Č. Iškauskas. Kada pozityvas nuskaidrins mūsų kasdienybę? (pirmadienio mintys) (3)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Baisi ta Lietuva: vaikai mušami ir žudomi, sugėrovai vienas kita ketvirčiuoja ir kūną išslapsto dalimis, du pensininkai nukankina šuniuką, valdžia, padedama žiniasklaidos, skęsta smulkiuose skandaluose, valstybė tik aukų atminimo žvakučių šviesoje susizgrimba imtis kažkokių priemonių smurtui pažaboti, o čia dar holokaustas primena tebežiojėjančias žydų istorijos žaizdas, draskančias lietuvio krūtinę…

Bet ar nieko nėra teigiamo? 

*** 

Kažkada, berods likus metams iki mirties, Algirdas Brazauskas ilgesingai pareiškė, kad reikia atskleisti ne tik neigiamus, bet ir teigiamus šalies gyvenimo pavyzdžius, pavyzdžiui, pasakoti apie gerus mokytojus, žemdirbius, Lietuvą garsinančius mokslo pasiekimus. Jis buvo teisus.

Vadinamo Išmokto optimizmo teoretikas, pozityviosios psichologijos šalininkas, amerikiečių psichologas Martinas Seligmanas (Martin Seligman) teigė, kad optimistai, optimistinė visuomenė pasiekia geresnių rezultatų, ir to yra išmokstama. Kas turėtų būti geriausias optimizmo mokytojas? Šiais laikais – žiniasklaida, ypač televizija. Analizuoti vaiko nužudymo aplinkybes, demonstruoti daugybines mėlynes ant sumuštojo kūno, subjaurotą nužudytojo veidą ar piktadarių išnuodytus balandžius – dar keli lašai į neapykantos, keršto, negatyvo kurstymą.

Ar ne tuo buvo pradedamos kone visų televizijų šio sekmadienio vakaro žinių laidos?

Kalbėdamas apie gerus mokytojus, buvęs šalies vadovas turėjo galvoje jį mokiusius pedagogus, pirmiausia jo vardu pavadintos Kaišiadorių gimnazijos darbuotojus. Bet tokių mename kiekvienas.

Tačiau per laiko rūką vos matomi jų veidai užgožiami kelių šiuo dienų nenaudėlių ir jų piktų darbelių, kuriuos taip mėgsta narstyti plunksnos broliai.

Tad kažkaip labai džiugiai ir skaidriai šeštadienį nuskambėjo naujiena, kad Kaunas pagerbė Vilnių, pakviesdamas nemokamai aplankyti ir apžiūrėti laikinąją sostinę. Pažiūrėkite, kiek šviesių veidų Vilniaus autobusų stotyje grūdosi į autobusus. Kiti džiaugėsi, kad Kauną aplanko net po 30 metų. Žinoma, tai nepanaikins pašaipų ir amžinos varžybų tarp šių miestų karštinės, bet akivaizdu, kad optimizmo šviesulys blykstelėjo itin ryškiai. Dabar kamuoliukas Vilniaus mero rankose. O gal atgis dvipolio idėja – Savanorių prospektu sujungti du didžiausius broliškus šalies miestus…

Iš negatyvo išsivaduoti nelengva. Jis smaugia, dusina, neleidžia į kasdienybę pažvelgti pro šviesesnius akinius. Daugėja smurto. Jo visada buvo nemažai, bet dabar jis tampa mūsų kelrode žvaigžde, ir ne todėl, kad jo taip padaugėjo, o todėl, kad dabar mes matome tik neapykantą, prievartą, nepakantumą ir jiems tapome ypač dirglūs.

Čia vėlgi žvilgsnį nukreipiu į savo profesijos brolius. Mėgavimasis tomis pačiomis smurto ar pikantiškų skandalų temomis – žemo lygio profesionalumas. Kažkada Japonijos ambasadorius Lietuvoje pakvietė pasidalinti mintimis apie nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidą. Jis jau buvo pastebėjęs tendenciją, kad blogiausios, negatyvios naujienos mūsų spaudoje talpinamos pirmoje vietoje, matomiausiose skiltyse. Tekančios Saulės šalyje taip buvo daroma tik pokario metais, paskui tas negatyvas, išskyrus valstybinio masto nusikaltimus, buvo dedamas specialiuose puslapiuose, dažniausiai leidinio pabaigoje.

Sakoma, kad tokia padėtis Lietuvoje paveldėta iš sovietinių laikų, kai įdomesnių naujienų išgirsti nebuvo galima. Su laisve atsirado jų troškulys. Dabar jis malšinamas su kaupu. Prie to prisideda gausi rusiška TV produkcija – smurto, prievartos, neapykantos kupini serialai, kuriuose prikaišiota ideologinių „akmenėlių“, spalvingų, bet pigių pramoginių renginių, visokių šou. Matyt, jie finansiškai prieinami, tad ekranai ir užtvindomi ja. Mūsų prodiuseriai žiūrovą tebebando papirkti nuogybėmis, girtomis madų divomis ir anekdotais apie „aną galą“… Ar tai ne tas pats negatyvas? 

***   

Pasaulis suskato statyti sienas. Prieš 27 metus žlugus Berlyno sienai, daugelis tikėjosi, kad tokie statiniai liks tik praeities prisiminimas. Dabar nuo plūstančių pabėgėlių Bulgarija atsitveria 270 km siena nuo Turkijos, Vengrija nuo Serbijos atsitveria jau antra tvora, Norvegija – nuo Rusijos, Vokietija galvojo pastatyti sieną ne tik pietuose, bet ir nuo Lenkijos. Lietuva taip pat ne pėsčia: ji statys 253 km tvorą nuo Karaliaučiaus, paskui gal 679 km užtvarą nuo Baltarusijos, 679 km – nuo kaimynės Latvijos…

Kokią suręsime užkardą tam negatyvui, kuris nuodija mūsų protus ir jausmus?

Kategorijos: Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: