių gražinimą Lietuvai? Lenkai yra slavai ir jų mentalitetas toks. kad jie niekam nieko negražins ypač kažkokiai Lietuvai. Lenkai net nežino, kur ta Lietuva apskritai randasi, o Vilniaus krašte gyvenantys lenkai nenori ir nesiruošia integruotis, o jėga integracijos neįvykdysi.

  5. Bartas:

    Lietuviška valdžia, kaip “Kaunietis” sako; (“valstiečiai”, “žalieji” , “raudonieji” ir kiti ) turi įsisenėjusią ydą. Jeigu ,”strateginis partneris”, kalbėdamas suraukia antakius, mūsiškiams pradeda drėgti kelnės. O,kada pakelia balsą, puola ant kelių, triesdami bučiuoja “panui ” ranką . Kokia čia lygiavertė “partnerystė” tarp baudžiauninko ir “pano”. Amerikonų kinuose mačiau “partnerystę” tarp policininkų, o mūsuose tarp vyrpisių.
    Prisiminiau. Juk ”mes” esam vieno tikėjimo . Taigi, gauti per snukį yra didelė garbė. Esu labai piktas. Va tep.

  6. Gintautas:

    Labai teisingas straipsnis, būtinai reikia pertvarkyti švietimo sistemą, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojai išmoktų lietuvių kalbą.

  7. Žemyna:

    Šiaip jau tai valstybės PAREIGA VISUS PILIEČIUS išmokyti visų pirma VALSTYBINĖS kalbos tiek, kad visi, nežiūrint jų tautybės, būtų vienodai informuoti apie viską, kas susiję su gyvenimu jų valstybėje; kad vienodai pajėgtų suprasti visą teisinę ir kitą informaciją, Konstituciją, įstatymus; kad galėtų laisvai susikalbėti visur su bet kuo ir bet kur įsidarbinti, kur svarbu gerai mokėti valstybinę kalbą.
    Tik tada visų tautybių gyventojai šiuo požiūriu bus lygiateisiai, turės lygias galimybes, kai vienodu lygiu mokės valstybinę kalbą. Visos kitos kalbos – papildomo mokymo dalykas, kuriam Vakaruose LEIDŽIAMA (ne privaloma, o rekomenduojama leisti!) steigti privačias savaitgalines mokyklėles…

  8. jo:

    Kitas dalykas – nevalstybinės mokyklos, jos galėtų kurtis, bet tai jau turėtų būti jų steigėjų rūpestis – ar tai būtų kuri nors Lenkijos valstybės įstaiga, ar kurios nors tautinės bendrijos, ar šiaip kokio nors entuziasto sumanymas.

    Nejaugi autorius norėtų, kad šiame krašte įsikurtų Lenkijai priklausančios mokyklos? Arba Lenkija pafinansuotų kokį nors entuziastą, jis įsteigtų privačias lenkiškas mokyklas ir ten vyktų mokymas pagal Lenkijos mokyklines programas? Tai būtų dar toliau pažengusi Lietuvos dezintegracija, nei ji yra šiandien. Tame krašte ypatingai svarbu, kad būtų vien valstybinės mokyklos su lietuviška programa ir dėstomąja lietuvių kalba.

  9. Viduramžiais lenkai neturėjo savo kariuomenės- didžiąją jų pajėgų dalį sudarė samdiniai iš kitų šalių. Kyla klausimas – iš kur jie gaudavo pinigų jai samdyti? Jie sudarinėjo unijas su kitomis valstybėmis ir visada galėjo į kitą kišenę ranką įkišti. Pvz: Jie sudaro uniją su Vengrija ir iš Vengrijos gauna pinigų samdyti karius iš vakarų Europos. Taip pat vengrai aprūpina Lenkijos kariuomenę ginklais, maistu ir žirgais. Tas pats buvo ir tada kai lenkai sudarė uniją su Lietuva. Mes aprūpinome lenkus ne tik žemaitukais, bet ir atsiųsdavome į pagalbą karių,ar pinigų samdyti kariams. Aiškiausias to įrodymas, kai prieš Žalgirio mūšį Vytautas nusiuntė pinigų Lenkijos karaliui samdytis karių iš užsienio. Tas pats buvo ir tada, kai Lenkija sudarė unijas su Švedija ir Saksonija, galbūt ir su Čekija. Kaip matome Lenkija senovėje buvo nulis. Jie visada buvo stiprūs tik todėl, kad melžė kaimynus ir ne kaimynus. Todėl ir atsirado posakis, kad susidėti su lenku- reiškia pasirašyti sau mirties nuosprendį. Lietuva ,deja, buvo viena iš tų valstybių, kuri sau tą nuosprendį pasirašė ir tas nuosprendis Lietuvą kankina iki šiandien.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *