A. Aleksandravičius. Kodėl „holokausto industrijos“ kūrėjams leidžiame klastoti istoriją? (40)

Arnoldas Aleksandravičius | lzdraugija.lt nuotr.

Arnoldas Aleksandravičius | lzdraugija.lt nuotr.

Lietuviška „holokausto industrijos“ biblioteka papildyta dar vienu kūriniu –  pantomimos aktorius Arkadijus Vinokuras  Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis išleido knygą „Mes nežudėme“.  Nuo kitų šio žanro veikalų pastarasis skiriasi tuo, kad autorius kalbino 35-is „žydų žudikų ar kitaip žydus persekiojusių lietuvių nusikaltėlių vaikus, vaikaičius, gimines“, duomenis apie juos surinkęs iš suklastotų sovietinių baudžiamųjų bylų. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), kurio uždavinys – atkurti tiesą apie Lietuvos okupacijas 1939–1990 metais.  

„Ūkininko patarėjo“ kalbinti  visuomeninių organizacijų nariai ir nepriklausomi holokausto tyrėjai  tvirtino, kad  toks leidinys yra neteisėtas, nes  Lietuvoje draudžiama  viešai skleisti asmens duomenis, o Konstitucijos 22 straipsnis neleidžia savavališkai  kištis  į   privatų ir šeimyninį  žmogaus gyvenimą, kėsintis į jo garbę ir orumą.

Naujos knygos nepirks

LGGRTC nuotr.

LGGRTC nuotr.

Vokiečių kalbos specialistė, gidė, publicistė Irena Tumavičiūtė „Ūkininko patarėjui“ tvirtino neketinanti išmesti vėjais 15 Eur ir  pirkti  anksčiau vaikiškus komiksus arba sekso vadovėlius leidusio  A. Vinokuro „istorinės – dokumentinės“ knygos.  „Užtenka man jau ir Rūtos Vanagaitės opuso „Mūsiškiai“. Nieko naujo nesužinosiu. Tai vienpusis, atrankinis, šališkas požiūris į Lietuvos istoriją“, – tvirtino I. Tumavičiūtė.

Ji pirmoji dar 2006 m. demaskavo  Rusijos specialiųjų tarnybų  ir Izraelio Simono Vyzentalio centro klastotę, kad 1941 m. birželį Kauno „Lietūkio“ bendrovės garaže demonstratyviai priešais vokiečių karo fotografą suimtus žydus laužtuvu daužęs, virve susijuosęs,  nuklypusiais batais apsiavęs vyras keistai priglostytais prie viršugalvio, į peruką panašiais plaukais  – neva legendinis lietuvių pokario partizanų vadas Juozas Lukša – Daumantas. I. Tumavičiūtė įrodė, kad tai buvo vokiečių „mirties eskadrono“ (Einsatzkommand) vadas, SS oberšturmfiureris (vyresnysis leitenantas)  Joachimas Hamannas.

Sovietinio stiliaus plagiatoriai

Irena Tumavičiūtė | slaptai.lt nuotr.

Irena Tumavičiūtė | slaptai.lt nuotr.

Vos pasirodžius  R. Vanagaitės knygai „Mūsiškiai“,  germanistė I. Tumavičiūtė, perskaičiusi daugybę  vokiečių autorių straipsnių ir knygų holokausto tema, iškart atpažino, kad pagrindinė „Mūsiškių“ nugarėlės nuotrauka, vaizduojanti esą lietuvių  šaudomus žydus, iš tiesų fotografuota buvusioje Jugoslavijoje ir įamžinusi, kaip vienas vokiečių kareivis, atsisakęs šaudyti serbų partizanus, sumokėjo už nepaklusnumą gyvybe.   

Dabartiniai holokausto žanrą pamėgę autoriai nekeisdami stiliaus ištisas pastraipas nusirašo iš  sovietinių „faktų rinkinių“ „Masinės žudynės Lietuvoje“, „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje “, „Žudikai  bažnyčios prieglobstyje“.

Publicistė I. Tumavičiūtė laukė, kad šiemet sausio 29-ąją Lietuvos valdžia paminės 73-iąsias Kaniūkų žudynių metines (Rytų Lietuvos kaimą sudegino žydų ir rusų raudonieji diversantai). Tačiau Užsienio reikalų ministerija su savo vadovu Linu Linkevičiumi priešakyje  lenteles „We remember – Mes prisimename“ ant krūtinių pasikabino sausio 27-ąją, tarptautinę holokausto atminimo dieną, nors Aušvico mirties stovykla, į  kurią 1945 metų sausio pabaigoje pagaliau įžygiavo Raudonoji armija, yra Lenkijoje, o žydus ten žudė vokiečiai, ne lietuviai.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius prisiminė Aušvicą, tačiau užmiršo Kaniukus | URM nuotr.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius prisiminė Aušvicą, tačiau užmiršo Kaniukus | URM nuotr.

Ką sapnuoja Justo Paleckio artimieji?

„Kodėl „istorinės tiesos ieškotojai“ kalbina tik „lietuvių buržuazinių nacionalistų“, o ne sovietinių stribų palikuonis?  Galėtų pašnekinti sovietų NKVD atsakingų veikėjų Danieliaus Todeso, Juditos Komodaitės gimines, ar tie  gėdijasi, kad 1940 m. jų dėdės ir tetos sudarė  lietuviškų partijų,  politinių veikėjų fizinio sunaikinimo planus? Kodėl R. Vanagaitė ir kompanija nenori parašyti knygos, ką  naktimis sapnuoja  buvusio LSSR Aukščiausiosios Tarybos  prezidiumo pirmininko Justo Paleckio vaikaičiai? Juk jų senelis  kartu su LSSR AT prezidiumo sekretoriumi Stasiu Naujaliu  1957 m. sausio 21 dieną pasirašė  įsaką, draudžiantį buvusiems Lietuvos Vyriausybės nariams, politinių partijų vadovams, partizanams, visiems,  nukentėjusiems už pasipriešinimą sovietų valdžiai, grįžti į Lietuvą, apsigyventi gimtuosiuose  namuose. Už nepaklusnumą  grėsė vėl 5 metai  prie Laptevų jūros. Aš taip pat esu 1947 metų  sovietinių  tremties ešelonų vaikas. Irgi buvau priskirta „nuteistiesiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę“. Tik prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui, 1988 m. spalį, tas mūsų likimą sulaužęs įsakas buvo atšauktas“, –jaudindamasi pasakojo publicistė I. Tumavičiūtė.    

Subankrutavusi  politika

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS)  valdybos garbės pirmininko Jono Buroko nuomone, augant „lietuvių žydšaudžių“ siaubo literatūros kalnams, Lietuvoje daugėja  rusų  ir žydų,  visiškai nieko negirdėjusių ir nenutuokiančių apie sovietinį lietuvių genocidą.

Jonas Burokas | J. Česnavičiaus nuotr.

Jonas Burokas | J. Česnavičiaus nuotr.

„Kiekvienas ukmergiškis jums pasakys, kad miesto pakraštyje, Pašilėje, hitlerininkai žudė žydus. Važiuodamas pro ten, visada nulenkiu galvą. Pernai lapkričio 29 d. Vilniaus Rotušėje buvo surengta diskusija, ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos (labiau panašios į skersgatvį) pavadinimą. Tarp diskusijos klausytojų buvo ir  jaunas žydas operos solistas Rafailas Karpis. Kadangi renginys vyko kaip tik tą dieną, kai prieš 59 metus sovietai Vilniuje nužudė Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, paklausiau solisto, ar jis žino, kad rusų  kagėbistai, kuriems vadovavo žydas Nachmanas Dušanskis,  tardomam Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio gynybos pajėgų  vadui tiesiogine to žodžio prasme gyvam nulupo odą?  Dainininkas išplėtė  akis: „Ar tai tiesa? Negali būti!“ Štai kur nuvedė dabartinė valdiška iškraipyta istorinės atminties politika…“ –   apmaudžiai kalbėjo  LLKS vadovybės narys, veterinarijos gydytojas, aktyvus visuomenininkas J. Burokas.      

„Žydšaudžių“ sąvokos autoriai

LLKS garbės pirmininkui pikta, kad tolerancijos organizacijos ir žydų bendruomenė holokausto aukų monumentus  nori statyti ant Lietuvos partizanų paminklų griuvėsių. „Nuverskite  kolaboranto Petro Cvirkos  statulą Vilniuje. Tikrai pritartume, kad toje vietoje būtų pastatyta skulptūrinė kompozicija per Antrąjį pasaulinį karą nužudytiems žydams atminti“, – siūlė J. Burokas.

Ilgametis Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vadovas  J. Burokas tvirtina, kad pirmasis terminą „lietuviai žydšaudžiai“ pavartojo sovietų šnipas žydas Aleksandras Slavinas, po karo Vokietijos  britų ir amerikiečių okupacinėse zonose su bendrais  pagrobęs generolą leitenantą Petrą Kubiliūną bei žurnalistą Antaną Valiukėną (abu netrukus buvo nužudyti Rusijoje). Vėliau ta sąvoka ėmė švaistytis „disidentas“ Tomas Venclova, LSSR veikėjo ir nomenklatūrinio poeto Antano Venclovos sūnus.    

Kreivų veidrodžių karalystė

„Ūkininko patarėjo“ pašnekovai  stebisi, kodėl karinės oro pajėgos nepaduoda į teismą R. Vanagaitės, kuri  apšmeižė Pirmosios Lietuvos  Respublikos kariuomenės elitą,  Atlanto nugalėtojo Stepono Dariaus, legendinio lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio bendražygius karo lakūnus, neva  jie  per karą naikino  žydus. Buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams nesuprantama, kodėl  šiandieniai Lietuvos policininkai nuo A. Vinokuro patyčių (esą sovietai per mažai kankino buvusius lietuvių pagalbinės policijos narius)  neužstoja  savo kolegų, 1943–1944 metais pasiaukojamai gynusių  Rytų Lietuvos ūkininkus nuo rusų, lenkų ir žydų diversantų, o Algirdo Kunčino  vadovaujama duomenų apsaugos inspekcija, labai triukšmavusi, kada prekybos tinklai reikalavo iš svaigalų pirkėjų parodyti asmens  tapatybės dokumentus, tyli, kai Lietuvos piliečiai verčiami viešai pasmerkti  savo tėvus, lietuvių patriotus, kuriems sovietų  propaganda prilipdė „žydšaudžių“ etiketes.

Rašinys buvo skelbtas laikraštyje „Ūkininko patarėjas“, Nr. 15 (3577), 2017-02-04

Autorius yra „Ūkininko patarėjo“ korespondentas ir informacijos skyriaus vedėjas

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *