V. Sinica. Lietuva neturi problemų (7)

Vytautas Sinica | J. Česnavičiaus nuotr.

Vytautas Sinica | J. Česnavičiaus nuotr.

Ne pirmus metus stebint žiniasklaidą ir didžiausius skandalus atrodo, kad Lietuva neturi problemų. Jų nėra, nes didžiausios Lietuvos problemos, labiausiai prikaustančios visuomenės dėmesį, yra politikų kelionės, mylimieji, pirkiniai ir turtas. Visa tai neretai sutaurinama ir įprasminama buitinio pobūdžio įstorijoms suteikus tikrą ar tariamą korupcinį atspalvį. Esą kažkas nedeklaruota, supainiota, neteisėta. Vienu ar kitu atveju taip ir būna. Etikos komisija tada skiria įspėjimą ir paprašo politikus patikslinti deklaraciją. Prasižengimai tad tėra tokio lygio – verti tik įspėjimo. Tačiau skandalai iš jų – nacionaliniai.  

Štai sausį visa Lietuva kalbėjo apie vienos politine prasme visiškai neįdomios moters mašiną, kailinius, keliones ir stilių, nors tuo pačiu metu, pavyzdžiui, išrinktas naujas Europos Parlamento pirmininkas, Švietimo ministrė humanitarinių mokslo institutų darbuotojams pareiškė, kad jų tyrimų temas turėtų diktuoti valstybė, Seimo pirmininkas nepritarė gynybos biudžeto didinimui iki 2,5 procentų, o Vyriausybė nutarė, kad mirusių pensininkų paveldėtojai kompensacijų negaus. Visa tai nublanko, tarytum nebuvo, prieš mašiną ir kailinius. 

Pavyzdžiai neatsitiktiniai. Tekstu jokiu būdu nenorima pasakyti, kad nereikėtų kritikuoti valstiečių, „trukdyti jiems dirbti“. Priešingai, valdančiuosius sekti ir kritikuoti reikia visada, tačiau turėkime savigarbos – kritikuokime už politinius sprendimus, už nevykstančias arba blogai vykstančias reformas, už pažadų nevykdymą, už galimai tragiškas kai kurių politinių sprendimų pasekmes atskiroms visuomenės grupėms, akademinei laisvei, socialiniam teisingumui, konstituciniams principams ir t.t. Taip pat jokiu būdu nenorima pasakyti, kad politikų skaidrumas nesvarbus, kad jie gali daryti ką nori, jei tik priima valstybei naudingus sprendimus. Taip nėra. Tačiau žiniasklaida gali padėti atskleisdama galimus interesų konfliktus, atkreipdama atsakingų institucijų dėmesį į įtartinus faktus. Ne jos darbas yra tas bylas išnarplioti, rasti ir nuteisti kaltus. Kai kone mėnesį svarbiausia tema Lietuvoje yra nereikšmingos politikės mašina, apranga ir meilė, naudingas pastangas nuo buitinio skandalo kūrimo skirianti riba yra aiškiai peržengiama.  

Būtent tai matėme, kai kone visų portalų ir laikraščių pagrindine naujiena buvo Karbauskio įmonės ir Kildišienės visureigio „byla“. Net aukščiausią žiniasklaidos dėmesį reiškianti Edmundo Jakilaičio „Dėmesio centre“ rinkosi šią temą. Tai ne pirmas kartas. Visuomenę sudominęs „skandalas“ yra jokia naujiena, o tik naujas atvejis ilgoje politinio bulvaro istorijoje. Jau praėjusioje kadencijoje tokia žiūra į politiką buvo visiška norma, tikriausiai taip buvo ir anksčiau. Tarkime, darbiečių valdoma Švietimo ir mokslo ministerija sėdėjo dar liberalų supiltoje pelkėje, įšaldė tragišką situaciją aukštojo mokslo sektoriuje ir nieko esmingo nesutvarkė, nors vyriausybės programa švietime žadėjo tiesiog revoliucinius pokyčius. Ar kas nors taršė šias temas laidose ir straipsniuose? Ne. Kritiką už neveiklumą gerokai nusvėrė kritika švietimo ministrės antakiams, rašybos klaidoms ir su vyru gerai praleistai nakčiai Londone.  

Ką tai rodo apie mus pačius? Mažiausiai kelis dalykus. Pirma, politika vis dar be galo personalizuota, iš esmės nepolitiška. Rinkėjai renkasi pagal absurdiškus kriterijus: jaunas, gražus, gera šeima, sąžiningas, turtingas („vadinasi, nevogs“) ir panašius. Po to tie patys kriterijai projektuojami vertinant išrinktų politikų darbą. Kildišienės „džipas“, Valinskienės renginių vedimas ar Baukutės šeimos dramos būnant Seimo nare žiniasklaidai svarbiau nei jų, o dar svarbiau, jų partijų balsavimai ir pažiūros. Žmonės nesupranta ir nesivargina suprasti politikos. Jie tik nori, kad būtų padaryta stebuklingas Kažkas, nuo ko šalyje pasidarytų gera gyventi. Tam jie išsirenka „sąžiningus ir jaunus“ žmones, dar geriau „profesionalus“. Tokiems rinkėjams įdomiau skaityti apie Kildišienės mašiną nei apie Sodros reformą. Trauka abipusė. Žiniasklaida turi tikrai ne vien edukacinę misiją. Ji turi reaguoti ir reaguoja ir į skaitytojų paklausą. Jei skaitytojai nori „Stiliaus“ laidos tipo istorijų žiniose, medijos jiems tą ir suteikia. Kad viskas atrodytų oriai, tiktų žiniose ir nekeltų disonanso („kodėl tai išvis žiniose?“), buitinėms istorijoms suteikiamas politinis prieskonis – galimai supainioti vieši ir privatūs interesai, galimai nedeklaruota nauda, galimai nuslėpti įmonės mokesčiai.  

Kas Lietuvoje rimtai galvojo, kad Greta Kildišienė Seime sukurs E. Masiulio vertą korupcinę schemą ir prastums „Agrokoncerno“ interesus ginančius įstatymus? Kad Seimui de facto vadovaujant „Agrokoncerno“ savininkui, šiai įmonei dar reikia papirkinėti eilinę Kildišienę korupciniais tikslais? Rimtai? Turbūt beveik niekas. O jei niekas, kaip ir aišku, kad „korupcinis“ aspektas tokiose visureigių istorijose yra tik bulvarą sutaurinanti etiketė. „Žiūrėkite, tai politika“, – šaukia mums „Lietuvos ryto“ iškapstyta tiriamoji žurnalistika. Bet politikos ten nėra.  

Politika, griežta prasme, yra idėjų kova dėl geriausios valstybės raidos strategijos ir konkrečių efektyviausių priemonių tai geriausiai strategijai įgyvendinti. Bet visuomenė nenori į tai gilintis, jai daug geriau sekasi gilintis į skandaliukus ir ši teisė jai suteikiama, dar daugiau, legitimuojama. Kaip balsuojame, taip ir kontroliuojame valdžią. Buitiškai. Kontrademokratija Lietuvoje veikia sekant politikų verslus ir asmeninius gyvenimus, tik tikrosios politikos tame visai nėra.  

Antra, žiniasklaida rado savotišką priebėgą ir veiklos barą neva korupcinėse istorijose. Dar prieš kelis metus Lietuvoje buvo pagrįstai verkiama, kad neegzistuoja tiriamoji žurnalistika. Rimtas žurnalistinis tyrimas reikalauja daug laiko, pinigų, išmanymo, įsigilinimo, o rezultato būna ne tiek ir daug, click`ų jis negeneruoja, žmonėms skaityti sudėtinga. Reaguojant į situaciją tiriamoji žurnalistika pradėta kurti nusitaikius į viešųjų asmenų interesų konfliktus. Vietoje reformų projektų, galimų jų pasekmių, užsienio šalių patirties, ekspertinių vertinimų ar prie dabartinių šalies problemų atvedusių sprendimų analizės, kuri duotų realios naudos valstybei, ugdytų skaitytoją ir iš tiesų tiesiogiai liestų politiką, o ne ja užsiimančiųjų asmeninius gyvenimus, pasirinkta nagrinėti būtent pastaruosius. 15min.lt net sukūrė skambiai pavadintą specialiųjų tyrimų komandą, nors sunku pasakyti, kiek reformų projektų ji visapusiškai išanalizavo, kiek argumentuotos kritikos valdžios sprendimams pateikė.

Žurnalistai „tiriamąją žurnalistiką“ suprato kaip politikus kontroliuojančių institucijų darbo dubliavimą. Ir tai vėlgi suprantama: ir temos paprastos, ir žmonėms įdomu, ir viešąja nuomone galima manipuliuoti daug efektyviau nei nagrinėjant politikų sprendimus ir jų pasekmes valstybei. „Teisiškai viskas gerai, bet moralinė žala padaryta“ – politologai kritikuoja į tokius buitinius skandalus įklimpusius politikus. Tačiau kas iš tiesų daro šią moralinę žalą ir kiek jos būtų, jeigu įtarimai būtų pirma tikrinami atsakingų institucijų, o tik tada savaitėmis narstomi žiniasklaidoje? 

Trečia, paradoksalu, bet tokia situacija patogi ir politikams. Dešimtmečius Lietuvą valdė žmonės, kuriems patogiau buvo atsakinėti į klausimus apie korupciją ir interesus, nei į klausimus apie reformas. LSDP vyriausybė daug realesnius, apčiuopiamus ir su aiškiai styrančiomis verslo interesų ausimis korupcijos skandalus tvarkė kaip einamuosius reikalus. Kas pusmetį po skandalą, o reitingai laikėsi. „Tefloniniai reitingai“. Gal būtų išsilaikę ir iki rinkimų, jei ne darbo kodeksas ir dar keli politiniai sprendimai, tiesmukai spjovę į visuomenės gerovę ir lūkesčius.

Įsivaizduokime, kad su tuo pačiu užsispyrimu kaip dėl žento įmonės žiniasklaida būtų persekiojusi Algirdą Butkevičių apie kokius nors finansinius klausimus, pažadėtą, bet nevykdomą aukštojo mokslo reformą, demografijos problemos sprendimą. Savaitėmis tampę po laidas, kartoję tuos pačius klausimus, leidę parodyti visą savo neišmanymą ir nesigaudymą jei ne vienu, tai kitu klausimu. Kas balsuotų už gerą žmogų (galima neabejoti, A. Butkevičius – geras žmogus), jeigu taptų iki skausmo akivaizdu, kad jis nesupranta problemų, kurias sprendžia, ir sprendimų, kuriuos priima?

Valstybei, kurioje nėra politinės klasės (politikos profesionalų, kurių nereikėtų atsivesti iš NVO arba iš verslo), ją atstoja kailį išvertusi sovietmečio politinė ir akademinė nomenklatūra arba jos vaikai, ką puikiai atskleidė Indrė Makaraitytė. Tokioje valstybėje kaip versle ar ūkyje tvarkytis daug geriau atsakinėjant į interesų ir nuslėpto turto, o ne tikrus politinius klausimus. Blogiausiu atveju vienas ar kitas politikas gali kristi korupcinio skandalo baloj tik tam, kad vėliau vėl atgimtų. Rinkimai parodė, kad korupciją besąlygiškai atleidžia net skaidrusis liberalų rinkėjas, vadinasi, atleidžia visi.  

Taip susiprantame sėdintys užburtame rate, kur visuomenei, „politikams“ ir žiniasklaidai yra patogu gyventi apolitišką gyvenimą, mąstant apie valstybę kaip apie kolūkį, kurio turtas galimai vagiamas ir kurį reikia administruoti skaidriai. Kadangi niekas nėra pasiruošę pradėti Lietuvos mąstyti, nušviesti ir valdyti kaip politinio subjekto, niekas ir nesiima iniciatyvos iš šio užburto rato išeiti. Jame patogu ir saugu mums visiems – savo gyvenimus gyvenantiems ir apie politikų gyvenimus noriai paskaitantiems atomizuotos ir egoistinės pilietinės visuomenės (skaitykite V. Laučių) atstovams. Visuomenė visada yra per didelė ir per mažai organizuota, kad joje galėtų prasidėti kažkokie kryptingi pokyčiai. Politikai… politikų mes beveik neturime.  

Jeigu kas ir gali pradėti keisti buitinį Lietuvos mąstymą politiniu Lietuvos mąstymu, tai tik žurnalistų ir analitikų luomas. Išsilavinęs, pilietiškai atsakingas, mėgstantis socialines reklamas ir akcijas. Žinoma, kiek toks apskritai egzistuoja. Pradėkime dažniau kalbėti apie politinius sprendimus ir mažiau apie politikų gyvenimus. Nors ir sunku, nors ir mažiau kas skaitys.  

Šiomis dienomis visuomenei pateiktas Vyriausybės Programos „projekto projektas“ suteikia dar vieną galimybę kalbėti ir kritikuoti iš tiesų svarbius dalykus, kurie lems mūsų ateitį. Vyriausybė turėtų būti priremta prie sienos atsakyti, ar žada laikytis rinkiminių pažadų, už kuriuos balsavo nugalėtojų rinkėjai, ar pasiguos opozicijos spaudimui ir pigiam flirtui? Ar ko nors vertas skambus premjero pažadas „atstovauti Lietuvai, iš kurios šaiposi vadinamasis elitas“? Ar rinkiminis prioritetas „padėti Lietuvos šeimoms“ neapsiribos Šakalienės parodomąja kova su smurtaujančiais sugyventiniais? Ar universitetai stebuklingai susijungs savo iniciatyva, susijungę garantuos mokslo ir studijų kokybę, o visiems nemokamų studijų pažadas bus išpildytas? Ar virs konkrečiais darbais socialinio teisingumo šūkis, už kurį balsavo socialdemokratus dėl valstiečių palikę rinkėjai ir prieš kurį piestu stosis įtakingas Laisvos rinkos institutas?

Šie ir kiti klausimai laukia sąžiningų žurnalistų dėmesio. O kol kas Lietuva neturi problemų. 

Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
kolumbas-baneris

7 komentarai

  1. dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Ponas Vytautai Sinica, ne politika yra taip pat politika. Nesikišti į politik yra politika. Kalbėti apie Kildišienės kailinius yra politika, nes nereikia kalbėti apie ką kitą, kas yra taip pat politika. Trumpai tariant viskas yra politika, viskas yra kultūra, ką turime, tą turime, kaip mokame kalbėti taip mokame.
    Imkime ko gero patį, patį, patį svarbiausia Valstybei klausimą, jos demokratinius, teisinius pagrindus. Ar kas nors apie tai kalba? Niekas nekalba ir nenori kalbėti, nes Lietuva yra OKUPUOTA antikonstitucinių jėgų. Lietuvos valdžia yra išrenkama pagal idiotiška, nusikalstamą, antikonstituicnį, antidemokratinį Seimo rinkimų įstatymą, kurį priėmė Lietuvos signatarai ir pasirašė patsai Lietuvos strategas Vytautas Landsbergis 1992-07-09. Taigi ponas Vytautai Sinica, labai norėčiau, kad būdamas jaunas ir kūrybingas sutaršytum mane į “šipulius” už tokius žodžius, kuriuos ką tik parašiau. Tiesiog motyvuotai sutaršytum. Bandysiu gintis iš paskutiniųjų. Tačiau labai rimtas patarimas, pirma pastudijuok pilnumoje su nuorodomis gilyn 2016-9-11 mano straipsnį ” Ultimatumas Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo”, ir kt. straipsnius “Cenzūra Lietuvoje”, “Rinkimų kodekso projekto aferizmai”, “Valdžos vertybių degradacija” ir t.t. ir t.t. Daug. Taigi man labai svarbu, kad jauna kūrybinga mintis mane sutaršytų į “šipulius”, nes atsibodo Seimo, Prezidento, Vyriausybės, ministerijų, partijų ABSOLIUTI TYLA, kaip niekšų gaujų tyla, kurie prismardinę Lietuvai tyli, na dar cenzūra kai kur įveda. Taigi toks mano prašymas. Ar išgirsite? Jei neišgirsite, tai atlikstie politinį veikimą-neveikimą ir tamstos šitas straipsnis taip pat bus bevertis, tik kalbėjimas. O reikia daryti, atkūrti Lietuvoje teisinius demokrtinius Lietuvos valstybės pagrindus tiksliai taip, kaip nurodyti LR Konstitucijoje, lygia rinkimų teise formuoti Lietuvos valdžia. Visoks kitoks, nors kiek kitoks nei Konstitucijoje būdas patekti į valdžią yra antikonstitucinis.
    Taigi savo prašymo Jums nepakartosiu. Kartu pasidalinsiu patyrimu, kad dar Lietuvoje dar neaptikau teisėjų, teisininkų su labai kuklia išimtimi, profesorių, politikų ar dar kokių… kuriems Lietuvos teisiniai demokratiniai pagrindai, jų atkūrimas rūpėtų. Negali taip būti? Taip yra.

  2. Skaičiau, mąsčiau; nei pritart, nei užtart nei piktintis.
    Trumpai drūtai, – žmogus vardu Vytautas, – iškėlė sumanymą, – imPORT-uot į Lietuvą problemų, nežinau nei kas tai, ar su kuo (net prisipažint gėda), bet ar uždrausi, esam juk g e r a n o r i š k i ir pakantūs (tole-rantiški”), tad lai imPORT-
    oja. Lai veža, lai prekiauja ar šiap maino-bovyjasi; gal tai jo “laukas”, jei rašąs “click`ų jis negeneruoja” tai prolemas
    “įkąs’, suprekiaus (kuo blogiau už kokį cukerberginį fakebukerįį””, tos problemos””), Rimta. (Alkas galėtų…bet, et – let)

  3. Zenonas:

    Nei savigarbos, nei sąžinės žiniasklaida seniai neturi, dauguma perkama už pinigus, nors yra ir dorų žurnalistų, bet ne jie diktuoja madas. Diriguoja tie, kurie kas vakarą sėdi visuomeninėj Tv, radijuje, Deffi, Lietuvos ryte ir pan.
    Toli dar iki objektyvios analizės, rimtų politologinių pokalbių laidų.

    • Juozas P.:

      Lietrydis ir putinDelfis (ačiū, Diedai, gerai įvardinta!), kaip ten bebūtų, privataus kapitalo, tad natūralu- perkami ir nupirkti.

      Betgi LRT – visuomeninis!!! Kažkokia katastrofiška karikatūra, visai nejuokinga, antivalstybinė tiesiog.

      • Juokinga ar ne bet gyva gyvybingiausia ir gyvuojanti (kaip Pačio gerb. Juozai, ir visų kraujotaka …kol kraujas TEKA) – tai gyvai katastrofiškos karikatūros (imkim šiandienai):
        nuo 1945 rugpjūčio 2 d. kažkur Potsdame, iš čia nelabai matyti, – aukštai kilt tektų, kad
        ten, už Berlyno nuo čia išvysti 🙂 , iki Konarskio 49 …per savo “pasiuntinukus taryboje”
        – Donaldas Trampas, Tereza Mėj, Dalia Grybauskaitė ir… uodegaginis (atsakingas už visą
        proce-dūrą “tarybos” be kabučių LRT skyrybai, – RAMŪNAS KARBAUSKIS. Didžiosiomis,
        – mat katastrofiška karikatūra (kaip pamestinukai D.Trump su T.May dėl Potsdamo nutarimų) dėl …na pvz. kasdien (d.d.) leidžiamos “pasivogt’ kažkokio siavrasevič
        k a ž k o k i a m jakelevitsh, o kaip kitaip tolia’rantiškai PANORAMOS, krauju transliacijas jos gintos Sausio 10-13 d. kautynėse V A G Į pavadint; ne Jekelevaitis, darkalu už darkalą
        (dėl Panoramos!!) verta vadint , kalčiausias, o karikatūriškieji pareigūnai, – šiuo klausimu,
        – R.Karbauskioks su D.Grybauskiote. Užvažiuot dar per mažą – už tą elektroskydininko
        ko-mandos išlaikymą. maža. “Komandosai” sau manginasi lyg mangaratkės, mangosi mangosi už mūsų lėšas (visų visų), o šie “tyli be pampersų”, lyg D.Trump&T.May po
        Čerčilio nurinkimo EXITu iš Potsdamo… 1945-ieji, ne 2017-ieji. Bet skirtumų nematyt : ((

  4. Diedas:

    Dabartinė žiniasklaida, tai fabrikas, pagal oligarchų užsakymą iš piliečių nulipdantis jiems reikalingą balvonų masę.
    Liaudis kalba apie tai ką galvoja, o galvoja apie tai ką mato ir girdi.
    Ką mums matyt ir girdėt nusprendžia tie, kas turi lėšų įtakot žiniasklaidai.
    Aplamai lietuviai įdomūs ir ryškūs žmonės. Tik pastaruoju metu išskirtinių lietuvių katastrofiškai mažėja.
    Prieš gerą dešimtmetį, kiekvienas sutiktas tautietis buvo kaip nauja knyga, su savita pasaulėžiūra, skirtingomis svajonėmis, poreikiais, gyvenimo supratimu.
    Dabar gi, informacinės technologijos tiek paveikusios žmonių sąmonę, kad dauguma gyvena primityviame Pasaulyje pagal Delfį.
    Internetiniai portalai negailestinga smegenų plovykla. Ir kas baisiausia, dauguma tiki, kad ten rašoma absoliuti tiesa.
    Televizija, konkrečiai lietuviški kanalai, tai nusikalstama organizcija luošinanti psichiką ir žmones paverčianti nelaimėse gyvenančiais bėdžiais.
    Seniai nebežiūriu, lyg ir negalėčiau komentuot, bet šią savaitę, būdamas svečiuose, buvau priverstas vėpsot į kažkokią nelaimių ieškančią, po purvinus apatinius besiknisančią,visus pozityvius dalykus paverčiančia problemomis, Rūtą.
    Labai apmaudu matyti, protingus, išsilavinusius žmones gyvenančius ne savo gyvenimą. Pinigais aptekusių, kremliaus remiamų niekšų gauja, valdanti žiniasklaidą, didelę dalį tautos pavertė paklusnia banda gyvenančia primytiviame “geras- blogas” “savas – svetimas”pasaulyje, kuriems kas keli metai numetamas naujas, bet kaip vėliau paaiškėja, “dar ne tas” gelbėtojas.
    Atsisakius televizijos, agresyvių ir bukų putindelfio lygio, informacinių portalų, jau po trejeto savaičių gyvenimas nušvinta kitomis spalvomis. Lietuva tampa pati gražiausia ir geriausia šalimi, o lietuviai, artimais ir mielais tautiečiais.
    Maisto dieta, po ilgo laiko parodo rezultatus ant mūsų kūno.
    Informacinė dieta duoda daug greitesnius ir ryškesnius rezultatus.
    Gyvenimas be negatyvo ir neigiamų emocijų be galo gražus.
    Kiekvienam verta pabandyt.

    • Kęstutis:

      …bet pačiam matosi, jog nežiūrėjimas nebepadeda blaiviai mąstyt, matyt jau ir nebepadės…
      “Atsisakius televizijos, agresyvių ir bukų putindelfio lygio, informacinių portalų, jau po trejeto savaičių gyvenimas nušvinta kitomis spalvomis. Lietuva tampa pati gražiausia ir geriausia šalimi, o lietuviai, artimais ir mielais tautiečiais.” – laukiam nesulaukiam nušvitimo….

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *