D. Šepetytė. Statomas ne tik Vytis. Kai kas daugiau (25)

LAISVĖS KARYS. Skulptorius Arūnas Sakalauskas. Vyčio paramos fondo nuotr

LAISVĖS KARYS. Skulptorius Arūnas Sakalauskas | Vyčio paramos fondo nuotr.

Vyčio paminklo idėja gimė ne tarp intelektualų. Ji nėra ir vadinamojo elitinio paviršėlio vaisius. Galima sakyti, ji gimė liaudies ar tautos (kaip tamstoms labiau patinka) gelmėse, nors tarp jos šalininkų yra ir intelektualų, ir inteligentų. Žinomų ir nežinomų šviesuolių, paprastų ir Lietuvai nusipelniusių žmonių.

Šita iniciatyva pasklido pernai pavasarį kartu su principu, kad valstybės simbolis Vytis Lukiškių aikštėje turėtų iškilti už verslo ir visuomenės sutelktas lėšas. Tam tikslui buvo įkurtas Vyčio paramos fondas. Keliolika visuomeninių organizacijų, tarp kurių – Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos nepriklausomybės gynėjų Sausio 13-osios brolija, entuaziastingai palaikė šį sumanymą -– juk tai galėtų būti bene gražiausias, tautą vienijantis sujudimas valstybės atkūrimo šimtmečiui, kai ne valdžia, bet patys piliečiai be paraginimų iš viršaus stato paminklą valstybei ir kovotojams už jos laisvę: 1863 metų sukilėliams, 1918-1920 metų savanoriams, pokario rezistentams ir Sausio 13-ąją laisvę gynusiems narsuoliams.

Tradiciškai (Lietuvoje jau tradiciškai), tuo metu, kai ekspertai jau buvo išrinkę ir paskelbę geriausią Vyčio skulptūros modelį, atsibudo kultūrininkai: 53 moterys ir aštuoni vyrai (tada buvo tiek dailės kritikų, dailės istorikų, Kultūros tyrimų instituto darbuotojų), jie kreipėsi raštu į prezidentę, Seimo pirmininką, premjerą, kultūros ministrę, ragindami uždrausti šiuos planus, kitaip tariant, uždrausti žmonių iniciatyvą (kurios, beje, šaukte šaukiasi šimtmečio programos sudarytojai), nes peticijos autoriams reikia „ne stabų“, o idėjų, nes: „Čia jau pažeidžiamos žmogaus, kiekvieno vilniečio, Lietuvos piliečio teisės, kai atskira grupuotė, fondas mėgina uzurpuoti širdžiai mielą laisvoje Lietuvoje tapusią Vilniaus teritoriją.“

Ar ne panašia gaida buvo sutikta „valstiečių“ svajonė valstybės šimtmečiui dovanoti tautinius drabužėlius Lietuvos vaikams? Na, sakykim, mintis iš pirmo regisi iš fantazijų srities, bet, ją išgryninus, konkretizavus, – argi ne visuotinis, ne šiltas, ne įsimintinas veiksmas, juolab valstybei nieko nekainuojantis? (Valstybė tokia proga galėtų padovanoti, pvz., abiturientams po vertingą knygą su prezidentės, Seimo pirmininko ar premjero parašu, – visam gyvenimui atsiminimas liktų. Ir valstybės jubiliejų ženklinanti dovana.) Kokia buvo reakcija? Tąsė idėją po visus interneto portalus, intelektualų buduarus, narstė skiemenimis, rimčiausiais veidais filosofavo, kaltindami uniformizmu, asmenybių niveliavimu ir net kėsinimusi į liberalų šventą karvę – žmogaus teises…

Ar ne panašiai nutiko ir J.Basanavičiaus paminklo atveju? Kai Lietuvos nacionalinio muziejaus ketinimai Vilniuje, K.Sirvydo skvere, pastatyti jam paminklą pagal prieškario skulptoriaus Rapolo Jakimavičiaus modelį pasistūmėjo priekin (jau buvo susitarta su skulptoriumi, jau buvo rastas finansavimas), įsikišo Dailininkų sąjunga, žinoma, Vilniaus savivaldybė ir skubotai buvo organizuotas konkursas. Kad jo rezultatai buvo niekiniai, matėme, kam tai rūpėjo.

Pildosi pranašiški architekto Augio Gučo žodžiai: 2018 metais naujo paminklo J.Basanavičiui nebus, Tautos namų nebus… Norite žinoti, kas bus? Daugybė minėjimų, konferencijų, viktorinų, edukacinių paskaitų (nesuprantu, kodėl Lietuvos istorijos pamokų neįtraukus į mokymo programą?), parodų, knygų, suremontuotų pastatų, – galybė renginių, reginių dėl paukščiuko ir ore ištirpusių finansų (dalį jų, mano akimis, drąsiai galima skirti Gedimino kalno tvarkymui – nauda būtų didesnė). Toji programa – tarsi žodžių dauginimo mašina – tiek frazių apie telkimąsi, vienybę, savanorystės idėjas, tiltus į ateitį pabarstyta, kad pačios vienijančios idėjos, sutelkiančios būdo priemonės ir nėra.

Apskritai gal nė negali būti, nes, kaip sakė vienas poetas, Lietuva pamažėle traukiasi iš žmonių protų ir širdžių. Galbūt intelektualai yra pirmieji, iš kurių širdžių ir protų ji jau pasitraukia. Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė (beje, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu) yra rėžusi: „Negi mes leisime, kad būtų kaip Britanijoje – seniai ir „buduliai“ nubalsuotų už nacionalizmą ir užtrenktų mums duris? Lietuvoje turėsime tą pačią problemą. Turime neleisti, kad tai įvyktų…“

J.Basanavičiaus premijos laureatas Dainius Razauskas, kalbėdamas apie savivaldybės organizuoto konkurso J.Basanavičiui rezultatus, karčiai patvirtino, kad kai kurie menininkai turi dvasinių problemų, jiems būdingas ne estetinis, bet „dvasinis neįgalumas“.

„Knygų mugėje, – pasakojo Vyčio paramos fondo atstovas Vilius Kavaliauskas, – prie manęs priėjo močiutė ir pasakė: pažįstu jus iš televizijos, tik nepasiduokit – būtinai statykite Vytį. Ir, sako, noriu duoti jums pinigų. Išsitraukė 50 eurų, bet sako – man, pensininkei, čia kiek per daug, duosiu 30. Paėmiau iš jos 20 eurų, daviau grąžą. Ir užsirašiau jos vardą: Birutė Butkienė-Motiejūnaitė, gimusi Janėnų kaime prie Šventežerio. Dabar gyvena Palangoje. O pinigus duodanti savo brolio Jono Motiejūno, Lietuvos karininko, kurio pelenus neseniai atvežė iš Amerikos, atminimui. Birutei Butkienei kovo 22 dieną sukaks 94 (!) metai. Vienas pastarųjų čekių, kurį gavo fondas, buvo 250 dolerių iš Indianapolio; jį atsiuntusio Rymanto Gužulaičio tėvas Juozas buvo savanoris Vyčio kryžiaus kavalierius.“

Tad Vytis nėra vien paminklas. Jis gali tapti ne vien tik keltuvu į praeitį, bet ir krantų šiapus ir anapus Lietuvos jungtimi, ir netgi tiltu į ateitį, grįstu atgimstančio pilietiškumo proveržiu. Šiais laikais mėgstama manipuliuoti žmogaus teisių tema, net kartais mažumų teises primetus daugumai. Ir Vyčio paminklo atveju galima kalbėti apie teises: ir kai kurių intelektualų deklaruotą teisę į „laisvą erdvę“, ir piliečių teisę įpaminklinti istoriją. Skirtumas tarp šitų teisių, mano akimis, akivaizdus: vienų pabrėžiama teisė yra individo privilegija (laisvė sau), kitų teisė yra visuomeninis įsipareigojimas, kylantis iš vis dar nenunykusios tautos dvasios. Net storžieviams leidžiančios ją pajusti bent tais išskirtiniais momentais, kai, sakysim, žiūrint „Emiliją iš Laisvės alėjos“ kaži ko sudrėksta akys, kai Amerikos lietuvių mokykloje, girdint Lietuvos himną, padažnėja pulsas, nors tiems vaikiukams V.Kudirkos žodžiai jau nieko nebereiškia…

Galbūt todėl būtent dabar, artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui, kai kurie jautresni Lietuvos likimui žmonės stipriau kaip paprastai suvokia grėsmę tą dvasią ir apskritai Lietuvą prarasti.

P.S. Vyčio paramos fondas apskaičiavo išlaidas: apie 350 tūkst. eurų Vyčio skulptūrai plius apie 200 tūkst. eurų postamentui, Nežinomo partizano kapui ir kovų už Laisvę sienai. Norintiesiems prisidėti: sąskaitos numeris – LT80 7300 0101 4970 6864, įmonės kodas – 304400436, „Swedbank“.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *