Z. Tamakauskas. Ąžuolyno“ klubo gyvavimo žingsniai

Neseniai Kauno keliautojų kultūros klubas „Ąžuolynas“, įsikūręs miesto Suaugusiųjų mokymo centre, švęsdamas savo gyvavimo 37-rių metų sukaktį, gražiai paminėjo Lietuvos Prezidento Aleksandro Stulginskio gimimo 132-ąsias metines.

Aleksandras Stulginskis – Valstybės ir visuomenės veikėjas,  Vasario 16-osios Akto signataras, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir Lietuvos ūkininkų sąjungos steigėjų, publicistas, laikraščio „Tėvynės sargas“ ir „Ūkininko“ redaktorius,  gimė 1885 m. vasario mėnesio 26 dieną Kaltinėnų valsčiaus daugiavaikėje šeimoje. Mokėsi Liepojos gimnazijoje, Žemaičių kunigų seminarijoje, studijavo Austrijoje, Insbruko  jėzuitų universitete. Kunigystės šventimų sąžiningai atsisakė, manydamas, kad Lietuvai bus naudingesnis kaip pasaulietis. Vokietijos žemės ūkio institute įgijo agronomo specialybę.

Prasidėjus Pirmam pasauliniam karui, A. Stulginskis apsigyveno Vilniuje, susidraugavo su Antanu Smetona, Petru Klimu, Jonu Vileišiu, Mykolu Biržiška. Buvo vienas 1917 metų Lietuvių konferencijos organizatorių, jos programos rengėjų. Išrinktas į Lietuvos  Tarybą, laikėsi nuostatos nesusieti Lietuvos su Vokietija. Jis ragino sparčiau kurti lietuvišką policiją ir kariuomenę. Mykolo Sleževičiaus 1918 m.  gruodžio mėn. sudarytoje vyriausybėje ėjo ministro be portfelio pareigas.  1919 m. kovo mėn. atsistatydinus  M.   vyriausybei, ministru pirmininku tapo Pranas Dovydaitis, jo pavaduotoju – Aleksandras Stulginskis, kuris ėjo ir vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų ministro pareigas.

1920 metais Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjus A. Stulginskio vadovaujamam krikščionių demokratų blokui, jis buvo išrinktas ir Steigiamojo Seimo Pirmininku, ėjusiu ir Valstybės prezidento pareigas. Seimo pirmojo posėdžio įžanginėje kalboje A. Stulginskis gerai įvertinęs Lietuvos kariuomenės žygdarbius, nugalint bolševikus, bermontininkus ir lenkų kariuomenę, pabrėžė, kad Valstybė tvarkysis demokratijos pagrindais.

A. Stulginskis 1922 m. spalio mėn.  6 d. paskutiniajame Steigiamojo Seimo posėdyje sakė: „Nepaprastai sunkiomis sąlygomis pustrečių metų bendrai dirbus Valstybės kuriamąjį darbą, (…) Dievas davė išsaugoti ir sustiprinti Lietuvos nepriklausomybę (…). Lietuva tapo ne tik pripažinta žymios daugumos pasaulio valstybių nepriklausoma de jure, bet taip pat buvo priimta Tautų Sąjungos nariu. Pagaliau mes džiaugiamės sėkmingai nutiesę Valstybės pagrindus, sudarę Konstituciją ir parengę visa, kas būtina ir reikalinga tolesniam valstybės rūmų statymui tęsti – mes priėmėm visų darbo žmonių laukiamą žemės reformos įstatymą, mes įvedėm savo tvirtais pamatais pagrįstą valiutą“.

Pirmasis Seimas 1922 m. gruodžio 21 d. Respublikos prezidentu išrinko A. Stulginskį.  Dėl neproduktyvaus darbo Prezidentas Pirmąjį Seimą paleido. Rinkimai į Antrąjį Seimą įvyko 1923 metų gegužę. Juos laimėjo krikščionių demokratų blokas. Seimas prezidentu vėl išrinko Aleksandrą Stulginskį.  Per jo prezidentavimo laikotarpį buvo įtvirtinta demokratinė Lietuvos valstybė, atgautas Klaipėdos kraštas, įkurtas Lietuvos universitetas, Žemės ūkio akademija, pastatyta daug mokyklų. Prezidento bendražygis, 1923 – 1926 m. ėjęs  žemės ūkio ministro pareigas,  prelatas  Mykolas Krupavičius savo atsiminimuose rašė: „Ir žemaičių kumečio sūnus atsisėdo į  nepriklausomos Lietuvos Respublikos sostą. Jis buvo pirmasis Lietuvos konstitucinis prezidentas. Stulginskis savo prezidentines pareigas atliko, kaip buvo tikimasi, ir  garbingai, ir Lietuvai naudingai. Privatus prezidento Stulginskio gyvenimas buvo kuklus ir ramus. Prabangos, pobūvių, balių nemėgo ir vengė“.

Trečiasis Seimas 1926 metais A. Stulginskį išrinko Seimo pirmininku. Tas pareigas turėjo iki 1927  metų balandžio 12 d. Seimo paleidimo.  Tais pačiais metais pradėjo ūkininkauti savo ūkyje Jokūbave Kretingos apskrityje.  Prelatas M. Krupavičius tęsdamas savo prisiminimus rašė: „ Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, paraitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas (…). Sąžiningas prezidentas pasidarė sąžiningu ūkininku“.

Sovietams okupavus Lietuvą, 1941 metų birželio 6 dieną buvo suimtas. Ilgą laiką be teismo kalintas Rusijos  lageriuose ir kalėjimuose. 1952 metais nuteistas 25 metus kalėti. Stalinui mirus, 1954 metais iš kalėjimo paleistas ir ištremtas į Komiją. Į Lietuvą grįžo 1956 metų pabaigoje  palaužta sveikata, bet nesugniuždyta dvasia. Iki 1960 metų dirbo Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje. Atsisakius parašyti  partokratų reikalautus prisiminimus, kuriuose turėtų būti  juodinantis Nepriklausomą Lietuvą turinys,  Prezidentas buvo atleistas iš darbo , paskiriant kelių rublių pensiją… Taip sovietų okupacinė valdžia dar kartą pasityčiojo iš iškilaus mūsų valstybės kūrėjo.

A. Stulginskis mirė 1969 metų rugsėjo 22 d., eidamas  84-rius metus. Palaidotas greta  jau anksčiau mirusios savo žmonos Kauno Panemunės kapinėse.

Pranešimą apie Prezidentą A. Stulginskį padarė šių eilučių autorius. Baigėme šios sukakties minėjimą žiūrėdami  filmo „Lietuvos Respublikos prezidentai“ (scenarijaus autorius ir režisierius Rimtautas Šilinis)  dalį apie A. Stulginskio gyvenimo bei veiklos nuotrupas.

O dabar kiek pažvelkime  į  patį gražiai bujojantį „Ąžuolyną“, jo istoriją. Klubas įsikūrė 1980 metų vasario 27 dieną, kaip veikusio Kauno turistų klubo padalinys. Jį įkūrė  didelis savo krašto patriotas inžinierius Vincas Kavaliauskas, dabartinis Klubo Garbės pirmininkas. Klubas vis gausėjo įvairaus išsilavinimo bei įvairaus amžiaus žmonėmis, kuriuos visus jungė domėjimasis Lietuvos istorija, jos kultūra, savo krašto meilė. Tai, žinoma, tas iš karto patraukė sovietinės valdžios ir jos KGB struktūrų dėmesį. Ypač sovietinę valdžią erzino bažnyčių lankymas, domėjimasis jų ir tose vietose gyvenusių įžymių žmonių, dirbusių Lietuvos labui biografijomis. Atsispiriant, reikėjo ir kažkur laviruoti.  Pirmuoju klubo pirmininku buvo išrinktas inžinierius Česlovas Mažeika. Klubo nariai tvarkė  piliakalnius, žymių žmonių kapavietes, jų tėviškes, lankė muziejus, teatrus, vertingesnes paskaitas. Ypač gausiai buvo lankomos Klemenso Čerbulėno, tyrusio lietuvių liaudies ir monumentaliosios architektūros istoriją, dailę ir tautodailę, kraštotyrinės paskaitos. 

Didelį autoritetą klubo nariams turėjo ir mokytojas Tomas Glodas – Nepriklausomojoje Lietuvoje buvęs aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos narys, lietuvių kalbos ir literatūros, geografijos, algebros ir geometrijos mokytojas, 1935 – 1940 metais įkurtos Anykščių valstybinės progimnazijos pirmasis direktorius,  vėliau, Stalino metais  – sovietinių  lagerių kalinys. Mirus Stalinui, grįžęs  į  Lietuvą,  nesiliovė dirbti patriotinį kraštotyrinį darbą. 1978 metais jis surengė ekskursiją 1863 metų sukilėlio kunigo Antano Mackevičiaus kovų keliais, kurioje buvo skaitomi patriotiniai eilėraščiai, kalbėta apie Lietuvos laisvę. Po šios pažintinės išvykos vėl atsinaujino sovietinio saugumo persekiojimas,  tardymai, moralinis teroras. Visa tai pakenkė jo sveikatai ir tais pačiais – 1978 metais  mirė.

Lietuvos atgimimo metais „Ąžuolyno“ klube buvo susibūrusi viena iš gausiausių  Sąjūdžio grupių.

Ypač klubo veikla paaktyvėjo kai jam pradėjo vadovauti Povilas Meškauskas – buvęs tremtinys, didelės erudicijos istorijos mokytojas,  ne kartą apkeliavęs visą Lietuvą.  Visada prisiminsime jo organizuotas keliones, jo publikacijas, jo parengtus svarbių įvykių ir žymių žmonių kalendorius, publikuotus laikraščio „XXI amžius“ puslapiuose. Jo pavedimu ne kartą ir man teko vadovauti  kraštotyrinei pažintinei ekskursijai, skaityti klubo nariams ne vieną Lietuvos istorijos teminę  paskaitą.

P. Meškauskas į Viešpaties namus iškeliavo 2003 metais.  Klubui ėmė vadovauti  dr. Vygandas Skimundris.  Jis nubrėžė tris „Ąžuolyno“ klubo krypties tikslus: „Kelionę sumanyti – intriga, ją parengti – rūpestis, o prisiminti – visų įdėtų pastangų atpildas“. Vyresnieji  klubiečiai visada su didele meile prisimena klubo entuziastus  gidę ir dainininkę  Stasę Miliušytę, Melaniją Mykolaitienę, Laimą ir Stasį Juknevičius, profesorius Mykolą Lasinską, Juozą Čepelę, kino ir foto juostose fiksavusią klubo veiklą Palmirą Valiūnaitę,  aktyvų kraštotyrininką ir tautodailininką, ne vieną medalį pelniusį šachmatų ir stalo teniso rungtyse Leoną Juozonį, negailėjusius  savo triūso, nei laiko bendram klubo labui.  Į klubo veiklos vainiką gražiai įsipynę ir buvusio  J. Gruodžio muzikos mokyklos direktoriaus Povilo Gabalio, Janinos ir Aloyzo Daniusevičių, Vyganto Čapliko, Danutės Andriušytės, Vincentos Bozienės, Liucijos Butkienės, Violetos Bakutienės, Violetos Jakučiūnaitės, Emilijos Stanikaitės ir kitų vardai.

Dabar „Ąžuolyno“ klubo vadovaujantį vaidmenį atlieka jo nenuilstanti veteranė, visada   kupina energijos  buvusi žinoma chorvedė Laimutė Burinskienė ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos profesorius, publicistas bei filmų kūrėjas Aleksandras Vitkus, gražiai talkinant klubo įkūrėjui, jo Garbės pirmininkui Vincui Kavaliauskui.

Džiugu matyti Kauno keliautojų kultūros klubo „Ąžuolynas“ gyvybingumą, siekiantį  vis geriau pažinti  su  Sąjūdžio banga pakilusią  naujam pavasariniam  gyvenimui Lietuvą, besiruošiančią švęsti savo valstybingumo šimtmetį. Tegul tas pavasarinis  Trispalve  pražydęs  kūrybinis žiedas niekada nenuvysta mūsų širdyse.

Autorius yra Kauno keliautojų kultūros  klubo  „Ąžuolynas“ Garbės narys