A. Guščius. Pamatinis statusas „Karalystėje“ (0)

Petras Dirgėla (1947-2015) | wikipedia.org, R. Tamošaičio nuotr.

Petras Dirgėla (1947-2015) | wikipedia.org, R. Tamošaičio nuotr.

Opių klausimų ir dėl Lietuvos praeities, ir dėl jos ateities nestokojama.  Neseniai išėjo dialogo knyga Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas.  Vilnius, „Naujasis Židinys-Aidai“, 2016.

Joje aplankytas jau sergantis Petras Dirgėla atsakė į lakoniškai pateiktus antikinę filosofiją studijuojančiojo V. Bartninko klausimus. Klausimai siauri, bet atsakymai platūs, juose ir asmeninė rašytojo patirtis, ir apmąstymai apie istorinį Lietuvos likimą.  Knyga buvo aptarta Rašytojų sąjungoje, – susirinko daug rašytojų, skaitytojų.  Apie knygą parašė rašytoją gerai pažinojusi ir jo kūrybą giliai išmananti profesorė Jūratė Sprindytė („Metai“, 2016, Nr.5-6).  Autorė savo straipsnį pavadino nedviprasmiškai – „Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas“. Ir uždėjo PetroDirgėlos motto: Pasmerkimas pasmerktumui yra pašaukimas. Ir dabar išleidžiama nemaža istorinės lietuvių literatūros kūrinių. Bet juos aptariant Rašytojų sąjungos klube, kažkodėl vengiama atsiremti į Petro Dirgėlos literatūrinį patyrimą, kaip ir kūrybinį, taip ir į jo esėjines knygas.

Todėl šis etiudas apie Petrą Dirgėlą tebus esė žiupsnelis į didelį Istorijos kalną, supiltą Petro Dirgėlos kūriniais. Šis įžymus rašytojas bei istoriosofas   buvo praktikuojantis katalikas, ne vienam plunksnos broliui atgiedojęs kapinėse „Amžinąjį atilsį“. Petras Dirgėla mirė 2015 metais; jam pačiam kapinėse giesmė „Amžinasis atilsis“ nebuvo atgiedota. Rašytojas Vytautas Martinkus apžvelgė Petro Dirgėlos kūrybos orbitą, apsistodamas ties jo romanų ciklu „Karalystė“ (1997-2004), kurio pirmojo romano „Benamių knygos“ (1997) knygos „Litorina“ herojus Tvirbutas žuvo, bet tapo prisikėlusiuoju, arba neprarandamuoju. V. Martinkus prie Petro kapo metaforiškai sujungė kūrėją ir jo herojų.

Petro literatūrinis kerštas Romualdui   

knygynas.nzidinys.lt nuotr.

knygynas.nzidinys.lt nuotr.

1979 m. P. Dirgėla (kartu su broliu Povilu) išspausdino žurnale „Pergalė“ taip pavadintą romaną „Neprarandamasis“, kuris, išleistas atskira knyga, turėjo kitokį pavadinimą, – „Šermenų vynas“ (1980). P. Dirgėlos kūrybos savitumo turime ieškoti „dirgėliškame“ dvasiniame dualizme. Be Dievo, be sielos, dvasios ir istorijos dimensijų negalima prieiti prie P. Dirgėlos kūrybos ir ją suprasti. Matyti, į šitą romano „Šermenų vynas“ meninę „sankabą“  neatkeipė dėmesio ir artimas Petro literatūrinis bičiulis Romualdas Granauskas, „sudaužęs“ žurnale „Pergalė“ kūrinio meninę kokybę.  („Pergalė“, „Apmąstymai prie plytų krūvos, arba „Nuo Prienų iki Pirėnų“. 1981, Nr. 9 ). R. Granauskas, neseniai sukūręs plačiai pagarsėjusią apysaką „Jaučio aukojimas“, cituoja vieną romano „Šermenų vynas“ simbolinį epizodą: „Karalius Gustavas Adolfas atsakė jai: – Mergelė Marija yra svajonė. Ji vienintelė tarpininkė tarp dievo ir manęs, ir kiekvieno žmogaus.“ Aha, vadinasi, ji svajonė.  Tuomet išeitų, kad Morta – pilkoji kasdienybė. O dar kitas veikėjas – darbas, ketvirtas – pareiga, penktas – jausmai, sekmas – … ašmas… Pagaliau išsiaiškinome, kad Dirgėlos alegorinį romaną su filosofinėm pretenzijomis į Mažosios Lietuvos istoriją nuo pagonybės laikų iki pat mūsų laikų. Alegorija – istorija – filosofija… (Per daug požiūrio taškų. Vienu metu žiūrėdamas trimis kryptimis,  netruksi žmogus ir žvairas likti“ (pabraukta – A. G., p. 140). Į šį epizodą R. Granauskas pasižiūrėjo ironiškai. 

P. Dirgėla, prisimindamas tokį ironišką savo romano sutikimą, 2014 m. filosofui V. Bartninkui pasakojo, bet pradėjo mintį nuo romano „Kūlgrinda“, nuo jo sumanymo: „Ji buvo baigta 1980 metais. „Kūlgrinda“ man gimė sąmoningai ir racionaliai. Kai su „Kūlgrinda“ pasirodžiau akyse… Na, pirmiausia Romualdas Granauskas dar anksčiau sumalė į miltus mano su broliu parašytą „Šermenų vyną“. Granauskas galėjo parašyti: „Petras parašė blogą romaną“, tuomet būtume sukirtę rankomis, išgėrę po taurę. Bet jis pradėjo mane triuškinti istorijos lygmeniu, kadangi romane rašiau apie istorinius dalykus. Žodžiu, buvau sudirbtas kaip visiškas neišmanėlis, parašęs istorinį dalyką. Buvo toks Ambrasas Kazys, labai tarybinis žmogus, ištikimas kolaborantas. Jau čia neperdedu, paliudytų kiekvienas. Ir jis parašė: „Sic“, ir „Kūlgrinda“ įstrigo. Tai pilotinis kūrinys, kuris turėjo pramušti tabu liniją ir perkelti veiksmą į XV a. Prūsų sukilimą, bandymą atsiimti Klaipėdą… Mane paprasčiausiai pristabdė. Visuomet pristabdydavo.

Kūlgrinda“ šiaip jau yra pusiau detektyvas, šiek tiek psichologinis. (Apie romaną rašiau ir aš..)  Bet taip priėjau ir prasiskyniau kelią į „Joldijos jūrą“… Tuomet jie (recenzentai, redaktoriai – A. G.) atleido varžtus ir galėjau kalbėti apie Lietuvą. Tačiau tai ne bet kokia Lietuva, ne šiaip „Lietuva, ašara akyje“. Juk ji buvo valstybė, su visais karaliais, dignitoriais. Tuomet suspėjo numirti Andropovas (TSKP CK generalinis sekretorius, – A. G.).  „Joldijos jūrą“ parašiau dar sąmoningai eidamas į priekį Lietuvos istorijoje. Man nepasiekiamas tikslas buvo pereiti visą Lietuvos istoriją parašant romanų seriją“. („Apie Karalystę“. Kursyvas – mano, p. 26). Tą tikslą Petras Dirgėla pasieks tik po poros dešimtmečių intensyvaus darbo.  

  Turėjo praeiti nuo R. Granausko parašytų žodžių ketvirtis amžiaus. Ir štai  „Karalystės/žemės keleivių epe“ romane „Alibi knygos“ (2004) Petrą Dirgėlą įkvėpimas  pasinaudoti R. Granausko apysaka „Jaučio aukojimas“,  ir jis parodė gana retai sutinkamą mūsų prozoje „literatūrinį kerštą“. Pacituosiu šį epizodą, nors jis ir gana ilgas, bet savo sumanymu vertingas.  Trečiojoje to romano knygoje „Atsisveikinę žmonės“ yra įsimintinas simbolinis vaizdas. Jame kalbasi Simonas Grygas su Zaviša, kuris, kaip pats sako: „Aš baigiu ketvirtą šimtą metų, negaliu numirti, visi juokiasi, niekas nesako, kad taip nėra… Aš negaliu numirti, nes nuolatos reikia derėtis su rusais… Argi tu, Simonai, laikytum savo giminaičiu protėvį, gimusį prieš keturis šimtus metų, jeigu Dievo valia jis tebegyventų? Sakau tau teisybę: mano palikuonys nebėra mano giminaičiai, tačiau jie visi tebesilaiko mano susitarimo su rusais…

– Kokio susitarimo?
– Karūna – carui. Ne Habsburgams. Carui.  
– Jergui. Reikia susitarti, kad Jergui…
–  Kokiam Jergui?
– Norėčiau pasikalbėti su jumis akis į akį…
– Na, mano istorija yra paprasta, – pradėjo Grygas. – Laikiau bandą jaučių. Atsikračiau jos. Pasilikau vieną gyvulį. To gyvulio pasiimti ateis Jergus. 
–  Jergus – to gyvulio? Kodėl to gyvulio?
– Todėl, kad tą gyvulį mes paaukosim.
– Jergui?
– Jergui. Jautis atplauks iš jūros… Aukos pasiimti ateis Jergus…

Zaviša pašėlo juoktis, juokėsi nuoširdžiai, su  vaikiška nuostaba.  

– Pasiimti aukos!.. Kur jau ne!.. Kaip neateisi pasiimti aukos!.. – staiga liovėsi juoktis ir tarė: – Grygai, velnie, apie ką tu šneki? Kas jau kas, o tu tikrai žinai, kad Jergaus nėra.

– Na, ir kas, kad nėra? Jergaus mes šaukiamės daug metų, ir nors tikrovėj Jergaus nėra, sąmonėj – jau yra.
– Manai, kad tikrai?
– O kaipgi? Jei yra sąmonėj, atsiranda ir tikrovėje. Pamatysite Jergus ateis pasiimti aukos. Atsistos prieš minią…
– Ir visi pamatys, kaip suleidžia dantis į kepamo jaučio kulšį!
– Taip, iš tikrųjų, jautį mes neišvirsim, o iškepsim. Jaučių kepimo šventė – štai kaip pavadinsim aukojimą. Į aukojimą žmonių susirinktų ne daugiau kaip į bažnyčią. Į kepimo ir valgymo šventę plūs kaip kaip į turgų.
– O! Jei dar kepėju pakviestume Granauską…

Ne, – papurtė galvą Grygas, – ne. Granausko laikai praėjo. Granausko laikais žmonės mažai valgė, daug gėrė, pašėlusiai mylėjosi, ir alkanų nebuvo. Net ir dusdami nuo persivalgymo, siaubingai nerimauja, ką valgys rytoj. Mes jiems kalbėsim: imk, žmogau, kąsnelį, jis riebus, minkštas, kvepia dūmais, valgyk ir užgerk, o štai Jergus, antras Dievo motinos sūnus, pasveikink jį…“ (Kursyvas ir paryškinta – A. G., p. 281, 283).

… Maniau, kad Viliaus Bartninko knygoje „Apie Karalystę“ rasiu Petro Dirgėlos pastebėjimą ar užuominą apie tai, kas jį įkvėpė pasinaudoti R. Granausko „Jaučio apysaka“. Bet neradau nieko, – gal klausėjas nebuvo skaitęs tos knygos?  Nežinau, kaip sureagavo pats R. Granauskas į tokią savo apysakos „interpretaciją“, ir jis spaudoje pratylėjo. Gal su didėjančiu amžiumi ateina išmintis, gal jam užteko prisiminti Petro Dirgėlos įžvalgą esė knygoje „Vėtrungiškoji dalia“ (1986 m.) apie save: „Neabejoju, Romualdo Granausko kūrybos lietuvių literatūros istorija niekada neužmirš. „Duonos valgytojų“ ir šiandieniniam skaitytojui užtenka, kad patirtų granauskiškąjį dvasingumą. Niekas negalėtų Granauskui prikišti, jeigu daugiau jis nebeparašytų“, (p. 61).  Rinkinys „Duonos valgytojai“ pasirodė spaudoje 1975 metais, jis buvo pradedamas apysaka „Jaučio aukojimas“.

Apie sinchroną „Karalystėje“                         

Sinchronas tarp P. Dirgėlos romanų ir jų interpretavimo nebuvo greitai pasiekiamas. Žymus mokslininkas, kritikas A. Zalatorius analizavo brolių Dirgėlų stilių, idėjas, temas, ir jo analizę laikas pateisino. Apie romaną „Pogodalis“ (1978) jis rašė, teigdamas, „kad „Pogodalio“ pasaulis – ne mūsų pasaulis. Jame egzistuoja visai kiti dėsniai, iš kurių bene  svarbiausi – vienkartiškumas, spontaniškumas ir atsitiktinumas. Sąlygiški ir patys romano žmonės. Jiems neįmanoma taikyti kokių psichologinių ar charakterio raidos sąvokų. Jie elgiasi kitaip, negu įprasta elgtis. Jų poelgius galima būtų sukeisti vietomis, ir nepastebėtume jokio vidinio pažeidimo. Jie greičiau panašūs į legendų ar baladžių personažus negu į gyvus žmones. Jų kančios ir aistros kupinos egzaltacijos ir ekstazės, o veikia jie impulsyviai, negalvodami apie ateitį. Tai savotiški temperamento, gyvenimo ar moralinių savybių simboliai, reikalingi argumentuoti ar kontrargumentuoti tam tikroms tikroms idėjoms. Juos turime priimti arba nepriimti – patikrinti jų savo patirtimi negalime. Juos reikia vertinti kitokiais kriterijais – prasmingumo, originalumo, įspūdingumo ir t. t., kurių nesame pratę taikyti personažams. Dirgėlos šiuo požiūriu varo mūsų prozoje, tame pernelyg subuitintame ir supsichologintame lauke, naują vagą, ir už tai juos reikia tik sveikinti“. (A. Zalatorius. „Prozos gyvybė ir negalia“. „Vaga“, 1988, p. 269. Kursyvas ir paryškinta – A. G.).

R. Granauskas kritikuoja „trijų krypčių“ autoriaus žvilgsnio spektrą, dėl kurio žiūrėtojas gali likti žvairiu. Neseniai išleidęs apysaką „Jaučio aukojimas“, turėjo įsiklausyti į žanro spėlionę, išreikštą kritiko A. Zalatoriaus, kad gal tai „legendų ar baladžių“ romanas,  arba P. Bražėno, tai gal kūrinys, kurioje tarp fakto/įvykių, tarp įvaizdžių ar simbolių yra iliuzorinių kontrastinių prieštarų (P. Bražėnas. „Romano šiokiadieniai ir šventės“ , 1983 m. p. 185). Profesorė Elena Bukelienė visada palankiai stebėjo Petro Dirgėlos kūrybą. Apie ciklą „Karalystę“ ji rašė: „Kita vertus, rašytojo siekis aprėpti istorijos visumą pretenduoja į dievišką matymą, o tai ir per sunku net talentingam žemės keleiviui. Petras Dirgėla parašė išmintingas knygas, kurios praverstų ne vien literatūros istorikams…“ („Naujausioji lietuvių lietuvių literatūra“ /1988-2002, p. 134, pabraukta – A. G.).                               

Kiekvienam, bandančiam pasakyti, kad nemėgstąs istorijos griuvėsių ir istorinės prozos, rašytojas norėtų pasakyti, kad – dabartis yra prieš tai buvusių istorinių akimirkų tęsinys. Ir kartu bando tarti teigiamą žodį apie savo epą „Karalystė“: „Mano išvados nėra minorinės, „Alibi knygos“ nepasibaigia katastrofa. Visgi romanuose viliamasi, kad Lietuvoje bent liktų tas pasienis, ribų stulpelis, kad yra tokia grafystė, Lietuva, Lietuvos Respublika“ /…/ Bet aš nepykstu, aš mąstau. Žiūriu į šimto metų perspektyvą, žinau, kodėl taip yra, suprantu tuos žmones, suprantu ir atjaučiu“ .  („Apie Karalystę“, p. 55). 2001 metais esė, istorinių refleksijų kygoje „Gyvenimo intrigoje“ P. Dirgėla samprotavo, kad mūsų,  lietuvių, nedaug, ir pro iliuzijų miglą negalėdami pamatyti savęs nei iš arti, nei iš toli, mums atrodo, kad kažkas esąs „tolybėje stebėtojas“ mato mus kitokius. „Nematomi ir negalėdami matyti, mes taip sutelkiame į dėmesį į savo atskirumą ir vienišumą, kad imame neapkęsti artimųjų, kurie čia pat trina šonus. Mes dūstam nuo kits kito artumo. Nevertinam kits kito darbų. Landsbergio nepripažįstam. Lubį prakeikiam. Iš Šliogerio šaipomės. Erlicką aukštinam. Ir vis abejojam, ar mes teisūs. Tiesą apie savo žmones mūsų tauta šiaip taip susirankioja praėjus 100 ar 500 metų. Deja, ne visada ir ne visą“. (Kursyvas – A. G., p. 108). 

Autorius „Gyvenimo intrigos“ pabaigoje, prisiminęs kunigą Kazimierą  Vasiliauską,  1995 m. gavusį Santarvės premiją, ir remdamasis Naujuoju Testamentu, sukuria dirgėlišką sentenciją apie Naująją evangelizaciją. Pagal ją „kiekvieną žmogų laiko Dievo paveikslu, moko jį mylėti, suprasti, jam atleisti, tačiau – ir tai yra svarbiausia – kelia  žmogui dar uždavinį: „Kelkis.“ – Aš jau buvau atsikėlęs‘‘. – Dar kartą kelkis“. – Aš buvau atsikėlęs daug kartų.“ – Kelkis tol, kol prisikelsi“. P. 140.

Tad yra išeitis tautai ir asmenybei – kelkis, kol prisikelsi! (Kursyvas  – A. G.). Rašytojas rėmėsi mūsų tautos šviesuolių, prie kurių priskiria ir Tvirbutus, tuos nemirtinguosius. Apie juos knygoje „Apie Karalystę“ aiškina Viliui  Bartninkui, o kartu ir mums: „Karalystėje“ Tvirbutai tampa nemirtingi… Tai vienintelė išgalvota linija romanuose. Tvirtuto linija – tai nežinomųjų linija, kurie labai daug padarę, gyvybėmis, krauju, mūšiuose išsaugoję, išlaikę mūsų suverenitetą… Visa Tvirbutų istorija skirta atminti tuos žmones, kritusius mūšiuose, dalyvavusius diplomatijoje ar paprastame valstiečio gyvenime. Visa Tvirbutų šaka yra tarsi mūsų tautos gyvybės medis“. O kalbai nukrypus į istorinius asmenis, Petrui Dirgėlai svarbiau „filosofinis požiūris į tautą“: „Kai pasakoji apie visus šiuos dalykus  – diplomatus, valdovus, jų narsą ir išmintį, asmeninio gyvenimo dramas, – vis tiek juntamas Tvirbutas, filosofinis tvirbutas“.  P. 63, 64.  

O prieš 15 metų knygoje „Gyvenimo intriga“ Dirgėla samprotavo:  „Kad ir susivienytų Europa ar visas pasaulis, kad ir nebūtų sienų ir visur tiktų tie patys pinigai, žmonės vis tiek norės apsibrėžti savitumų teritorijas bent simboliais: štai mūsų hercogystė, grafystė, kunigaikštystė, o antai  karalystė, carystė, chanatas ar emyratas“… Ir nors kiekvienoj grafystėj bus statoma kitokia šventykla, ir kitaip kalbama, Petro Dirgėlos įsitikinimu „karališkos mūsų valstybės kilmės mums niekada nederėtų išsižadėti –  karalystė atvėrė mūsų tautą istorijai, tegul karalystė ir būna šios tautos savitumų teritorijos simbolis.  Istorijos vyksme pradžia turi esminę vertę, o greitai keičiami daiktai vertės neįgyja“. (Ten pat, kursyvas – A. G.), p. 154, 155). 

Ir iki gyvenimo pabaigos Petras Dirgėla nepakeitė savo nuomonės. Dialogų knygoje „Apie Karalystę“ jis samprotavo apie Lietuvos ateitį:

„Šiandien yra 2014 metai. Kaip galima bus apie tai kalbėti 2020 metais? Nežinau. Lietuvos valstybė, manau, išliks. Neabejotinai bus – ar okupuota, ar aneksuota, ar įtakos zona, ji nepraranda savo pamatinio statuso, atsirėmusio į karalystę. Paviršius nuplaunamas, tarytum dingsta, bet giluminis klodas lieka. Jei šitaip žiūrėsi, ji jau daug kartų dingusi, bet išliko.  Nepasiekiamumas yra didžiausias variklis tiek asmenybei, tiek valstybei. „Minijos žemėje“ (1988) esu tą, ko gero, suformulavęs kaip „gimtąją uolieną“. Gimtoji uoliena yra tai, kas žmoguje, kas jį formuoja/…/ Visa gimtoji uoliena tiek sumaišyta, tokia sujaukta, kad gali augti įvairūs žmonės , – mumyse užkoduota priimti įvairovę.“  („Apie Karalystę“, paryškinta – A. G., p. 57).

Nes tiek gražios idėjos, tiek ir šėtoniškos užmačios – visa tai, summa summarum, Petro Dirgėlos nuomone, kuria istoriją. Lietuva išliko tik dėl tokio… istorinio nepasiekiamumo. O refleksijų knygą „Gyvenimo intrigą“ Petras Dirgėla užbaigė klausdamas: „Kas dėtųsi, jei mūsų protu taptų internetas?“ Ir atsakymu į jį: „Dėtųsi tas pat, kas ir dabar dedasi mūsų smegenyse, tik miljoną kartų gražiau ir siaubingiau. Sąmonė yra natūralus mūsų internetas, pradinis ir ir prigimtinis. Ir „Dievas yra meilė“ niekada negyvens atskirai nuo „Dievas yra gerovė“, ir trečiame tūkstantmetyje kaip ir ankstesnėje istorijoje laisvės nebus be nelaisvės, pertekliaus – be nepritekliaus, parlamentarizmo – be monarchizmo, beprotybė vis taip pat dažnai susitapins su protu, o moralės drama taip pat suvargus linguos nuo vienos kulminacijos prie kitos… Laikas tekės ir gyvenimo intriga tęsis – vargu ar ką tikresnio bus galima pasakyti apie ateitį “. P. 155        

Raktiniais žodžiais Dievas, siela, aš, tiesa, meilė, istorija Petras Dirgėla grindė literatūrinę Karalystės koncepciją. (Paryškinta  – A. G.).

2017-01-04

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Literatūra, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *