Sumanioji socializacija: šeimos įgalinimas plėtojant vaikų dienos centrus (0)

14125581_663240113834203_5581656679446372630_o-1

Vaikų dienos centre   „Navininkai” | VDC „Navininkai“ nuotr.

Ketvirto Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegijos filialo Vaikų dienos centro „Navininkai“ projekto ,,VDC šeimos įgalinimo paslaugų plėtra” straipsnio tikslas – projekto rezultatai ir gerosios praktikos pristatymas.

Vaikų dienos centro „Navininkai“ projekto įgyvendinimo metu buvo įsteigti du nauji vaikų dienos centrai, vieno jų, įsikūrusio Čižiūnuose, atnaujinta infrastruktūra bei modernizuoti visi, projekte dalyvavę dienos centrai, įsigyjant naujų veiklos priemonių. Projekto metu vykdyti mokymai rizikos grupės vaikams ir jų šeimos nariams bei teiktos šeimos įgalinimo paslaugos, kurias, tikimasi, bus galima toliau tęsti ir ateityje.

Siekiant plėsti tarpžinybinį bendradarbiavimą, projekto metu buvo pasirašytos naujos partnerystės sutartys, o projekto rezultatai prisideda plėtojant sumaniąją socializaciją, kuri gali būti įvardijama kaip esminė prielaida šeimos įgalinimui per vaikų dienos centrų plėtrą Lietuvoje.

Projektas finansuojamas 2009–2014 m. Europos ekonominės erdvės finansavimo mechanizmo, Lietuvos valstybės, projekto vykdytojo ir partnerių lėšomis. Projektas vykdytas su partneriais: vaikų laikinosios globos namais ,,Atsigręžk į vaikus”, Vilniaus Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokykla bei Norvegijoje įregistruota vaikų socializacija besirūpinanti organizacija „Boenheten As“.

Esminės šeimos įgalinimo prielaidos

Vaikų dienos centras „Navininkai“ projekto ,,VDC šeimos įgalinimo paslaugų plėtra” rezultatai ir geroji praktika gali būti analizuojama skirtingais lygmenimis, tačiau apibendrinant svarbu išskirti esmines ,,išmoktas pamokas“, tai – šeimos įgalinimo prielaidos.

Projekto metu vykdytos veiklos įtraukė rizikos grupės vaikų ir jų šeimos narių mokymus bei šeimos įgalinimo paslaugas – šių veiklų metu vykdyti stebėjimai, dalyvių anketavimas ir pokalbiai (naudotas interviu ir grupinio pokalbio metodai) leidžia išskirti esmines šeimos įgalinimo prielaidas.

Siekiant jas apibrėžti, svarbu išskirti metodologines prieigas ar pristatomus požiūrius (paradigmas), kurie padeda detaliau analizuoti pateikiamus rezultatus ir gerąją praktiką. Anot E. Kvieskaitės, skirtingomis metodologinėmis nuostatomis paremti požiūriai į socialinę realybę leidžia aplinkas vertinti ir pasirinktus reiškinius ar objektus analizuoti pasitelkus objektyvistinį ir subjektyvistinį interpretavimo lauką arba pasitelkus trimatį požiūrį. Pastarasis atskleidžiamas per pozityvizmo, humanizmo bei sisteminį požiūrių laukus leidžia kompleksiškai vertinti situaciją.

Pozityvizmas atskleidžia objektyviausią požiūrį, grįstą sveika logika ir reprezentuojantį gamtos dėsnių esmę. Šis požiūris pasižymi analitika, redukcionizmu, mechanika, funkcionavimu bei kiekybine išraiška, jame teorijos pristatomos kaip svarbiausios ar neginčijamos, dažnai vadinamos aksiomomis ar įstatymais.

Humanizmo metodologinė prieiga (paradigma) daugiausia dėmesio skiria gamtos fenomenui, atskleidžiamam pabrėžiant individo laisvę, taip pat akcentuojant sintetinę, holistinę, ideografinę, kontekstinę metodologiją. Humanizmas taip pat apibūdinamas kaip individualių ar socialinių išgyvenimų bei sukauptos patirties panaudojimas. Sisteminė metodologinė prieiga (paradigma) įtraukia išorinį „objektyvų“ modelį ir vidinę „subjektyvią“ individo patirtį. Šis požiūris paaiškina, kodėl ir kokią vietą užima tarpkultūrinė transformacija, todėl pagrindinės kryptys, tokios kaip „stresas, prisitaikymas, auganti dinamika“, skatina individą kurti savo tarpkultūrinį „kapitalą“.

Anot V. Gudikunsto (W. B. Gudykunst, 2005), pasirinktas požiūris ir aplinkos vertinimo kriterijai iš esmės lemia tai, kaip vykdoma komunikacija, arba, tiksliau, tarpkultūrinę komunikaciją, kuri, be kultūrų, įtraukia ir skirtingas socialines klases.

Apibendrinant įvairių autorių darbus pastebima, jog tarpkultūrinė komunikacija gali būti įvardijama kaip idėjų, minčių, vertybių ir nuostatų kaita bendraujant ir bendradarbiaujant skirtingų kultūrų ar subkultūrų, ar socialinių klasių atstovams, taip pat kaip partneryste grįstas dialogas keičiantis kultūra, nuostatomis, vertybėmis ir istorine patirtimi, tačiau detalesnis tarpkultūrinės komunikacijos turinio prasmės nusakymas priklauso nuo pasirinktų požiūrio lauko.

Apibrėžus požiūrį į aplinką, svarbu analizuoti tarpkultūrinės komunikacijos teorijos kryptis, kurios gali būti išskiriamos pagal septynias kategorijas:
1) teorijas, apimančias kultūros ir komunikacijos procesus;
2) teorijas, aiškinančias kultūros nepastovumą komunikacijoje;
3) tarpgrupines/tarpkultūrines teorijas, orientuotas į efektyvų rezultatą;
4) tarpgrupines/tarpkultūrines teorijas, orientuotas į „apgyvendinimą“ bei adaptaciją;
5) tarpgrupines arba tarpkultūrines teorijas, orientuotas į identiteto puoselėjimą bei išlaikymą;
6) tarpgrupines arba tarpkultūrines teorijas, orientuotas į komunikacinius tinklus;
7) tarpkultūrines teorijas, orientuotas į akultūraciją bei prisitaikymą.

Šis skirstymas į kategorijas suponuoja mintį, kad galimos skirtingos metodologinės prieigos bei, dėl jų įtakos, skirtingi akcentai, todėl šis aspektas ypač svarbus organizuojant šeimos įgalinimo paslaugas. Analizuotos teorijos parodo, kad tuos pačius reiškinius galima nagrinėti skirtingai, pasitelkus skirtingus vertinimo kriterijus bei organizuojant veiklas, pasitelkti skirtingus aspektus išryškinančias tarpkultūrines komunikacijos teorijas, todėl šie aspektai įvardijami šeimos įgalinimo prielaidomis, kurias būtina įvertinti planuojant ir organizuojant minėtas paslaugas.

Sumaniosios socializacijos vaidmuo

Sumaniosios socializacijos vaidmuo išskiriamas, pabrėžiant sąveiką tarp asmens ir aplinkos, bei gali būti skirstomas į aštuonis esminius fasilitacijos ar pagalbos būdus (Kumpfer, Miller ir kiti):
1. Vaidmenų modeliavimas;
2. Mokymas;
3. Patarimų davimas;
4. Empatija ir emocionali reakcija rūpinantis;
5. Galimybių prasmingai dalyvauti sudarymas;
6. Veiksminga supervizija ir drausminimas;
7. Pagrįsta lūkesčių plėtra;
8. Kitos rūšies psichosocialinė ar kita parama.

Pastarieji būdai gali būti naudojami darbui su vaiku, jaunuoliu, suaugusiuoju ar vaiko gerovės srities profesionalu. Sumaniosios socializacijos strategijų veiksmingumas kartu su kolegų, turinčių ilgalaikę patirtį, parama atskleidžiamas geresnėmis profesionalo socialinėmis kompetencijomis, socialine branda, darbo pasiekimais, palyginti su kitais darbuotojais, todėl natūralu, jog šiame procese svarbus ir kiekybinis, ir kokybinis laiko indėlis.

Viena vedančiųjų pozityviosios socializacijos mokslininkių Lietuvoje G. Kvieskienė akcentuoja pozityvių veiksmų politikos (pozityviosios socializacijos scenarijų) svarbą, kuri skirta koreguoti socializacijos subjektų elgseną, siekiant įtvirtinti kultūros pozityviuosius komponentus ir sudaryti užkardą visuomenei nepriimtinų šios kultūros elementų pasekmėms bei nurodo, kad sumaniąją socializaciją dažniausiai valdo socialinės srities profesionalas, siekdamas užtikrinti sėkmingą gyvenimo scenarijų. Būtent šios teorijos pagrindu ir buvo projektuojamos vaikų dienos centro „Navininkai“ įgyvendinamo projekto metu teiktos kompleksinės šeimos įgalinimo paslaugos, vertinant tai, jog vaiko (jaunuolio) elgesio susiformavimui įtaką daro įvairūs veiksniai, tokie kaip:

Vaiko (jaunuolio) psichikos ir elgesio organizacija
1. Prasta impulsų kontrolė;
2. Žemi savireguliacijos įgūdžiai;
3. Padidintas agresyvumas;
4. Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo simptomai;
5. Teigiama nuostata į delinkventinį elgesį ir psichoaktyvių medžiagų vartojimą;
6. Kaltės jausmo stoka ir kt.
Šeimos ypatumai
1. Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis;
2. Psichikos sveikatos problemos;
3. Nesugebėjimas tinkamai nustatyti ribų vaikui, kontroliuoti jo elgesį, disciplinos stoka;
4. Sutuoktinių tarpusavio konfliktai;
5. Emociškai šalti ir riboti santykiai tarp tėvų ir vaikų, brolių ir seserų.
Bendraamžiai
1. Bendraamžių atstūmimas, vienišumas, prasti santykiai su bendraamžiais;
2. Stiprios sąsajos su antisocialaus elgesio bendraamžiais, nusikalstančiais ar vartojančiais narkotikus.
Mokyklos kontekstas
1. Žemas akademinis pažangumas, mokymosi sunkumai;
2. Nenoras eiti į mokyklą, neigiama nuostata mokyklos atžvilgiu;
3. Konfliktiški santykiai su mokytojais ir mokyklos administracija;
4. Nepaklusnumas, elgesio problemos mokykloje.
Bendruomenė, jaunuolį supanti aplinka
1. Lengvas priėjimas prie narkotikų, alkoholio, ginklų;
2. Agresyvi ir smurtą toleruojanti aplinka.

Kompleksinėmis šeimos įgalinimo paslaugomis buvo siekta silpninti ir pašalinti įvairius rizikos veiksnius, sukurti apsauginius faktorius: didinti tėvų kompetenciją, ugdyti vaiko (jaunuolio) įgūdžius spręsti problemas, didinti bendruomenės palaikymą. Svarbu pažymėti, kad tėvų (ar globėjų) įgalinimas vaidina labai svarbų vaidmenį, nes tėvai yra pagrindiniai asmenys, kurie gali padėti vaikams (jaunuoliams) pasikeisti. Tam, kad tėvai galėtų veiksmingai padėti savo vaikams, jiems patiems gali būti reikalinga pagalba, pvz., įveikiant priklausomybę nuo alkoholio.

Sumaniosios socializacijos praktinis modelis

Sumaniosios socializacijos praktinis modelis remiasi atvejo (Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegijos filialo VDC „Navininkai“ projektas ,,VDC šeimos įgalinimo paslaugų plėtra”) analize. Socialinės komunikacijos bei pilietinės edukacijos įgalinimo teigiamas rezultatas tarpkultūrinės komunikacijos procese gali būti atskleidžiamas kaip pozityvių veiksmų visuma arba pozityvioji socializacija, kurią nagrinėja daugelis užsienio ir Lietuvos mokslininkų (Weiner, Craighead, Guth, McGuire, Ikpa, Grusec, Hastings, Kvieskienė, Sherrod, Kumpfer ir kiti). Būtent šie esminiai trys elementai – socialinė komunikacija, pilietinė edukacija ir pozityvioji socializacija vaidina ypatingą vaidmenį modeliuojant sumaniąją socializaciją.

Pozityvioji socializacija gali būti apibūdinama bandymais tartis dėl plėtojamų gyvenimo užduočių ir gyvenimo tikslų siekimo (Weiner, Craighead), pabrėžiant socializacijos aspektą bei tuo pat metu demokratinių vertybių perdavėją ir puoselėtoją. Pozityvioji socializacija gali būti apibrėžiama kaip patirtis vertybių komunikacijai, padedančiai įtvirtinti demokratines politines institucijas (Smidt, Kellstedt, Guth).

Pozityviosios socializacijos tyrėja G. Kvieskienė šia sąvoka nusako pozityvių veiksmų politiką (pozityviosios socializacijos scenarijų), skirtą koreguoti socializacijos subjektų elgseną, siekiant įtvirtinti kultūros pozityviuosius komponentus ir sudaryti užkardą visuomenei nepriimtinų šios kultūros elementų pasekmėms, bei nurodo, kad pozityviąją socializaciją dažniausiai valdo socialinės srities profesionalas, siekdamas užtikrinti sėkmingą gyvenimo scenarijų.

Pabrėžiant pozityviosios socializacijos ir bendravimo bei bendradarbiavimo sąsajas, išskiriami pagrindiniai pozityviosios socializacijos kriterijai: diagnostika, partnerystės schema, grįsta vertybinėmis nuostatomis, kaip, pvz., socialine atsakomybe), įgyvendinimas ir monitoringas. Visos keturios dalys, pradedamos diagnostika ir užbaigiamos monitoringu, sudaro vientisą sistemą, įtraukiančią savikontrolę bei savalaikį funkcionavimą. Tokiu būdu gali būti atskleidžiami teoriniai sumaniosios socializacijos modelio esminiai elementai.

Sumanioji socializacija analizuojama kaip sumaniosios edukacijos įrankis, pagrįstas socialinės inovacijos idėjomis ir 3D (daugiasektoriniu, daugiafunkciniu, daugiakriteriniu) sinergijos modeliavimu, siekiant tvarumo. Tokiu būdu sumanioji socializacija veikia įžvelgdama ir (ar) kurdama proveržio kryptis ir naujas galimybes, kurios greitai ir išradingai panaudojamos įveiklinant žinias, inovacijas, mokymąsi, tinklus ir skaitmeniškumą kuo didesnei asmens ir visuomenės (bendruomenės) gerovei, su racionaliais kaštais dabar ir ateityje.

Sumaniosios socializacijos scenarijaus etapai:

  1. Diagnostika. Šis etapas įtraukia duomenimis (žiniomis) grįstų faktų rinkimą ir apibendrinimą, būtiną adaptuojant individualizuotas sumaniosios socializacijos strategijas individualiame, organizaciniame, bendruomeniniame, regioniniame ir globaliame lygmenyje daugiafunkciu, daugiafaktoriniu ir daugiasketoriniu požiūriu. Identifikuota esama situacija (resursai bei investicijos) padeda įvertinti esamą situaciją ir projektuoti siektinus rezultatus (paslaugų ar produkcijos).
    2. Socialinės partnerystės schema. Antras etapas įtraukia socialinės partnerystės, tinkloveiklos ir/ar klasterystės projektavimą. Sumaniosios socializacijos scenarijaus įgyvendinimui būtinas skirtingų sektorių profesionalų įsitraukimas ir aktyvus dalyvavimas.
    3. Strategija. Trečias etapas apima alternatyvių strategijų paieškas ir vertinimą. Kiekvienas sumaniosios socializacijos scenarijus įvertina esamus resursus ir rizikas bei įtraukia tris pagrindines alternatyvas: nulinę (neutralią), teigiamą ir neigiamą.
    4. Veiksmų planas ir įgyvendinimas. Ketvirtas etapas skiriamas pasirinktos strategijos konceptualizavimui ir veiksmų plano detalizavimui. Šis etapas įtraukia sumaniosios socializacijos dalyvių atsakomybes bei veiklų įgyvendinimo laiko grafikus.
    5. Monitoringas. Įgyvendinus veiksmų planą, penktasis etapas skiriamas veiklos stebėsenai, aptarimui, apibendrinimui bei įsivertinimui. Kiekvienas etapas ir jo rezultatai aptariami nuosekliai, išskiriant esminius iššūkius bei gerąsias patirtis.

Būtent šie etapai projektuoja šeimos įgalinimo modelio teorines brėžtis, nurodant, jog siekiant įgalinti šeimą būtinos iš anksto sunkiai įvertinamos ir matuojamos laiko sąnaudos ir įvairių specialistų bei bendruomenės narių aktyvus įsitraukimas. Tikimasi, kad teorinis modelis, nurodantis penkis žingsnius, padės šeimos įgalinimą projektuojantiems profesionalams suteikti kokybiškas paslaugas ir pasitelkus partnerystes siekti pozityvių pokyčių.

Projekto rezultatai

Siekiant įgyvendinti efektyvias ir kvalifikuotas priemones, skirtas Lietuvos rizikos grupės vaikų ir jų šeimos gerovei didinti, buvo sukurta VDC tinkama aplinka, tenkinanti rizikos grupės vaikų poreikius, aprūpinant VDC reikiamomis ir būtinomis priemonėmis. Trijuose vaikų dienos centruose suremontuotos patalpos, įrengtos VDC lauko teritorijos užimtumo erdvės, VDC aprūpinti baldais ir reikiamomis bei būtinomis priemonėmis.

Projekto metu organizuoti mokymai rizikos grupės vaikams ir jų šeimos nariams, siekiant kurti naujas kompleksines šeimos įgalinimo pagalbos paslaugas. Mokymais  siekta adaptuoti ir teikti naujas kompleksines šeimos įgalinimo paslaugas.

Projekto metu buvo plėtojamos šeimos įgalinimo paslaugos, skleidžiant informaciją apie šių paslaugų galimybes ir skatinant tarpžinybinį institucijų bendradarbiavimą. Projekto įgyvendinimo metu trijuose VDC 120 vaikų buvo teikiamos socialinės paslaugos. Suteiktos 39 šeimos įgalinimo paslaugos vaikams ir jų šeimų nariams. Dviejose savivaldybėse įkurtos ir veikia rizikos grupės vaikams skirtos visuomeninės programos.

Vaikų dienos centras „Navininkai“ – tarsi antri namai

Vaikų dienos centras „Navininkai“ – socialinių paslaugų įstaiga, savo veiklą pradėjusi 2005-aisiais, tačiau oficialiai įregistruota 2007 metais Aukštadvaryje. Centras teikia kompleksines socialines ir ugdymo(si) paslaugas, psichologinę, dvasinę ir materialinę pagalbą rizikos grupės vaikams ir socialinės rizikos šeimų vaikams bei pačioms šeimoms. „Navininkai“ ugdo vaikų socialinius – gyvenimo įgūdžius, organizuoja kryptingą vaikų laisvalaikio užimtumą, skatina pozityviąją socializaciją.

Vaikų dienos centre vykdomas intensyvus ir kryptingas socialinis pedagoginis darbas su socialinės rizikos grupės vaikais ir jų šeimomis; skatinama vaikų pozityvioji socializacija, vykdoma socializacijos veikla, ankstyvoji prevencija, taip pat nusikalstamumo, žalingų įpročių prevencijos programos; teikiama kompleksinė socialinė pagalba vaikui ir šeimai, siekiama vaiko socialinės brandos ir gerovės.

Dienos centre įvairių veiklų metu mokoma(si) gyventi visuomenėje; bendrauti ir bendradarbiauti; tikėti ir pasitikėti savimi, vertinti save; ieškoma būdų, skatinančių savirealizaciją; pateikiama mokymosi ir mokyklos lankymo motyvacijų; padedama integruotis į visuomenę, skatinamas gebėjimas prisitaikyti besikeičiančioje aplinkoje, mokoma sveikai gyventi; ugdomi socialiniai įgūdžiai.

Vaikų dienos centrą „Navininkai“ lanko patys įvairiausi vaikai – pirmokai ir jau baigiantys pagrindinę mokyklą, gyvenantys Aukštadvaryje ir augę gretimuose miesteliuose, kilę iš gausių šeimų ir vienturčiai. Tačiau visus juos vienija tai, kad yra išradingi, jautrūs ir labai aktyvūs vaikai ar paaugliai, kuriems siekiama sukurti įdomesnes ir įvairesnes ugdymo ir laisvalaikio sąlygas.

„Navininkus“ lankantys vaikai ir jaunimas lavina individualius kūrybinius, sportinius ir mokslinius gebėjimus. Mokslo metais dienos centras suteikia erdvę vaikams susitikti po pamokų ir kartu su specialistais rengti namų darbus bei vykdyti visapusišką veiklą. Vasarą daugiau laiko skiriama kūrybiniam ir sportiniam ugdymui: rengiamos įvairios kūrybinės dirbtuvės, sporto žaidimai, paskaitos ir kelionės po vietinius ir aplinkinius lankytinus objektus. Jų metu ugdomi komandinio darbo, lyderystės ir socialiniai įgūdžiai. Skirtingų veiklų metu dienos centrą lankantys vaikai bendradarbiauja tarpusavyje, stiprina socialines kompetencijas, lavina įvairius komandiniam darbui ir lyderystės ugdymui reikalingus gebėjimus.

Dienos centras „Navininkai“ siekia suteikti sąlygas individualiam tobulėjimui per platų spektrą vaikams siūlomų neformalaus ugdymo metodų ir ugdymosi priemonių, per žaidimus, mokymus, kūrybines dirbtuves ar patyriminius mokymus. Daug dėmesio skiriama tolerancijai ir bendruomeniškumui. Dienos centre siekiama sukurti saugią ir jaukią erdvę vaikams, kur jie galėtų jaustis stiprios ir juos palaikančios bendruomenės dalimi, į kurią jie norėtų kasdien sugrįžti. Veiklos orientuotos į aktyvumą ir pozityvius įgūdžius. Svarbi dienos centro veiklų dalis skatina ne tik vaikų saviraiškos ir socialinių gebėjimų lavinimą, bet ir sveiką gyvenseną, aktyvaus laisvalaikio praktikavimą ir bendrų gyvenimo įgūdžių stiprinimą.

Vaikų dienos centro „Navininkai“ sėkmė: stiprūs partneriai

Vaikų laikinosios globos namai „Atsigręžk į vaikus“ – nevyriausybinė organizacija, įkurta 1996 metais Vilniuje. Globos namai teikia socialinės globos paslaugas nepilnamečiams vaikams, netekusiems tėvų globos, dienos užimtumo paslaugas vaikams, augantiems socialinės rizikos šeimose, ruošia ir ugdo vaikus kokybiškam gyvenimui, teikia konsultavimo, palaikymo, apgyvendinimo paslaugas rizikos vaikams jų savarankiško gyvenimo pradžioje. 2015 metais buvo įkurtas filialas Čižiūnų laikinosios globos centras Čižiūnų kaime (Aukštadvario seniūnija, Trakų rajonas), kuriame teikiamos socialinės globos paslaugos tėvų globos netekusiems vaikams, vaikų dienos centro paslaugos socialinės rizikos šeimoms ir jų vaikams.

Vilniaus Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokykla, darbą su rizikos grupės vaikais ir jų šeimos nariais pradėjusi 1993 metais, skirta bendrojo lavinimo mokykloje nepritapusiems, mokymosi motyvų stokojantiems 12–18 metų vaikams. Jaunimo mokykla per įvairią praktinę veiklą teikia ne tik pagrindinį išsilavinimą, bet ir pradines darbo bei profesijos žinias, orientuojasi į visapusišką mokinio pažinimą, geranoriškus mokytojo ir mokinio santykius, palankaus mikroklimato sudarymą, skatinantį asmens vertės pajautimą.

„Boenheten AS“ – organizacija, registruota valstybėje donorėje Norvegijoje, nuo 2004 metų siekianti didinti rizikos grupės vaikų ir jų šeimos narių gerovę. „Boenheten AS“ rūpinasi rizikos grupės vaikais, kurie dėl susiklosčiusios situacijos negali gyventi šeimoje ar likti namuose. Organizacija teikia socialines, psichologines paslaugas, užkerta kelią galimam vaikų nusikalstamumui, alkoholio ir narkotikų vartojimui, prisideda sprendžiant įvairias rizikos grupės vaikų problemas.

Kategorijos: Saulės arkliukai, Ugdytojai ir ugdytiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *