lietis.lt nuotr.
Vilnius, 2017 m. sausio 15 d. Lietuvos gyventojai per pastaruosius ketverius metus beveik nekintamai kategoriškai nepritaria vienos lyties asmenų partnerystės ar santuokos įteisinimui, ir laikosi tradicinio požiūrio į santuoką ir partnerystę.
Tai rodo reprezentatyvi sociologinė apklausa, kurią Lietuvos notarų rūmų užsakymu atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“.
Tyrimo duomenimis, prieš siūlymus, kad būtų galima registruoti tos pačios lyties asmenų partnerystę, pasisako 74 proc. apklaustųjų, pritaria 11 procentų.
Siūlymams, kad būtų galima užregistruoti tos pačios lyties asmenų santuoką, prieštarauja 80 proc. respondentų ir pritaria 7 proc. tyrimo dalyvių.
Palyginti su analogiškomis apklausomis, atliekamomis nuo 2013 metų, neigiamai vertinančių siūlymus dėl vienalytės partnerystės tik nežymiai sumažėjo – nuo 79 iki 74 procentų. Neigiamai žiūrinčių į vienos lyties asmenų santuoką per ketverius metus sumažėjo nuo 84 iki 80 proc. Pritariančiųjų vienos lyties asmenų partnerystei skaičius per ketverius metus paaugo nuo 7 iki 11 proc., vienos lyties asmenų santuokos rėmėjų – nuo 5 iki 7 proc.
Apklausos metu taip pat buvo teiraujamasi apie respondentų požiūrį į galimus naujus notarinius veiksmus, susijusius su tradicinės – abiejų lyčių asmenų – santuokos ir partnerystės registravimu.
Siūlymams, kad notarai galėtų sudaryti skirtingų lyčių asmenų santuoką, pritaria 40 proc. respondentų ir 33 proc. yra „prieš“. Siūlymams, kad notaras galėtų užregistruoti skirtingų lyčių partnerystę, pritaria 39 proc. ir nepritaria 35 proc. respondentų.
Sociologinis tyrimas_2013-2016
Net 64 proc. apklaustųjų pritaria siūlymui, kad notaras galėtų nutraukti santuoką, kai tarp besiskiriančiųjų nėra ginčų ir nėra nepilnamečių vaikų.
Estijoje ir Latvijoje jau keleri metai notarai turi teisę nutraukti santuoką, kai nėra ginčo ir nepilnamečių vaikų, o Estijoje notarai gali įforminti santuoką. 2014 metais Estijoje buvo priimtas Civilinės partnerystės įstatymas, nustatantis nuo lyties nepriklausančias taisykles dėl nuolat kartu gyvenančių partnerių santykių arba civilinės partnerystės įregistravimo. Todėl tos pačios lyties poros gali įregistruoti savo santykius pas notarą ir gauti šių santykių teisinę apsaugą.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ Lietuvos notarų rūmų užsakymu 2016 metų spalio 13-21 dienomis pagal reprezentatyvaus tyrimo metodiką apklausė 1004 respondentų. Tyrimas vyko visoje šalyje 19 miestų ir 23 kaimuose.
Reklama
Susiję straipsniai:
- Seime vyks forumas „Savarankiška Lietuvos šeimos politika ir partnerystė“
- Vyriausybėje pritarta patobulintoms pataisoms dėl vyro ir moters partnerystės
- R. Žilinskas. Gėjų partnerystės nepalaikau, neapykantos jiems nejaučiu
- Z. Šličytė. Santuokos unikalumas ir falsifikacija
- V. Rubavičius. „Partnerystės“ tikslas – vaikai
- Trys auksinės taisyklės, kaip kurti darnius santykius
Pateikti duomenys kaip tik parodo, kad silpnėja Lietuvos gyventojų neigiamas požiūris į pederastiją ir jos viešinimąsi, o taip pat ir nuomonės stiprėjimą, kad santuokos tarp vyro ir moters sudarymas yra tik formalus veiksmas (t.y. susituokti arba išsituokti pilnai pakanka tik notaro atžymos). Iš to galima padaryti pakankamai tvirtą išvadą, kad Lietuvos genderistinė žiniasklaida ir BalticPride paradai gana sėkmingai tvirkina Lietuvos visuomenę, ir visų pirma jaunimą.
TReklama niekas neuzsiimdinetu (neskirtu lesu), jeigu ji butu ‘bevaise’
Pokario metais buvo visai normali praktika, kad kambarį nuomojasi dvi panelės ar du kavalieraičiai, kad pas senutę(-ką) gyvena giminaitė ar giminaitis, dažniausiai dar besimokantis ar darbo karjerą pradedantis. Tai buvo taip natūralu, kad niekas dėl to nesistebėjo. Juk kartu daug lengviau gyventi (nuoma pigiau kainuoja, valgyti dviese pigiau ir pan.), įv. iškilusius sunkumus spręsti, ar jaunoms kad ir į šokius drąsiau būdavo kartu eiti.
Priežasčių gyventi ūkinėje partnerystėje yra pačių įvairiausių – pradedant dviem vienišomis bičiulėmis, artimais ar tolimesniais giminaičiais, ir baigiant, pvz., pas senutę ar senuką kambarį nuomojančia studente (-u).
Tai nereiškia šeimos, bet gyvena jie beveik kaip šeima – turi (beveik) bendrą ūkį, pagal susitarimą tvarkosi, dalijasi pareigomis ir teisėmis.
Kadangi ne viskas vyksta vien šio jungtinio ūkio viduje (kad ir toje pačioje soc. rūpyboje, pas šeimos gydytoją, ar kitur tenka už kitą reikalus tvarkyti) – dėl tvarkos ir aiškumo, kad būtų kuo mažiau gudravimų ar piktnaudžiavimų, būtina įteisinti ir reglamentuoti dviejų ar net kelių kartu gyventi nusprendusių asmenų partnerystę. Sąlyga – tai turi būti pilnamečiai žmonės, nebent vienas ar abu ateina į tokią partnerystę su SAVO nepilnamečiais vaikais. Nors tai ir ne šeima, kad jie įv. bendros buities reikalus galėtų tvarkyti beveik kaip šeima. Tokiam gyvenimui būtina partnerystės sutartis, kurioje teisės ir pareigos būtų tiksliai apibrėžiamos. Turint galvoje ne tik privatų bendrabūvį, bet ir įv. reikalus įv. instancijose, taip pat ir paveldą po mirties,
SEIMAS PRIVALO kuo greičiau priimti tokios partnerystės dokumentus, nepainiodamas čia šeimos. Šeima yra viena, partnerystė visai kas kita. Šeimos sąvoka yra aiškiai apibrėžta, atsirandančioms naujoms realijoms reikia naujų pavadinimų, kad nebūtų painiojama.
Kai bus partnerystės įstatymas, juo galės naudotis bet kokie kartu gyventi nutarę pilnamečiai asmenys. Niekas nesidomės ir kartu gyvenančiais dviem vaikinais ar merginomis, kaip ir pokariu kaimynai jais nesidomėjo.
Bandai sulyginti nesulyginamus dalykus. Pokario metais buvo laikomasi dorovės normų, t.y. lytiniai santykiai tik susituokus ir tik naujos gyvybės pratęsimui (pagal tuometinės tradicinės katalikų Bažnyčios dorovines normas), vedusiųjų skyrybos buvo labai retas dalykas, o šiandien šioje srityje – palaida bala: masiškai paplito netgi (!) nesantuokiniai lytiniai santykiai, vedusiųjų skyrybos ir gyvenimas susidėjus; siekdami platinti nenormalumus visuomeniniu mastu, politika užsiima seksualiniai iškrypėliai ir jų rėmėjai, viešai reikalaudami vienalyčių “santuokos” ar bent partnerystės įteisinimo.
Kalbant būtent apie šią suinteresuotųjų grupę, tokiu būdu bus galima atremti reikalavimus leisti tokias santuokas – jokių trukdymų gyventi kartu jiems nebus, tad santuokos klausimas atpuola. O bendras jų gyvenimas būtų įteisintas lygiomis teisėmis su kitais, nusprendusiais kartu gyventi ir turėti bendrą ūkį.
Įstatymas neturi vardyti, kokie asmenys gali sudaryti partnerystės sutartį – tai jų reikalas. Įstatymas tik nustatytų ribas, kurių negali peržengti – pvz., įsivaikinimas.
Negudraukite,negražu.Ne visi kvailiai kaip tamstai atrodo.Žinote ką saote ir kodėl.Komentarai tą liudija.
Nereikia jokios partnerystės:
1. bendrą ūkio vedimą galima apiforminti Bendro ūkio vedimo sutartimi;
2. palikimus galima apiforminti priešpriešiniais testamentais;
3. visokius kitus susitarimus irgi galima apiforminti sutartimis;
4. homoseksualistams negalima to leisti, nes jie (senoviškai pederastai, o jų savivardis gėjai) yra priklausomi nuo palaidu gyvenimu nusiorientavus įsigytos priklausomybės, kuri yra išgydoma kaip ir visos priklausomybės (manoma, kad JAV kas 12 – as vyras užsiima homoseksualizmu ir kasmet ten vyksta eisenos, buvusių gėjais);
5. partnerystes būtų galima leisti tik homoseksualams, t.y. tiems, kurie tokiais gimė (pagal austrų tyrimą, skelbtą Delfyje, tokių gimsta tik 1 vaikinas iš milijono), bet, kas įdomiausia, jie to nereikalauja, nes nepritaria gėjų akcijoms, jose nedalyvauja ir nuolat savo prieštaravimus pareiškia internete;
6. kiek buvo gėjų akcijų, BET NEI VIENAS IŠ JŲ VISUOMENEI NEPRISTATĖ IŠ GYDYTOJŲ PAŽYMOS, įrodančios, kad jie, būk, yra gimę homoseksualais.
Pritariu, tik gimusiems su hs simptomais, o ne iš palaido gyvenimo tokiais tapusiems ir ne tiems, kas buvo „gerų dėdžių” ar naujos orientacijos pasakų knygelių bei pamokų pradinukams „suorientuotas”…
Nežinau, ar tai gudravimas. Gal. Ieškau taikios išeities, o taip pat ir būdo pašalinti priežastį suinteresuotai grupei triukšmingai viešintis, reklamuotis, rengti paradus ir taip tik dar labiau ne tik pritraukti, bet ir nukreipti jaunimą.
Bendro ūkio vedimo teisinis reglamentavimas seniai reikalingas visiems, kas gyvena vienišas. Jo vis labiau reiks, nes visuomenė sensta, o vaikų sveikatos rodikliai verčia rimtai susirūpinti dėl jų senatvės problemų.
Tik primenu, jog šis – mums visiems reikalingas įstatymas – gali pasitarnauti dar ir tai problemai išspręsti, nepažeidžiant santuokos įstatymo, neiškraipant šeimos sąvokos, visuomenės vertybinių įsitikinimų.
Reikalas tas, kad kol gyvuos kad ir menkiausia priežastis, į kurią galima reikšmingu veidu pirštu baksnoti, tol tai ir darys – tai dėl tautinių, tai dėl kitų „mažumu” bus keliami skandalai. Tol mūsų dėmesys, darbas, laikas, pinigai bus nukreipiami nuo dabar grėsmingai mus spaudžiančių problemų… Yra kas tuo pasirūpina, yra kas finansuoja.
Įdomus mąstymas – jeigu kažkokia grupė išsišokėlių ko nors reikalauja – tai duokim, ir problema išsispręs. NEIŠSISPRĘS. Atvirkščiai – dar pagilės. Tai nėra atskiras reikalavimas, o tik vienas iš ištisos grandinės. Ir tamsta siūlote visokeriopai toms grupėms padėti tą “grandinę” vynioti – ir dar pateikdama VISIŠKAI neadekvačius lyginimus. Toks elgesys yra, švelniai tariant, keistokas – kaip ir tai, jog kalbate taip, lyg visiškai nežinotumėte, kur nuvedė visokių lytinių “nuokrypų” reikalavimų tenkinimas Vakaruose.