Patriotinės organizacijos metamos į gatvę. Bename tapo net Sausio 13-osios brolija (2)

– Kodėl jums toks svarbus patalpų klausimas nesprendžiamas iki šiol? – „Vakaro žinios“ teiravosi Sausio 13-osios brolijos pirmininko Gasparo Genzbigelio.
– Mes neturime lėšų patalpoms išlaikyti. Kariuomenės vadas leido mums įsikurti mažame kambarėlyje Vilniaus karininkų ramovėje. Ten suvežėme visą brolijos archyvą, taip pat ir neįkainojamus mūsų istorijai 1991 m. sausio įvykių dalyvių liudijimus. Tačiau karininkų ramovė negali suteikti mums adreso, kaip reikalauja Registrų centras. Kol jo nėra, negaliu pagal įstatymą net ataskaitinio suvažiavimo sušaukti.

– Jeigu tik adreso tereikia, kodėl negalite įregistruoti brolijos nors ir savo bute?

– Galėčiau, bet bijau. Prieš daugiau nei metus buvome sulaukę Turto banko ieškinio – mus kaltino laiku neatlaisvinus patalpų, ir dėl to Turto bankas priskaičiavo savo negautas pajamas – 17 tūkst. eurų. Tiesa, po mano pokalbio su tuomečiu Vyriausybės vicekancleriu Rimantu Vaitkumi ieškinys iš teismo buvo atsiimtas, bet daugiau jokios pagalbos nesulaukėme. Be to, nėra jokios garantijos, kad Turto bankas nepradės ir vėl reikalauti tų pinigų. Jeigu aš įregistruosiu mūsų visuomeninę organizaciją savo gyvenamojoje vietoje, o Turto bankas paduos mane į teismą kaip asmenį, tada bijau, kad pats būsiu išvarytas ubagais.

Kol patalpas valdė savivaldybė, bėdų nebuvo. O Turto bankas, perėmęs visą nenaudojamą arba, kaip jie sakė, neefektyviai naudojamą turtą, pjovė be jokių skrupulų per visas patriotines organizacijas – atiminėjo patalpas iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių, paskui iš Lietuvos Sąjūdžio Kaune, iš mūsų brolijos. Tarsi susidorojimo banga perėjo, kad mes nesimaišytume, netektume savo statuso. Kai organizacija įregistruota oficialiai pagal įstatymus, ji gali kelti įvairius nepatogius klausimus. O kai esi išbrauktas, esi niekas.

– Prieš 26 metus sovietų tankų ir desantininkų nepabūgę žmonės šiandien jaučiasi nereikalingi?

– Negali sakyti, kad nereikalingi, bet manau, kad kai kurios institucijos ir biurokratai pasistengia, kad nebūtų skatinama patriotinė žmonių veikla, kad nebūtų noro priešintis valstybės pamatų klibinimui, žmonės būtų atbukinti, nuleistų rankas ir galvotų, kad nieko negali pakeisti. Manau, kad už to stovi kažkas rimto, tai nėra šiaip sau beprotiški žingsniai – spaudimas eina iš visų pusių.

– Laisvės gynėjų susitikimuose kasmet kalbama apie istorinės atminties išsaugojimą, raginama skirti lėšų įvykių liudininkų prisiminimams surinkti ir užrašyti. O jūs tuos liudijimus laikote seife, kodėl neviešinate?

– Esu pateikęs dalį Sausio 13-osios dalyvių prisiminimų Lietuvos valstybės naujajam archyvui, jie panaudoti M. Mažvydo bibliotekoje kuriant interneto portalą www.laisve15.lt. Tų pasakojimų, liudijimų surinkta gerokai daugiau, bet kol kas negalėjau jų visų viešinti ar perduoti į archyvus. Todėl, kad dalis jų gali būti panaudota, kol vyksta Sausio 13-osios byla. Koks nors žmogus gali būti netiksliai išreiškęs mintį, o „kremliniai“ advokatai panaudos tai Sausio 13-osios byloje prieš Lietuvą.

Apskritai yra skaudu matyti, kai liudininkus kviečia į teismą ir juos reikia su vežimėliais atvežti. Žmonės tiek skausmo patyrę, suluošinti, kiti ir artimųjų netekę, o jų nervai vėl dirginami, jie jaučiasi atstumti, paniekinti, kai mūsų valstybė advokatus nemokamai skiria Sausio 13-osios bylos kaltinamiesiems, bet ne laisvės gynėjams. Dėl to labai norisi tam tikrus valdininkėlius, kurie atėjo ant gatavos laisvės, nusodinti, kaip nors sustabdyti jų tyčiojimąsi iš laisvės gynėjų, pareikalauti nors moralinės atsakomybės prieš tuos žmones.