Beieškant barsuko pėdsakų arba pusiaužiemio šventė Aukštadvaryje (0)

DSC_0799-1200

Pusiaužiemio žygis Aukštadvario regioniniame parke | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Visą žiemą užsisėdime namuose ir kartais net  nesusimąstome, kas vyksta gamtos pasaulyje… Aukštadvario regioninio parko direkcija ir vyr. kultūrologė Rita Balsevičiūtė suteikė unikalią progą sužinoti, kokie pokyčiai pusiaužiemį, kai saulė ritasi pavasario link, vyksta gamtoje. Svarbu paminėti, kad etnografinis pusiaužiemis švenčiamas sausio 25-ą dieną, tuoj po archajinių „kumeliuko krikštynų“.

Tad 2017 m. sausio 28 d. (šeštadienį) kartu su ARP vyr. kultūrologe Rita Balsevičiūte keliavome po Aukštadvario regioninio parko legendomis apipintas Mergiškių kraštovaizdžio draustinio vietas. R. Balsevičiūtė pristatė pagrindinį šio žygio „kaltininką“ – barsuką (opšrų). Pasirodo, kad pusiaužiemį iš žiemos miego pabunda barsukas ir išlenda apsidairyti. Jei barsukas jau pabudęs ir pripėdavęs – žiema bus trumpa, jei nėra pėdsakų – tai ilga. Beje, svarbu, paminėti, kad šie metai pagal etnografinį baltų kalendorių paskelbti Barsuko metais.

Tad per šį žygį kartu su R. Balsevičiūte ieškojome barsuko ir kitų žvėrių pėdsakų, stebėjome dar žiemos pašalo kaustomų medžių ir visos gamtos budimą, mėginome sužinoti, kaip pasitikdavo šią dieną mūsų senoliai.

Galima užsiminti, kad, baltų mitologijos tyrinėtojo Algirdo Juliaus Greimo teigimu, su pusiaužiemio (viduržiemio) švente siejamas istoriniuose šaltiniuose minimas Krikštų, arba „kumeliuko krikštynų“ šventimo paprotys, kai sausio pabaigoje merginos gamindavo ypatingą apeiginį svaiginamą gėralą, vadintą „čvikinu“, ir, pasikvietusios vaikinus, puotaudavo su jais per visą naktį ir dar kitą dieną.
Apie 40 dalyvių iš Aukštadvario apylinkių, taip pat Kauno, Vilniaus, nuo jauniausių, vos kelerių metų vaikučių iki senjorų, nepabūgę žiemiško šalčio ir slidžių kelių, rinkosi prie Velnio duobės. R. Balsevičiūtė papasakojo apie 40 m gylio Velnio duobės istoriją, legendas apie ją,  o Česlova Pociūnienė, Aukštadvario gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ūkio reikalams ir Jaunųjų miško bičiulių būrelio „Verkniukai“ vadovė kartu su būrelio narėmis surengė miško medžio – eglutės – puošimą, palikdamos lauktuves nuo alkio kenčiantiems miško žvėreliams ir paukščiams (grūdų, obuolių, moliūgų).

Žygis, kuriam vadovavo R. Balsevičiūtė, aprėpė 5 km, buvo aplankytas Mergiškių miškas, Škilietų alko dauba – Velnio duobė, senovinė Velnio Turgelių vieta, Škilietų ežerai, Pamiškės piliakalnis – Aukštikalnis, buvusio Škilietų palivarko vieta.

DSC_0674-1200

Pusiaužiemio žygis Aukštadvario regioniniame parke | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Balsevičiūtė prisiminė sakmę apie Škilietų milžiną. Pasirodo, kad Mergiškių miškas liaudyje vadinamas Škilietų mišku. Sakoma, kad čia yra palaidotas milžinas, Škilietų dauba – Velnio duobė – milžino gerklė, netoliese (500 m.) nuo Velnio duobės esantys ežerai dvyniai (Škilietai) – milžino akys; dar toliau ant aukštos kalvos supiltas protėvių Pamiškės piliakalnis – milžino kakta (Aukštasis kalnas). Visi šie objektai ir buvo aplankyti per žygį-ekskursiją

Buvo sustota prie glaciokarstinių Škilietų ežerų, kurių vieno gylis siekia 40 metrų. Žygyje dalyvavo buvusio Škilietų palivarko ir šių ežerų teisėti paveldėtojai Marijonas Virpša su seserimis Regina ir Kristina. M. Virpša, taip pat ir R. Balsevičiūtė pristatė jų giminės istoriją, unikalias XX a. pradžią menančias fotografijas, kalbėjo apie Marijono prosenelės palaidojimo vietą… Pasirodo, kad Marijono prosenelis buvo Andriejus Vaclovas Žižnevskis, aplinkinių dvarų ir žemių savininkas, 1902 m. fundavęs Užuguosčio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios statybą.

Trumpai stabtelėję prie senovinės Velnio turgelių vietos, šalia Velnio duobės, iš vadovės išgirdome labai įdomų paprotį, sietiną su žemdirbyste ir tikėjimais. Pasak dar gyvų senolių, šioje vietoje rudenį, po derliaus nuėmimo vyrai rengdavo „velnio rinkelius“. Per juos būdavo mainomasi grūdais, daržovėmis, prekiaujama. Kartu tai būdavo ir pramogų bei linksmybių vieta, kadangi vykdavo savotiška gražiausių žirgų paroda, kiekvienas stengdavosi kažkuo pranokti ir nustebinti susirinkusiuosius.

Per naktį degdavo laužai, nes ne visi namo tądien išvykdavo, pasilikusieji užtvirtindavo sandėrius, lošti prasimanydavę, o pasilinksminę net susipykti suspėdavo. Ryte tik suskatę namo keliauti, tūlas pinigų ar dar kokio ryko nuo vežimo pasigedę nepatenkinti burnodavo. Vietinė valdžia ir klebonai nebuvo patenkinti valstiečių veikla šiuose „rinkeliuose“. Šis archajinis paprotys žmonių atsiminimuose yra itin svarbus. Išlikę pasakojimai kelia nuostabą, kad tai vyko ne tradicinėje vietoje – miestelio aikštėje (brolių dominikonų pašonėje), bet miško kelių sankirtoje – prie Velnio duobės.

DSC_0711-1200

Pusiaužiemio žygis Aukštadvario regioniniame parke. Eglutė su skanėstais miško žvėreliams. | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Žygio dalyviai kopė ir į apsnigtą Pamiškės piliakalnį. Pasirodo, kad jo šlaitai statūs, apie 20 m aukščio. Nuo jo aukštikalnio atsiveria nuostabi panorama – Mergiškių kalvos, Gedanonių, Elektrėnų bokštai. Pasigrožėję žiemiška apylinkių panorama, visi žygio dalyviai nuėjo į Lauryno Baltrūno sodybą-motokempingą.

Pasirodo, kad 1972 m. Lauryno Baltrūno tėvas iš Virpšų šeimos nusipirko namus. Namus atsistatė prieš kelerius metus. Dabar čia įrengtas modernus pirmasis Lietuvoje specializuotas motociklininkų kempingas „Škilietai“. Kiekvienais metais motokempinge vyksta įvairūs motociklininkų renginiai – susibūrimai, šventės, koncertai, stovyklos.

Beje, R. Balsevičiūtė paminėjo, kad Lauryno Baltrūno dėdė yra garsus geologas Valentinas Baltrūnas, ištyrinėjęs Aukštadvario regioninio parko geologinę sandarą, taip pat ir pačią Velnio duobę.

O pats Laurynas vadovauja jaunųjų motociklininkų būreliui (Aukštadvaryje ir Beižonyse). Jis – karininkas, autoritetas jaunimui, kartu su žmona Daiva pavyzdingai auklėja savo tris atžalas, virš jų namų plevėsuoja Lietuvos vėliava.

DSC_0744-1200

Pusiaužiemio žygis Aukštadvario regioniniame parke | O. Gaidamavičiūtės nuotr.

Žygyje dalyvavo ir Aukštadvario girininkijos eigulys Ričardas Kaminskas. Jis parūpino malkų žygeivių arbatai virti. R. Kaminskas kartu su L. Baltrūnu, kuris maloniai priėmė žygeivius apsistoti savo motokempingo pavėsinėse, ant laužo išvirė R. Balsevičiūtės surinktų žolelių arbatą, kuria ir savo atsineštomis vaišėmis vaišinosi visi žygeiviai.

Prieš išsiskirstant žygio dalyviams, R. Balsevičiūtė prie laužo padainavo senovinių baltiškų dainų ir padėkojo žygio partneriams – Trakų miškų urėdijai, JMB būreliui „Verkniukai“, motokempingo „Škilietai“ vadovui Laurynui Baltrūnui, inžinieriui Marijonui Virpšai ir jo seserims Kristinai ir Reginai.

Beje, šio žygio „kaltininko“ – barsuko – pėdsakų, deja, žygeiviams nepavyko aptikti, galbūt dėl to, kad, R. Balsevičiūtės teigimu, jis gyvena pačiame Mergiškių rezervate, kurio nesiekė žygio maršrutas. Nors, kaip teigė Aukštadvario girininkijos eigulys R. Kaminskas, jam jau teko pamatyti barsuko pėdsakus. O žygeiviai džiaugėsi pamatę kitų miško žvėrelių – šernų, stirnų, kiškių, lapių – pėdsakus, pabuvę bundančioje gamtoje ir išgirdę šių legendomis apipintų Aukštadvario regioninio parko vietų istoriją. Atidarę vartus pavasariui, pasitiksime Perkūno dieną – Gramnyčias, sutampančias su vilko vestuvėmis.

Kategorijos: Etninė kultūra, Etninės kultūros paveldas, Gamta ir žmogus, Gyvoji tradicija, Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas, Kelionės, Saulės arkliukai, Šventvietės, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *