Č. Iškauskas. Nedalinkime perlų kiaulėms, žurnalistai! (pirmadienio mintys) (23)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Spalio pabaigoje, kai vyko rinkimai į Seimą, Lietuvos žurnalistų sąjunga pateikė keletą klausimų: Kokį vaidmenį jų šurmulyje vaidina žiniasklaida, žurnalistai? Ar tinka žurnalistui aktyviai reikšti savo palankumą vienai ar kitai partijai, juo labiau agituoti balsuoti už vieną ar kitą konkretų asmenį? Kaip žurnalistų bendruomenė turėtų reaguoti, matydama tokius faktus? Tuomet LŽS pakvietė ir mane išsakyti savo nuomonę šiais klausimais, kurie mūsų nedidelėje šalyje kartais tampa labai skausmingi. Jau tada įsižiebusi diskusija apie žiniasklaidos paskirtį gali būti pratęsta.

Manau, kad šios beveik prieš tris mėnesius išdėstytos mintys, kiek pakoreguotos ir praplėstos, tinka ir šiam laikui, kai žiniasklaida siūbuoja valstybės laivelį toliau…

***

Užduoti klausimai gana sudėtingi, nes jie persipina su profesine etika ir piliečio teisėmis bei pareigomis. Juos girdžiu ne pirmą kartą. Juos girdėjau ne tik Lietuvoje. Mat, per savo 40-metę žurnalistinę patirtį esu buvęs įvairiuose kraštuose, ir ne tik kaip turistas, o besidomintis tose šalyse vykstančiais procesais, žiniasklaidos darbo principais. Kelis kartus, taip pat ir su LTV filmavimo grupe lankiausi Suomijoje, vieni pirmųjų iš Lietuvos filmavome ypatingą statusą turinčiose Alandų salose, padedant Laimai Pangonytei „išbraidėme“ Italijos politinius pakraščius, darėme interviu su tuometiniu krikščionių demokratų partijos lyderiu ir frakcijos Senate vadovu, netgi su žymia italų astrologe, ne kartą vykau į Čečėniją, kalbėjausi su Dž. Dudajevu, kitais išrinktais Ičkerijos vadovais, įsitikinau tauriais jos nepriklausomybės siekiais, valdžios bei žurnalistų darbu ir t.t.

Ne viskas čia, Vilniuje, buvo tinkamai priimta, bet ta patirtis padėjo suformuoti nuomonę, kuri nėra kuo nors specifinė ar radikali: žurnalistas savo viešame darbe kiek įmanoma turi rinktis „aukso vidurį“, t.y. likti objektyvus, to reikalauja ir Visuomenės informavimo įstatymas. Bet tą „objektyvumą“ daugelis skirtingai supranta, o kai kurios „žvaigždės“, išrinktos įtakingiausiais žiniasklaidos atstovais, jį dažnai ignoruoja.

Buvo diskutuojama dėl Edmundas Jakilaičio pozicijos. Šiaip jau jo darbą aš vertinu gerai. Tai talentingas, kibus, gerai pašnekovą perkandantis žurnalistas. Negaliu jo lyginti su abejomis Rūtomis, kurios renkasi tik „reitingines“ temas, pervertina save, dažnai tampa įžūliomis, save eksponuojančiomis tardytojomis, ypač šališkomis. Rinkimų kampanija atskleidė tokių „žvaigždžių“ politinį užsiangažavimą, o tai nepateisinama. Netgi žurnalisto įsijungimas rinkimų metu į akciją prieš Algirdą Paleckį vargu ar tinkamas mūsų profesijos atstovui.

Tolerancija, pakantumas – ne panacėja žurnalisto darbe, tačiau šios savybės būtinos, kai save demonstruoji viešojoje erdvėje, kai nori kuo visapusiškiau išanalizuoti problemą bei išryškinti pašnekovo poziciją. Dažnai ar dėl žmogiško silpnumo, ar dėl „žvaigždžių“ ligos, kuri vadinasi viešumos priklausomybe, nepasiseka net eterio vilkams, kurie, beje, moko jauną žiniasklaidos kartą.

Žiniasklaidoje įsigali paviršutiniškumas. Girdėjau (gaunu ir nemažai tokių prašymų), kad VU žurnalistai mokomi eiti lengviausiu keliu: parašomas elektroninis laiškas žinomam politologui ar žurnalistui, kurio prašoma atsakyti į 10 klausimų, reikalingų jo kursiniam ar kitam darbui… Belieka tuos atsakymus sudėlioti, ir mokslinis darbas baigtas!

Komercinės (ir ne tik) televizijos semia populistinę grietinėlę, kviesdamos tuos pačius odiozinius pašnekovus, pasirinkdamos „karštas“ temas (pavyzdžiui, kada geriau atsiduoti vyrui – ryte ar vakare ir už kiek…), žinių laidos pradedamos ne valstybinės reikšmės įvykiu, o eiliniu nusikaltimu arba medyje įstrigusio kačiuko gelbėjimo akcija…

Rinkimų kampanijoje tokių perliukų irgi buvo galima pastebėti. Jais apsikarstyti nevengė ir eterio „žvaigždės“. Gal nemėtykime savo perlų kiaulėms, kad apsisukusios mūsų pačių neprarytų.