Prof. G. Landsbergienė: Labai noriu padėkoti tiems, kurie ėjo kartu su mumis (1)

Prof. G. Landsbergienė: Labai noriu padėkoti tiems, kurie ėjo kartu su mumis | V. Landsbergio fondo nuotr.

Prof. G. Landsbergienė: Labai noriu padėkoti tiems, kurie ėjo kartu su mumis | V. Landsbergio fondo nuotr.

Pernai metais Vytauto Landsbergio fondas paminėjo 25-uosius savo veiklos metus. Apie nueitą kelią, nuveiktus darbus ir šiame kelyje sutiktus žmones „Voruta“ kalbėjosi su Vytauto Landsbergio fondo vadove prof. Gražina Landsbergiene.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo įkurtas Vytauto Landsbergio fondas?

– Intencija steigti Vytauto Landsbergio fondą kilo po Sausios 13-osios įvykių Lietuvoje. Tuomet Michailas Gorbačiovas, nepaisant Norvegijos visuomenės protesto, gavo Nobelio taikos premiją. Kaip alternatyva jai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui Vytautui Landsbergiui buvo įteikta Norvegų tautos taikos premija. Ši premija atsirado asmenine Bergeno vyskupo Pero Loningo (Per Lønning) ir parėmusių organizacijų iniciatyva, jie tiesiog pakvietė aukoti. Taip buvo surinkta beveik 3 mln. Norvegijos kronų, apie pusė milijono JAV dolerių. Premija įteikta 1991 m. kovo 11 d. LR Seimo salėje.

V. Landsbergis buvo girdėjęs apie iniciatyvas, kaip panaudoti lėšas. Tuo metu Lietuvoje neįgalūs vaikai buvo ypač apleisti, labai nelaimingi, palikti, jų išgyvenimo sąlygos buvo be galo sudėtingos, tad ilgai mąstyti, kam panaudoti premiją, nereikėjo. Pinigų iš Norvegijos banko neėmėme, nes jie buvo labai geromis sąlygomis įdėti, priskaičiuojamos didelės palūkanos.

Oslo banke saugomu neliečiamu pagrindiniu kapitalu rūpintis maloniai sutiko tuometinis Lietuvos generalinis garbės konsulas Norvegijoje Leonas Boddas, o paramai skirdavome gautas palūkanas. Taigi tų pačių metų spalio 2 d. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Prezidiumui pritarus buvo įkurtas V. Landsbergio fondas ir paskirta jo valdyba. Iš pradžių Česlovo Stankevičiaus suorganizuotoje V. Landsbergio fondo valdyboje manęs nebuvo, tačiau pareiškus norą dalyvauti fondo veikloje, buvau įtraukta į sąrašą. Fondo valdybos sudėtis: Lietuvos vaikų fondui vadovavęs poetas Juozas Nekrošius, kun. Vaclovas Aliulis (MIC), Onutė Narbutienė, gydytos Vanda Vainauskienė, Audra Mikalauskaitė, Laima Mikulėnaitė, prof. dr. Dainius Pūras, Linas Slušnys, Ina Drąsutienė, kun. Kastytis Matulionis (SJ). Šiuo metu valdyboje Gražina Landsbergienė, Gražina Žilienė, Gražina Vidūnienė, Birutė Landsbergytė.

– Kam buvo skirtos pirmosios V. Landsbergio fondo lėšos?

– Fondo valdyba nutarė, kad trys ketvirtadaliai lėšų, kuriomis disponuoja fondas, būtų skiriama neįgalių vaikų gydymui ir reabilitacijai, o likęs ketvirtadalis – jaunųjų menininkų rėmimui. Ir tada prasidėjo lėšų kaupimas prioritetinėms medicinos programoms. Sutikau nuostabią asmenybę – Vandą Vainauskienę. Svarbiausias sėkmės vardiklis, lydėjęs mus visą fondo gyvavimo laiką, buvo tai, kad sutikdavome strategus, kurie labai gerai užprogramuodavo veiklą, kad ši būtų kuo tikslingesnė ir kryptingesnė. Jie lydėjo visas mūsų vykdytas programas. Bendradarbiaudami su tokiais žmonėmis, palietėme įvairias neįgalumo rūšis: regos, klausos ir vystymosi sutrikimų, kraujo ir stuburo ligų, širdies ydų, vėžio, judėjimo ir protinės negalės. Ypatingas dėmesys – ligoniams, sergantiems cerebriniu paralyžiumi, pažeistiems poliomielito, ir reabilitacijos centrų, kabinetų įkūrimui.

Pirmąją fondo veiklos dieną, 1991 m. spalio 2 d., nusprendėme pirmą kartą panaudoti fondo lėšas ir įsigyti tokį klausos apa­ratą, kokio Pabaltijyje nebuvo. Susitarėme su Maltos Ordino pagalbos tarnyba (MOPT) Vokietijoje, kad jie mums jį parduos. Tačiau įvyko netikėtumas (vėliau tokie netikėtumai nuolat lydėjo): kai su Vytautu nuvykome į Vokietiją, į Kelną (Köln), ir susitikome su Maltos Ordino pagalbos tarnybos atstovais, sužinojome, kad jie klausos aparatą mums padovanos ir pristatys. Buvo pristatytas į Kauno klinikas. Taip surinkti pinigai liko kitai programai.

Taigi nuo pat fondo įkūrimo ėmėme bendradarbiauti su Maltos Ordino pagalbos tarnyba ir šis bendradarbiavimas palietė daug programų, o ypač susijusias su regos sutrikimais. Daug lėšų skyrėme retinopatijų diagnostikai ir gydymui. Buvo būtina kuo anksčiau diagnozuoti ir gydyti neišnešiotų naujagimių retinopatiją, grasiusią aklumu. Štai 1991–1998 m. nupirkome aparatūrą neišnešiotų naujagimių retinopatijų gydymui ir ją paskyrėme Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų vaikų ligoninei, 1997 m. nupirkome ir įteikėme Kauno akademinių klinikų Neonatologijos klinikai įrangą ankstyvai neišnešiotų naujagimių, kuriems grėsė apakimas, retinopatijų diagnostikai ir gydymui. Lietuvos gydytojai išmoko naudotis aparatūra ir šią technologiją paskleidė pasaulyje. Juk labai svarbu išgelbėti vaiką nuo aklumo. Šią programą fondas vykdė gana ilgai, iki 1999 m., nes tuomet ėmė smarkiai mažėti gaunamos palūkanos nuo pagrindinio banke saugomo kapitalo. Tam turėjo įtakos ir tai, kad mums talkinęs L. Boddas buvo beiškeliaująs pas Dievulį. Mums jis buvo labai svarbus, jis mus globojo, buvo išrūpinęs dideles palūkanas, siųsdavau jam sąskaitas, o jis sumokėdavo jose nurodytas sumas iš gaunamų palūkanų. L. Boddas buvo Lietuvos atstovas Norvegijoje, įkūręs ir informacijos centrą Lietuvos bylai viešinti.

Vanda Vainauskienė sugalvojo labai svarbų pagalbos turintiems klausos problemų planą. Pabaltijyje nebuvo jokios institucijos, kurios veikla būtų nukreipta į tokių problemų sprendimą, tačiau mūsų komandos ir gyd. Vandos Vainauskienės dėka pavyko susisiekti ir susitarti su Lundo universitetu Švedijoje dėl bendradarbiavimo, steigiant Kaune pirmąjį Pabaltijyje Surdologijos (audiologijos) centrą. Šis centras yra šalia Kauno klinikų, jame surinkta visa aparatūra diagnostikai, gydymui ir reabilitacijai. Tai buvo išties didelis projektas, jam reikėjo daugybės sąnaudų (230 000 Lt), centras ir dabar sėkmingai gyvuoja.

Susitikimas su Lundo universiteto (Švedija) profesoriais, vykdant Kauno klinikų surdologinę programą, 1996 m. Iš kairės antra – Vanda Vainauskienė, trečia – prof. Gražina Landsbergienė | V. Landsbergio fondo nuotr.

Vėliau ėmėme remti neįgaliuosius. Vienas įdomesnių paramos atvejų buvo tuomet, kai vaikų neurologę gyd. Laimą Mikulėnaitę išsiuntėme į Londone mėnesį trukusius kursus, kad ji susipažintų su Vakarų Europos neįgaliųjų rėmimo strategija, nes, kaip minėjau, neįgaliųjų situacija Lietuvoje buvo labai skaudi ir sudėtinga, neturėjome neįgaliesiems skirtos įrangos, kuri galėtų palengvinti jų kasdienybę. L. Mikulėnaitė į Lietuvą grįžo ne tik įgijusi žinių, bet ir parsivežė planą, kaip steigti reabilitacijos kabinetus judėjimo, klausos negalią turintiems vaikams, ir kokia įranga juos aprūpinti. Vėliau steigdavome kabinetus ir aprūpindavome kai kuriomis priemonėmis.

Darbą, teikiant paramą neįgaliesiems, labai palengvino gydytojas prof. Dainius Pūras, jis taip pat buvo puikus strategas. Gerai žinodamas reikmes, jis komplektuodavo kabinetams reikalingą įrangą ir ypač daug dėmesio skirdavo Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Vaiko raidos centrui. Šis raidos centras buvo nuolat papildomas nauja įranga V. Landsbergio fondo lėšomis. O vėliau fondas įkūrė net specialų kambarį autistams – ramybės židinį. Centrui dovanojome ir kompiuterinės įrangos. Šio projekto rezultatas išties džiugina.

Mūsų parama įgavo pagreitį dr. Kęstučio Saniuko dėka. Įsigijus sudėtingesnės aparatūros, atsivėrė ir galimybė spręsti sudėtingesnes problemas, daryti sudėtingesnes stuburo operacijas. O čia jau galima kalbėti apie judėjimo galimybės sugrąžinimą vaikui, galimybę spręsti stuburo problemas. Ir pasaulis pastebėjo mūsų pastangas. Su Vanda Vainauskiene buvome surengę kursus, kad specialistai būtų apmokyti darbui su neįgaliaisiais, t. y. Bobath terapijos kursai 1997–1998 m. Beje, V. Landsbergio fondas buvo pirmoji nevyriausybinė institucija, parėmusi Lietuvoje dar niekam nežinomą nemedikamentinį vaikų su negale gydymo būdą – Bobath terapiją, kai įvairių specialybių žmonės: kineziterapeutai, logopedai, gydytojai, socialiniai darbuotojai, veikia „komandiniu“ principu. Buvo surengti kineziterapijos kursai, Neurofiziologijos klinikinio pritaikymo reabilitacijoje kursai, lėšų buvo skirta ir gydytojų pasitobulinimo stažuotėms užsienyje (S. Lesinskienė, V. Budrienė, R. UIevičiūtė, V. Temčinienė, ligoniai – M. Kvietkus ir D. Dovydėnas).

Fondas visuomenei atsakingai pristatydavo savo veiklą, rūpindavomės fondo ataskaita. Buvo nuolat leidžiami bukletai, 2000 m.
išleista Marijonos Varneckienės parengta informacinė knygutė „Abipusis gėris“.

– Žinome apie glaudų V. Landsbergio fondo ir lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ (pirmininkas Algimantas Masaitis) bendradarbiavimą. Gal papasakotumėte apie paramą Rytų Lietuvos mokykloms? Kada ir kodėl imtos remti Rytų Lietuvos mokyklos? Kokia buvo joms skirta parama?

– Tai buvo fondo veiklos šuolis į kitą pusę. Mes gavome labai didelę tikslinę pinigų sumą, skirtą Vilnijos kraštui. 1998 m. pradėjome vykdyti mokyklų kompiuterizavimo programą, skirtą Vilnijos kraštui.  Fondo rėmėjų Julijos ir Emilio Sinkių iš Kalifornijos paramos dėka mokykloms buvo nupirkta kompiuterinė įranga. Nesiėmiau pati atrinkinėti mokyklų, kurioms skirsime paramą. Pasamdėme žmogų, kuris važinėjo po Lietuvos, ypač Vilniaus krašto, mokyklas ir žiūrėjo, kokios įrangos joms trūksta. Nustebino tai, kad padėtis mokyklose labai skyrėsi. Pavyzdžiui, Pabradės mokykla neturėjo nieko, jiems reikėjo ir patalpų, o kai kurios mokyklos jau turėjo senus kompiuterius, tačiau trūko kitos įrangos. Tad buvo atrinktos ir kompiuterizuotos keturiolika mokyklų: Marijampolio vidurinė mokykla, Bezdonių „Saulėtekio“ vidurinė mokykla, Riešės vidurinė mokykla, Pagirių vidurinė mokykla, Pabradės „Ryto“ vidurinė mokykla, Maišiagalos Ldk Algirdo vidurinė mokykla, Juodšilių „Šilo“ vidurinė mokykla, Trakų Vokės vidurinė mokykla, Eišiškių Stanislovo Rapolionio vidurinė mokykla, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinė mokykla, Santariškių konsultacinis mokymo centras, Plungės Senamiesčio vidurinė mokykla, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio vidurinė mokykla, Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazija.

Nors perkant įrangą keturiolikai mokyk­lų pavyko gauti didelę nuolaidą, geresnes sąlygas, šiai programai reikėjo daug fondo lėšų, tai buvo stambus projektas. Įgyvendinti projektai sulaukdavo paramos. Esu dėkinga likimui, kad nesu viena, kad turėjau pagalbininkų, kaip ypač atsidavusį dorą žmogų išskirčiau Onutę Miliauskaitę. Jai tekdavo atsakomybė už sklandų projektų įgyvendinimą: informacijos paruošimą, ataskaitų rengimą. Tai žmogus, altruistiškai dirbęs už labai nedidelį atlyginimą. Tokį žmogų linkėčiau visiems atrasti, man pasisekė.

Mirus Julijai ir Emiliui Sinkiams, programą ir toliau įgyvendinome, bendradarbiavimą ir paramą V. Landsbergio fondui perėmė Albinas Markevičius, taip pat labai mieli mūsų draugai Algimantas ir Julija Stepaičiai. Lėšų buvo skiriama ir iš Gražutės Šlapelytės-Sirutienės fondo. Tai man buvo paskata skirti paramą Vilniaus krašto mokykloms, remti Rytų Lietuvos mokyklas. Padeda Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas. Jis numato ir pasiūlo, kam reikėtų paskirti fondo turimas lėšas. Džiaugiuosi, kai mokyklos mūsų paramą panaudoja atsakingai – puikūs pavyzdžiai Eitminiškių gimnazija, kur įrengti aukšto lygio chemijos, fizikos ir darbų kabinetai, Buivydiškių pagrindinės mokyklos Sudervės pradinio ugdymo skyrius ir Juodšilių „Šilo“ gimnazijos Vaidotų skyrius, kur įrengtos patalpos ikimokyklinio ugdymo grupei, nupirkti baldai, Lavoriškių gimnazija, kuriai fondas nupirko daug mokymo priemonių, Eišiškių gimnazijai įrengta sporto aikštelė. Stebina fondo remiama Ignalinos r. Didžiasalio „Ryto“ gimnazija, įsikūrusi lietuvybės salelėje, toli nuo centro, tačiau atsidavusiai sauganti, puoselėjanti krašto tapatumą. Galiu džiaugtis, matydama, kaip buvo panaudotos fondo skirtos lėšos.

Juodšilių „Šilo“ vidurinės mokyklos mokiniai naujoje kompiuterių klasėje 2000 m. rugpjūčio 29 d. Mokyklą V. Landsbergio fondo atstovai aplankė, rinkdami žinias apie kompiuterizacijos lygį | V. Landsbergio fondo nuotr.

Teko girdėti, kad fondas remia našlaičius ir daugiavaikes šeimas, ar tai tiesa?
Bėgant laikui, vis daugiau žmonių išgirsdavo apie V. Landsbergio fondą ir nuspręsdavo tapti rėmėjais. Iš Amerikos mums ėmė siųsti labdarą, atsiųsdavo labai kokybiškų daiktų – ypač daug kokybiškų drabužių ir net naujus batus. Šią labdarą mūsų namo gyventojai leido sukrauti dideliame rūsio kambaryje, įsivaizduokit, kambarys buvo pilnas, labdarą atveždavo sunkvežimiais! Planuojant mums padėjo labai šviesi asmenybė, Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje steigėja gydytoja dr. Albina Pundytė-Prunskienė, kuri užsiėmė labdara Amerikoje. Ji buvo altruistė, ieškodavo paramos Amerikoje ir netgi pati remdavo. Pavyzdžiui, remdavo neįgalius studentus, o jie ir baigę studijas nesužinodavo, kas juos rėmė. 1991 m. ji atvyko į Lietuvą, mes susitikome, kalbėjomės apie našlaičius Lietuvoje ir ji, paprašiusi juos paremti, paliko nemažą pinigų sumą. Turbūt pasirodžiau patikima.

Kai ji sugrįžo praėjus metams, parodžiau, ką nuveikėme su tais pinigais. Vaikų fondo pirmininkas J. Nekrošius man padėjo atrasti našlaičius ir taip atsirado dar vienas mano įsipareigojimas. Sąraše buvo trys šimtai penkiasdešimt našlaičių, dabar likę septyniasdešimt. Pirmais metais jie gaudavo paramą į rankas, o vėliau ji buvo pervedama į jų sąskaitą. Vėliau suradau daugiau nei tris šimtus sudėtingai besiverčiančių daugiavaikių šeimų, ėmėme jas remti ir remiame iki šiol, o O. Miliauskaitė tvarkydavo sąrašus, tikrindavo sąskaitas. Lankėme ir sąraše nurodytus, piniginę paramą gaunančius našlaičius, daugiavaikes šeimas visoje Lietuvoje ir dalydavome gautą labdarą.

Prisikraudavome sunkvežimį ir važiuodavome į Molėtus, Anykščius, Kauną, Panevėžį ir kitur. Tai buvo labai didelės akcijos, o šeimos nuoširdžiai dėkodavo, viena šeima netgi man atsiuntė savo nuotraukų ir piešinėlių albumėlį, įrašė jame linkėjimų, tik pažiūrėkite, su kokia šiluma tai padaryta! Tai ypatingas albumas.

V. Landsbergio fondo remta Ratnikų šeima iš Kelmės r. 1995 m. Vaikų vardai: Lina, Agnė, Inesė, Laimonas, Daivydas, Algirdas, Darius, Aurelijus, Lilia, Vilma, Simonas, Jūratė, Gintautas | V. Landsbergio fondo nuotr.

V. Landsbergio fondo nuotr.

Esu labai dėkinga fondo pagalbininkei Jadvygai Stankevičienei, dirbusiai be jokio atlygio. Ji pagal remtinų šeimų narių sąrašą paskirstydavo, sudėdavo šeimoms labdarą, kad drabužiai tiktų pagal vaikų amžių, lytį ir pan. Surūšiuoti tuos labdaros maišus ilgai trunkantis, sunkus darbas.

Vėliau daugiavaikes šeimas rėmė dr. A. Pundytės-Prunskienės dukra su vyru – Teresė ir Algirdas Kazlauskai, jau daug metų kasmet skirdami vienkartinę paramą daugiavaikėms šeimoms.

– Sakėte, kad įkūrus V. Landsbergio fondą buvo numatyta gaunamų lėšų ketvirtadalį skirti jaunųjų menininkų rėmimui, ar pavyko įgyvendinti šį tikslą?

– Mudu su vyru esame muzikai, tad mums svarbus kontaktas su muzikos pasauliu. Taigi V. Landsbergio fondo valdyba ketvirtadalį disponuojamų lėšų kasmet skirdavo jaunųjų menininkų reikmėms, įvairių muzikos įstaigų ir renginių palaikymui. 1991 m. fondas įsteigė muzikologo premiją, ji įteikiama kasmet už geriausią muzikologijos darbą, kurį atrenka Lietuvos kompozitorių sąjunga. Prie šios premijos esame prisidėję ir savo lėšomis. Smagu, nes premiją gavę muzikologai pateisina mūsų lūkesčius, garsina Lietuvos muzikų pasiekimus.

Kai dirbau Lietuvos muzikos akademijoje, organizuodavome koncertmeisterių klasės konkursus. Regis, penkis konkursus rėmė V. Landsbergio fondas. Visi pirmųjų trijų vietų nugalėtojai gaudavo premijas.1991–1996 m. buvo kasmet remiama M. K. Čiurlionio menų gimnazija, jai skiriant atitinkamiems tikslams po 1 000 JAV dolerių. Vien per pirmuosius aštuonerius fondo veiklos metus paremta prof. A. Orlovitz‘o vokalistų seminaras Vilniuje, „Gaidos“ festivalis, Stasio Vainiūno konkursas, naujosios muzikos festivalis „Kopa“, festivalis „Jaunimo kamerinės muzikos dienos“, M. K. Čiurlionio konkursas, K. V. Banaičio konkursas, Lietuvos muzikos akademijos kamerinis choras, Lietuvos akordeonistų asociacija, Klaipėdos menų gimnazija, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, Grigališkojo choralo savaitė Kretingoje, D. Booles meistriškumo kursai LMA, Naujų lietuviškų fortepijoninių kūrinių festivalis, P. Kuncos vadovaujamas LMA studentų septetas, konkursas „Dainų dainelė“, šimtas dvidešimt septyni konkursų ir festivalių dalyviai, septyniolika mokslinių konferencijų delegatų, dvidešimt du seminarų ir kursų klausytojai, šešiasdešimt šeši užsienyje besistažavę ir studijavę muzikai ir tai dar tikrai ne viskas…

– Taip pat remiami ir Rytų Lietuvos mokyklose vykstantys konkursai. Gal daugiau apie juos papasakotumėte, kuo svarbūs šie renginiai?

Organizavome tris Rytų Lietuvos mokyk­lų mokinių rašinių ir meninės raiškos konkursus. Pirmasis konkursas buvo paskelbtas 2006 m., jo tema – „Kokią Lietuvą kurs mano karta?“, 2011 m. įvyko antras konkursas „Mūsų kraštas ir mes“, dar kitais metais ir trečias – „Kuo man graži tėvynė Lietuva?“. Buvo išleistos dvi knygos, kuriose sudėti atrinkti konkursuose dalyvavę mokinių rašiniai. Organizuojant konkursus didžiulis krūvis tekdavo Onutei Miliauskaitei: nustatyti kontaktus, informuoti, paruošti diplomus ir t. t. Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius padėdavo parengti konkurso programą, nuostatus. Konkursų temos gimdavo iš minties, kad per mažai saugome savo krašto tapatumą, per mažai vertiname savo sąsajas su juo ir per mažai tausojame. Didžiuojuosi prisiminusi šiuos konkursus, nes mokiniai savo darbais ir pasirodymais atsiliepdavo ir prisiimdavo tą didžiulę atsakomybę už savo kraštą ir Lietuvos ateitį, svarstydavo, kokią kurs Lietuvą. „Bernardinai“ savo laidose cituodavo ištraukas iš mokinių rašinių knygų, patikėkite, buvo ką cituoti.

Dėkinga esu nuostabiai konkursų žiuri: prof. habil. dr. Antanui Tylai, prof. habil. dr. Reginai Koženiauskienei, Romui Sakadolskiui, Vytautui Narbutui, dr. Andriui Navickui, Laimai Markauskienei. Žiuri išrinkdavo geriausius rašinius ir pasirodymus, apdovanodavome mokyklas ir mokinius, įteikdavome diplomus. Po konkursų vykdavo ekskursijos, susipažinome su Kaunu, Vilniumi, Trakais, buvome Trakų Salos pilyje. Norėdavau, kad vaikai kuo daugiau pamatytų ir sužinotų – dalis jų nematę Kauno ir net Vilniaus… Miestus vaikai apžiūrėdavo su ekskursijos vadovu, gidu, juos veždavo autobusas – sudarydavome sąlygas pamatyti vertas dėmesio, Lietuvos istorijai ir kultūrai svarbias vietas.

Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinei mokyklai įteikiama kompiuterinė įranga, 2000 m. spalio 4 d. Perdavimo–priėmimo aktą pasirašo V. Landsbergio fondo valdybos pirmininkė prof. Gražina Landsbergienė ir mokyklos direktorius Vidmantas Žilius | V. Landsbergio fondo nuotr.

– Gal galėtume paklausti, kokių problemų iškyla?

– Tai priklauso nuo to, ką laikysime problemomis. Dabar V. Landsbergio fondas nebeturi biuro, nes valstybė, kaip ir anksčiau, neremia, o privačių aukotojų mažėja. Šiuo metu turimos fondo lėšos – tikslinės ir stropiai sekame, kad jos būtų naudojamos tik pagal paskirtį. Iš šių lėšų nei cento nepaėmiau, jei reikėdavo, fondo svečius vaišindavau, už transportą sumokėdavau. Tiesiog džiaugiuosi, nes galėjau tai daryti.

– O kokia V. Landsbergio fondo ateitis?

– Fondo ateitis bus arba nebus po manęs. Kol tęsiasi parama, stengiuosi surasti mokyklą ir sužinoti jos pagrindines reikmes. Kaip minėjau, daugelį metų tikslinę paramą Vilnijos krašto mokykloms skyrė Emilis ir Julija Sinkiai, mus suradę per kitą rėmėją – Albiną Markevičių. Paramos niekada neprašiau, tačiau vis dar ją gauname. Taip pat fondą labai altruistiškai nuo 2000 m. remia Laimutė ir Algirdas Stepaičiai. Deja, p. Algirdas neseniai išėjo amžinam atilsiui. Su p. Laimute kartais pasikalbame telefonu ir pateikiu išsamią ataskaitą apie nuveiktus darbus. Tai senieji ir pagrindiniai fondo rėmėjai, dėkoju jiems savo ir paremtų Rytų Lietuvos mokyklų vardu.

Džiugu, kad yra Jonas Vasiliauskas ir Algimantas Masaitis, kurie maloniai padeda Rytų Lietuvos mokykloms paskirstyti ir perduoti gaunamas lėšas.

Galbūt nemoku labai sklandžiai visko papasakoti, bet labai noriu padėkoti tiems, kurie ėjo kartu, nes fondo veikla yra ne vieno žmogaus našta. Fondo veiklos baras buvo gana platus ir didelis, apimantis įvairias sritis, tačiau visada turėdavau pagalbininkų. Ačiū Gražinai Vidūnienei, Irenai Mikšytei, ypač dėkoju jau išėjusioms Inai Drąsutienei, gebėjusiai puikiai sustyguoti renginius, koncertus – buvo puiki, labai atsakinga organizatorė, Onutei Narbutienei, puikiai kuruodavusiai menininkų rėmimo programas. Dar kartą dėkoju Onutei Miliauskaitei.

– Kiek žinome, parama skiriama ir studentams. Kokia būna parama, kam būtent ji skiriama?

– Fondo veikla per dvidešimt penkerius metus buvo išties įvairialypė, rėmėme ir studentus. O visa tai prasidėjo nuo vieno ypatingo susitikimo: Vytautas Amerikoje susitiko su Yoko Ono, turėjusia fondą studentams remti. Ir štai ji paskyrė mums gana didelę tikslinę sumą. Nuo tada ėmėme ir patys remti studentus. Studentai pas mus svečiuodavosi, vaišindavau juos, turiu daugybę jų nuotraukų.

Bendradarbiavome su 1993 m. įsikūrusiu Lietuvos vaikų globos būreliu „Saulutė“ ir jo pirmininke Indre Tijūnėliene. „Saulutės“ kasmet skiriamos stipendijos išties būdavo svarbi ir didelė parama, kurią skirdavome studentams visu jų studijų laikotarpiu. Buvo daug studentų, kuriems buvo tikrai sunku, be šios paramos jie nebūtų mokęsi.

Stipendijų studentams įteikimas Kauno Vytauto Didžiojo universitete 2002 m. lapkričio 5 d. Centre stovi prof. Gražina Landsbergienė | V. Landsbergio fondo nuotr.

– V. Landsbergio fondas teikia ir metodinę paramą. Gal daugiau papasakotumėte apie dokumentinį filmą „Lūžis prie Baltijos“?

– „Lūžis prie Baltijos“ – tai filmas, kurį kuriame drauge su režisiere Agne Marcinkevičiūte. Idėja sukurti filmą atsirado labai atsitiktinai. Turėjome labai didelį vaizdajuosčių, kasečių archyvą, svarstėme, ką su juo daryti, o sūnus papasakojo apie Agnę Marcinkevičiūtę. Susitikome su ja ir iš pradžių paprašiau Agnės, kad archyvą suskaitmenintų, ji tai ir padarė. Artėjo Vytauto jubiliejaus diena, tad nusprendžiau Agnei pasiūlyti sukurti dešimties minučių filmuką – dovaną gimimo dienos proga. Patiko šis darbas ir labai patiko prisiminti tą pakylėtą Lietuvos laikotarpį – pradėjome dėlioti tą laikmetį nuo pradžios, t. y. nuo 1988 m. birželio 3 d., kai buvo išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Šiuo metu baigiame kurti penktą filmo dalį, pasiekėme 1990 m. balandžio 18 d.
Ypač miela eiti per tą žmonių ištvermės ir apsisprendimo laiką. Ne mums spręsti, ar filmas pasiteisino, tačiau jis buvo pastebėtas. Tai filmas apie žmones, kurie neturėjo baimės jausmo. Čia yra tokių kadrų, kurių dabar nebepakartosi, savisaugos jausmas suveiks, o tada, regis, nebuvo šio jausmo. Tikslas – pasiaukojimas ir apsisprendimas. Jį ir stengėmės parodyti.

– Dėkojame už pokalbį.

Kategorijos: Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *