G. Navaitis. Atgyvenęs ugdymas – visuomenė be ateities (7)

Gediminas Navaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Gediminas Navaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Šiandien, vasario 14 d., Šv. Valentino dieną, dažniau vadinama meilės diena, Seimas rinksis į neeilinę sesiją spręsti neeilinį klausimą – tobulins meilę vaikams ir jų teisių apsaugą. Vėliau priartės eilinė sesija, kurioje vėl bus rūpinamasi vaikais ir jaunimu, reformuojama ugdymo ir švietimo sistema.

Šios reformos prasidėjo dar neatkūrus Valstybės, tačiau vis dar ginčijamasi apie mokinius su terbelėmis ir išsilavinusių žmonių ar juos lavinančių universitetų perteklių. Diskutavus tiek metų gal jau būtų galima paklausti: „Koks lietuviško ugdymo tikslas?“

Klausti tiktų ir todėl, kad turime ką prisiminti. Lietuvos mokykla sugebėjo išugdyti patriotus, kurie pokario kovose stabdė Lietuvos provincijos rusifikavimą ir sukūrė dvasinį pagrindą Sąjūdžiui. Šiandieną daugiau nei pusė abiturientų svajoja ne apie pasiaukojimą Tėvynei, o apie karjerą užsienyje.

Sovietinės okupacijos metais Lietuvos himnas buvo pašalintas iš radijo laidų. Tačiau Lietuvos mokytojų suvažiavime 1940 m. mokytojai visi kaip vienas atsistojo ir sugiedojo himną. Kolaboracinės komunistų partijos vadai irgi buvo priversti stovėti. Šiandieną kalbame, kad mokytojo autoritetas žemas ir jam sunku paveikti net pirmokėlį, o paveikti valdžią jau net nesvajojama.

Todėl tiktų apsvarstyti ką išugdys suvargęs mokytojas ir nustekentas dėstytojas ir kam reikalingas toks, jų galimybes atitinkantis, ugdytinis. Atsakymą vargu ar rasime ugdymo sistemoje, jis slypi už jos ribų ir sietinas su visuomenės vertybiniais apisprendimais. O dėl jų, dėl visuomenės narių identiteto konkuruoja jėgos atstovaujančios nacionalinius ir oligarchinius bei transnacionalinių korporacijų interesus. Jei pirmosios suinteresuotos laiminga ir turtinga bendruomene, tai antrųjų interesai dažnai pasireiškia siekiais išlaikyti skirtingą išsivystymo lygį, kuris leidžia naudotis politiškai ir ekonomiškai silpnesnių teritorijų ištekliais. Tame tarpe ir socialiniais ištekliais. Todėl tokioms teritorijoms primetinėjamas XIX a. ekonomiką atitinkantis gamybos modelis t. y. šimtas juodadarbių kontroliuojamų dešimties technikų realizuoja vieno inžinieriaus sumanymą.

Tokioje, kiek utriruotoje, schemoje inžinierius gali būti ir asmuo įgijęs išsilavinimą dominuojančioje teritorijoje. XXI a. perspektyvus gamybos modelis remiasi kitokiu dirbančiųjų išsilavinimo pasiskirstymu. Šiame, irgi kiek utriruotame, modelyje šimtas inžinierių padedami dešimties technikų ir vieno kito įvairių profesinių gebėjimų darbuotojo realizuoja konkurencingų produktų gamybą ar paslaugų teikimą. Tačiau XXI a. ekonomikos modelio platesnį realizavimą stabdo politinės jėgos atstovaujančios oligarchijos, transnacionalinių korporacijų interesus. Todėl „protų nutekėjimas“, darbingų žmonių emigracija iš mažiau ekonomiškai pajėgių šalių tapo dar viena jų „pagalbos“ labiau išsivysčiusių šalims būdu.

Taip pažvelgus į esamą padėti atsiranda galimybė naujai įvertinti ir svarbiausią jaunosios kartos ugdymo tikslą. Atskiri pedagogai daugelį amžių siūlė sprendimus galinčius humanizuoti ugdymo sistemą, laikas nuo laiko atsiradavo mokyklos, kurios bandė sukurti savo ugdytiniams ypatingas sąlygas ir ugdyti laimingesnes asmenybes. Tačiau ugdymo sistema visada atitiko ir atitinka ekonominę bei politinę visuomenės struktūrą. Šiandieną jį orientuota į rinkos ekonomikos dalyvio ugdymą. Ji gali geriau ar blogiau atlikti savo užduotį, tačiau jos tikslas, parengti sugebantį agresyviai konkuruoti daugiau gaminant asmenį, nesikeičia. Toks asmuo turi gauti atlygį už savo pastangas, o jos susijusios su nuolatiniu reikmių kūrimu ir stygiaus sumažinimu vartojant. Todėl vartotojiškumas tampa būdų įveikti įsiūlytą nepasitenkinimą savimi, blogą savijautą, netgi depresijos užuomazgas.

Moderniose šalyse vartotojiškumas kartais susilaukia kritikos, tačiau retai pastebima, kad ji atitinkanti savijauta turėjo būti įteigta, o prie to nemenkai prisidėjo ugdymo sistema, kad gyvenimo būdas, kuriam jaunąją kartą ruošia šį sistema, nekuria asmeninės laimės. Atsidavusiems savo darbui, romantiškiems švietimo darbuotojams, kurie abejos – gal vis dėlto kažką panašaus į laimę esama ugdymo sistema sukuria, galima priminti PSO (Pasaulinės sveikatos organizacijos) duomenis liūdijančius, kad per pastaruosius 50 metų labai padaugėjo jaunimo savižudybių, kurios tapo dažniausia jaunų 10–24 metų žmonių mirties priežastimi.

Nemažesnė problema, kad esama ugdymo sistema orientuota į vis mažiau efektyvią gamybą, besiremiančia neribota gamtos išteklių eksplotacija ir finansinio kapitalo kaupimu. Ugdymo sistemos neatikimas tikrą gerovę kuriančiai felicitariniai ((„felicitas“ – lot. laimė) politikai, kuri siekia realizuoti laimės ekonomikos principus, tampa vis aiškesnis, nes XXI a. pagrindinį ekonomikos klestėjimo impulsą kurs socialiniai gebėjimai ir žinios, o jų, stoka lems visuomenės skurdą. Visuomenės gerovę (ypač neturtingų, mažų šalių) lemia investicijos į socialinį kapitalą nes yra stiprus ryšys tarp visuomenės gerovės ir socialinio kapitalo – žmones siejančių vertybių, jų tarpusavio santykių kokybės, kuri nedera su agresyvios konkurencijos ir vartotojiškumo ugdymu.

Vargu ar padėtis pasikeis kol mokymas bus tapatinamas su preke ir juo bus bandoma pelningai prekiauti. Toks kelias sparčiai sukuria elitines mokyklas ir užtikrina aukštesnių socialinių grupių informacines ir intelektines privilegijas. Jis netgi buvo ekonomiškai veiksmingas kuriant turtingesnes visuomenes XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje. Šiuo metu, kai visos ekonomikos sritys klesti tik remdamosios socialiniais gebėjimais, jis tampa kliūtimi visuomenės raidai, nes aukštasis išsilavinimas nebegali išlikti elito privilegija.

Ekonominė ir socialinė raida arba priverčia atskiras bendruomenes persitvarkyti arba jos ima sparčiai degraduoti, praranda gebėjimą konkuruoti pasaulinėse rinkose ir galiausiai saugojęs savo intelektines privilegijas, bandantis riboti universitetinio išsilavinimo galimybes, besiskundžiantis santechnikų, dažytojų ir pan. stoka, elitas, kuris geba skųstis, kad trūksta darbuotojų, bet nenori jiems mokėti, žlunga.

Patikimas ir aiškus visuomenės turtėjimo kelias visų nurodytų ugdymo sistemos pamatinių trūkumų įveikimas, kuris vargiai įmanomas nekeičiant sistemos tikslo, apsiribojant dalinėmis jos reformomis, neatsisakius orientacijos į ugdytinių karjerą rinkos ekonomikoje, kuri Lietuvoje veikia kaip oligarchinė ar korporacinė rinka. Tai itin aiškiai matyti analizuojant švietimo bei ugdymo vertinimo kriterijus. Žemesniųjų švietimo grandžių vertinimas daugeliu atveju yra labai paprastas – skaičiuojama kiek ugdytiniu jos parengė mokymuisi aukštesnėje grandyje. O universitetinis išsilavinimas sutapatinamas su profesiniu mokymu ir skaičiuojama kiek studentų įsidarbino. T

aigi skaičiuojama kiek žmonių gavo išsilavinimą, leidžianti konkuruoti rinkoje, ir menkai atsižvelgiama į išugdytas vertybes. Jeigu sistemos tikslas būtų laimingas žmogus, ugdymo prioritetai keistųsi. Pilietiškumas, tautiškumas, savęs pažinimas, bendravimo, estetinių, sveikos gyvensenos ir pan. įgūdžių lavinimas taptų svarbesnėmis ugdymo kryptimis, kurios galėtų padėti gyventi dvasiškai turtingesnį ir laimingesnį gyvenimą. Tačiau šios ir artimos joms ugdymo kryptys vis dar laikomos antraeilėmis, nes nėra tiesiogiai susijusios su galimomis studijomis aukštosiose mokyklose ir būsima profesine karjera.

Lietuvos ugdymo sistemos problemos nėra išimtis. Su panašiomis susiduria visos modernios valstybės. Antai, JAV didesnioji vyresnių moksleivių dalis teigė, kad svarbiausiomis laiko anglų kalbos ir matematikos disciplinas, kurioms skiria du trečdalius mokymosi laiko. Atliepdami jų interesams mokyklos nuolat mažina laiką skirtą socialiniams mokslams, menui ir muzikai bei fiziniam lavinimui ir vidutiniškai trečdalį jo perkėlė į anglų kalbos ir matematikos pamokas. Tokių pertvarkų rezultatas – dar septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais atskleistas „Easterlin paradoksas“, kurio esmė – Vakarų šalyse turto pagausėjo kelis kartus, o laimingų žmonių skaičius beveik nepakito.

Galima pateikti daug faktų, tyrimų atliktų įvairiose šalyse duomenų, kurie patvirtintų, kad tikrai didelis skaičius vaikų nesijaučia mokyklose saugūs, vertinami ir palaikomi, kitaip sakant nesijaučia laimingi.

Įprasta vaikų sunkumus nagrinėti išimtinai kaip į psichologines ar pedagogines problemas. Atitinkamai pasirenkami ir jų sprendimo būdai: tobulinamas tėvų ir pedagogų švietimas bei konsultavimas, stiprinama vaikų teisių apsauga. Pastarosios padėtis ir veiklos rezultatai išryškina aptariamą problemą. Esamos vaikų teisių apsaugos sistemos gina nuskriaustuosius, rūpinasi tais, kuriems itin bloga. Jei sistemų tikslai pasikeistų, jei joje dirbantys specialistai, jų darbo rezultatai būtų vertinami pagal laimingų vaikų kiekį ir jo pokyčius, tektų bent jau pradėti skaičiuoti, kur ir kiek yra laimingų vaikų, aiškintis, kas daroma ar nedaroma, kad jie tokie būtų. Todėl tenka konstatuoti, kad nei esamos vaikų teisių apsaugos, nei ugdymo sistemų tobulinimas iš esmės nepakeičia vaikų padėties.

Ugdymo sistemos atsiribojamas nuo laimingo žmogaus ugdymo, orientacijos į rinkos ekonomikos vertybes, apspręstas agresyvios konkurencijos naudojant ribotus gamtinius išteklius. Žiniomis pagrįstoje ekonomikoje šių vertybių reikšmė mažėja, todėl esama ugdymo sistema vis mažiau atitinka netgi turtingesnės visuomenės kūrimo užduotį, o laimingesnės visuomenės kūrimo tikslas jai kol kas dar svetimas. Ji nesudaro prielaidų visiems vaikams išgyventi priklausymo patirtį, o todėl nepakankamai prisideda prie bendruomeniškumo ugdymo. Taigi nepakankamai gausina socialinį kapitalą, kuris šiandieną turi išskirtinį poveikį ir valstybės ekonominei raidai, ir visuomenės laimės lygiui.

Perėjimas iš rinkos į laimės ekonomiką vyksta jau dabar. Ne vienas modernių šalių lyderis teigė, kad vien turto gausinimas, BVP (bendro vidaus produkto) kilimas nebepakankamas. Ji turi lydėti ir BNL (bendros nacionalinės laimės) indekso augimas. Šiandieną tūkstančiai žmonių savarankiškai užsiima laimingo žmogaus savybių saviugda. Yra sukurta daug psichologinės savireguliacijos, psichohigienos metodų. Autotreningo, jogos, meditavimo, įvairių psichologinių savęs pažinimo būdų, bendravimo tobulinimo ir kiti šiuolaikinės praktinės psichologijos mokymai apima nuolat didėjantį žmonių skaičių. Tai patvirtina tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau jis tenkinimas neformaliame ugdyme. Formalus ugdymas tarsi jo „nepastebi“. Tai aiškiai atspindi ugdymo sistemos padėtį. Neatsiribodama nuo rinkos ekonomikos tikslų, nepersiorientuodama į laimės ekonomikos tikslus jį vis mažiau ir mažiau atitinka tiek ugdomųjų asmeninius, tiek bendrus visuomenės poreikius. Kelias iš šios padėties jau aiškus – naujų tikslų Lietuvos ugdymo sistemai nustatymas.

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .

7 komentarai

  1. pastaba:

    Bene geriausias straipsnis apie švietimo padėtį

  2. Kolonijos:

    “svietimo sistema” ugdo pigia darbo jega metropolijai.

  3. Audris:

    Geras, su aiškiomis starteginėmis gairėmis straipsnis.

  4. Ina:

    Pazvelgta i pacia esme. Liksim be mokslo jei eisim senu keliu

  5. tautininkas:

    aiskiai ir tiksliai. valstieciai suzlugdys universitetus, kad itiktu es

  6. Eirimas:

    … ir servizai svarbu… 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: