V. Sinica. „Be ryto naktis“: Lenkijos okupuoto Vilniaus lietuvių gyvenimas (24)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis
Ar jiems besuprantamos bus?  
Maironis „Pavasario balsai“, 1895.

Įžanga. Nutylėta istorija

Lenkijos 1920–1939 metais okupuoto Vilniaus istorija ilgą laiką liko nepastebėta Lietuvos istorijos tyrimuose, mokyme ir tautos istorinėje sąmonėje. Mažai tikėtina, kad toks „užsimiršimas“ būtų atsitiktinis.

Priešingai, 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos istorijos mokymo programose
buvo pasirinkta XX a. Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijos nutylėjimo strategija. Mokyklinė istorijos programa ir jai skirti vadovėliai dėsningai apėjo daugelį dvišalių santykių aspektų, ypač – gyvenimą Lenkijos okupuotame Vilniuje 1920–1939 metais. Vadovėliuose minimas tik Lietuvai Vilnių ir vadinamąjį Vilniaus kraštą (Pietryčių Lietuvą) priskyrusios Suvalkų sutarties pasirašymas, ją sulaužiusios Lenkijos inscenizuotas „Želigovskio maištas“, Lietuvos pergalės sustabdant Želigovskio kariuomenę ties Širvintomis ir Giedraičiais bei okupuotos teritorijos paskelbimas nominalia Vidurio Lietuvos valstybe. Kitas su Vilniaus istorija susijęs įvykis mokyklinėse programose – Vilniaus atgavimas 1939 m. spalį. Tarp šių datų – gili istorinė praraja.

Devyniolika okupacijos metų niekaip neatspindėti mokyklų istorijos mokymo programose, taip pat ir istorijos tyrinėjimuose. Okupuotame Vilniaus krašte likusios lietuvių tautinės bendrijos (pagal to meto sampratą – tautinės mažumos) gyvenimas išmestas iš bendro tautos istorijos pasakojimo, tuo tarsi atsiribojant nuo okupacijoje likusių tautiečių. Dar blogiau, pradėta nutylėti ar net kvestionuoti pačią Vilniaus okupaciją, neutraliai vadinant ją „konfliktu dėl Vilniaus“, tarsi abiejų šalių pretenzijos į miestą būtų lygiai pagrįstos. Istorijos perrašinėjimo kulminacija tapo prof. Alfredo Bumblausko siūlymas „konfliktą dėl Vilniaus“ traktuoti ne kaip okupaciją, o kaip dviejų lietuviškų tapatybių – senalietuvių ir naujalietuvių – „pilietinį karą“ [1]. Iki 2015 m. šio laikotarpio Vilniaus gyvenimas netyrinėtas beveik jokiuose pagrindinių istorijos tyrimo centruose, o pavienės ir todėl fragmentiškos publikacijos šia tematika skelbtos daugiausiai visuomenine ar asmenine iniciatyva, tarp jų dominavo publicistikos ir atsiminimų žanrai, o ne moksliniai tyrimai.

Nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos valstybė faktiškai neformavo jokios nuoseklios istorijos politikos, ir tai prisidėjo prie itin susipriešinusios tautos istorinės sąmonės formavimosi, todėl visiškai nenuostabu, kad valstybė neformulavo šio laikotarpio tyrimų kaip prioritetinės istorijos tyrimų krypties, neskatino jų finansiškai. Iš esmės tokia Lietuvos švietimo ir mokslo politika Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijos atžvilgiu atspindėjo tikslą formuoti Lenkijos kaip draugiškos valstybės ir Lietuvos strateginės partnerės vaizdinį Lietuvos visuomenėje. Aiškiai suprasta, kad toks vaizdinys neįmanomas nenutylint eilės istorinių faktų, liudijančių visą XX a. dviejų tautų santykius kamavusį priešiškumą bei imperialistinę Lenkijos laikyseną. Priimta, nors deklaratyviai niekada nesuformuluota, politinė nuostata pašalinti Lenkijos okupacinio laikotarpio, taip pat ankstesnio ir vėlesnio Pietryčių Lietuvos lenkinimo istoriją iš mokyklinių programų ir mokslinių tyrimų [2]. Pirma rimtesnė išimtis – Lietuvos istorijos instituto išleista monografija „Vilnius – Lietuvos sostinė. Problema tautinės valstybės projekte“, tačiau ir šioje knygoje aptariama idėjos paversti Vilnių Lietuvos sostine raida, o ne pačių lietuvių gyvenimas okupuotoje Lietuvos sostinėje.

Tokia politika buvo ir yra problemiška ir prieštaringa. Lenkija iš tiesų yra būtinas Lietuvai strateginis partneris esamoje geopolitinėje padėtyje, ypač didėjančio Europos Sąjungos nestabilumo kontekste. Tačiau geri santykiai retai sėkmingai sukuriami nutylėjimo pagrindu. Priešingai, abipusia pagarba grįsta – taigi vienintelė Lietuvai priimtina – dvišalės partnerystės forma gali būti pasiekta tik abiem pusėms pripažinus ir susitaikius su sudėtinga savo santykių istorija. Tam Lietuvoje būtina keisti požiūrio į XX amžiaus istoriją atskaitos tašką – nutylėjimą pakeisti pažinimu.

Nors tokių nutylėtų Pietryčių Lietuvos ir dvišalių santykių istorijos momentų yra gausu (polonizacija per bažnyčias XIX a. ir XX a. pradžioje, Armijos krajovos teroras Vilniaus krašte 1941–1944 m., stalininė polonizacija per mokyklas 1950–1957 m., autonomijos kūrimas 1988–1991 m. ir t. t.), svarbiausias ir didžiausias iš jų – okupuoto Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1920–1939 metais. Ši publikacija yra kuklus indėlis į pastangas ištaisyti šią istorinę klaidą ir pradėti visuomenės pažintį su XX a. pirmosios pusės Vilniaus istorija.

Be ryto naktis“: chronologija

Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte gyveno gausi lietuvių bendruomenė. Mažiau jų buvo Vilniuje ir rajonų centruose, kur dominavo žydai, tačiau kaimo vietovėse lietuviai sudarė absoliučią gyventojų daugumą. Iki šiol populiaru kartoti plačiai paplitusį prasimanymą, kad Vilniuje tuo laiku gyvenę 0,8 procento lietuvių [3]. Šis 1931 metų Lenkijos gyventojų surašyme pateiktas skaičius iki šiol nurodomas nepaisant to, kad dar sovietmečiu net Lenkijos istorikai pripažino šį surašymą netiksliu ir nepatikimu šaltiniu, kuriuo remtis būtų metodologinė klaida. Surašymas nurodo, kad visoje Lenkijoje gyveno apie 82 tūkstančiai lietuvių, tačiau išsamiausiai šį laikotarpį tyrinėjęs istorikas Bronius Makauskas, o ir patys lenkų autoriai bei kiti statistikos leidiniai dar Vilniaus okupacijos laikotarpiu nurodė net 300 tūkstančių siekiantį lietuvių skaičių, kuris yra visiškai realus, atsižvelgiant į gyventojų surašymus prieš ir po Lenkijos okupacijos, taip pat lietuvių moksleivių skaičių Lenkijos švietimo sistemoje, lietuviškos spaudos skaitytojų skaičių, lietuvių organizacijų duomenis [4]. Ši lietuvių bendruomenė buvo itin organizuota ir susitelkusi savo tautinių teisių užtikrinimui, daugiausiai inteligentijos pastangomis nuosekliai kovojo už kultūrines, lietuviško švietimo ir spaudos teises, kurios tačiau buvo nuosekliai siaurinamos per visą okupacijos laikotarpį.

Vilniaus panorama. Šv. Jonų bažnyčia.1939 m. | LCVA, Zenono Miežlaiškio nuotr.

Vilniaus panorama. Šv. Jonų bažnyčia.1939 m. | LCVA, Zenono Miežlaiškio nuotr.

Lietuvių tautinės mažumos teisinės padėties Lenkijos okupacijos sąlygomis kaitą bendriausia prasme galima suskirstyti į keturis etapus:

1) 1920–1922 m. – laikotarpis iki „Vidurio Lietuvos“ inkorporavimo į Lenkijos Respubliką;2) 1922–1926 m. – laikotarpis iki Jono Basanavičiaus mirties;
3) 1927–1935 m. – laikotarpis iki Juzefo Pilsudskio mirties ir Liudviko Bocianskio paskyrimo;
4) 1936–1939 m. – laikotarpis iki Lietuvai atgaunant Vilnių ir dalį Vilniaus krašto.

Nors išskirtų etapų ribos iš pažiūros simbolinės, aptariamojo laikotarpio lietuvių liudijimu, būtent J. Basanavičiaus ir J. Pilsudskio mirtys tapo savotiškais slenksčiais, po kurių represijos lietuvių bendruomenės atžvilgiu nuosekliai stiprėjo. Šis skirstymas atsispindi ne vieno senojo vilniečio prisiminimuose [5]. Lietuvių teisių ribojimai tęsėsi visą okupacijos laikotarpį, tačiau kito jų mastas ir pobūdis.

Vidurio Lietuva“

Pirmuoju laikotarpiu, iki Ambasadorių konferencijai pripažįstant Vilnijos priklausomybę Lenkijai, įtampa tarp lietuvių ir Lenkijos valdžios krašte buvo itin didelė, tačiau labiau nulemta jų atviro ir aktyvaus vaidmens reikalaujant Vilniaus krašto sugrąžinimo Lietuvai. Vilniaus grąžinimo reikalauta ne tik demokratinėmis, bet ir karinėmis priemonėmis.

Kaimo vietovėse, ypač Švenčionių ir Ignalinos apylinkėse iki pat 1923 m. aktyviai veikė su Lenkijos okupacija kovojančių partizanų tinklas – per tūkstantį jaunų vyrų, puldinėjusių policiją ir kariškius, ėmusių belaisvius, gabenusių per sieną iš Lietuvos draudžiamą spaudą ir kitaip trukdžiusių režimo įsitvirtinimui [6]. Be Lietuvos valstybės paramos ši akcija netruko galutinai nuslobti, tačiau buvo aiškus nepritarimo okupacijai įrodymas ir „Vidurio Lietuvą“ destabilizuojantis veiksnys, nepelnytai pamirštas šiandienos istorijos mokyme.

Iš pradžių lietuviai už vaikų leidimą į lietuviškas mokyklas, draudžiamą spaudą, tariamą perversmų organizavimą, o vėliau – už antirinkiminę agitaciją ir atsisakymą balsuoti buvo gaudomi, baudžiami baudomis ir įkalinimu, prievarta vedami į rinkimus. Grupė įtakingiausių krašto lietuvių inteligentų 1921 m. sausį ištremti į nepriklausomą Lietuvą, laikinai uždarius Vilniaus lietuvių gimnaziją. Tvyrojusią atmosferą ir patį mokyklos iškraustymą aprašė Jeronimas Cicėnas: „Kai policija išstūmė iš patalpų gimnazijos direktorių M. Biržišką ir mokytojų seminarijos direktorių J. Kairiūkštį, gatvėje pasigirdo Lietuvos Himnas. Tuojau pat – policijos aliarmas… Kelios dešimtys moksleivių buvo sumušta iki kraujų. Šautuvų buožėmis, lazdomis ar akmenimis gavo beveik kiekvienas. Atsimenu, traukėmės į šalutines gatves. Bet Vilniaus ir Subačiaus gatvėse vėl gavome mušti“[7].

Represinės priemonės atitiko militarinio režimo pobūdį, kuris dar sugriežtėjo 1921 m. sausį įvedus nepaprastąją padėtį. Okupaciją įvykdęs L. Želigovskis valdė dekretais, kol galiausiai 1921 m. lapkritį paskelbė 1922 m. sausį įvyksiant „demokratinius rinkimus“. Jų demokratiškumą geriausiai apibūdina specialus dekretas, numatęs metus kalėjimo už agitaciją nedalyvauti rinkimuose [8]. Viešais pareiškimais, publicistika, visuotiniu Vilniaus Seimo rinkimų boikotu ir kitais būdais Vilniaus krašto lietuviai skelbė savo nepritarimą įvykdytos okupacijos padarinių įteisinimui. Tos pačios pozicijos laikėsi ir visos kitos krašto tautinės mažumos, beveik vieningai nedalyvavusios rinkimuose į Vilniaus Seimą.

Visgi 1922 m. išrinktas Vilniaus Seimas jau po dviejų mėnesių pasiprašė, kad „Vidurio Lietuva“ būtų prijungta prie Lenkijos. Lenkija, pati būdama šios inkorporacijos autore, sutiko, ir Vilnius su visa Pietryčių Lietuva tapo Lenkijos provincija. Vardan regiono stabilumo ir Lenkijos įtakos svarbiausiose Vakarų sostinėse dėka tarptautinė bendruomenė pripažino naująją Lietuvos ir Lenkijos sieną. Šiuo aneksijos modeliu, kai kraštas okupuojamas, surengiami fiktyvūs rinkimai ir taip išrinktas parlamentas pareikalauja inkorporavimo į kaimyninės valstybės sudėtį, Lenkija suformulavo šabloną, kuriuo vėliau rėmėsi Baltijos šalis okupavusi ir aneksavusi Sovietų Sąjunga.

Pasibaigus šiam etapui, Vilniaus krašto lietuviai nustojo būti reali politinė grėsmė, išsikėlė tikslą nepalikti okupuoto Vilniaus ir susikoncentravo į kovą dėl lietuviško švietimo, pamaldų ir spaudos krašto lietuviams užtikrinimo. Lenkija skelbė besilaikanti Tautų Sąjungos reikalavimų dėl tautinių mažumų teisių užtikrinimo, tačiau realiai vykdė nuosekliai asimiliacinę politiką visų šalyje gyvenančių tautų atžvilgiu [9].

Dėl būtinybės Vilniaus krašto okupaciją pagrįsti jo tautine sudėtimi lietuvių tautinė mažuma buvo išskirtinės svarbos taikinys. Istorinės teisės argumentui esant Lietuvos pusėje (Vilnius – istorinė Lietuvos sostinė), Lenkijai beliko apeliuoti į tai, kad krašte esą dominuoja lenkų tautybės gyventojai, kurių apsisprendimo teisę ir atliepia L. Želigovskio įvykdyta okupacija ir aneksija. Tam įrodyti ne tik klastoti gyventojų surašymai, bet ir taikytos administracinės bei bažnytinės priemonės: lietuviams neleista dirbti valstybės tarnyboje, dažnu atveju nesuteikta pilietybė, lietuvišką mokyklą leista rinktis tik įrodžius abiejų tėvų lietuvišką kilmę, lenkintos pavardės, o krikštijant atsisakyta duoti lietuviškus vardus, lietuviai lenkų kunigų pamoksluose tapatinti su pagonimis, lietuvių kalba esanti netinkama maldoms, „Dievui nesuprantama“. Visos šios priemonės esmingai prisidėjo prie to, kad nemaža dalis krašto lietuvių ramybės dėlei užsirašė lenkais, įprato viešai vartoti lenkų kalbą ir prie tikrosios tautybės deklaravimo grįžo tik Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą 1939 metais.

Pastangos įsitvirtinti

1922 m. prasidėjęs sąlyginai nuosaikiausias režimo ir lietuvių bendruomenės santykių laikotarpis pasižymėjo dvilypumu. Deklaruodama pagarbą mažumų teisėms, Lenkija buvo įsteigusi visą tinklą mokyklų mažumų kalba arba mažumos ir lenkų kalbomis. Iš pažiūros užtikrinančios teisę į švietimą gimtąja kalba, iš tiesų šios mokyklos neturėjo nei mokytojų, nei programų, nei tikslo tokiam švietimui užtikrinti. B. Makausko žodžiais, „valstybinės pradinės mokyklos buvo vienas veiksnių, turėjusių paspartinti valstybinę ir tautinę asimiliaciją“[10]. Labai greitai tokias lietuviško švietimo neužtikrinančias mokyklas okupacinis režimas pradėjo keisti dvikalbėmis mokyklomis, kurios visiškai įsivyravo 1926–1936 metais. Galiausiai paskutiniuoju represinio režimo Vilniaus krašte etapu net ir dvikalbes mokyklas išstūmė lenkiškos mokyklos su lietuviu kalba kaip dėstomu dalyku.

Tokia tendencija lėmė būtinybę organizuoti privačias lietuviškas mokyklas, ir to ėmėsi dar 1915 m. įkurta „Ryto“ draugija. Kaip nurodo B. Makauskas, vien 1922–1925 m. valstybinių ir privačių lietuviškų mokyklų bei mokinių jose skaičius apsivertė. 1922/1923 mokslo metais buvo 52 valstybinės ir 40 privačių mokyklų, kurias lankė atitinkamai 6/10 ir

4/10 lietuvių moksleivių. Po dvejų metų valstybinių mokyklų buvo tik 39, o privačių – 98. Pastarąsias lankė jau 2/3 visų lietuvių moksleivių. Šiuo laikotarpiu okupuotam kraštui buvo aktyviai rengiami lietuvių mokytojai, veikė Juozo Kairiūkščio vadovaujama Vilniaus lietuvių mokytojų seminarija. Kelis metus trukusias kovas 1925 m. vainikavo suteikta teisė lietuvių gimnazijos absolventams stoti į Vilniaus universitetą ir taip įgyti aukštąjį išsilavinimą, kuris iki tol lietuviams buvo neprieinamas. Nesant galimybių studijuoti, absoliuti dauguma Vilniaus lietuvių gimnazijos absolventų pabaigę mokslus išvykdavo į Kauną: iš šešiasdešimties baigusių mokslus iki 1923 m. Vilniuje liko tik trys merginos [11]. Masinis „protų nutekėjimas“ į Kauną neleido atsinaujinti lietuviškai inteligentijai.

Griežtai kalbant, lietuvių mažumą engė ne lenkų tauta, o Lenkijos okupacinis režimas, tačiau netrūko ir nuolatinių buitinių išpuolių, ypač Vilniuje. „Būdavo, eini gatvėje, ant galvos laivelio formos kepurė su VDG išsiuvinėta – Vytauto Didžiojo gimnazijos inicialais. Jei su ta kepure, tai lietuvis ir dar, pamanyk, lietuviškai mokaisi. Lenkų gimnazistai visada pavymui tyčiojosi visokiais žodžiais. Čiuožyklon uniformos kepurės negalėjai užsidėti, nes būtinai stumdavo, griaudavo į ledą. /…/ Lenkai mus persekiodami labai stiprino, tautinį stuburą sucementavo. Įsivaizduokit, jei girdi ir girdi dėl tautybės patyčias, nuolat patiri kratas. Prieš Vasario 16-ąją kone kasmet daužydavo lietuvių namų langus. Būdavo, kad ant buto durų tėvai net užsirašydavo „šiame bute du vaikai serga kokliušu“ – kad tik niekas nesilaužtų buto siaubti,“[12] – pasakoja tuo laiku Vytauto Didžiojo gimnazijoje mokiusis Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierė Birutė Verkelytė. Tokie ir panašūs epizodai minimi visuose amžininkų liudijimuose.

1922–1927 m. laikotarpį neblogai apibendrina Rapolas Mackonis: „Nuolatiniai, iki gyvo kaulo įkyrėję persekiojimai, priekabės, kiekviename žingsnyje jaučiama neapykanta lietuviams sudarė nepakenčiamas gyvenimo ir darbo sąlygas. Daugelis lietuvių to neištverdavo ir vienas po kito, kas važiuotas, kas pėsčias traukdavo į Vakarus. Be to, nemaža dalis negalėjo gauti pasų ir vien todėl turėjo nešdintis. Dar kitus prievarta ištremdavo. Taip metai po metų lietuvių gyventojų skaičius mažėjo. Į jų vietas būriais į Vilnių traukė anuomet vadinamieji „galileušai“ (iš Galicijos) /…/. Tuo tarpu, kaip minėta, mūsų inteligentijos gretos tirpo, o papildyti naujomis, jaunomis jėgomis nebuvo iš ko. /…/ Iš tikrųjų nauja mūsų inteligentijos karta Vilniuje pradėjo formuotis tik nuo 1925 metų“ [13]. Taigi šiuo laikotarpiu visuomeninio aktyvumo dėka lietuvių padėtis iš visai blogos lėtai taisėsi nuolatos kuriantis „Ryto“ mokyklų tinklui, daugėjant Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos absolventų, mokytojų skaičiui, o galiausiai ir iškovojus studijų Vilniaus universitete teises.

Lenkiška administracija nuosekliai vykdė asimiliacinę politiką, tačiau lenkų inteligentiją sudarė įvairių pažiūrų žmonės. Kaip ir visoje Lenkijoje, dominavo nacionalistai – endekai leido žurnalą „Dziennik Wilenski“, ne mažiau nacionalistinė vadinamoji „Vilniaus stumbrų“ grupė turėjo laikraštį „Słowo“, nuosaikesni belvederininkai – „Kurier Wilenski“, kuriam didelę įtaką darė nedidelė, tačiau intelektualiai stipri krajovcų grupelė, savo ruožtu leidusi „Przegląd Wilenski“ [14]. Pastaroji grupė platesnėje istorinėje perspektyvoje paliko ryškų pėdsaką ir reikalauja platesnio aptarimo.

Krajovcai puoselėjo teritorine-istorine priklausomybe buvusios LDK Kraštui pagrįstos tapatybės ir atitinkamo valstybingumo idėją, atvirai kritikavo tiek Vilniaus krašto okupaciją, tiek nuolatinius Vilnijos lietuvių persekiojimus. Šios grupės atstovas Mykolas Riomeris po Vilniaus okupacijos pasitraukė į Kauną, atstovavo Lietuvai tarptautiniuose teismuose, rektoriavo Vytauto Didžiojo universitete, straipsniuose gynė istorinę Lietuvos teisę į Vilnių ir Vilniaus kraštą, ypač po 1939 m. Vilniaus atgavimo. Kiti krajovcai liko Vilniuje. Liudvikas Abramovičius buvo „Pzegląd Wilenski“ redaktorius, demonstravęs sąžiningą laikyseną lietuvių atžvilgiu. Jaunosios kartos atstovas Juzefas Mackevičius, žinomas publicistas, nuosekliai kritikavo Lenkijos režimo represijas, J. Pilsudskio įvykdytą ir Krašto idėją sužlugdžiusią okupaciją, o Lietuvai atgavus Vilnių, netgi parašė, kad miesto gyventojai lenkai sveikina Lietuvos atėjimą, nors netrukus tūžmingai piktinosi pastangomis atlietuvinti mažiausiai du šimtmečius polonizuotą kraštą [15]. Kol atrodė įmanomi politiniai pokyčiai, federacijos idėją aktyviai skelbė vadinamoji „valkatų“ grupė – Tadeušas Nagurskis, Vitoldas Abramovičius, Kazimiežas Okuličius ir kiti. Išskirtinių nuopelnų Vilnijos lietuviams turėjo Tadas Vrublevskis, ne kartą gynęs juos politiškai motyvuotose bylose, daugelį išgelbėjęs nuo kalėjimo ir baudų [16]. Krajovcų valstybingumo vizija nebeatitiko laikmečio realijų ir buvo pasmerkta nesėkmei susiformavusio moderniojo Lenkijos ir Lietuvos nacionalizmo aplinkybėmis. Kita vertus, kasdieniame gyvenime ši grupė demonstravo solidarumą su engiamais bendrapiliečiais, tuo išsiskirdama iš kitų pažiūrų lenkų atstovų.

Aktyvios Vilniaus lietuvių veikėjos B. Verkelytės liudijimu, lenkų valdžios represijos itin sustiprėjo po Vilniuje gyvenusio J. Basanavičiaus mirties 1927 metais. Lietuvių bendruomenės įsitikinimu, išskirtinę pagarbą J. Basanavičiui jautęs režimas jam gyvam esant varžėsi taikyti represines priemones prieš Vilniaus lietuvius. Šią pagarbą liudijo ir faktas, kad J. Basanavičiaus laidotuvės buvo vienintelis kartas per visą okupaciją, kai Vilniaus katedroje leistos pamaldos lietuvių kalba, kurias laikė arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis – aktyviausias polonizacijos per bažnyčias šalininkas ir vykdytojas. J. Basanavičiaus mirties reikšmė, žinoma, daugiau simbolinė. Ji sutapo su režimo nuostata, kad lietuvių organizuojamas švietimas darosi nebekontroliuojamas ir pavojingas valstybės asimiliaciniams tikslams, taip pat su polonizaciją skatinusio arkivyskupo R. Jalbžykovskio paskyrimu į Jurgio Matulaičio vietą.

Bet mes niekur iš čia nevažiuosim, neišlėksim lyg paukščiai rugsėjy“

Naujas okupuoto Vilniaus lietuvių visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo etapas pasižymėjo toliau didėjančiu veiklos aktyvumu, stiprėjančiomis į tai reaguojančios valdžios represijomis, savotiška inteligentijos kartų kaita ir vidiniu susiskaldymu. Stipriausias smūgis lietuviškam švietimui buvo mokytojų seminarijos uždarymas 1927 m., spėjus išleisti vos vieną absolventų laidą. Tuo pačiu Vilniaus kuratorijos raštu įsakyta uždaryti 47 „Ryto“ mokyklas. Suimti draugijos pirmininkas kun. Petras Kraujalis, valdybos nariai kunigai Kristupas Čibiras ir Nikodemas Raštutis, penkiolika mokytojų ir kiti veikėjai. Mokyklų uždarymas motyvuotas esą žemu mokslo ir auklėjimo lygiu, o seminarija uždaryta, nes buvo antivalstybinės akcijos židinys [17]. Taigi darbą tęsti galėjo tik 53 iš 100 „Ryto“ mokyklų. Valdžia skyrė nuobaudas dėl vadovėlių, dar nuo 1925 metų reikalavo iš mokytojų storastijų itin sunkiai išduodamo „moralybės liudijimo“ politinei ištikimybei įrodyti. 1928/1929 mokslo metais „Ryto“ draugija turėjo 103 mokyklas, bet koncesijas veikti gavo tik 52. Tas pats pasikartojo ir 1929/1930 mokslo metais, kai iš 95 mokyklų valdžia patvirtino 55 [18]. Apie nepratęstas koncesijas mokyklos ir mokytojai sužinodavo mokslo metų pradžioje, taip likdami be darbo ir pragyvenimo šaltinio įvairiose kaimo vietovėse, kuriose laikinai gyvendavo tik dėl pedagoginio darbo [19]. Tuo tarpu valdiškų lenkiškų-lietuviškų (de facto lenkiškų) mokyklų nuolat daugėjo.

1931 m. storasta atsisakė apžiūrėti „Ryto“ mokyklų patalpas, o be to negalėjo būti ir leidimo darbui. Atmesti visi prašymai naujų mokyklų steigimui, dar devynias koncesijas turėjusios mokyklos uždarytos. Privačių mokyklų veiklos kontrolė buvo vis labiau perduodama Švietimo ministerijos žinion, griežtėjo ir vis mažiau priklausė nuo savivaldos. Bent dešimt mokyklų uždaryta apkaltinus antivalstybine veikla.

Uždarytos mokytojų seminarijos mokiniai prie kuratorijos rūmų | LCVA, nežinomo autoriaus nuotr.

Uždarytos mokytojų seminarijos mokiniai prie kuratorijos rūmų | LCVA, nežinomo autoriaus nuotr.

Pradėjus trūkti mokyklų, tėvai samdė mokytojus privačioms pamokoms, tačiau pagautieji būdavo baudžiami baudomis, kalėjimu ir iškeldinimu iš pasienio teritorijų. „Ryto“ draugijos žinioje liko viso labo 36 lietuvių mokyklos [20]. Tai lėmė režimo pasitelktos naujos priemonės lietuviškam švietimui varžyti – pareikalauta didinti lenkiškai mokomų dalykų skaičių, net Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje mokyti visuotinę geografiją ir istoriją lenkų kalba [21], nurodyta per trumpą laiką perregistruoti visas „Ryto“ draugijos mokyklas, parūpinant joms tinkamas patalpas, nors tai buvo neįmanoma, nes tiek privačios, tiek valstybinės mokyklos provincijoje naudojosi ūkininkų pirkiomis kaip mokymo patalpomis [22]. Nepraėjus nė metams, numirė ilgametis draugijos pirmininkas kun. P. Kraujalis.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžia tapo savotiško Vilniaus lietuvių pasaulėžiūrinio susiskaldymo laikotarpiu. Ypač kaimo vietovėse svarbiausi žmonės, telkiantys parapijiečius lietuvybės išsaugojimo pastangoms buvo tautiškai susipratę kunigai, kuriems valstiečiai skundėsi dėl kasdienių skriaudų ir kurie turėjo didžiulę įtaką savo iniciatyvomis, padrąsinimais ir patarimais [23]. Okupuotame krašte 1926 m. veikė funkcijas pasiskirsčiusios lietuvių organizacijos ir draugijos: Lietuvių mokslo draugija, Lietuvių švietimo „Ryto“ draugija, Lietuvių labdarybės draugija, Lietuvių katalikų blaivybės draugija, Šv. Kazimiero draugija, Lietuvių sanitarinės pagalbos draugija, Lietuvių mokytojų sąjunga, Šv. Zitos tarnaičių draugija, Lietuvių klubas ir atskira „Ryto“ draugija Švenčionyse. Visos šios organizacijos, išskyrus Blaivybės ir Šv. Zitos draugijas, buvo tiesioginėje Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto žinioje. Daugumai jų vadovavo kunigai, o Laikinajame komitete kunigas buvo vicepirmininkas.

Kaip įprasta to meto lietuvių inteligentijos gyvenime, išryškėjo klerikalų ir laisvamanių grupės. Vilniaus krašte ši įtampa ilgai buvo antraeilė, nes okupacijos sąlygomis nebuvo ir autentiško lietuvių politinio gyvenimo. Kita vertus, galiausiai ji išsiveržė visuomenine veikla, nes po Vilniaus lietuvių inteligentijos žiedo ištrėmimo 1921 m. dešimt metų lietuvių švietimui faktiškai vadovavo kunigai. 

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Naujadvario (Lydos aps.) pradžios mokyklos moksleivių tėvai po arešto | LCVA, nežinomo autoriaus nuotr.

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Naujadvario (Lydos aps.) pradžios mokyklos moksleivių tėvai po arešto | LCVA, nežinomo autoriaus nuotr.

Sekuliaresnės inteligentijos akimis, jie buvo uzurpavę visuomeninę veiklą, švietimą ir leidybą, primetinėjo savąsias pažiūras. Kaip reakcija į tai sukurta pagal to meto sampratą „kairuojanti“ „Kultūros“ švietimo draugija, kuri ėmėsi darbo švietimo ir spaudos baruose. Kaip apibendrino jos pirmininkas Danielius Alseika, „kritikavau tik kunigų reiškiamą norą ir pastangas valdyti visą mūsų viešąjį gyvenimą. Tos tendencijos visiškai aiškiai reiškėsi 1928–1931 metais /…/. Penki kunigai vadovauja jau septynioms mūsų draugijoms“ [24]. Ne vienas laisvamanis autorius Vilniuje kėlė kunigų kaip internacionalo asociacijas, abejojo jų tautine ištikimybe, tuo užsitraukdami lietuvių bendruomenės kritiką. Kairiųjų skelbiamą kritiką buvo persmelkusi „klerikalizmo“, „davatkiškumo“,„mokslo šviesos“ atsisakymo baimė. Tuo tarpu kunigų ir jų šalininkų vadovaujamos lietuvių organizacijos net pripažino „Kultūros“ draugiją esant kenksmingą lietuvių reikalams [25], ėmėsi šalinti „Kultūros“ narius ir šalininkus iš įvairių svarbių visuomeninių pareigų [26]. Nors tikintis suskaldyti lietuvių bendruomenę draugijai buvo leista steigti mokytojų seminariją vietoje uždarytosios „Ryto“ draugijos seminarijos, abiem draugijoms nepavyko sutarti dėl bendradarbiavimo – „Kultūros“ draugija siūlė priimti į darbą visus „Ryto“ seminarijos mokytojus, su sąlyga, kad direktoriumi bus „Kultūros“ atstovas Bronius Untulis [27]. „Ryto“ draugijai nesutikus, praleista proga atgaivinti mokytojų rengimą. Taigi „Kultūros“ steigimas atitiko lietuvių bendruomenėje egzistavusį poreikį, tačiau kartu kėlė suprantamas įtampas.

Visgi, kaip vėliau iš laiko perspektyvos rašė R. Mackonis, „viena su kita lenktyniaujančios abi draugijos kartais ir susipykdavo, pasiginčydavo, tačiau gindamos ir puoselėdamos valstiečių kultūrą daug nuveikė. /…/ Iš tiesų tarpusavio mūsų badymasis buvo tai vaikų darbas. Vienas dalykas buvo rimtas – kova prieš okupacijos užmačias, prieš jos svarbiausią tikslą – priversti mus išsižadėti savo kalbos ir tautybės. Šioje kovoje ėjome ranka rankon, nors kiekvienas laikėmės kitokios taktikos.“ [28] Kritiškai žvelgdami į „kairiųjų“ ir „dešiniųjų“ etiketes, laisvamaniai siekė formuoti pliuralistinę erdvę, kurioje būtų vietos ir vienų, ir kitų visuomeninei veiklai, smerkė bolševikines idėjas ir deklaravo kovą su jų plitimu tarp lietuvių jaunimo, didžiavosi atitraukią skaitytojus ir moksleivius nuo ekstremizmo link nuosaikumo ir pagarbos religijai.

Palyginti negausi, tačiau gerai susiorganizavusi Vilniaus lietuvių bendruomenė sugebėjo sukurti ir po Vilniaus kraštą paskleisti lietuviškos spaudos tinklą. 1926 m. Vilniuje tris kartus per savaitę ėjo inteligentijai skirtas „Vilniaus aidas“, kartą per savaitę – kaimui skirtas „Kelias“, kartą per mėnesį – jaunimui skirtas „Jaunimo draugas“. „Vilniaus aido“, kuris siekė būti Laikinojo komiteto leidiniu ir idėjinių srovių ginčų vengdavo, redakcijoje darbavosi Povilas Karazija ir R. Mackonis. 1928 m. sujungus „Vilniaus aidą“, „Kelią“ ir „Dirvą“, pradėtas leisti „Vilniaus rytojus“, laikytas katalikišku savaitraščiu. „Vilniaus rytojaus“ leidyba nutrūko tik 1938 metais. „Kultūros“ draugija nereguliariai leido „Vilniaus šviesą“, nuolatos polemizavusį su „Jaunimo draugu“ ir „Vilniaus varpu“, kuris taip pat išeidavo nereguliariai, priklausomai nuo K. Čibiro finansinių galimybių.

Pagrindinis lietuviškos spaudos leidybos tikslas – lietuvių tautinės sąmonės ugdymas. Šis tikslas natūraliai kliuvo asimiliacijos siekiančiai vietos valdžiai, todėl laikraščiai buvo cenzūruojami, konfiskuojami, uždaromi, redaktoriai baudžiami. Plačiausią liudijimą apie lietuviškos Vilniaus spaudos „virtuvę“ palikęs „Vilniaus rytojaus“ darbuotojas R. Mackonis, taip pat ne kartą tardytas, 1934 m. buvo suimtas be jokios prokuroro sankcijos ir išlaikytas kalėjime mėnesį, jo namai apversti, perskaitytas dienoraštis, kurį nustojo rašyti po to nutikimo [29]. Nors leidiniai svyravo link vienos ar kitos, dažniausiai katalikiškos krypties, pasaulėžiūrinių ar partinių ginčų juose beveik nevyko. Tą nulėmė Vilniaus lietuvių politinė padėtis.

Švietimo baruose „Kultūros“ draugija kalnų nenuvertė, oficialiai įkūrė kelias mokyklas, dar šešiolikai turėjo resursų, bet neturėjo leidimų. Po kun. P. Kraujalio mirties ir reaguodama į griežtėjančius režimo persekiojimus, „Ryto“ draugija pakeitė veiklos strategiją.

1933–1934 m., nykstant mokyklų tinklui (1934 m. beliko 15 pradinių mokyklų ir Vytauto Didžiojo gimnazija), pradėta aktyviai steigti mažiau kontroliuojamas skaityklas. Jų sparčiai daugėjo (1932 m. – 29, 1933 m. – 74), dažniausiai jos kūrėsi vietoj uždaromų kaimo mokyklų. Lietuviškas švietimas kėlėsi vis giliau į pogrindį ir ieškojo naujų veiklos pavidalų. Būtinybė tam iškilo į Vilniaus vaivadiją atvykus vaivadai Liudvikui Bocianskiui.

Tamsa prieš aušrą

Mirus J. Pilsudskiui, Varšuvoje įsitvirtino nacionaldemokratų (endekų) valdžia, puoselėjusi šovinistinę tautiškai vienalytės Lenkijos viziją. 1935 m. pabaigoje į Vilnių atsiųstas vaivada Liudvikas Bocianskis, buvęs J. Pilsudskio armijos pulkininkas, amžininkų sąmonėje tapęs tikru lietuvių persekiojimo simboliu. Jau 1936 m. vasarį jis išleido slaptą dokumentą „Administracinės valdžios priemonės prieš Lenkijos lietuvių mažumą ir planai šiuo klausimu ateičiai“. Dokumente keliami tikslai – „sutramdyti lietuvių spaudos veiklą“, likviduoti Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą, iškraustyti į Lenkijos gilumą lietuvius kunigus, ilgainiui likviduoti visas lietuviškas pradžios mokyklas. Iškalbingas planas dėl per mažų lietuviams ir jų organizacijoms skiriamų bausmių „kreiptis į Teisingumo ministeriją, kad teismo baudžiamoji politika būtų suderinama su administracinės valdžios politika“ [30].

Išsikelti planai sėkmingai vykdyti. Per trejus metus uždarytos visos pagrindinės lietuvių draugijos, įskaitant Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą, taip pat visos pradinės mokyklos, daugybė skaityklų, kurių anksčiau buvęs laisvas steigimas teisiškai apsunkintas. Katego riškai uždrausta steigti naujas mokyklas, skaityklas, bibliotekas [31].

Svarbiausia priemonė buvo mokyklų naikinimas. Uždarinėjant privačias „Ryto“ draugijos mokyklas palaipsniui, kiek leido lėšos, buvo kuriamos valstybinės mokyklos, kuriose lietuvių kalba buvo tik mokomasis dalykas, o ne mokymosi kalba. Visiškai atsisakyti lietuvių kalbos mokymo nedrįsta, tačiau siekta, kad šį dalyką mokytų kuo daugiau lenkų, o ne lietuvių tautybės mokytojų [32]. 

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Viečiūnų mokyklos mokiniai atsisveikina su uždaroma mokykla |LCVA, nežinomo autoriaus nuotr.

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ Viečiūnų mokyklos mokiniai atsisveikina su uždaroma mokykla |LCVA, nežinomo autoriaus nuotr.

Skaityklų viršininkai buvo sekami policijos, o pačios skaityklos galiausiai uždaromos dėl „grėsmės valstybės saugumui ir tvarkai“. Nelikus legalių mokyklų, kūrėsi slaptosios. Jos atsirasdavo ten, kur mokytojas iš klebono gaudavo vyskupo rekomendaciją katechizuoti vaikus arba būdavo kilęs iš to paties kaimo, kur vyko pamokos, taigi turėjo leidimą ten gyventi [33]. Artėjant Antrajam pasauliniam karui, buvo nuosekliai plečiama Lietuvos ir Lenkijos pasienio demarkacinė zona, kurioje mokytojams gyventi buvo apskritai draudžiama, taip pat visiems drausta turėti radiją, rengti šokius, laikyti šunis ir t. t.

1938 m. vienintelė neuždaryta lietuvių mokykla buvo Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija (VDG), kuriai visą okupacijos laikotarpį nuo M. Biržiškos ištrėmimo vadovavo Marcelinas Šikšnys. Tai buvo pirmoji lietuviška gimnazija, įsteigta dar 1915 metais. Švenčionių gimnazija okupacijos laikotarpiu buvo ne kartą laikinai uždaryta, o VDG veikė visą laiką, priekabių ir pretekstų ją uždaryti nepavyko rasti. Nepaisant to, veikta nuolatinio neužtikrintumo sąlygomis: kasmet iš naujo reikėjo gauti koncesiją pačiai mokyklai, „mo ralybės pažymėjimus“ mokytojams. Nuolatines pakankamo dydžio patalpas pavyko gauti tik 1931 metais. Tik 1925 m. suteikta galimybė abiturientams laikyti egzaminus ir stoti į universitetus, tačiau ir tada prof. Janas Otrembskis nepraleisdavo daugiau nei pusės stojančiųjų. Valdžiai pradėjus nuosekliai mažinti pradžios mokyklų skaičių, mažėjo ir įstojančių gimnazistų. Tai ypač pasijuto L. Bocianskio valdymo laikotarpiu, kai uždaryta ir Vilniaus lietuvių 42-oji pradinė mokykla. Mokykla veikė teroro sąlygomis – buvo suiminėjami mokiniai, daužomi langai, mokykla ne kartą mesta iš patalpų, kaltinta antivalstybine veikla, draudžiamos literatūros naudojimu ir platinimu [34]. Visą okupacijos laikotarpį mokyklą išsaugojęs M. Šikšnys Lietuvai atgavus Vilnių atsistatydino.

Naikinant mokyklas, tarp lietuvių paplito „tėvų mokyklos“ – tėvų samdomas mokymas namuose. Tačiau tokiam mokymui iškeltas jį praktiškai neįmanomu padarantis apribojimas vienu metu mokyti tik vienos šeimos vaikus. Šios taisyklės laikymuisi prižiūrėti buvo skirtos gausios po kaimus patruliuojančios policijos pajėgos. „Galiojo keisčiausia taisyklė: mokytojas gali vienu metu mokyti tik vienos šeimos vaikus. Kadangi nebuvo patalpų, pamokos vyko pačių vaikų namuose, mokytojui vaikštant po sodybas. Mokytojas kartais rizikuodavo ir į pamokas viename sodžiuje priimdavo vaikus iš kaimynų namų. Pastatydavo sargybą, kad policija neužsuktų ir nepamatytų. Tačiau draudimas galiojo. [Sugautam] mokytojui bauda buvo 80–90 zlotų – geros karvės kaina. Gyvendamas be algos ir gaudamas tokias baudas joks mokytojas negalėjo ilgai tverti. Darbas buvo labai gudriai žlugdomas,“[35] – pasakojo okupuoto Švenčionių krašto gyventojas, istorijos mokytojas Valentas Šiaudinis. Faktiškai uždraudus privatų mokymą, uždarius „Ryto“ mokyklas, o valstybinėse pavienius lietuvius mokytojus keičiant lenkais, daugybė lietuvių mokytojų liko be darbo ir tapo Vilniaus vadavimo sąjungos iš Lietuvos siunčiamų pašalpų išlaikytiniais.

Vytauto Didžiojo gimnazija buvo tapusi ir jaunimo kultūrinio bei visuomeninio gyvenimo židiniu, turėjo savišvietos kuopas, kurių viena veikliausių buvo muzikos mokytojo Antano Krutulio vadovaujama „Mildos“ kuopa. Turėdama savo orkestrą, dramos ir literatų sekcijas, „Mildos“ kuopa išugdė ne vieną žinomą Vilniaus veikėją (V. Uždavinį, R. Mackonį, S. Sužiedėlį, kt.), rengė programas per minėjimus ir kitomis progomis Vilniuje, edukacines ir žmones telkiančias išvykas į kaimo vietoves [36]. Paminėtini Vilniaus lietuviai skautai, vadovaujami legenda tapusio Prano Žižmaro. Šis 1926 m. lietuvių skautus įsteigė J. Basanavičiaus paraginimu, 1928 m. iškėlė Gedimino kalne Lietuvos vėliavą, dirbo VDG fizinio lavinimo mokytoju, o 1938 m. išgarsėjo iškvietęs į dvikovą ir nugalėjęs Lietuvą įžeidusį lenkų endeką studentą Ježį Chom-Homskį (Jerzy Chom-Chomski).

1938 m., per susišaudymą Lietuvos ir Lenkijos pasienyje ties Marcinkonimis, įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos pasiekė apogėjų, tas pats jautėsi ir visuomenėje. Lietuva apkaltinta Lenkijos kareivio nužudymu, žiniasklaidoje pasirodė šūkiai „Už kraują krauju“, „Paklupdyti ant kelių Kauno Lietuvos despotus“. Kai Lenkija įteikė Lietuvai ultimatumą reikalaudama atkurti diplomatinius santykius, Vilniaus lenkai į tai sureagavo masinėmis demonstracijomis, skanduodami „Marsz na Kowno“, „Na Litwę“, „Prakeiktieji turi būti sučiupti“, „Kas lietuvius muša, tas šimtą metų gyvena“, „Mirtis lietuviams“.

Akmenimis apmėtyti VDG ir Vilniaus lietuvių sąjungos būstinė [37]. Atmosferą ir požiūrį į lietuvius vėlgi geriausiai atspindėjo tuo metu dar vaiko Kęstučio Makariūno liudijimas: „Kartą su mama ėjome dabartine Gedimino, tada Mickevičiaus gatve ir aš labai aktyviai čiauškėjau lietuviškai. Žmonės į mane, kalbantį lietuviškai, greitai atkreipė dėmesį ir mano mamai pasidarė nejauku. Ji mane nutildė be jokio paaiškinimo, tiesiog kuždėdama „dabar nekalbėk“. Nedraugiški žvilgsniai iš aplinkos padarė tokį poveikį“ [38]. Kaip niekada anksčiau per okupacijos laikotarpį bijota būti lietuviais.

Būtent šio tamsiausio Vilniaus lietuviams okupacinio laikotarpio atspindys yra ir „Ryto“ mokyklų mokytojo Vinco Makariūno liudijimas apie jo suėmimą ir kalinimą Kartūzų Berezos koncentracijos stovykloje. Apie tai, jog tarpukario Lenkija taip pat turėjo savąsias kalinimo stovyklas, kuriose kalino kriminalinius ir politinius kalinius, beveik nėra žino- ma.

Vien šis faktas V. Makariūno liudijimą daro savaime vertingą. Liudijimai apie tokias stovyklas fragmentiškai paminėti J. Cicėno, P. Česnulio prisiminimuose, tačiau, kaip ir visas laikotarpis, iki šiol netapo istorinių tyrinėjimu objektu.

Atvirukas su užrašu „O Vilniaus nepamiršk, lietuvi!“. Po piešiniu užrašas „L. Šaulių Są jungos rinkliava. 1924 m.“ | LCVA, nežinomo autoriaus nuotr.

Atvirukas su užrašu „O Vilniaus nepamiršk, lietuvi!“. Po piešiniu užrašas „L. Šaulių Są jungos rinkliava. 1924 m.“ | LCVA, nežinomo autoriaus nuotr.

_______________________

[1] Digrytė E. A. Bumblauskas: kova dėl Vilniaus buvo pilietinis konfliktas. 2008 10 20. www. delfi.lt

[2] Sinica V. Meilė Lenkijai reikalauja slėpti istoriją. 2015 02 21. www.delfi.lt

[3] Žr.: Gaidis R., Volkonovski J. Lietuvių– lenkų santykiai amžių tėkmėje. Istorinė atmintis. Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 114; Briedis L. Vilnius. Savas ir svetimas. Vilnius, Baltos lankos, 2011.

[4] Makauskas B. Vilnijos lietuviai 1920–1939 m. Vilnius, Mokslas, 1991,p. 16–20.

[5] Šimelionis I. Vilnija šimtmečio verpetuose. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, p. 83.

[6]  Šiaudinis V. Vilniaus krašto lietuvių pasipriešinimas Lenkijos okupacijai // Lietuvos Rytai. Sud. Garšva K., Grumadienė L. Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1993, p. 192.

[7] Cicėnas J. Vilnius tarp audrų. Vilnius, Homo liber, 2010, p. 170–171.

[8] Biržiška V. Dėl mūsų sostinės. III dalis. London, Nida Press, 1967, p. 204.

[9] Plačiau žr.: Martel R. Lenkija ir mes. Legenda ir istorija. Chimeros ir realybė. Vilnius, Artūras Andriušaitis ir partneriai, 2013 (pirmasis prancūziškas leidimas paskelbtas 1928 m.).

[10] Makauskas B. Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais, p. 133.

[11] Mackonis R. Amžiaus liudininko užrašai. Atsiminimai. Vilnius, Lietuvos rašytojų są jungos leidykla, 2001, p. 97.

[12] Verkelytė-Fedaravičienė B. Patriarchą užpylėme rankomis. 2015 03 04. www.lzinios.lt

[13] Mackonis R. Amžiaus liudininko užrašai. Atsiminimai,p. 111–3

[14] Makauskas B. Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais, p. 198–199.

[15] Mackiewicz J. Tiesa akių nebado (iš lenkų kalbos vertė Jonas Malinauskas). Vilnius, Naujasis Židinys-Aidai, 2015, p. 92, 118–120.

[16] Biržiška V. Dėl mūsų sostinės. Neužgijusios žaizdos, p. 133–142.

[17] Šikšnys M. Kun.Petras Kraujalis – „Ryto“ draugijos pirmininkas // Kunigas Petras Kraujalis. Vilnius, Vilniaus lietuvių švietimo draugija „Rytas“, 1937, p. 46–47.

[18] Ten pat, p. 50, 52.

[19] Makariūnienė P. Vilniuje ir Vilniaus krašte 1915–1939 metais. Vilnius, Voruta, 1999, p. 69. 

[20] Ereminas G. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla Vilniaus krašte 1920–1939 metais // Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Vilnius, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2013, p. 158–161.

[21] Ten pat, p. 162.

[22] Kunigas Petras Kraujalis, p. 13.

[23] Bieliauskas P. Dienoraštis. 1920–1957. Vilnius, Homo liber, 2012, p. 214.

[24] Alseika D. Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas 1919–1934 metais. Vilnius, Zorzos spaustuvė, 1935, p. 29.

[25] Ten pat, p. 34.

[26] Ten pat, p. 113.

[27]  Makauskas B. Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais, p. 93.

[28]  Lapinskienė A. Atėjęs Vilniun. Rašytojas ir publicistas Rapolas Mackonis. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014, p. 161.

[29] Ten pat, p. 143.

[30] Burokas J. Tas kelias į Vilnių… Vilnius, Gairės, 2014,p. 364–365.

[31] Petrauskienė I. Lenkijos valdžios antilietuviška politika Vilnijoje 1935–1939 m. // Milius V. (sud.). Rytų Lietuva. Istorija, kultūra, kalba. Vilnius, Mokslo leidykla,1992, p. 74–75.

[32] Ten pat, p. 77.

[33] Martinkėnas V. Vilniaus krašto lietuviškos mokyklos ir skaityklos 1919-1939 metais. Vilnius, Mokslas, 1989, p. 17–18.

[34] Burokas J. Tas kelias į Vilnių…, p. 348–349.

[35] Šiaudinis V. „Ryto” mokyklas susirasdavo patys žmonės. 2015 04 02. www.lzinios.lt

[36] Cicėnas J. Vilnius tarp audrų, p. 173–174.

[37] Ten pat, p. 195–197.

[38]  Makariūnas K. Už Vytį galėjai numirti. 2015 10 27. www.propatria.lt

Nepriklausomybes_sasiuviniai_logo

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *