Patriotinės organizacijos siūlo deramai įamžinti Lietuvos Prezidento A. Smetonos atminimą (40)

Prezidento Antano Smetonos valdymas įvardijamas kaip žiauri diktatūra, sukėlė Lietuvos patriotinių organizacijų pasipiktinimą | archyvinė nuotr.

Prezidento Antano Smetonos valdymas įvardijamas kaip žiauri diktatūra, sukėlė Lietuvos patriotinių organizacijų pasipiktinimą | archyvinė nuotr.

Jau gegužės 11 d.  Seimo rūmuose buvo paminėtos gruodžio 17 d. gimusio Lietuvos Prezidento, Ministro Pirmininko, Steigiamojo Seimo, I-III Seimų nario, publicisto Kazio Griniaus 150-osios gimimo metinės. Seimo galerijoje Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė atidarė nuotraukų ir dokumentų parodą „Demokratijos keliu: Kaziui Griniui – 150“. Gegužės 14 d. Seimas 2016-uosius paskelbė Prezidento K. Griniaus metais. 

Gruodžio 15 d. Seimas antrą kartą iškilmingu minėjimu pagerbė K. Griniaus 150-asias gimimo metines. Liberaliosios demokratijos šalininkų skatinami minėjimo renginiai vyko bibliotekose, mokyklose.

Sukakties minėjimas, iškėlęs K. Grinių iki asmenybės garbinimo, o 2016 m. gruodžio 17 d. perversmas tuo pat metu pavardintas vos ne tautos tragedija, Prezidento Antano Smetonos valdymas įvardijamas kaip žiauri diktatūra, sukėlė Lietuvos patriotinių organizacijų pasipiktinimą.

Šios organizacijos, kaip atsvarą palaidos demokratijos reiškinio garbinimui, 2016 gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje organizavo konferenciją „Tautinės prezidentinės Lietuvos kūrimo (1926-12-17) 90 metų sukaktis“, kurioje buvo įvertintas Pirmojo LR Prezidento Antano Smetonos prezidentinis valdymas 1919 m. balandžio – 1920 m. gegužės mėn. ir 1926–1940 metais, iki SSRS okupacijos.

Kai prieš 90 metų kūrėsi tikroji TAUTINĖ PREZIDENTINĖ LIETUVA, valstybėje buvo labai sunki ir sudėtinga politinė padėtis. Čia siautėjo bolševikinės Rusijos šnipai, propagandistai, įtakos agentai. O kaip dabar, kokia Lietuvos padėtis prabėgus 90 metų? Kremliaus propagandos ir dezinformacijos mašina, atvirai žvangindama ginklais, visa jėga dergia Lietuvą. Galvas pakėlė komunistų palikuonys Lietuvoje, kai kurių Lietuvos tautinių bendrijų atstovai ir net iš užsienių parvykę tautiečiai savo spaudoje, savo internetiniuose tinklapiuose skleidžia melą, o saugumas jų netramdo, nes, esą, bus pažeistos žmogaus teisės ir demokratija.

Kol neįvardinta ir nepasmerkta Lietuvos komunistų partija kaip nusikalstama represinė organizacija, kol kai kurios tautinės bendrijos, pasivadinusios tautinėmis mažumomis, ne be paramos iš išorės kėsinasi destruktyviai veikti mūsų valstybingumą, kol visuomenei iš po skverno arba jau ir viešai peršama nuomonė, kad „prie ruso buvo geriau“,  o liberalioji demokratija keliama vos ne į valstybės altorių garbę, visuomeninės patriotinės organizacijos šiuo minėjimu ryžosi atkreipti visuomenės, kariuomenės, Valstybės vadovų ir Valstybės saugumo struktūrų dėmesį į Lietuvos padėtį, tarsi atsikartojančią, panašią į 1926-uosius metus. Ne vien nerimo sukėlimo dėlei, o persergėti, skatinti budėti ir veikti valstybingumo vardan.

Konferenciją surengė: Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija, Lietuvos atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Krašto apsaugos bičiulių klubas, Lietuvai pagražinti draugija, Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyrius, Lietuvos politinių kalinių sąjunga, Vilniaus miesto vietinė rinktinė, Vilniaus zarasiečių klubas „Ežerėnai“, Mūsų Tautos atminties sąjunga, Sausio 13-osios brolija.

Konferencijoje buvo perskaityti pranešimai, išklausyti pasisakymai, vyko diskusijos, rezoliucijos svarstymas ir priėmimas.

Pateikiame konferencijos rezoliuciją:

Konferencijos pranešimuose ir diskusijose konstatuota:

Po Pirmojo pasaulinio karo lietuvių Tauta, kaip ir kitos Europos Tautos, kūrė parlamentinę valstybę. Seiminę valdymo formą pasirinkusi lietuvių Tauta greitai nusivylė dėl tuo meto Prezidento Kazio Griniaus ir Vyriausybės vangiai vykdomos ekonomikos, švietimo, kultūros ir gynybos sistemų kūrimo;

To meto prezidentūra ir Vyriausybė nepasižymėjo įžvalgumu dėl Tautai ir nepriklausomai Lietuvai gresiančių pavojų, vengė imtis drąsių sprendimų, stiprinančią lietuvių Tautą ir nepriklausomą Lietuvą. Patriotinėms jėgoms nerimą kėlė valstybėje įsigalintis abejingumas tautiškumui, pataikavimas svetimšaliams, betvarkė ir Lietuvai grėsminga tarptautinė padėtis. Tuo metu krašte stiprino savo įtaką ir veiklą probolševikinės bei prolenkiškos jėgos, o pagrindinė jėga, gynusi Lietuvos nepriklausomybę, buvo tik Lietuvos kariuomenė, kuri per nepriklausomybės kovas tapo pagrindine politine jėga;

Antanas Smetona nuo 1926 m. rugsėjo lietuvių patriotinių organizacijų buvo vertinamas kaip politikas, diplomatas ir Tautos vedlys, kuris gali garantuoti ir Tautos vienybę, ir valstybės pažangą bei Nepriklausomybę;

Todėl po 1926 m. gruodžio mėn. 17 d. kariuomenės paspaudimo atsistatydinus Prezidentui K. Griniui ir Premjerui M. Sleževičiui, kairiųjų politinių jėgų pakraipos Seimas Prezidentu išrinko Antaną Smetoną, Premjeru – prof. Augustiną Voldemarą. Visa valdžios pasikeitimo procedūra buvo įvykdyta griežtai vadovaujantis 1922 m. Konstitucija;

Prezidentinės Lietuvos metais atsisakius politinių partijų kišimosi, suteikus dideles teises visų žmonių renkamoms valsčių, apskričių taryboms, koncentravus valdžią Prezidento ir Premjero rankose, ženkliai paspartėjo visoje šalyje kultūros, ekonomikos raida ir greitai nepriklausomą Lietuvą imta vertinti kaip labiausiai sparčiai išsivysčiusią Europos valstybę. Lietuvis pasijuto tikruoju savo valstybės šeimininku, patriotu, ir jo neįveikė beveik 50 metų trukusi sovietinė okupacija.

Konferencijos delegatai ir dalyviai, įvertinę pranešimuose ir diskusijoje išsamiai išdėstytą 1926–1940 metų Prezidento A. Smetonos veiklą stiprinant Lietuvos valstybę,

NUTARIA:

– Be istorinės atminties didvyrių atminimo įamžinimo neliktų Tautinės valstybės;

– A. Smetonos grįžimas į Prezidento postą padėjo išvengti komunistinio perversmo ir atitolino SSRS okupaciją bei turėjo ypač didelę reikšmę lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo stiprinimui, Lietuvos virsmui išvystytos ekonomikos, aukštos kultūros valstybe; todėl Antano Smetonos nuopelnai yra neįkainojamai dideli;

– Prezidentas A. Smetona yra Tautinės nepriklausomos Lietuvos valstybės ideologas, Tautinės valstybės kūrėjas bei vadovas;

– Tik tautinė nepriklausoma Lietuva galėjo suvienyti lietuvių Tautą, kuri beveik 500 metų buvo lenkinama, rusinama, germanizuojama, engiama tautiškai ir ekonomiškai.

Konferencijos dalyviai nusprendžia:

Siūlyti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai iki 2017 m. gruodžio mėn. parengti ir nuo 2018 m. mokslo metų pradžios pradėti taikyti mokymo programas vidurinėse mokyklose ir gimnazijose apie A. Smetoną ir kitus tautinės Lietuvos kūrėjus, jų indėlį Tautiškumo ir Lietuvos nepriklausomybės stiprinimui, ir šio indėlio reikšmę ne tik praeityje, bet ir šiandienai;

Prašyti Lietuvos Respublikos Vyriausybę iki 2018 m. vasario 16-osios šimtmečio minėjimo įamžinti Pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos atminimą, pastatant bendromis Vyriausybės, Vilniaus savivaldybės ir visuomenės lėšomis amžinosios mūsų sostinės Vilniaus centre – Odminių skvere – paminklą A. Smetonai; išleisti Pirmojo Prezidento raštus.

Rezoliuciją išsiųsti Prezidentei, Seimo pirmininkui, Ministrui pirmininkui, Seimo nariams.

Rezoliucija priimta vienbalsiai minėtų organizacijų atstovų ir konferencijos dalyvių balsavimu.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvoje, Naujienos, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI

40 komentarų

  1. Manau, kad siūlomas A.Smetonos įamžinimas Vilniuje būtų vienas iš didžiausių pasityčiojimų iš savęs Lietuvos istorijoje, jo kaip sostinės ir Tautos, kentėjusios jame okupantinės Lenkijos ir Rusijos kalbinę ir tautinę priespaudą, kad laikytų lietuvybės gyvastį jame, kad jį atlietuvintų ir tai pasiekusios, įžeidimas. Suprantama, kad visa tai visuomenėje kyla iš Lietuvos istorijos nežinojimo. Šiuo konkrečiu atveju – iš ypač vadinamojo tarpukario istorijos bei paties A.Smetonos asmenybės objektyvaus politinio įvertinimo vykdant Lietuvos Prezidento pareigas, jo prezidentinį neveikimą dėl Vilniaus ir šio krašto išvadavimo tinkamo valstybinio nenušvietimo. Taigi pirmiausiai visuomenei reikalinga daugiau sveiko proto, o ne tuščių ambicijų, siaurų interesų varinėjimo tarpusavyje… A.Smetona žymesnio įamžinimo, ypač Vilniuje, tikrai nėra vertas.

    • Juozas P.:

      Jo, tikrai neverta diktatoriui, užspaudusiam visas demokratijas, paminklo statyti.
      Tamstai, kaip TIKRAM istorijos žinovui be abejo žinoma – tuo metu iš gretimų šalių normaliai per rinkimus buvo valdžion atėję du tokie vadai – Adolfas Hitleris ir Josif Visarionovič Stalin.

      Paminklo tikrai reikia Švonderiams, kurie DABAR labai gudrūs.

      • Diktatorius iš jo buvo nebent prieš tuos, kurie buvo už sostinės Vilniaus išvadavimą iš Lenkijos okupacijos. “Diktatorius”, kuris 1938 metais, priimdamas Lenkijos ultimatumą, leido jai išsityčioti iš Lietuvos suverenumo, „diktatorius“, kuris savo žinioje turėdamas kariuomenę 1939 m. rugsėjį Lenkijai kapituliavus nepastojo kelio sovietų kariuomenės maršui į Vilnių. Nepūskite sovietinės propagandos politikos paliktų arabų dėl jo diktatorystės, tai yra menkniekis prieš tai ką čia miniu ir kitus panašius „nevaldymo“ veiksmus. Galima įžvelgti, kad jo valdymas nuo pat 1919 metų yra panašus į nuo viešumos slėptą vasalystę Lenkijai. O 1919 metais jo tapimas Lietuvos prezidentu nesant Steigiamojo Seimo įsteigtos Prezidento institucijos, ar tai teisėtas veiksmas , o ne taip pat savotiškas perversmas… Štai istoriniai ir teisiniai klausimai, kurie reikalingi objektyvaus viešo nušvietimo.

      • Svirba:

        “raudoskuris” ilgisi demokratijos, gedos turetum…

  2. Bau:

    Gal čia tik naujametinis pokštas itin bukiems, bet, regis dar veikia A.Smetonos svainio bankininko Tubelio vyriausybės parūpinti pinigai, bet argi tai gali lemti jo įamžinimą Vilniuje, kurio, kaip ir Klaipėdos, praradimas tikrai nėra istorinės vertės palikimas.

  3. Ačiū visiems už nuomones.
    Manau, kad
    VISIEMS
    Lietuvai nusipelniusiems žmonėms turi būti pastatyti paminklai.
    Pvz., Nepriklausomybės aikštėje (buvus Lukiškių, Lenino ir pan.). Ir būtinai stilizuoti, atspindintys to asmens laiką, su aprašu kas buvo ir kaip.
    VISŲ
    prezidentų paminklai galėtų būti prie Prezidentūros, pvz.
    Su pavadinimu: LR Prezidentas, tokie ir tokie metai.
    P.S.
    J.Žemaitį – Vytautą derėtų pažymėti prie pirmųjų (Lietuvai nusipelniusių), nes konserverių išmįslas jį po mirties pastatyti Prezidentu yra nei šis, nei tas.

  4. Artojas:

    Gaila, kad komentaruose vyrauja bolševiko – globalistinės nuostatos. Buvusiesiems nėra nieko švento. Jie, net okupantų, koloborantų ir kitokių valstybės ir tautos niekintojų bylas užslaptino dar septinesdešimčiai metų, todėl nenuostabu, kad jie dabar “bujoja”.
    Griaunama viskas kas tautiška ir valstybiška. Mokyklose nėra tautiškų simbolių…., istorija klastojama, nėra patriotinio auklėjimo, kas tik gali bėga palieka Tėvynę, o aukštieji valdžios pareigūnai verkia krokodilo ašaromis, kad toks didelis nusikalstomumas ir alkogolizmas,………, net savo biografijas slępia. Gaila, kad “Alką” palieka padorus komentatoriai, matyt nusivylę alko administracijos veikla..

  5. SKEPTIKAS:

    Ko vertas kiekvienas “tautos vadas” tampa akivaizdu, kai jo nelieka prie valdžios vairo. Ar 1941 m. sukilėliams ar pokario partizanams buvo kokių nors abejonių vertinant Smetoną kaip silpnavalį dezertyrą? Atsigavo Smetonos įvaizdis tik pokario trėmimuose ir daugiausia dėka kvailai persistengiančios sovietinės propagandos dėka.

  6. antikoma:

    Puikus straipsnis ir tiksli rezoliuciją, kas vyko 1926 metais gerais atsiminė mano seni giminaičiai, kai anti-lietuviškas gaivalas Kauno gatvėse nuolatos viešai įžeidinėjo Lietuvos karininkus ir lietuvius.

    • Bartas:

      Tikra teisybė. Tą patį girdėjau iš savo dėdės. Karininkai, kariai buvo užpuolami gatvėje. Po vieną vaikščioti Kauno gatvėmis kariai vengdavo, nes “komsomolcai” (dauguma iš ” išrinktos tautos” ) galėdavo, mažiausiai, nustumti nuo šaligatvio, apspjauti, akmenį paleisti. Viskas baigėsi , kai Tautinė karininkija viską sustatė į vietas.

      • Šventas tu naivume, viskas galėjo būti organizuota tų pačių perversmą organizavusių politinių jėgų. Vargu, ar tuo metu galėjo būti kokios nors tikros rimtesnės grėsmės valstybei, juk su Sovietais Lietuva tada sienų neturėjo. O kodėl Lenkijai negalėjo būti reikalingas toks perversmas, kaip priemonė, užtikrinanti ramų gyvenimą okupuotame Vilniaus krašte…

    • LosAngeles:

      Labai idomus pastebejimas… Gal galetumete siek tiek placiau, nes man su tokiais duomenimis niekur neteko susipazinti.

      • Atmintis:

        1931 metais Tarptautinis Hagos tribunolas Vilniaus klausimu buvo paskelbęs lenkų užgrobtą Vilnių ir kitas lietuvių žemes, pažeidus tarptautinę teisę. Lietuva buvo atsisakiusi visų santykių su Lenkija, demarkacinės linijos nepripažino valstybine siena. Smetona ir jo vyriausybė buvo kaltinama dėl „idealų“ išdavystės, valdžios korupcijos, nuolaidžiavimo Lenkijai. 1934 m. birželyje mirties bausme buvo nuteisti kariuomenės vadai. Augustinas Voldemaras rašė, jog pučas buvo organizuotas su Smetonos žinia, kad galėtų, vien jį apkaltinti, išsiaiškinti opozicinius elementus armijoje. Istorikės V. Sruogienės žodžiais likvidavus opoziciją dėl Vilniaus susigrąžinimo buvo priimtas lenkų ultimatumas, kuriuo pripažinta Vilniaus okupacija. Prof. Mykolas Romeris paryškino, jog Lietuvos svainių vyriausybės su žento generolo Stasio Raštikio pradėta nuolanki kapituliacija lenkų užmačiai iššaukė ir kitas kapituliacijas.

  7. Vaitas:

    Koks istorinių verčių supriešinimas. Augustinas Voldemaras sukūrė Lietuvos kariuomenę, apgynė kovose… o tada tapo … priešu?! Gi Raštikis, etc. generolas, davęs įsakymą kariams eiti į partizaninę kovą, pats pabėgo į užsienį ir rašė opusinius tauškalus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *