J. Vaiškūnas. Sausio 6-oji – diena, kai +++ skelbia šviesos sugrįžimą (4)

Šienpjoviai | Alkas.lt koliažas.

Šienpjoviai | Alkas.lt koliažas.

Sausio 6-osios vakare, virš iš tamsos ir šalčių nukaltos Kalėdinės tvirtovės patekėjusios 3 ryškios vakaro žvaigždės skelbs dieviškosios šviesos sugrįžtuves. Šią dieną Saulė jau teka ir leidžiasi gaidžio žingsniu pasislinkusi į pietus. Diena pailgės beveik 15 minučių. 

Sausio 6 d. baigiasi Kalėdomis prasidėjęs laikotarpis, kuomet Saulė savo metiniame kelyje dangaus skliautu buvo tartum sustojusi, ir ilgiausių metų naktų trukmė nesikeitė lyg butų sustingusi. Šis didžiausios tamsos, vėlumos laikotarpis taip ir buvo vadinamas – Saulės „stovėjimo“ dienomis (plg. lot. solstitium, rus. solncestojanije) ir daugelyje Šiaurės Europos tautų buvo siejamas su visuotino protėvių vėlių sugrįžimo ir lankymosi savo namuose laiku. Lietuvoje šį laiką vadiname –„šventvakariais“, „vaišėmis“, „tarpušvenčiais“, „tarpkalėdžiais“. Vėlių sutiktuvių ir gerbimo apeigos prasidėdavo jau spalio mėnesį, kuomet po rudens lygiadienio įsivyravus tamsai ir apmirštant gyvajai gamtai, šį pasaulį apgaubdavo Vėlino galiai pavaldžios mūsų protėvių vėlės. Katalikiškoje tradicijoje šis laikotarpis vadinamas Adventu, lietuviškoje pasaulėžiūroje – tai Vėlių laikas, kartais dar įvardinamas gražių Leliumų dienų vardu. Šio šventinio laikotarpio pabaiga buvo siejama su Saulės sugrįžtuvėmis. O skelbdavo jas per dangaus skliautą jau „gaidžio žingsniu“ ilgesnį kelią nuriedanti Saulė. 

Net ir įsigalint krikščionybės primestoms Sausio 6 dienos sąsajoms su krikščionių sugalvotais „Trimis karaliais“, nebuvo užmiršti ir senieji lietuviški šios šventės vardai – Krikštai bei Atarašai. Šiedu vardai atliepė vieną iš svarbiausių šios šventės veiksmų – sodybos pastatų, durų langų, o kai kada ir kitų angų apžymėjimas – „atrašinėjimas“ trimis kryžiukais, kurie taip pat buvo vadinami krikštais: „Pasiėmė kreidą ir išėjo krikštų dėtų“ (Pandelys, Rokiškio r.); „Rytoj Trys karaliai, neužmiršk ant durų krikštų̃ sudėti“ (Suvainiškis, Rokiškio r. ); „Prieš Tris karalius užrašo krikštùs ant durų“ (Daugėliškis, Ignalinos r.).

Ant gyvenamo namo ir ūkinių pastatų durų, o kartais ir ant namų apyvokos daiktų, seniau švento židinio anglimi, o vėlesniais laikais bažnyčioje šventinta kreida pažymėti tris kryželiai + + + tai maginė sodybos apsauga nuo neregimų dvasių. Manyta, kad sugrįžtant šviesai, ir pradedant dienoms ilgėti, vėlės jau privalo sugrįžti į Aną pasaulį ir užsibūti joms žmonių erdvėje nevalia. Tad, kad namų aplinkoje neužsiliktų nė viena nuo šiol nepageidaujama ano pasaulio būtybė, buvo „atrašinėjami“ pastatai ir daiktai, o kai kur ta proga Krikštų išvakarėse buvo ruošiama ir atsisveikinimo su vėlėmis vakarienė, vadinama Kūčelėmis. 

Apsauginiai Krikštų šventės kryželiai buvo ne tik piešiami, bet ir daromi iš verbos šakelių ar šiaudų. Juos kaip apsaugos priemonę nuo piktųjų dvasių užkišdavo įvairiose statinių vietose. Latviai ant statinių, neatkeldami rankos piešdavo ir penkiakampes arba aštuonkampes žvaigždes – slogučio kryžius (lietuvēna krusts). Ir pačią šventę latviai vadino – Žvaigždės arba Žvaigždžių diena.

Apie dienos pailgėjimą buvo sprendžiamai pagal Šienpjovių padėtį po saulėlydžio. Trumpiausių dienų vakarais, Saulei nusileidus – 3 įsidėmėtinos Oriono žvaigždės teka tiesiai rytuose. Dienoms ilgėjant ši žvaigždžių trijulė sutemus sužimba vis aukščiau ir aukščiau, vaizdžiai rodydama dienos ilgėjimo trukmę. 

Trumpiausių naktų laikotarpio pabaigą – sausio 6-ąją Latvijoje iki šiol vadina – Žvaigždės arba Žvaigždžių diena. Beje, aštuntą dieną po Naujųjų metų šventės Žvaigždės diena vadina ir kinai, puoselėjantys labai panašius į mūsų Kūčių ir Kalėdų papročius. Tą dieną rodoma pagarba žvaigždėms: sėdant prie apeiginio vaišių stalo šeimos galva lenkiasi žvaigždžių dievams ir savo laimingai žvaigždei, globojusiai jo gimimą. Apeigoje dalyvauja tik vyrai, kurie išreikšdami pagarbą savom žvaigždėm, uždega po 3 aromatine alyva užpildytas lempeles ir pagal jų liepsnelių spindesį spėja savo ateitį. Žvaigždėtas dangus šį vakarą, kaip ir mūsų krašto žmonėms – lemia gerus ir derlingus metus.

Žvaigždžių magijos neišvengė net ir krikščioniška tradicija. Evangelijoje pagal Matą rašoma, jog Rytų žyniai-magai apie Kristaus gimimą sužinojo pagal danguje pasirodžiusią ryškią žvaigždę. Šios žvaigždės vedami jie atėjo pasveikinti naujagimio bei įteikti jam dovanų. Nors Evangelija neminėjo magų skaičiaus, tačiau vėlesnėse interpretacijose laikoma jų buvus – 3 (Vakarų bažnyčios tradicijoje) arba priskaitoma net – 12 (Rytų bažnyčioje, pvz. Sirijoje). Viduramžiais, istorija apie Rytų žynius apaugo įvairiomis pasakomis ir atsirado spalvingi, jau ne astrologų-magų atėjusių iš Rytų, o Trijų Karalių pavadintų – Kasparo, Merkelio ir Baltazaro vaizdiniai. Šių pasakų paveikti net kai kurie mokslininkai iki šiol pasitelkę kompiuterius ir teleskopus tebeieško Kristui gimus danguje ryškia žvaigžde sužibusio dangaus kūno… Atsiranda tokių, kurie nepajėgia suprasti, kad dvasinės tikrovės, kaip ir meilės, nei per teleskopą, nei per mikroskopą neįmanoma surasti.

Religinėse tradicijose gimimo siejimas su dangaus skliaute sužimbančia ypatinga žvaigžde – plačiai įsišaknijęs vaizdinys. Teigiama, kad kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę. Ji sušvinta žmogui gimstant ir gęsta mirštant. Šviesių ir dvasingų žmonių – žvaigždės šviesios, tamsių, nedorų – blankios. Sakoma, kad iki tol nematytos itin ryškios žvaigždės suspindo gimus – Krišnai, Lao Dze, Mozei, Abraomui….

Kad suprastumėme ir pajustume po žiemos saulėgrįžos įvykstančio Dieviškosios šviesos sugrįžimo ir tamsos galių pasitraukimo vaizdinių dvasinius atspindžius savo sielose, mums nereikia kitų tautų pasakų, pvz., apie švento Izraelio tautos pranašo gimtadienį ir spalvingų trijų Azijos karalių dovanas. Esame gilių savo tautos gamtinių ir kultūrinių turtų paveldėtojai, pajėgūs prikelti mūsų blėstantį dvasingumą bei įgalūs nukreipti mūsų mintis ir veiksmus į savo dvasinį kelią.

Gręždamiesi į savo būtovę matome, kad visais laikais mūsų dvasinius vaizdinius ir jų žodines bei medžiagines išraiškos priemones bandyta visokiais būdais išstumti, išguiti iš mūsų kasdienio gyvenimo, sunaikinti. Tuo siekta, kad svetimą pamiltumėme labiau nei savą, kad kitų tautų ir kultūrų vertybių žodinėms, raštiškoms ir daiktinėms išraiškos priemonėms rodytumėme didesnę pagarbą nei savoms. Taip bandyta ir tebebandoma atgrasyti mus nuo meilės: savo lietuviškiems žodžiams – maldoms, sakmėms, pasakoms, giesmėms, savo lietuviškoms šventenybėms – vandeniui, ugniai, akmeniui, medžiams, duonai, žemei, žvaigždėms… kad galėtumėme jų lengviau atsisakyti. Ko nepajėgta sunaikinti ir nuo ko nepajėgta atgrasyti tiesiogine prievarta, tai primygtinai visais būdais iki šiol tebebandoma menkinti propaguojant ir reklamuojant didybę ir pranašumą svetimųjų vertybių prieš mūsiškas savas.

Nesidairykime į menkaverčius blizgučius kreipiančius mūsų sielas šalin nuo savęs ir savo tautos dvasinių esmių pažinimo. Dieviškoji Pasaulio šviesa užgimė. Išlydėkime stingulio mestus šešėlius ir atverkime šviesai savo sielų gelmes.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

4 komentarai

  1. ..ir kitamečiam
    Pavasarinio METŲ PRADŽIOS
    atskaitos laikui ruoškimės

    (mat šįmet jau”užklota” senomis
    išmislytomis nuo XVI a. silvestrin-kalendinio
    “kalenduariumo nuoskaitos” spaudiniais ka-
    lendoriais… ant Metskaitlio – gyvo, pavasarinio…tūkstantmetinio
    J O R I N I O

    išlikusio kaip krikštai-žvaigždės šios trys
    Year, Jahr, Jarostj…

  2. Jolė:

    Puikus straipsnis, ačiū už paaiškinimus ir priminimą to, kas jau seniai pamiršta. Gerai, kad yra žmonių, kurie sugeba paaiškinti pagal savus, lietuviškus papročius, nereikia vaikytis svetimų pranašų – viską žinojo mūsų protėviai. vadinkime kalendorines šventes senaisiais vardais, sugrįžkime į darną po Lietuvos dangumi.

  3. Feliksas:

    Sveikas Jonai,
    Labai džiugina, kad domiesi ir rašai šią tema čia tavo dideli nuopelnai, bet….. bet matau, kad labai siaurai, savotiškai supranti sąvoką. Iš to išeinant, darai daug esminių klaidingų aiškinimų. Jei jau rašai, aiškini būk geras paaiškink, kaip Pats supranti tokius žodžius, sąvokas. Velė, velėna, Velinas, Velykos , Velinės, Ką reiškia ir kas vyksta ir kada per Velykas ir per Velines? Jei supranti lietuviškai, paaiškink, ką reiškia kalėdos, užkalėti, kalėjimas? Ką reiškia žodžiai kūtė ir kūčios, kodėl ant kūčio stalo būtinai turi būti šieno ir kokio? Kodėl , o ne parašai, ženklai, ar kaip pats sakai . ?
    Štai, mano gyliu tikėjimu, mūsų protėviai buvo labai pastabūs ir daugiausia mokėsi iš Gamtos knygų, kaip ir mes šiuolaikiniai bandė suprasti ir paaiškinti svarbiausius matomus ir paslėptus reiškinius, jų esmę. Taigi – turėjo aiškią pasaulėjautą ir pasaulėvoką. Toj pasaulėvokoj labai svarbią reikšmę turėjo gyvybės Žemėje atsiradimo, egzistavimio, vystimosi, nykimo, ir pradingimo , aš sakau sąlygos. Jei sutinkam , kad mūsų kalba labai, labai sena ir labai, labai tiksli ir turtinga ir kad protėviai buvo ne kvailesni už mus, tai kaip jie tai suprato ir aiškino, kokias sąvokas vartojo…?

    Velė – tai pusuojanti ir vis besukeičianti, universali, labai plati ir sudėtinga gyvybės forma, kiekvieną kartą įsikūnydama vis kitokiu ir nauju, nors ir panašiu pavidalu. Supaprastintai – medžio velė žiema apmiršta, bet nenumiršta, javo velė virsta į grūdo formos velę, meškos, barsuko, varlės gyvybė žiema pasikeičia , nurimsta – apmiršta. Kol sveika velė ji gygybinga ir ji gali vel ir vel ir vel atgimti. Taip ji pulsuoja metų laike, dėl Saulės, Menulio, Žemės žaismo laike. Vasara veles kupa, klesti , o žiemą susitraukia, nurimsta, apmiršta , gali ir numirti t. y. suvisam pradingti, gali ir atgimti ir tai visada labai rizikinga…… jei imsim tik siaurą, supaprastinta velės formą – sėklą, tai, kur ji gyveną ir kaip elgiasi žiemą? Taigi, Per Velykas – velės išeina į savo namus, dabar sakytume – į Gamtą, per Velines pasislepia velėnoj, sugrįžta į žmonių namus, jos sėkmingu gyvavimu Žiemos pusmečiu rūpinasi dievaitis esantis po velėną, gali būti ir žmogus, tik jis turi suprasti Velino veikimą. Velė trapiausia ir labai priklausoma nuo saulės šviesos kiekio metuose, ne tik nuo šviesos kiekio bet ir nuo kampo, kuriuo Saulė pakyla virš Žemės, daugeliui šiuolaikinių tai jau nebeaktualu ir…… nebesuprantama, potėviams būvo labai aktualu ir suprantama, nors jie daug mažiau žinojo apie švieą, bet daugiau apie jos veikimą, reikšmę gyvybei.
    Mano tarmėj kūtė reiškia tvartą, tvarteli, ten kur per žiema gyvuliai kūsta, vargsta nuo šviesos trukumo kaip ir pats žmogus. Natūralią Saulės šviesą jiems atstoja užkonservuota saulės šviesa – šienas, bet jis turi būti kūčios yra skaniausio maisto žmogaus pasidalijimas su gyvulėliais didžiausio sunkmečio metu . Didžiausioj ramybėj niekas nekalba, nei medžiai, nei gyvuliai, nei žmogus t. y. visi kalba viena kalba ir susikalba.
    Užkalėti – užstelbti, užstoti tiesioginę saulės šviesą, sukurti šviesos stygių gyvybei, kalėjimas, belangė – žmogaus kankinimas šviesos stygiumi, kad jis greičiau sunyktų.
    Kalėdos – tamsiausias, trupiausios šviesos metas METUOSE kada Saulės šviesą labiausiai užstoja Žemė, priešingybė vasara . Kalęda, kalėda, suprantame- patamsi, patamsi. kuo gi taip reikšmingas as patamsis velei?. Protėviams buvo aišku, mums …..nebe, na ne visiems. Kalėdos – patamsis – velės brendimo laikotarpis, pats reikšmingiausias jos gyvenyme – tiesiog stebūklingas ir tuo laiku jokiu būdu nevalia pažeisti Velino dėsnių. Tas svarbiausias gyvybės sėkmingam tęstinumui laikas nėra labai ilgas, tai tik kaledos t.y. 9 dienos pieš saulėgrįžą ir 9 po jos viso labo 18 dienų, apie tris savaites. tai maždaug tas pats kaip pirmos dvylina savaičių nėštumo pradžioje, svarbiausi pirmi trys mėnesiai, tuo metu parašomos ,įrašomos visos svarbiausios gyvybinės programos.
    atėjo laikas ir . Kiekvienam sėkmingam vystymuisi reikalinga apsauga, palaiminimas, jei puola, reikia duoti atkirtį – apsaugoti, to ženklas yra X, , Jei yra kirtis, turi būti ir atkirtis, toks apsaugos nuo įvairių kirčių ženklas buvo naudojamas ir yra dabar naudojamas, ir statant gyvenamą namą ant pagrindinio pamatinio rąsto, ir ant staktų ir žegnojantis, tai daug, daug senesnis veiksmas, ženklas negu krikščionybė. .
    Taigi velems praėjus brendimo svarbiausią momentą – kalėdas, kai jau Saulė pastebimai pakilo , nors ir labai ,labai mažai, uždėjus apsaugą, tikėtina velė sėkmingai atgims dar daug, daug kartų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *