R. Stankevičius. Nusilenkimas V. Bložei (video) (0)

Vytautas Bložė | respublika.lt, R. Sidarevičiaus nuotr.

Vytautas Bložė | respublika.lt, R. Sidarevičiaus nuotr.

Sausio 3 d. poeto Vytauto Bložės kūnas iš Kauno, kur buvo pašarvotas, bus atvežtas į Vilnių ir 14 valandą laidojamas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, šalia žmonos, šviesaus atminimo poetės Nijolės Miliauskaitės.

***

Paskutinės ką tik pasibaigusių metų dienos šventiškumą ūmai aptemdė liūdna žinia – netekome vieno paskutiniųjų Lietuvos poetų, prie kurio vardo be jokių išlygų dera tokie iškilūs žodžiai kaip „legendinis“, „poezijos didmeistris“, „lietuvių literatūros klasikas“, „vienas svarbiausių XX a. antrosios pusės mūsų šalies kūrėjų“, – mirė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Gedimino IV laipsnio ordino kavalierius, talentingas ir produktyvus vertėjas, žymiausių pasaulio operų lietuviškų libretų ir daugybės populiarių dainų tekstų autorius, daugiau nei dvi dešimtis originaliosios poezijos rinkinių poezijos gerbėjams palikęs poetas Vytautas Bložė.

Žinoma, kai amžinybėn iškeliauja solidaus, garbingo amžiaus sulaukęs žmogus, netekties liūdesį įprastai išgyvename gana ramiai ir šviesiai, gedime santūriai ir guodžiamės tuo, kad sau skirtą amželį žmogus jau vis tiek buvo atgyvenęs, o greičiausiai – buvo spėjęs užbaigti ir visus didžiuosius savo gyvenimo darbus bei iki galo sutvarkyti žemiškuosius reikalus.

Na, taip – žinios apie beveik 87 metų sulaukusio menininko mirtį, atrodytų, išties negalime pavadinti nei pribloškiančiai netikėta, nei tragiškai per ankstyva, tačiau kalbant būtent apie šį poezijos šamanu, didžiuoju mistifikatoriumi ir anapusybės galių išmanytoju neretai vadintą kūrėją, nuolat bičiuliams žadėjusį, kad nugyvens 126 metus, vargu ar įprastieji amžiaus ir išsipildymo standartai tinka.

Manau, kad ir minčiai apie iki galo poeto nueitą kūrybinį kelią bent kiek įdėmiau sekusieji V. Bložės kūrybą neskubėtų pritarti, – pastarosios poeto knygos „Aš ir kt. dykaduoniai“ (2009), „Metų laikai“ (2010) ir „Neįminta mįslė“ (2014) buvo puikios, galingos, nė kiek nedvelkiančios senatviniu išsivadėjimu ar tik ornamentiniais buvusiųjų poezijos viršukalnių papildiniais. Anaiptol – be jų poeto kūrybinis palikimas šiandien atrodytų tarsi neišbaigtas, tarsi mažesnės prabos…

Pasiliko nuojauta, kad tų poezijos knygų galėjo – privalėjo būti ir dar daugiau, nes pastarosios tikino, jog poetas vis tebeauga, žengia pirmyn į dar vieną naują savosios kūrybos etapą, ne mažiau svarbų ir įspūdingą nei „Polifonijų“ (1981), „Noktiurnų“ (1990) ar „Prieš išskrendant tau ir man“ (2004) laikais.

Nors V. Bložės gyvenimo kelias tikrai nebuvo lengvas (į Sibirą sovietų ištremta šeima, pačiam paliktas nei nuolatinės gyvenamosios vietos, nei teisės tapti visateisiu visuomenės nariu neturinčio „ženklintojo“ statusas, atsitiktiniai darbai, atstumtis ir skurdas, trumpinys „ir kt.“, figūravęs sovietmečio poezijos renginių afišose vietoj poeto pavardės, trukdžiai leidžiant knygas) – ko gero, kiekvienas nūdienos eiliakalys žvelgė į jį su neslepiama pagarba ir slepiamu pavydu. Juk V. Bložė buvo poetas – gebėjęs puikią poezijos knygą parašyti per keletą parų, poetas, tiesiog alsavęs įspūdingomis metaforomis, poetas, net ir kasdieniame gyvenime įstengdavęs neišnerti iš poetinio pasaulio į racionalųjį, proziškąjį, net iš paprastučių kasdienių nutikimų be ypatingų pastangų išskeldavęs metafizines kibirkštis, akimirksniu nutvieskiančias amžinybę…

Akivaizdu: amžinybėn persikrausčius poetui V. Bložei, daugiau tokių nebeturime – liūdna, bet, ko gero, tarp gyvųjų poetų jau nebeturime ir tokio kalibro asmenybių, kurios sugebėtų gyventi vien tik Dievo sukurtame pasaulyje, nė trumpam neužsukdamos į žmonių sumeistrautąjį, kurios kur beeitų – visada žengdavo tik aukštyn.

Menu, kartą V. Bložės tiesiai paklausiau – kam jam tos maldos ir nesibaigiantys pasninkai, kam jam tie Dievo ieškojimai, kūno askezės ir dvasinės praktikos, kamgi visos tos virtinės perskaitytų ir parašytų knygų – kas šiame gyvenime, šitame pasaulyje visų svarbiausia?

„Žmogaus meilė žmogui, – atsakė poetas. – Būtent ji yra svarbiausioji vertybė, gaminanti šio pasaulio gyvybinę energiją. Taip pat – nuolatinė paieška kuo tvirtesnio ryšio su Dievu. Liūdna pripažinti, bet mūsų Vakaruose gyvenimas yra pernelyg sekuliarizuotas, per mažai jame esama dieviškojo prado. Žmonės įpranta gyventi vien fiziniu lygmeniu. Įpranta gyventi be Dievo. Tai yra negerai. Ir negerai būtent patiems žmonėms – jie nuobodžiauja, skursta, slopinamos jų emocijos, jie tūno tamsoje ir kenčia nuo beprasmybės. Reikia daug ryžtingiau grįžti prie Dievo, nei daugeliui atrodo – reikia prie jo grįžti atsisakant kai kurių įprastų, bet trukdančių dalykų, performuojant savo dienotvarkę, kad joje Jam atsirastų laiko ir vietos.“

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Kultūra, Menas, Skaitiniai, Vaizdai ir garsai, Vaizdai sielai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *