D. Urbanavičienė. Atviras laiškas Lietuvos žydų bendruomenei dėl Užgavėnių „žydų“ tradicijos (nuotraukos) (32)

Užgavėnės | Alkas.lt, V. Daraškevięiaus nuotr.

Užgavėnės | Alkas.lt, V. Daraškevięiaus nuotr.

Viešoje erdvėje pasklidę kaltinimai ir Lietuvos žydų bendruomenės pareiškimas, kad lietuviškos tradicinės Užgavėnės pasižymi nacistine simbolika ir sudaro galimybes naujo žydų holokausto pradžiai, sukėlė didžiulį šios šventės tradicijas puoselėjančių žmonių nerimą. Tokie kaltinimai žiniasklaidoje buvo pateikti neatsakingai, nevengiant melo ir dirbtinų montažų, visiškai iškreipiant kaukių ir pačios šventės esmę. Šią esmę daug geriau suvokė britų dienraštis „The Guardian“, kuris lietuviškąsias Užgavėnes 2017 m. įtraukė į geriausių Europos alternatyvių karnavalų dešimtuką.

„Lietuvos žinių“ portalas 2017 m. vasario 24 d. paskelbė Margaritos Vorobjovaitės straipsnį „Kvietimas į Užgavėnes Naisiuose – su antisemizmo atspalviu“. Jau daugiau kaip 30 metų tyrinėju senuosius lietuvių papročius, esu Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė, todėl mane labai sujaudino šiame straipsnyje paskelbta žinia, kad Užgavėnių Naisiuose organizatoriai dalyvius vilioja įrašais ir iliustracijomis, kurios primena nacių naudotą antisemitinę propagandą, vaikai raginami pasitinkant pavasarį imti pagaliuką ir mušti žyduką, tuo labiau, kad straipsnis pailiustruotas dviem antisemitiniais plakatais (vienas plakatas pateiktas šalia persirengėlio „žydu“ nuotraukos, nurodant LŽ montažą).  

Dar didesnį nerimą sukėlė kaip atsakas į šį straipsnį nedelsiant paskelbtas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky pareiškimas dėl Užgavėnių,  kuriame atsirado ir daugiau kaltinimų. Jame teigiama, jog kvietime į šventę Naisiuose skelbiami patarimai, kur tyčiojamasi iš žydų, kad kviečiama švęsti Užgavėnes su fašistine propaganda, naudota 1939 m.; per Naisių ruporą virsta aiškūs ryškūs antisemitiniai lozungai, grįžtama į prieškarį, galiausiai pateikiama pareiškimo esmė: Užgavėnių šventė yra šventė, suprantam etnologiją, bet čia jau nebe Užgavėnės ir ne jų kaukės – tai antisemitinės nacių kaukės, pasiekę Lietuvą iš hitlerinės Vokietijos. Norim aiškiai iš R. Karbauskio lūpų išgirsti, kas jis yra, antisemitas ar ne? Esu Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė ir prašau atsakyti į klausimą, koks jo požiūris į žydus, jeigu jis išdrįso viešai rodyti tokias kaukes? Už fašistinę propagandą baudžiama pagal galiojančius Lietuvoje įstatymus.

Kaltinimai tikrai rimti ir skatinantys susirūpinti, jei tokia pavojinga kryptimi pasuko mūsų senoji Užgavėnių šventė. Susiradusi LŽ straipsnyje ir žydų bendruomenės pirmininkės pareiškime minėtą kvietimą į Užgavėnes Naisiuose, išanalizavau skersai išilgai visą joje pateiktą informaciją. Tačiau niekur nesimatė nei LŽ paskelbtų dviejų antisemitinių plakatų, nei raginimo imti pagaliuką ir mušti žyduką, nei fašistinės propagandos ir antisemitinių lozungų ar nacių kaukių. Šventės paskyroje radau tik du atitikmenis, nurodytus LŽ straipsnyje: tradicinio persirengėlio „žydo“ nuotrauką, kurioje persirengėlis laiko seną lagaminą su užrašu Parduodu blusas ir utėles arba keičiu į nekilnojamą turtą, taip pat ištrauką iš etnografinio aprašo apie „žydelių“ juokingus „patarimus“, kaip gydyti skaudantį dantį panaudojant ubago terboje rastus trupinius ir utėles.     

Iš viso to suvokiau, kad buvo piktinamasi ne kažkokiomis netinkamomis naujovėmis, o tik tradiciniais „žydų“ persirengėliais per Užgavėnes, nors jų atsiradimas prieš kelis šimtmečius Lietuvoje neturi nieko bendro su fašistine Vokietija. Ryšys su naciais galėjo būti įžvelgtas nebent tik dėl LŽ straipsnyje melagingai pateiktos informacijos apie šventę, jos iliustravimo tendencingai parinktais antisemitiniais plakatais, o tai tikrai nedaro garbės Lietuvos žurnalistikai.

Manyčiau, kad tokiais straipsniais ir pareiškimais yra klaidinama visa Lietuvos visuomenė, todėl kaip etnologė norėčiau išsamiau paaiškinti persirengimo „žydais“ paprotį, nes jis tikrai nemenkina žydų kaip tautos, kaip tik priešingai – suteikia „žydo“ personažui labai svarbias simbolines funkcijas, kaip ir kitiems kaukėtiems persirengėliams. 

Užgavėnės Rumšiškėse 2017 m. | Alkas.lt, V. Kašinsko nuotr.

Užgavėnės Rumšiškėse 2017 m. | Alkas.lt, V. Kašinsko nuotr.

Persirengėlių prasmė ir vieta papročiuose 

Daug mokslininkų tyrinėjo kaukės ir persirengimo prasmę. Jos esmė – apsauga nuo piktųjų jėgų, sąsaja su protėviais, totemais, augimo dievybėmis, vaisingumo žadinimu. Kaukės vaizdavo ne realias, bet anapusinio pasaulio būtybes, kurios buvo suvokiamos kaip žemdirbystės globėjos, protėvių dvasios, namus ir laukus saugojančios dievybės, skatinančios vaisingumą bei derlingumą. Dauguma mokslininkų bene labiausiai pabrėžia protėvių kulto reikšmę, susijusią su senąja pomirtinio pasaulio samprata: tikėta, kad į anapus iškeliaujanti dvasia lieka gyventi amžinai, dėl to būtent pomirtinio pasaulio atstovams buvo priskiriama gyvybės suteikimo galia.

Kasmet stebėdamas žemės mirties/atgimimo ciklą, žmogus jausdavosi esąs gamtos dalis, todėl savo veiksmais stengdavosi įsilieti į gamtoje vykstančius reiškinius ir juos paveikti. Anapusinis pasaulis buvo sutapatinamas su kaukes dėvinčiais žmonėmis, persirengėliams buvo priskiriamos maginės savybės, per šventes užtikrinančios sėkmingą žmonių bendruomenės ir ją supančio pasaulio perėjimą į naują atgimimą, darnos atkūrimą. Tikėta, kad apeigos tikslą ir sėkmę lemia erotinis pradas persirengėlių kostiumuose, jų veiksmai, vaidinimai, žaidimai bei šokiai, kiti su vaisingumo magija susiję veiksmai, o labiausiai juokas – viena iš veiksmingiausių atgimimą skatinančių priemonių. 

Lietuvoje iki šių laikų išliko tradiciniai senos kilmės persirengėliai. Seniausiomis pripažįstamos gyvūnus (kažkada totemus) vaizdavusios zoomorfinės kaukės – „ožys”, „arklys”, „gervė”, „meška”. Šiek tiek vėlesnėmis laikomos demonomorfinės kaukės – „giltinė”, „velnias”, „ragana“. Iš šių galiausiai išsivystė kitataučius ar kitatikius žmones vaizduojančios antropomorfinės kaukės – „žydai”, „čigonai”, „gydytojai vengrai”, „ubagai” ir kt. Šios kaukės paprastai yra gauruotos, joms būdinga didelė, grubi ir kumpa nosis, barzda, prie jos velkamasi išverstais kailiniais. Vienas iš pirmųjų Lietuvos etnologų Jonas Balys, tyrinėjęs persirengėlių papročius tarpukariu, teigė, kad taip anksčiau buvo vaizduojamos demoniškos būtybės, o pamiršus senąją jų prasmę, „imta kumpanoses ir barzdotas kaukes laikyti taip dažnai matomo žydo vaizdavimu”[1]. S. Skrodenis manė, kad persirengėliai „žydai” atsirado dėl krikščionybės, kuri kitos religijos žmones vadino žydais, tai yra pagonimis, o galiausiai šis pavadinimas prilipo ir senuosius simbolius bei papročius puoselėjantiems žmonėms [2]. Savitumu pasižymi ir mitinės kaukės, kurios yra lyg tarpinė grandis tarp demonomorfinių ir antropomorfinių kaukių – tai „juodas kudlotas”, „senis Kalėda”, „Užgavėnių senis”, „Lašininis“, „Kanapinis“ ir kt.

Taigi „svetimšalių” kaukės nereiškia tautinės priklausomybės, o yra tik priemonė išryškinti priešybei svetimas/savas, siekiant ano pasaulio būtybę atskirti nuo savųjų. Persirengęs žmogus tampa kitu ir neatpažįstamu dar paprastesniu būdu: kai vyrai persirengia „moterimis“, o moterys – „vyrais“. Dauguma lietuviškų kaukių sukuria humoristinį vaizduojamojo personažo įvaizdį, tarp jų ir „žydai“ ar kitos antropomorfinės kaukės, tačiau tyčiotis iš jų niekam net į galvą neateina, nes tai būtų tas pats kaip tyčiotis iš savo protėvių (prisiminkim Lietuvoje iki šiol išlikusią didžiulę pagarbą protėviams per Vėlines, kuri iš esmės skiriasi nuo Helovyno šventėje neretai peršamo niekinamo požiūrio į mirtį).

Lietuviški persirengėliai senuosiuose šaltiniuose minimi jau nuo XV amžiaus. Moterų persirengimą „vyrais“ per Užgavėnes ir vestuves 1428 m. paminėjo H. Beringeris: Per vestuves ir Užgavėnes <…> būna visai velniškų šokių, ir garbingų žmonių moterys siūdinasi vyriškus drabužius, kaip gizelių apsiaustus ir į juos panašius [3]. 1444 m. Varmės, Sembos, Pamedės vyskupai paskelbė raštą, kuriuo draudė per Užgavėnes persirengti „karaliais”, „vadais”, taip pat „moterimis” ir juokinti žmones, tokius vaidinimus atlikti net bažnyčiose [4].

Užgavėnės Rumšiškėse 2017 m. | Alkas.lt, V. Kašinsko nuotr.

Užgavėnės Rumšiškėse 2017 m. | Alkas.lt, V. Kašinsko nuotr.

Seniau buvo persirenginėjama ne tik per Užgavėnes, bet ir per kitas žiemos šventes. Rytų Lietuvoje iki pat Pirmojo pasaulinio karo per Kalėdas, Naujuosius Metus ir Tris karalius būdavo važiuojama paviešėti pas gimines persirengus „čigonais” ir „seniais”. Tradiciškai persirengėlių grupėse dažniausiai dalyvaudavo  įvairios kaukės. Štai Suvalkijoje laikotarpiu nuo Kalėdų iki Trijų karalių lankydavosi persirengėlių grupė, kurioje svarbiausias veikėjas – „šyvis” (raitelis ant balto arklio), o jį lydėdavo „šlavėjas”, „kareiviai”, „čigonai” ar „žydai”, „meškos”, „jaučiai”, „gervės”, „kazokai”, „muzikantai”, „velniai” ir kt. (Vilkaviškio r. Gražiškių apylinkėse šis paprotys gyvuoja iki šiol) [5]. Panašus paprotys Rytų Prūsijoje buvo aprašytas dar XIX a.: čia „šyvį” (vokiečiai jį vadino „širmio raiteliu” – vok. Schimmelreiter) Kūčių vakarą vedžiodavo „čigonai”, „žydai”, „lokys” bei „berneliai” [6].

Aukštaitijoje persirengėlių laikotarpis apimdavo ištisą periodą nuo Kalėdų iki Užgavėnių („mėsiedą”), kurį Biržų krašte vadindavo „čigonų jomarku” – persirengėliai tada vaikščiodavo kiekvieną savaitgalį.

Žemaitijoje persirengėliai dar pasirodydavo per Velykas: „žydai“, „velniai“ ir „kareiviai“ kartu su kitais budėdavo per naktį bažnyčioje belaukiant prisikeliančio Kristaus – čia persirengėliai neleisdavo budėtojams miegoti krėsdami įvairiausias išdaigas.  Žemaičiai mėgo persirengėlius ir vėlyvą rudenį per linamynį, kai sunkus darbas būdavo paįvairinamas visokiais vaidinimais ir pokštais, kuriuos sukurdavo kaukėtieji  „pirkliai-žydai”, „čigonai”, „ožys”, „meška”, „arklys”, „gervė” ir kt.

Visoje Lietuvoje persirengėliai pasirodydavo ir vestuvėse. Dabartiniu metu yra labiausiai žinomi „netikros veseilios“ persirengėliai, tačiau seniau, kai vestuvės dažniausiai būdavo švenčiamos žiemą, į jas atkeliaudavo tradicinės kalendorinių žiemos švenčių kaukės: „žydai” su savo „gyvūnais” – „ožiu”, „kumeliu”, „gerve”, taip pat „čigonai”, „vengrai gydytojai”, „smertis”, „kareiviai” ir t.t.

Galima sakyti, kad Lietuvoje persirengėlių papročiai buvo labai išplėtoti, gyvavę ne tik per Užgavėnes, bet ir visu šaltuoju metų laikotarpiu, ypač nuo Kalėdų iki Užgavėnių – tuomet visa jėga pasireikšdavo šis savotiškas liaudies „teatras“, kuriam būdingi įvairių personažų vaidinimai, eitynės, šokiai ir žaidimai. Dėl šios teatrališkos lietuvių prigimties galiausiai kaime užgimė ir „klojimo teatrų“ kūryba. 

Užgavėnės Rumšiškėse 2017 m. | Alkas.lt, V. Kašinsko nuotr.

Užgavėnės Rumšiškėse 2017 m. | Alkas.lt, V. Kašinsko nuotr.

Persirengėlių elgesys, jų priėmimas

Seniau persirengėliais galėjo būti tik suaugusieji, nes jie turėjo atlikti ypatingas pareigas. Per šventes kaukėtieji persirengėliai ateidavo aplankyti ir palinkėti turto, sveikatos, derlingumo ar vaisingumo, o jaunoms mergaitėms – vedybų. Keliaudami iš namų į namus jie keldavo didžiulį triukšmą, nes turėjo atbaidyti piktąsias jėgas, pažadinti gamtą. Triukšmą jie sukeldavo šūkaudami, barškindami įvairias barškynes, daužydami pagaliais į visokius rakandus, imituojant įvairius muzikos instrumentus „grodami” pagaliukais, kitais daiktais. „Žydai” ir kiti persirengėliai nešdavosi ir tikrus instrumentus: Kai sueidavo į vidų, vieni grajydavo, kiti šokdavo, dar kiti apie merginas sukinėdavosi, bergždenikes pirkdavo [7].

Bene svarbiausia persirengėlių užduotis – sukelti juoką krečiant įvairias išdaigas, kuriant savo vaidmenis, improvizuotas sceneles. Būtent vardan juoko kuriamas šmaikštus įvairių personažų įvaizdis, primenant nuo seno žinomus įvairių kitataučių užsiėmimus: „čigonai” buria, siūlo mainyti arklius, „žydai” siūlo įvairias prekes ir patys perka, derasi, giriasi turį daug pinigų (pavyzdžiui, krato pelenus iš maišelio), „vengrai” nustato sveikatos būklę, gydo, siūlo vaistus, „elgetos” prašo išmaldos ir meldžiasi.

Per Užgavėnes persirengėliai ypač stengdavosi aplankyti „bergždenikėmis” vadintas tekamojo amžiaus merginas, linkėdami joms greičiau ištekėti. Dažniausiai šio vaidmens imdavosi „žydai”, kurie prašydavo namiškių „bergždenikes” parduoti, jas  apžiūrinėdami šokdindavo ir pradėdavo įvairias derybas, tokiu būdu įtraukdami į vaidinimą ir šeimininkus. Pastarųjų elgesys su „žydais” atitikdavo persirengėlių nustatytas žaidimo taisykles: pavyzdžiui, Sedos apylinkėje (Mažeikių r.) „bergždenikės”, nutaikiusios progą, taip pat iškrėsdavo kokį nors pokštą – apipurkšdavo vandeniu, išsuodindavo, pakišdavo „pirkliui” koją, visos supuolusios jį surišdavo ir pan., o tuomet „žydai” nuspręsdavo, kad šiais metais merginų dar „nepirks” ir palauks, kol jos paaugsiančios [8].

Persirengėliai turėjo pasižymėti ypatingu kūrybiškumu, čia pat vietoje sukurti įvairius vaidinimus. Apie Prūsų Lietuvoje per Užgavėnes vaidinamas buitines sceneles žinoma dar iš XV a. dvarininkų draudimų ir aplinkraščių [9]. Štai kaip apie tokį čia pat vietoje sukurtą vaidinimą tarpukario persirengėlių eitynėse rašė J. Žemaitė „Etnografiniuose rašiniuose”: …vedasi su savimi ožką; yra drauge ir „žydelkos”, tos nešasi rankinę, kurioje yra vanduo. Kur įsiveda „ožką” į trobą, „žydelka” su rankine tupiasi melžti. „Ožka” spiria, „žydelka” virsdama aplieja visus vandeniu, po tam verkia paliejus pieną [10].

Apsilankiusius persirengėlius (tarp jų ir „žydus“) šeimininkai visada apdovanodavo, nepaisant jų prikrėstų eibių, sukelto triukšmo, pripurvintų patalpų. Kai kur apdovanodavo tik tuos, kurie puikiai atlikdavo savo vaidmenis ir likdavo neatpažinti. Štai kaip aprašyti tarpukario papročiai Šilalės valsčiuje: Kieman įėję, žydai šoka, groja, dainuoja ir už tai gauna pinigų. Tačiau jei šeimininkas žydus atpažįsta, tai išrengia ir paleidžia vienais baltiniais [11]. 

Persirengėliai ypač mėgdavo vaidinti vestuves, krikštynas ar laidotuves. Per Užgavėnes, kurių metu būdavo daug tikrų piršlybų ir vestuvių, kartais netikri vestuvininkai taip puikiai vaidindavo, kad jų „piršlybas” ar „vestuves” palaikydavo tikromis. Pagal papročius netikrus vestuvininkus ir kūmus stengdavosi aplieti vandeniu, bet apsirikus kartais kliūdavo ir tikrų vestuvių ar krikštynų dalyviams [12].

Užgavėnių pabaigoje persirengėliams tekdavo ypač svarbi pareiga – pavežiojus sudeginti ar kitaip sunaikinti iškamšą, vadintą „more” arba „kotre” (seniau dar „boba”, „motinėle”, „sene kūniške”) – ji reiškė visokį iki tol buvusį blogį, o kartu ir jau įveiktą žiemą, kurią reikia užbaigti, kad toliau netrukdomas suktųsi amžinas laiko tėkmės ratas. Beje, kai kuriose tautose išliko paprotys karnavalinių vaidinimų pabaigoje laužyti, daužyti arba sudeginti net ir kaukes [13].

Na ir dar viena svarbi persirengėlių prievolė – apsilankyti Užgavėnių pabaigoje rengiamuose jaunimo šokių vakarėliuose, kur „žydai“ šokdindavo savo „žydes“, kitus dalyvius, juos išterliodami suodžiais, kurių būdavo prisipylę pirštinę ar kojinę, o „čigonai“ sunešdavo pavogtus daiktus (puodus, šaukštus, batus, kartais net vištas), kuriuos savininkas turėdavo išsipirkti pašokdami, padainuodami ir pan. 

Žemaitijoje XX a. ketvirtame dešimtmetyje „žydai“ (12 kaukėtų vyrų) žmones lankydavo ir sekančią dieną po Užgavėnių: Pelenų dieną jie eidavo iš kiemo į kiemą, įritindavo į trobą trinką ar sunkų akmenį ir sakydavo, kad „atvežė silkių“, už kurias šeimininkai turėdavo juos vaišinti.

Užgavėnės Rumšiškėse 2017 m. | Alkas.lt, V. Kašinsko nuotr.

Užgavėnės Rumšiškėse 2017 m. | Alkas.lt, V. Kašinsko nuotr.

Visais atvejais, kai žmones aplankydavo „žydai“, šiukštu, niekas vaikų neragindavo ir dabar per folkloristų organizuojamus Užgavėnių renginius tikrai neragina, kad imtų pagaliuką ir užmuštų tą žyduką, kaip rašoma minėtame LŽ straipsnyje. Be to, šiame straipsnyje visiškai iškreiptai aiškinamas tradicinio „žydo“, kuris visada kuria prekeivio įvaizdį, pateikimas. Žurnalistė užraše ant „žydo“ lagamino apie blusų ir utėlių pardavimą arba keitimą į nekilnojamą turtą įžvelgė labai gilią prasmę ir pavojų: Potekstė aiški – „apgavikas“ žydas ieško kvailių. O tai, kad žydai yra neva savanaudžiai, gudrūs sukčiai ir išnaudotojai buvo vienas iš nacistinės propagandos pagrindinių teiginių. Štai kaip! Pasirodo tradicinis siekis per Užgavėnes visus prajuokinti ir patiems gardžiai pasijuokti žadina tautinę nesantaiką, nors per šventę ir glebėsčiuojamės su tais smagiaisiais „žydeliais“! Remiantis šia logika, netrukus turėtų ateiti eilė ir tradicinių anekdotų apie suvalkiečius ar žemaičius uždraudimui, nekalbant jau apie daugybę anekdotų apie rusus, čiukčius ir kitas tautybes. Taip kuriama nauja fobija, nukreipta prieš žmonių tradicijas ir kūrybinę saviraišką. Tik visa bėda, kad tradicijas sunku suvaldyti, jos plėtojasi savaime, todėl nenustebkime, jei netrukus atsiras labai išraiškinga „žurnalisto“ kaukė per Užgavėnes…

Tuo tarpu britų dienraštis „The Guardian“ lietuviškąsias Užgavėnes 2017 m. įtraukė į geriausių Europos alternatyvių karnavalų dešimtuką – šalia karnavalų Bohemijoje,  Bavarijoje, Šveicarijoje (Bazelyje), Ispanijoje (Kadiso mieste ir La Palmoje), Sicilijoje (Ačiralės mieste), Belgijoje (Benšo miestelyje),  apelsinų mūšio Italijoje (Ivrėjos mieste), silkių festivalio Prancūzijoje (Diunkerke). Mūsų Užgavėnės pelnė tarptautinį pripažinimą būtent dėl senųjų tradicijų, kuriose nebuvo įžvelgta nieko pavojingo ar tuo labiau nacistinio.

_______________________________

[1] Balys, J. Lietuvių kalendorinės šventės. ­ Vilnius, 1993, p. 57.

[2] Skrodenis, S. Liaudies dramos užuomazgos lietuvių kalendorinėse apeigose. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, T. 2,  Vilnius, 1966, p. 293.

[3] Jonynas, A. Lietuvių folkloristika. Iki XIX a. ­ Vilnius, 1984, p. 46–47.

[4] Dundulienė, P. Lietuvių etnologija. ­ Vilnius, 1991, p. 245.

[5] Išsamiau žr. Urbanavičienė, D. Lietuvių apeiginė etnochoreografija. Lietuvos muzikos akademija, 2000, p. 223-225.

[6] Schippel, E. Ausgewälte Kapitel zur Volkskunde Ost und Westpreussen. ­ T. 1.­ Danzig, 1921, p. 83; Dembovski, S. Litauische Festgebräuche. Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft. ­ Heidelberg. ­H. 18, 1893, p. 506.

[7] Balys, J. Lietuvių kalendorinės šventės. ­Vilnius, 1993, p. 54.

[8] Iš Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomo J. Lingio asmeninio archyvo, LLMA F 393, ap. 1, b. 108.

[9] Skrodenis, S. Liaudies dramos užuomazgos lietuvių kalendorinėse apeigose. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, T. 2,  Vilnius, 1966, p. 292.

[10] Žemaitė. Raštai. ­T. 5. ­ Vilnius, 1957, p. 599.

[11] Balys, J. Lietuvių kalendorinės šventės. ­Vilnius, 1993, p. 55.

[12] Avyžius, J. Užgavėnės Šiaurės Lietuvoje. Lietuvos aidas. ­1940, vasario 6 d.

[13] Sachs, C. History of the Dance. New York, 1965, p. 133.

Autorė yra humanitarinių mokslų daktarė, docentė, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė, 2015 metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos lauretė

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Šventės, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

32 komentarai

  1. Kaunietis:

    Jo, visi lietuviai – naciai ir žydšaudžiai, o visi žydai – šventa Dievo išrinktoji tauta, kurią visi tik ir stengiasi pašiepti, pažeminti, įžeisti…

  2. Stiprybės gerb. Dalia,
    prieš “braziliško”, nors gaila ne amazoniško (pagal upę Žemyne TAM),
    fašijonizmo apraiškas, ar nuo Siono, ar nuo Liono, be skirtumo… net
    mirksėt vertės nėra; upė, gyvybė, tautos, papročiai, vėjas juk yra
    (kažkam šalta, kažkam karšta, kažkam trošku, o kai kam liūdna
    …bank-notų ar kitų ak-cijų aplinka-tuštuma per gausi išvaro “ant depresijos”),
    bet … neamazoniškas, neamerikoniškasis, nerusiškasis, net ne čiukčiškasis
    fašijonizavimasis (nuo žodžio fashion …būdingumo, manieros …manos-tavos)
    – jo išraiška, kai norima palenkt, nulenkt, suvaldyt ir savimp įspaust-prispaust,
    nuo mums žinomos Romos imperijos laikų (labiau nei nuo faraonų Egipte?) net
    ne iš Afrikos, Australijos ar pat Japonijos (gal su Kinija ar Indija) mums įdomu.

    Įdomūs mes patys, – sau įdomūs, sau vertingi; pripažįstami tiek, kiek esame Tauta,
    esame Valstybe. Tad ir kitur, kitaip, visaip, – kiti sau leidžia kiek jiems leidžia… o
    mums, kas neleidžia, kas nori nebūti, t.y., kad būti negalėtum, kad švęsti K I T A I P
    nei vakar, užvakar, seniau ir dar senoviškiau – prieš 2-5 tūkstančius metų pradėta,
    įprasta …turėtume?

    Taigi, – atsakas aiškus gerb. Dalia, – kurie asmenys, pareigūnai ir “visuomeninikai”,
    varo vajų – kad nebūtų taip kaip būta.

    …”kad nebūtų taip kaip būta”
    (čia visiems teismams “in alias” atsakas už užgynimo mėginimų veikas, jei kas; jei prireks)

    Smagaus UŽgavos šėlsmo!!!

  3. Pikc:

    Įdomu pastebėti, kad netgi ne itin teigiamą reputaciją turintis (prisiminkim kad ir godulio padiktuotą jo elgesį istorijoje su kiaulės galva) Kauno žydų vadas nemato, dėl ko kelti isteriją: https://plus.google.com/118198014712853689988/posts/LZNH8wb5UFR
    Vėlgi, kyla klausimas, kiek to sukelto triukšmo taikinys yra Užgavėnės (nors tokios versijos irgi nevalia atmesti – vis dėlto, kai kuriems žydų veikėjams ir organizacijoms tai yra papildoma proga pašūkauti, savo svarbą priminti – o gal ir kokios kompensacijos išsireikalauti), o kiek – Karbauskis: juk ne prie bet kokių, o būtent prie Naisių Užgavėnių prisikabinta, ir būtent Karbauskiui į atlapus kibo skandalistė ir melagės patirties turinti (Vasario 16-os eitynių Kaune dalyviams priskyrė Kovo 11-ą Vilniuje “antifadugnių” prieš metus laikytą plakatą) F. Kukliansky.

    • Tikra tiesa – čia eilinė proga Lietuvos priešams paieškoti ambų.
      Nors patys, žinodami žodžio žydas neigiamą prasmę (pvz., В 1787 году при посещении Екатериной II города Шклов во время поездки на юг по протекции князя Потёмкина ею был принят Иошуа Цейтлин с прошением от шкловских иудеев о прекращении употребления в официальных документах унизительного для них слова «жиды». Екатерина дала согласие на это, предписав использовать в официальных бумагах Российской империи только слово «евреи https://ru.wikipedia.org/wiki/Жид ), sau prisiima tokį pavadinimą matyt dėl to, kad tas žodis teisingiausiai atspindi jų esmę?

  4. dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Man perskaičius tą Fainos rašinėlį iškilo pati pirmoji mintis: Reikia pulti R.Karbauskį be atodairos ir net tada, kada jis visiškai nekaltas. Tai gerai įsisavintas Gebelso ir kgb propagandos metodas. Pagal tokias rašliavas…. reikia uždrausti visas šventes ir ne šventes Lietuvoje, tiesiog viską uždrausti ir TAŠKAS. Va tada Fainai bus faina. Čia nieko naujo, L.Donskis naudojo tą patį metodą. Būkime savo vietoje, savo žemėje ir šveskime savo šventes taip, kaip išmanome. Ta kgbsitinė gebelsinė propaganda niekada nesibaigs.

  5. Jons:

    Manau, kad žydai jau ieško ko nepametė. Kaip jie nesupranta, kad tokiais pareiškimais jie tolina save nuo lietuvių. Tikrai meilės neužsitarnaus.

  6. Inteligentas:

    Labai taiklūs autorės žodžiai:”Taip kuriama nauja fobija, nukreipta prieš žmonių tradicijas ir kūrybinę saviraišką”.
    Sovietiniais laikais draudė lietuviškas tradicijas , tas pats vyksta ir laisvoj Lietuvoj.
    Vieni nori perrašyti Lietuvos istoriją, kiti tautos atmintį, treti – papročius ir tradicijas, ketvirti – nori atimti mūsų kalbą….
    Tai greitai su tokiom liguistom pretenzijom neliks Lietuvos, gyvens tik žydai, lenkai, rusai, dar kokie pabėgėliai…tik lietuvių nebus.
    Nustokite aštrinti situaciją, kur nereikia, baikite skųstis, geriau įsigilinkite į pagrindinės tautos tradicijas. Lietuviai, gyvendami kitose šalyse prisitaiko prie savitumų ir nešaukia. Taip ir Jūs, miela ponia, – nekelkite erzelio dėl linksmų, nuotaikingų ir nieko neįžeidžiančių Užgavėnių.

    • Žemyna:

      Nekalbant apie praeitį – jos neištaisyti, nepagražinsi.
      Tačiau ar jie – tikrai išskirtinio proto žmonės – nesuvokia, jog taip perdėtai opiai reaguodami į žydų paminėjimą ar pajuokavimą žydo tema, būtent JIE PATYS, o ne juokaujantieji atskiria (kaip ir diskriminuoja?) juos nuo kitų šalies tautų.
      Juk visų šalių žmonės, kad ir kokių tautų būtume, pajuokaujame, o ir pasišaipome iš savęs ir iš kitų. Nuostabus to pavyzdys – anekdotai apie gabroviečius. Su kokiu pasigardžiavimu jie patys apie save juos kuria ir pasakoja… O „tarptautinis” anekdotas apie į puotą besirenkančius ir po viskam iš jos išeinančius įvairių tautų vyriškius – prancūzą, anglą, žydą, rusą ir dar neprisimenu, ką…
      Žydai irgi tą patį daro – iš savęs ir iš kitų pasišaipo, bet kitam niekam to daryti neleidžia. Atrodo, galėtų – žemę pravertų ir pasijuokusį iš jų į tą plyšį įgrūstų…
      Nors visą laiką kirba mintis, jog tai tyčinis kažkieno darbas – tyčinis kiršinimas, turint tikslą sukelti visuotinį visų Europos tautų susipriešinimą ir irimą iš vidaus;.. kad priešiškumo laužui įpūsti (kaip ir Rusijoje prieš buvusias SSSR tautas) naudojamos lengviausiai manipuliuojamos žydų tautos masės, nuo kurių ir pačių žydų inteligentija kenčia. Žinoma, ir kitataučiai jų kolaborantai pasitelkiami – tai klasika, kaip be jų… Ir mūsuose tokių radosi… Net ir saviškių išpažinties knygą parašė, tik antraštę supainiojo 🙁
      Niekaip neišeina iš galvos TV reportažo vaizdelis, kai pačioje Nepriklausomybės pradžioje į Vilniaus sinagogą paskirtas naujasis rabinas prieš kamerą klykavo, isteriškai skeryčiojosi. Dar buvome pratę prie santūrių pasisakymų, o čia… Išsigandau tada – spėliojau, ar ligonis, ar kas vėl provokaciją surengė. Vėliau pašiurpau, kad į sinagogą inkorporuotas apsimetėlis „rabinas”.
      Išvada viena: kažkas šioje situacijoje yra nesveika – arba mano protas, atsisakantis tuos dirbtinius skandalus ir priekabiavimus sveiku protu paaiškinti, arba nesveiki tie, kas tą erzelį vis atgaivina, vis jam numirti neleidžia…

  7. L.:

    Per daug nesigirčiau “The Guardian” straipsniais, jie ten labai pamėgę politinį korektiškumą ir, manau, sulaukę kritikos per daug nesvarstę pasmerktų tas mūsų Užgavėnes.

    Beje, puiki mintis – kai bus proga tikrai persirengsiu žurnaliste!

  8. Remigijus:

    Iš dainos žodžių neišmesi, iš istorijos įvykių neišbrauksi.
    Taip kad mielieji biblijinės tautos atstovai, šventiniai papročiai kokie yra tokie ir liks, nes kitaip tai būtų mūsų papročių genocidas.

    Mūsų tautai ir ne visi kitų tautų papročiai patinka, tik mes nekurstom nesantaikos… Linkiu ir Jums to paties, būkim atlaidūs kultūrų įvairovei.

  9. Kemblys:

    Kelis kartus važiavau į Rumšiškes su kauke, tai patirtis ne pati maloniausia – kuo gražesnė kaukė, tuo labiau būsi apmėtytas sniego gniūžtėmis. Pasigavau vieną tokį bekaukį, kuris taikliau mėtė gniūžtes, ir išmaudžiau sniege. Kaaažkaip jis nesveikai supyko. Nesunku atspėti kokios tautybės jis buvo 🙂 🙂

  10. AM:

    Taigi tie pykstantys visus metus bus nelaimingi, nes nesupranta, kad per Užgavėnes reikia daug juoktis :). Juk ir taip visi laikomi baimėje, netikrume ir liūdesy.
    Dr. Daliai Urbonavičienei labai dėkui už išsamų šios šventės tradicijų priminimą.
    O jau teisintis tai tikrai nėra dėl ko…

  11. Gandras:

    Čirškia žurnalistė Žvirblytė su kitataute (Ne)smaguole kažką ne taip nugirdusios; viena neišmanėliško kvailumo trupinių prilesusi, kitoji – kaskart perdėto įtarumo prisivaizdavusi. O Užgavėnių (kitų lietuviškų švenčių, įvairių personažų) pajuokavimai, pokštai smagūs. Neišduokime, puoselėkime lietuviškas šventes. Juokimės ir juokinkime, kritikuokime paniurėlius, liguistus pesimistus, niurzgalius, visokius nevykėlius, išsišokėlius Atkeliauja PAVASARIS!

  12. Dainius:

    Nereikia tapatinti paprastų Lietuvos Žydų su tokiom nevisprotėm kaip ta Kukliansky. Prirašalioja ji viskokias pievas o paskui pasirašo kelių tukštančių zmonių vardu. Be abejo apgaviko personažas jai nesvetimas…

  13. Lietuva lietuviams:

    Nieko čia naujo, įprastas žydų verslas. O kaip kitaip iškeistum blusas ir utėles į nekilnojamąjį turtą? 🙂 Ale linksmi žmonės tie naciai buvo, šitokias smagias kaukes į Lietuvą atsiuntė… 😀

  14. Žemyna:

    Taip ir neįminiau šios mįslės:
    taip jau atsitiko, kad nuo ankstyvos vaikystės vis šalia mūsų ar su mumis gyveno, dirbo, mokėsi, studijavo, ar šiaip bendravo žydai. Mūsų šeima nuolat labai šaunių draugų ar pažįstamų žydų.
    Kaip žinia – žydų humoras išskirtinis, jie puikūs anekdotų pasakotojai ir šiaip kompanijos sielos. Tik keistas dalykas – o aš vis įkliūdavau – jie labai mielai patys iš savęs pasišaipydavo, leipdami juokais pasakojo anekdotus apie žydus, mes visi visi gardžiai prisijuokdavome.
    Bet vos tik kas nors (dažniausiai aš) besijuokdamas atsipalaiduoja ir pats papasakoja anekdotą apie žydą, kai čia prapliupdavo audra, dangų su žeme maišydama – tik ką iš savo pačios anekdoto kvatojusi žydė staiga pradeda rėkti, reikšti nesuvokiamas pretenzijas, o tu stovi išsižiojęs ir nesupranti, kas atsitiko… Juk tu padarei tik tai, ką ji pati tik ką darė. Nepasakei nieko užgaulaus – juk nesi koks iš maurų išlipęs, kad žmogui į akis ką nors nemalonaus drėbtum…
    Taip ir numirsiu, nesupratusi, kodėl juos taip užgauna, kai kažkas kitas apie juos anekdotus pasakoja. Ir tai net ne lietuvio ar kokio švedo sugalvotas – tai jų pačių sukurtas puikus, ypatingo žydiško sąmojo kupinas anekdotas. Kodėl niekam kitam jie neleidžia pasakoti anekdotų apie save? Net jei tai užsimiršęs padaro jų lyg ir geras draugas, su kuriuo nebe pirmus metus palaiko puikius santykius…
    Gal ir reakcija į Užgavėnių kaukes irgi iš tos pačios „operos”…

  15. monika:

    Puikus straipsnis ir atgaiva,kai źmogus remiasi sveiku protu ir faktais.

  16. Virginija:

    Jau kažkurioje vietoje komentavau, kad reikia uždrausti ir Žemaičių Kalvarijos kalnus, dažniausiai giedamus per laidotuves. Ten tikrai daug kaltinimų žydams. Kuo toliau į mišką, tuo skiedrų daugiau. Vietoje supratingumo, uždraudinėkime, nebesijuokime, užmirškime mūsų Tėvų ir Bočių pasierzinimus, pasišaipymus vieniems iš kitų ir tikrai tapsime dar niūresne tauta.

  17. Klausimas ir-Atsakymas:

    Jei ant kaukės neužrašyta, tai kaip jie save atpažįsta???
    O kodėl jie patys nuolat tyčiojasi iš visų žmonių, musulmonų ,paišydami šlykščias karikatūras, dabar-netgi Amerikos prezidento iškamšas ir karikatūras , taigi-baikim kreipt dėmesį, gana ir taškas.Ta purvašliauža, vadinama žiniasklaida, tyčia pučia eilinį burbulą.Nereikia reaguoti.

  18. nele:

    Nuo trijų metu amziaus su vyresniais vaikais eidavom “žydais”,mano dėde per kara Sarneles kaime bunkeryje slepe zydu moteris ir vaikus. Per vestuves pamergė buvo zydaite . Visi draugavo ir dabar draugaujam . Niekas net negalvoja aip ju pajuokima . Ka tada turi sakys ciukciai, armenai, gruzinai,rusai ir pagaliau tie patys lietuviai- kiek anekdotu girdim apie juos. Kas cia atsitiko,kad norima zmones sukiršinti . Kada nustosime bijot savo šešėlio.

    • Dalia:

      Gerbiamas Mantai, ištraukėt kažkokį melagingą tekstą, kur dar aršiau propaguojama lietuvių žydšaudžių ir Užgavėnių kaip holokausto išraiškos tema: “The problem is, of course, that there are almost no Jews left in Lithuania. They have all been murdered, or at least about 97% of them were, mainly at the hands of ethnic Lithuanians. Anti-Semitism in Lithuania today is like beating a dead horse, or more like a phantom, invisible horse, since most Lithuanians have still never met an actual living Jew”. Tai yra tautinės nesantaikos kurstymas, ar Jums to reikia? Dar kartą siūlau atidžiau perskaityti mano straipsnį apie persirengėlių “žydų” reikšmę ir elgesį su jais. Ir ši šventė nėra jokia rekonstrukcijos rekonstrukcija, matyt nesate buvę Žemaitijoje per Užgavėnes pastaruosius 50 metų, kur ši tradicija niekada nenutrūko

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *