Užsigavėk, diržą susiveržk ir Velykų lauk (0)

Užgavėnės | R. Balsevičiūtės nuotr.

Užgavėnės | R. Balsevičiūtės nuotr.

Pasitelkus negausius istorinius šaltinius, senolių atsiminimus, Aukštadvario miestelyje jau keli metai iš eilės rengiamos Užgavėnių eitynės. Aukštadvario regioninio parko direkcija su Trakų kultūros rūmų Aukštadvario filialu, biblioteka, Aukštadvario gimnazijos moksleiviais bei Čižiūnų socialinių paslaugų centru bando tęsti šios archajinės šventės tradicijas. Aukštadvario gimnazijos moksleiviai, persirengę čigonais, vengrais, prekeiviais, su vadovėmis Lina ir Rita dainuodami vaikščiojo po įstaigas pinigų, sveikatos, darbų ir laimės žadėjo. Aukštadvario seniūnei čigonėlės būrė gerą sveikatą, gimnazijos direktoriui daug gerų mokinių, ežere šamą pagauti pranašavo, girininko pavaduotojui linkėjo būti stipriam ir miško brandaus sulaukti, merginoms gerus vyrus gauti ir vaikučių susilaukti.

Nebuvo pamiršti ir Čižiūnų socialinių paslaugų centro gyventojai. Pas juos atvykę čigonėlės sveikatą žadėjo, vengrų daktarė gydė, pirklė iš tolimų šalių riestainiais vaišino, linkėjo sveikiems sulaukti Velykų. Ne taip jau lengva laukti tuščiu pilvu pasninkaukant, reikia dar stiprėliau diržą susiveržti. Yra dar išlikęs paprotys per Užgavėnes „gydyti“ pilvo skausmą suveržiant diržu, tai ko gero labai senas simbolis, raginimas susilaikyti.

Pas močiutę | R. Balsevičiūtės nuotr.

Pas močiutę | R. Balsevičiūtės nuotr.

Užgavėnės – viena iš švenčių, išlaikiusi nenutrūkstamą tradiciją. Galime tik numanyti, jog ji atsiradusi prieš krikščionybės atėjimą į Lietuvą, tad laikytina viena iš seniausių mūsų švenčių. Persirengėlių pasirodymas, gamtos reiškinių, paukščių, žverių megdžiojimas ir įsikūnijimas yra seniausias ritualas, siekiantis akmens amžių. Persirengėlių vaikštynės yra svarbi Užgavėnių šventės sudedamoji dalis. Įdomu, kad, atėjus krikščionybei į Lietuvą, Užgavėnių šventei nebuvo pritaikytas krikščioniškosios šventės atitikmuo, jos neįtrauktos į bažnytinės liturgijos sąrašą. Kaip dera, tai eilinis antradienis prieš didžiosios Gavėnios pasninką. Lietuva – agrarinė šalis, o žemdirbių gerovę lėmė derlius, gyvulių prieaugis, na, ir žinoma, sveikata. Žemdirbiai tikėjo, jog tą įmanoma pasiekti griebiantis magiškų ritualų. To buvo bandoma siekti mėgdžiojant laukinius paukščius ir gyvūnus. Kiti personažai atsirado žymiai vėliau. Vengrai, čigonai, žydai, atsikėlę gyventi daugiausia į miestus, keliaudavo verslo reikalais po kaimus, bendraudami su žmonėmis įgijo jų pasitikėjimą, o vėliau tapo Užgavėnių personažais.

Pas senelius | Balsevičiūtės nuotr.

Pas senelius | Balsevičiūtės nuotr.

Persirengėlių pasirodymas šventės metu vaikštynėse simbolizavo tikrąją padėtį, „svetimi“ tapo socialinės visuomenės dalimi. Tai buvo amatininkai, savo srities meistrai ir žinovai. Tuo nebuvo siekiama pasišaipyti, o konstatuoti, jos šie atvykę žmonės bendrauja, dirba savo darbą ir yra tapę savais kaimynais. Kartu su jais po kaimus vaikšto užsispyrę ožiai, apdainuotosios gervės, stiprios meškos, gudrūs velniai ir raganos, pavasarį pasitinkantys personažai. Kitataučių pasirodymą svarbioje šventėje galima sieti kaip jų sėkmingą integraciją į bendruomenę, šiltojo metų laiko sutikimą, abipusį bendros naudos siekimą per tam tikrus ritualus. Visa ūkinė ir ritualinė veikla tapo bendra.

Persirengėlių eitynės po gatvinių kaimų namus aplankant kiekvieną sodybą ilgainiui virto susibūrimais kaimo gale, miestelių aikštėse. Vėlesniais laikais ritualu jaunimas jau netikėjo, tačiau tai liko lig šiol svarbia jaunimo pasilinksminimo dalimi. Pastaruoju metu Užgavėnės labai vienodėja, kas yra būdinga žemaičiams, dabar rodoma Dzūkijoje ir t. t. O Dzūkijoje būdavo populiaru kieminėti, „cigonavoti“, vengrams savo galias rodyti, prekeiviams daug valgyti – užsigavėti, užsibuvusias merginas kalbinti, ligonius gydyti, ateitį nusakyti, prekybinius sandėrius – „gešeftus“ – užmegzti.

Vengrų daktarė | Balsevičiūtės nuotr.

Vengrų daktarė | Balsevičiūtės nuotr.

Jaunimo būriai nebuvo dideli, keliaudavo be medinių kaukių, patys iškalbingiausieji, turintys patirties. Neretai jaunuoliai, pasikinkę arklius,  nukakdavo į kitus kaimus. Mat tikėdavę, kad kuo toliau nukaksi – tuo linų pluoštas būsiąs ilgesnis. Kiekvienas šeimininkas laukdavo jaunimo būrio su muzika, už aplankymą atsidėkodavo maisto gaminiais. Tądien buvo svarbu smarkiai prisivalgyti, ypač mėsos prisikimšti, kad visus metus drūtas būtum. Vieni kitiems linkėdavo gerų metų, puikaus derliaus, sveikų avių, greitų arklių, pieningų karvių, sveikatos, pinigų. Ligoniams žadėdavo sveikatą, merginoms turtingą vyrą ir daug vaikų. Po ilgų vaikštynių po kaimą jaunimas vakarop susirinkdavo didesnėje pirkioje ir vakarodamas bei krėsdamas pokštus suvalgydavo gautą maistą. Miesteliuose vykdavo veiksmas panašiai, svarbu, kad kitataučiai nepykdavo ir neįsižeisdavo už tokius pokštus. Visi tai suprasdavo kaip pavasario šventę, jaunimo šurmuliavimą, juk tai linksmybės prieš dar didesnę – Velykų šventę.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Etninė kultūra, Kultūra, Skaitiniai, Šventės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *