V. Jencius-Butautas. Liauda – literatūroje naudojamas, bet istorijai dar mažai žinomas regionas (0)

lentele-bistrampolyje-h-senkeviciui

Lentelė Bistrampolyje su įrašu dviejomis kalbomis, skirta Henrikui Senkevičiui.

… Ant vaškuotų gi grindų
Šoka plikos lig blauzdų
Liaudos gražios bajoraitės…
(Maironis, „Čičinskas“)

Henriko Senkevičiaus metų renginiai

Lietuvą savo kūriniuose yra aprašę Juzefas Veisenhofas, Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas ir pirmasislenkų rašytojas Nobelio premijos (1905)laureatas Henrikas Senkevičius.

Juzefas Veisenhofas 1911 m. apysakoje „Panelė ir sabalas“ aprašė Rokiškio apylinkes ir jųgyventojus. Česlovas Milošas rašė apie Liaudos bajorus, taip dar kartą primindamas Henriko Senkevičiaus išgarsintus pasaulyje Liaudos bajorus.Henriko Senkevičiaus istorinis romanas „Tvanas“ dukart išleistas lietuvių kalba: 1900 ir 1936–1938 m. Legenda apie Liaudos bajorus įdomi ir graži, tik praeityje ji tarnavo tikrai ne mūsų tautų – Lietuvos ir Lenkijos – vienybei ir draugystei. Anot Didžiojo Seimo palikuonių organizacijos atstovo Kšyštofo Bistramo (Krzysztof Bystram), reikia užmiršti, kas blogo buvo praeityje ir ieškoti abiem tautoms naudingų sprendimų, kurti Europą, kuri taptų visų tautų namais.

Lenkijoje 2016 m. buvo paskelbti rašytojo Henriko Senkevičiaus metais. Renginiai, skirti rašytojui, neaplenkė jo romanų herojų krašto – Lietuvos. 2016 m. lapkričio 25 d. Dovilė Barvičiūtė Sekundė.lt rašė, kad Bistrampolio dvaras, kartu su režisieriumi Tadeušu Bistramu, kviečia dalyvauti renginiuose, skirtuose Liaudos dainiaus, Nobelio premijos laureato Henriko Senkevičiaus 100-osioms mirties metinėms paminėti.

Ta proga dvare bus pristatytas bendras Lietuvos ir Lenkijos dokumentinis filmas „Lietuviški Tvano keliai“. Buvo išsiuntinėti kvietimai, kuriuose Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis, kartu su dokumentinio filmo „Lietuviški Tvano keliai“ kūrėjais, prodiuseriu – kunigu daktaru Rimantu Gudeliu (Lietuva), režisieriumi – Tadeušu Bistramu (Tadeusz Bystram) (Lenkija) ir Panevėžio Gerų naujienų televizija maloniai kvietė atvykti. Tai buvo tarytum rašytojo pagerbimo, įvykusio 2016 m. rugsėjo mėnesį Vadaktuose (Radviliškio r.), tąsa.

Lenkijoje net buvo sukurtas maršrutas norintiems aplankyti vietas, aprašytas garsiojoje trilogijoje „Ugnimi ir kalaviju“, „Tvanas“, „Ponas Volodyjevskis“. „Tvane“ aprašyti ne tik Vadaktai, bet ir Sidabravas, Pociūnėliai, esantys Radviliškio rajone, bei Rodai ir Mitriūnai, Krekenava, Upytė, Valantovičiai, esantys Panevėžio rajone. Deja, Tadeušo Bistramo filme nebuvo rodytas Biliūnų (Billewicze) dvaras, o prof. A. Bumblauskas tą aplinkybę pakomentavo paslaptingai ir nesuprantamai. Tačiau žmonėms įdomi tik tiesa…

Bistrampolio dvaras pasirinktas Tadeušo Bistramo filmo pristatymui neatsitiktinai, nes būtent iš Bistrampolio keliavo rašytojas būsimų savo knygų herojų keliais. Rašytojas prie Liaudos, Šuojos ir Nevėžio upių įkurdino garsiąją Billevičių giminę, o Olenką Bilevičiūtę – Vadaktuose (jos giminei priskyrė Mitriūnų, Liubičių dvarus, jie buvo netoli smulkiosios Liaudos bajorų). Liubičiuose gyveno romano herojus Kmiticas, Pociūnėliuose – Goštautai, Valmančiuose – Butrimai, Gasčiūnuose – Gocevičiai, Mariezuose – Stakjonių giminė, Drąseikiuose ir Mazguose gyveno Damoševičiai. Be to, romane minimi ir stambesni bajorai: Sologubai (Sołłohuby), Montvillos (Montwiłłowie), Šillingai (Schyllingowie), Koryznos (Koryznowie), Sicinskiai (Sicińscy), kurių palikuonys iki šiol gyvena Lietuvoje ir kalba lietuviškai. Tai kas gi buvo ta Liauda, aprašyta Senkevičiaus romanuose.

Liauda

Henrikas Senkevičius studijavo Varšuvos universitete istoriją. Jo romane „Tvanas“ pirmieji 150 puslapių skiriami Liaudos bajorams, jų žygdarbiams, kai jie 1656 m. pirmieji sukilo prieš švedus visoje Abiejų Tautų Respublikoje (Žečpospolitoje). Filmo kūrėjai Liaudos bajorų atsiradimą sieja su Vytauto laikais ir tvirtina, kad tai buvo lenkų bajorai, atkelti į Nevėžio apylinkes ginti Lietuvos nuo kryžiuočių.

Būtina išsiaiškinti pavadinimo Liauda reikšmę. Istoriografijoje gyvenvietės pradžia įprasta laikyti datą, kuri pirmą kartą paliudija vietovardį dokumentuose. „Livonijos kronikoje“ 1372 m. pirmąsyk paminėta Liauda [1]. Apie tai rašė „Vorutoje“ E. Prascevičius ir bandė lokalizuoti net Liaudos pilį [2]. Žygimantas I patvirtina Baisogalos parapijos įsteigimą 1539 m.: in districtu qui vulgo Lauda dicitur [3]. „Districtu“ reikėtų versti kaip apygarda arba rajonas. Žemaičių kunigaikštijos kūrenamų dūmų (1775) ir malūnų (1777) tarifuose minimas Liaudės dv., esantis Veliuonos pavieto Liaudės trakte. 1776 m., anot Volumina Legum, Šiaulių teisminei apygardai buvo priskirtas Veliuonos pavieto Dotnuvos bei Liaudos traktai [4].

Lenkų profesorius Zigmuntas Mackievičius (Zygmunt Mackiewicz) pripažįsta, kad nežino Liaudos regiono sąvokos pavadinimo kilmės (etimologijos). Kaip galimus variantus įvardija upę Liaudą, dešinįjį Nevėžio intaką, ir lietuvišką žodį „liaudis“. Jis mano, kad smulkioji bajorija nebuvo atvežta iš Lenkijos, o yra autochtonai.

Lenkų prof. J. Ochmanskis pavadinimą sieja su upės pavadinimu ir nemano, kad tai rašytojo Senkevičiaus išmonė. Vandenvardžio kilmė neaiški. Dažniausiai pavadinimas siejamas su šaknimi *laud- (liaudis „žmonių pulkas, minia“, taip pat su latvišku ļaude, kadangi Latvijoje nemaža tos pačios šaknies žodžių) ir gali būti asmenvardinės kilmės. Tačiau neatmestinas ir finougrizmas (estiškai laud „drėgnas“).

J. Sprogis Senosios Žemaitijos geografiniame žodyne nurodo, kad Liaudos upė yra minima 1581 m. (поле Лявды, Лявденское, рядом съ селомъ Девиндунвы, надъ р. Лявдою [5]), todėl žodžio Lauda aiškinimai kartais rodo autorių išmonę. Kun. Vincentas Juzumas 1899 m. rankraštyje nurodė, kad tikėtina, jog upė Liauda anksčiau vadinta Šaka, be to, pažymėjo, kad iš lotynų kalbos verčiamas laudum reiškia nutarimą, įsakymą. Tikriausiai kažką svarbaus nutarė ir ėmėsi veiksmų šių apylinkių bajorija. Kunigas savo Žemaitijos vyskupijos aprašyme nurodė, kad 1656 m. V. K. Gosievskis surinko dešimties tūkstančių vyrų kariuomenę ir išvijo švedus iš Žemaitijos. Už tokią drąsą, karaliui Jonui Kazimierui pritariant, šis Liaudos pavadinimas jiems ir liko [6]. Telieka tik spėlioti, ar „Tvanas“ neturėjo įtakos Žemaitijos vyskupijos aprašymo autoriui, ar jis tik užrašė Liaudos bajorų padavimą.

Lietuvių kraštotyrininkas I. Bušinskis [7] 1873 m. rašė, kad Liauda buvo dievaitis ir pažymėjo, kad Liaudos vagos juosta nuo Vytauto laikų yra žinoma kaip Liaudos traktas. Žemaitija nuo seno, galbūt dar nuo pagonybės, buvo padalyta į traktus. Toks suskirstymas liko galbūt dar nuo tų laikų, kuomet krašte, apaugusiame miškais, vienintelės ribos buvo didesni keliai. Iki vėlyviausių laikų Žemaitijoje buvo žinomi traktai: Užgirio už Nemuno, Veliuonos, Liaudos, Dotnuvos, Pernaravos, Kompovskio, Golienenskio ir Palangos [8].

Vilniaus universiteto bibliotekoje yra 1753 m. žemėlapis, kuriame pažymėta upė Lauda su aplink ją esančiomis gyvenvietėmis. Liaudos upės regionas, anot I. Bušinskio, priklausė Šašų seniūnijai (starostwo Sasy). Liaudos bajorija, anot istoriko Petro Juknevičiaus, priklausė Veliuonos valsčiui iki XVII a., tai buvo valdovų valda, šis kraštas nepriklausė Upytės valsčiui. Kai kam pasirodė paslaptingas pailgas netaisyklingas ovalas, apjungiantis Nevėžio dešinįjį ir kairįjį krantus. Jo ribas žymi lietuviški vietovardžiai Baisogala, Ariogala, Vandžiogala, Gimbogala. Tai, anot kai kurių asmenų, ir yra Kauno Liaudos ribos, žymimos minimais vietovardžiais.

Kai kurie vietovardžiai buvo žinomi dar XIII a.: Ariogala (Eregalle – 1253 m.), Betygala (Betegalle – 1253 m.). Anot Almos Ragauskaitės, vietovardžių su žodžio „gala“ vediniais Lietuvoje surinkta daugiau kaip 300 ir tai nėra išskirtiniai žodžiai, būdingi tariamam Kauno Liaudos regionui. Janas Jakubovskis 1928 m. nubraižė Žemaitijos žemių žemėlapį [10], kuriame yra Liaudos žemių trikampis. Šį žemėlapį kaip iliustraciją panaudojo Andrius Mackevičius knygoje Žemaitijos valsčių surašymas 1537–1538 [11]. Jame minima Liauda kaip Veliuonos, o vėliau Žasėtų [12], valsčių dalis.

Yra kaip ir dvi Liaudos: viena maža Senkevičiaus Liauda, o kita didelė Kauno Liauda (Kowienszczyzna–Lauda). Pirmosios šiaurės-vakarų dalis priklauso istorinei Žemaitijai – tai „mažoji Liauda“, dar kitaip vadinama Sienkiewiczowska (Senkevičiaus), nes būtent ten vyksta „Tvano“ veiksmas. Tai – gal ir tikroviškas ir kartu tikrai neabejotinai literatūrinis kraštas. Jį garsino Maironis. Tačiau išlieka didelė paslaptis, kas nulėmė, kad Žemaitijos pakraštyje, Nevėžio ir Dubysos aukštupiuose, susiformavo savotiškas istorinis-lingvistinis auglys, vadinamoji Lawdańska szlachta, lenkiškai kalbančių smulkiųjų, akalicos bajorų anklavas – visi su labai gražiomis, grynai žemaitiškomis-lietuviškomis pavardėmis. Apskritai slavėjimas tebėra viena iš lietuviškosios savimonės slaptųjų negalių, nuo kurių, kaip rodo pastarųjų dvidešimties metų patirtis, beveik negelbsti ir nuosava valstybė.

dalyviai-bistrampolio-dvare-laukia-iskilmiu

Dalyviai Bistrampolio dvare laukia iškilmių | autoriaus nuotr.

J. Sprogis Senosios Žemaitijos geografiniame žodyne nurodo, kad kelias eina iš Liaudos iki Krošino (дорога идеть зъ Лявды до местечка Крошинского [13]: дорога великая идеть зъ местечька Крошинского до Лявды [14]). Kodėl tas kelias toks garsus ir ką apie jį žinome? Kunigaikščiai Krošinskiai yra kilę iš Kęstučio sūnaus Vaidoto, o jų pavardė – nuo Krošino. Kunigaikščiai Krošinskiai iki XV a. pabaigos saugojo LDK sienas ties Viazma ir tik po nesėkmingo Pasienio karo (1487–1494) su Ivanu III neteko Viazmos [15], gavo valdas kitur, taip pat ir Rokiškyje XV a. pradžioje. Į dabartinę Lietuvą Krošinskiai sugrįžo su savo bajorais kariais. Kelias iš Liaudos į Krošiną galimai ėjo ir per Rokiškį, per Krošinskiams tarnavusių bajorų gyvenvietes. Tai neprieštarautų prof. Henriko Lovmianskio versijai apie Vytauto Liaudėje įkurdintas įgulas, kurios turėjo ginti Nemuno pilis nuo vokiečių. Anot Česlovo Milošo, daug kas liudija apie Vytauto atgabentus bajorus kažkur nuo lenkų–rusų paribio [16]. Tačiau tai galėjo įvykti vėliau…

Istorikas Konstantinas Jablonskis, kalbininkas Zigmas Zinkevičius pagal kilmę M. Daukšą siejo su smulkiaisiais Liaudės bajorais ir jų tradicijomis. Viskas čia greta: ir Henrikas Senkevičius, ir Mikalojus Daukša (apie 1532–1613) – lietuviškos katalikiškos literatūros pradininkas, pirmųjų LDK lietuviškų knygų autorius.

Ar Henrikas Senkevičius išgalvojo Liaudos regiono pavadinimą?

Peršasi mintis, kad Henrikas Senkevičius, rašydamas romaną „Tvanas“, daugiausia rėmėsi Liaudos (Lauda) upės pavadinimo ir lotynų kalbos žodžio Lauda tapatumu, pavadindamas regioną ne tik skambiu Kęstučio laikų vietovardžiu, bet ir lotynišku žodžiu. Mūsų istorikai nelinkę pasisakyti dėl Liaudos egzistavimo. Išimtis – emigracijoje po sovietų okupacijos gyvenęs Česlovas Gedgaudas (1909–1986), mokėjęs 14 kalbų iš jų 9 senąsias, mūsuose pramintas pseudoistoriku. Tačiau knygoje „Mūsų praeities beieškant“, kuri 1972 m. buvo išleista Meksikoje, o 1995 m. – Lietuvoje, teiginiai apie Henriko Senkevičiaus Liaudą verti pacitavimo, ne tik todėl, kad jie skatina nacionalistines nuotaikas, švelniai tariant [17]. Česlovas Gedgaudas rašė: „svarbiausia, jis [Henrikas Senkevičius] nieko neišsigalvojo. Toji „liaudų“ draugonė iš tiesų istorijoje yra buvusi ir iki mūsų dienų netoli Kauno išliko jos gyventa vietovė „liaudų šlėktos okolica“. Kad jos nariai, iš kartos į kartą tarnavę sulenkėjusių karalių gvardijoje, užmiršo net lietuviškai, čia visai nesvarbu.“ [18] Česlovas Gedgaudas pažymi, kad trilogijos autorius gerai susipažinęs su viduramžių Lietuvos karine struktūra. Štai ir suradome sąlyčio taškų neįtikėtinoje vietoje, – Liauda egzistavo. Įdomu, koks Liaudos bajorų likimas ir kaip dabar atrodo jų bajorkaimiai ne tik negailestingo laiko, o ir sovietmečio nuterioti. Į tokį klausimą pabandė atsakyti Tadeušas Bistramas savo filme „Lietuviški Tvano keliai“.

Tadeušo Bistramo filmo premjera Bistrampolyje

Bistrampolyje, 2016 m. lapkričio 26 d., pavakary, Kšyštofas Bistramas atidengė atminimo lentą rašytojui Henrikui Senkevičiui. Rašytojas, Bistramų giminaitis, turimais duomenimis 1880 m. buvo apsistojęs Bistrampolio dvare ir rinko medžiagą savo romanui. Jame pasakojo apie 1655 m. „tvaną“, kai pirmą kartą buvo okupuota Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: Vilnius ir Kaunas buvo okupuotas rusų, o Kėdainiai – švedų. Lietuva atsidūrė pasirinkimo kryžkelėje, nežinojo, ar jungtis prie Lenkijos, ar Kėdainių sutartimi jungtis prie Švedijos.

Anuo metu narsūs bajorai, vadovaujami bajoro Butrimo, pradėjo LDK išvadavimą. Sukilimą prieš caro ir švedų okupaciją pirmieji pradėjo Liaudos ir Upytės kraštų bajorai ir „tvanas“ buvo nugalėtas. Šį Lietuvos bajorų žygdarbį išgarsino būtent H. Senkevičius, todėl ta proga buvusiame Bistrampolio dvare buvo atidengta memorialinė lenta jam atminti. Tiesa, Bistrampolį šiandien sunku pavadinti dvaru. Likę tik už Europos Sąjungos paramą patvarkyti pastatai, atliekantys dvarui nebūdingas funkcijas. Dvaras – tai žemė, dvarininkas ir dvarvietė su jai būdingomis funkcijomis, tai neatskiriama nuo teisėtų valdymo teisių perdavimo: paveldėjimas arba pirkimas iš teisėto savininko.

Bistrampolis tarpukario Lietuvoje priklausė Bistramų giminei. Nežiūrint to, kad dvaro savininkas Tadeušas Bistramas priklausė Nemuno šaulių organizacijai (Organizacja Strzelcow nadniemenskich), dvaras nebuvo konfiskuotas, nors mėginimų būta. Antanas Smetona laikėsi tos nuostatos, kad turto konfiskavimas politiniais motyvais yra bolševizmas.

Bistrampolį iš Bistramų konfiskavo sovietai, o Lietuvos valdžia teisėtus savininkus ignoravo ir toliau ignoruoja. Keista, kad viešoje erdvėje dvaro savininku figūruoja kunigas Rimantas Gudelis ir kaip tai derinti su Dievo dešimtuoju: „Negeisk svetimo turto.“ Duodamas interviu, kunigas Rimantas Gudelis, viešumoje vengiantis dėvėti sielovadininko rūbus, buvo pristatytas kaip Bistrampolio dvaro valdytojas. Kam gi turėtų priklausyti Bistrampolio dvaras šiandien?

Paskutinis Bistrampolio dvaro valdytojas buvo jauniausias Vladislovo Bistramo (1874–1918) sūnus Tadeušas Bistramas (1886–1935), kuris Bistrampolį testamentu paliko savo sūnums Aleksandrui (1923–2001) ir Eugenijui (1929–1995). Kadangi Tadeušas mirė, kai sūnūs buvo dar nepilnamečiai, vieno iš šiandieninio Bistrampolio dvaro „svečio“ Kšyštofo Bistramo tėvas Kazimieras (1877–1941) jau buvo baigęs žemės ūkio studijas Levene, Belgijoje (Leuven-Belgia) ir todėl jam buvo patikėtas dvaro valdymas. Greitai prasidėjo karas. Anot Kšyštofo Bistramo, Bistrampolio dvaro bendrasavininkiai yra Aleksandro ir Eugenijaus palikuoniai. Aleksandras neturėjo vaikų ir savo dalį užrašė Kšyštofui Bistramui. Taigi, anot Kšyštofo Bistramo, šiandien teisėti Bistrampolio dvaro savininkai yra trys: du Eugenijaus vaikai ir jis – Kšyštofas Bystramas.

Po karo Bistrampolio dvaras priklausė Panevėžio hidromelioracijos technikumo mokomajam ūkiui, vėliau – Uliūnų tarybiniam ūkiui. Iširus kolūkinei sistemai, dvaras kurį laiką buvo be šeimininko. 1997 m. Bistrampolio dvaras perduotas Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedrai, vėliau, nuo 2003 m., viešajai įstaigai Jaunimo integracijos galimybių centrui.

Norisi paklausti, kodėl Lietuvoje restitucija įgijo iškreiptas formas. Teisėti Bistrampolio dvaro savininkai negali atgauti savo turto ir turi tenkintis svečio teisėmis pas kunigą Rimantą Gudelį, kuris sėkmingai naudoja Europos sąjungos paramą. Kita vertus, Rokiškio rajone 2016 m. gruodžio 4 d. suliepsnojo tikrajam savininkui, nukentėjusiam nuo sovietų, grąžintas Panemunio dvaras. Šio dvaro sutvarkyti už Europos sąjungos pinigus nebuvo sudarytos galimybės. Rosenas, atgavęs Gačionių dvarą (Rokiškio r.), jį sutvarkė savo lėšomis. Dabar jame apsistoja buvęs Lenkijos Prezidentas Bronislovas Komorovskis, nes jo dvaro likučius išsidalijo vietiniai komunistėliai. Gavo ar negavo kompensacijos Bronislovas Komorovskis už dvarą, plačiajai visuomenei nėra žinoma.

pociuneliu-bajoraiciu-arkliai-issigando-ir-prie-viesbucio-taip-ir-nepriartejo

Pociūnėlių bajoraičių arkliai išsigando ir prie viešbučio taip ir nepriartėjo. Nepadėjo ir į pagalbą atvykęs Liaudos bajoras | autoriaus nuotr.

Po to, kai buvo atidengta lenta rašytojui Henrikui Senkevičiui, Bistrampolio svečiai buvo pakviesti į Tadeušo Bistramo premjeros pristatymą „Lietuviški Tvano keliai“. Pagal geriausias sovietmečio tradicijas prie įėjimo į salę buvo selektyviai parduodami bilietai, bet tai nepaveikė publikos nuotaikų. Visi netikėtai atrado daug mus jungiančių dalykų. Filmas sukurtas remiantis režisieriaus Ježio Hofmano (Jerzy Hoffman) 1974 m. filmo „Tvanas“ ištraukomis. „Tvanas“ 1975 m. buvo nominuotas „Oskarui“ ir tąkart apdovanojimuose nusileido tik Federico Fellini „Amarkordui“. T. Bistramo filme lietuviškai prakalbo Henriko Senkevičiaus romano herojų palikuoniai, o rašytojo vaikaitis parodė Liaudos bajorų dovaną rašytojui – dėžutę su Vytimi ir bajorkaimių pavadinimais, minimais romane. Po filmo peržiūros ėmė aiškėti, kad J. Giedroyco dialogo, bendradarbiavimo forumo narių iš Lietuvos ir svečių iš Lenkijos diskusija „Henrikas Sienkievičius. Lenkų ir lietuvių santykiai“ numatyta Kėdainiuose, diskusijos moderatorius prof. dr. Alfredas Bumblauskas. Iš Lenkijos atvykusiems svečiams tai buvo sunkiai suvokiama. Kodėl Kėdainiuose? Kvietimuose į renginį Bistrampolyje apie diskusiją nebuvo užsiminta. Tarp prof. Alfredo Bumblausko, prof. Alvydo Nikžentaičio, politologo Vytauto Bruverio ir Kšyštofo Bistramo vyko pokalbis apie Gegužės 3-iosios Konstituciją, matyt būta ir pastabų dėl diskusijos organizavimo. Bistrampolio svečiai nebuvo informuoti apie renginių seką, tvarka tikrai ne bajoriška, o su sovietinėm apraiškom. Kaip ten bebūtų, 2016 m. lapkričio 27 d. diskusija dėl lietuvių lenkų santykių vis dėlto įvyko Bistrampolyje. Lenkijos atstovai diskusija liko patenkinti.

is-kaires-panevezio-rajono-meras-povilas-zagunis-ir-krzysztof-bystram-atidengia-lenta-buvusiame-dvare

Iš kairės Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis ir Kšyštofas Bistramas Bistrampolio dvaro paveldėtojas taip ir neatgavęs nuosavybės atidengia lentą buvusiame dvare | autoriaus nuotr.

Kėdainiai ir apie „svolačių“ Henriką Senkevičių

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautos siekia pažinti tiesą ir tapti laisvomis, bet kartais neįžvelgia imperijos žabangų, kliudančių joms tame kelyje. Turimomis žiniomis, renginiui Kėdainiuose ruoštasi paskutinėmis dienomis. Koks iš esmės buvo renginio tikslas, paaiškėjo tik renginiui Kėdainiuose įpusėjus. Matyt, tai ir atsiliepė renginio kokybei. Muziejaus patalpa renginio metu buvo pilna klausytojų. Dr. Jano Tadeušo Sklodovskio fotografijų parodos „Senkevičiaus Liauda“ eksponatai ne visi iškabėjo iki renginio pabaigos, teko tvirtinti pakartotinai.

Parodos rengėjai skelbimo apie renginį neišvertė į lietuvių kalbą. Liaudos laikai praėjo, Kėdainiuose seniai niekas nebesupranta lenkiškai, tad paroda buvo skirta tikrai ne vietiniams žiūrovams. T. Bistramo filmo demonstracija vėlavo gerą pusvalandį dėl techninių kliūčių. Nežiūrint visų nesklandumų, pagaliau prasidėjo diskusija, kurioje moderatoriaus teises prof. Bumblauskas perleido muziejaus direktoriui Rimantui Žirguliui.

Prof. A. Bumblauskas 2016 m. lapkričio 27 d., sekmadienį, 17 val. vykusios diskusijos metu pareiškė, kad jam tapo aišku, kur yra Liauda, baisėjosi kunigaikščio Jogailos teismu, vykusiu 1931 m. Kaišiadorių mieste, kur, dabartine terminologija, tautiniai marginalai pripažino, kad karalius yra kaltas dėl valstybės išdavimo – Lietuvos prijungimo prie Lenkijos. Agitavo už W raidės naudojimą Lietuvoje. Akivaizdu, kad diskusija apie raides yra saugesnė negu diskusija apie neteisėtą svetimo turto užvaldymą: negrąžintus dvarus, paežeres ir ežerus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje prievartinėje emigracijoje gyvenantiems. Keista tik, kad profesorius nepagarsino Česlovo Gedgaudo samprotavimų apie Liaudą, kurie be abejonės būtų sudominę filmo režisierių Tadeušą Bistramą. Česlovo Gedgaudo teiginiai neabejotinai yra lietuviškoji Liaudos kilmės versija. Užmiršo profesorius Adomo Mickevičiaus poemą „Trys Budriai“.

Vakarą vainikavo prof. A. Nikžentaičio teiginys, kad Senkevičius yra „svolačius“. Tiesa, vėliau patikslino siaurame rate, kad tai jo mokytojo prof. Edvardo Gudavičiaus teiginys. Puiki vietinė vertėja pasielgė mandagiai ir svečiams „svoločiaus“ į lenkų kalbą neišvertė. Diskusija taip ir neįvyko, nes Kėdainių muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis neleido filmo kūrėjams ir gerbiamiems profesoriams pateikti klausimų, nes, jo manymu, diskusija dėl vištos ir kiaušinio yra beprasmiška. Renginys Kėdainiuose tik patvirtino, kad tas negausus „televizinių istorijos galvų“ ir jų gerbėjų ratelis, vengdamas diskusijų su visuomene opiais lenkų–lietuvių santykių klausimais, galutinai mutavo į uždarą klubą. Jų pozicija visiškai neatspindi visuomenės daugumos nuostatų nei dėl vienos lenkų partijos reikalaujamų raidžių, nei dėl istorinių problemų sprendimo. Nepamiršo padėkoti kunigui Rimantui Gudeliui už jo nuveiktą darbą. Jis buvo palygintas su Ramūnu Karbauskiu, kuris lyg ir veikia, bet jo lyg ir nėra. Prof. A. Bumblauskas buvo pasveikintas 60-ies metų jubiliejaus proga.

filmo-rezisierius-tadeusz-bystram-su-kunigu-daktaru-rimantu-gudeliu

Filmo režisierius Tadeusz Bystram kelia taurę kartu su kunigu daktaru Rimantu Gudeliu už mūsų tautų draugystę | autoriaus nuotr.


[1] Livonijos kronika, Henrikas Latvis, Hermanas Vartberbė, iš lotynų kalbos vertė Jurgis Jurginis, Vilnius, 1991, p. 197–198.

[2] Prascevičius E., „Dėl 1372 m. Livonijos kronikoje minimos vietovės Lauden“, in: Voruta, 1996 m. liepos 1–15 d., Nr. 25–26 (259–260), p. 11–12.

[3] Codex Mednicensis seu Samogitiae diocesis, collegit P. Jatulis, pars. 1: (1416–1609), Romae, 1984; Juzumas V., Žemaičių vyskupijos aprašymas, Varniai, 2013, p. 452.

[4] Volumina Legum, t. 8, Peterburg, 1860, p. 572.

[5] Спрогис И Я, Географический словарй древней Жомойтской земли, Вильнаю, 1888, cтр. 176.

[6] Juzumas V., Žemaičių vyskupijos aprašymas, Varniai, 2013, p. 650–651.

[7] I. B. [Buszynski Ignacy],Wilno, 1873, str. 19–20.

[8] Juzumas V., Žemaičių vyskupijos aprašymas, Varniai, 2013, p. 33.

[11] Jakubowski J., Mapa Wielkiego Księstwa Litewskiego w połowie XVI wieku. W Krakowie, 1928, p. 1–15.

[10] Mackevičius A., Žemaitijos valsčių surašymas 1537–1538 m., p. 30, 199.

[12] Galima spėti, kad tai Šašiai dabartiniame Radviliškio rajone.

[13] Спрогис И Я, Географический словарй древней Жомойтской земли. Вильнаю, 1888, cтр. 153.

[14] Спрогис И Я, Географический словарй древней Жомойтской земли.Вильнаю, 1888, cтр. 176–177.

[15] Bucevičiūtė L., Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XV–XVI a.: valstybės erdvės ir jos sienų samprata, Versus Aureus 2015, p. 250–251.

[16] Czesław Miłos, Tėvynės ieškojimas, Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 40–41.

[17] Mindaugas Peleckis, „Falsifikacija“, in: Literatūra ir menas, 2009 m. birželio 12 d., Nr. 3241.

[18] Gedgaudas Č., Mūsų praeities beieškant, Kaunas, 1994, p. 24.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *