D. Boguševičius. Istorija nevilties amžiuje (13)

Domas Boguševičius | ktu.edu nuotr.

Domas Boguševičius | ktu.edu nuotr.

Per dvylika metų nuo 2004-ųjų iki šiemet istorijos valstybinį brandos egzaminą laikančiųjų skaičius sumažėjo nuo maždaug 17,5 iki 10 tūkstančių. Todėl totalitarinio patriotizmo šalininkai šaukia: „Istorijos egzaminas turi būti privalomas!“ Panašu, kad jie nuoširdžiai tiki galimybe biurokratinės prievartos ir kontrolės priemonėmis atkurti disciplinos prestižą ir sustiprinti patriotinius jaunimo jausmus.

Matyt, panašūs socialinės inžinerijos atstovai, Švietimo ir mokslo ministerijoje šiomis dienomis strategavę Lietuvos piliečio ugdymo prioritetus, paskelbė: „Europos vertybių tyrimo duomenys, paskelbti 2012 m., parodė, kad tik 23 proc. mūsų visuomenės didžiavosi savo šalimi. Planuojama pasiekti, kad po penkerių metų šis procentas kilstelėtų iki 50 proc. Kaip parodė Pilietinės galios indekso tyrimas, mokinių Pilietinės galios indekso vidutinė reikšmė 2014 m. buvo 52,4 balų. Siekiama, kad ji padidėtų iki 60 balų“.

Šiandienos biurokratiniame mąstyme nebelieka trijų kategorijų, ant kurių pamato buvo statoma Meilės Lukšienės ir jos bendradarbių rengta „Tautinės mokyklos koncepcija“ – žmogaus, kultūros ir laisvės. Lieka statistika, tarnystė penkmečio planui ir švietimas, valdomas kaip kolūkis. Kolūkinio švietimo administravimo įkaite pirmiausia tampa humanitarika, kuriai pritaikomi techniniai vertės nustatymo rodikliai: svarbiausia, kiek nuošimčių tu viršijai istorinės produkcijos primilžio planą.

Akivaizdu, kad istorija šiandien nebeatlieka vaidmens, kuris jai teko okupacijų metais ar nepriklausomybei auštant. Ji nebevienija masių, todėl jos poveikis nebegali būti pamatuojamas mitingų dalyvių skaičiumi. Globaliajame informacijos amžiuje ji nebėra ir sakrali, tik vienetams prieinama reikšmių ir verčių sistema, kurią atverti, iššifruoti ir praeities balsu kalbėti gali tik pašvęstasis – mokslininkas, dėstytojas, mokytojas. Istorija mūsų visuomenėje, regis, egzistuoja tik kaip romantinis atgimimo metų maišto prisiminimas arba rinkodaros priemonė. O buvę romantikai, kuriuos viešumoje pakeičia rinkodarininkai, netrunka tapti totalitarizmo apologetais, visuotinės „istorizacijos“ propaguotojais, pirmuoju savo taikiniu pasirenkantys mokyklą ir tipines totalios kontrolės priemones: detalizuotas programas, nepasitikėjimą mokytojo (beje, žmogaus, turinčio aukštojo mokslo diplomą) nuovoka, ataskaitų šūsnį, standartizuotus testus ir privalomus egzaminus. Ir visa tai individualizmo amžiuje!

Kokias istorijas pasakojame mokykloje?

Prieš kelias savaites knygynuose pasirodė pakartotinis legendinės Adolfo Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“, šiemet mininčios 80-ąjį jubiliejų, leidimas. Dėmesys šiai knygai kelia dvejopas mintis. Viena vertus, džiugu, kad pirmojoje XX a. pusėje Lietuvos Respublika sugebėjo sukurti tokį istorikų darbo produktą, kuris išlaikė simbolinę vertę iki mūsų dienų. Kita vertus, liūdna, kad dabartiniai mokykliniai pasakojimai nepranoko savo pirmtakų ir nuo maždaug 1998 metų nugravitavo tariamo objektyvumo ir neutralumo, o iš tiesų – enciklopedinių, infantilių, jokių aktualių klausimų, idėjų ir vertybių negeneruojančių tekstų link. Todėl visai nekeista, kad mokytojų auditorija, paklausta, kokias istorijas pasakoja savo mokiniams, pasitinka spengiančia tyla. Ši tyla veikiausiai kyla ne iš dalykinės kompetencijos stokos, o iš šiandieninių ugdymo programų ir mokymo priemonių tuštybės – už raidžių gausos jokių pasakojimų nėra, todėl nėra ir ką atsakyti. Tautinį pasakojimą, aušrininkų ir A. Šapokos kartos pastangas ieškoti „lietuvių Lietuvos istorijoje“, pakeitė sovietinis indoktrinuotas didysis naratyvas, pastarąjį dabartinės nepriklausomybės išvakarėse keitė trumpai sugrįžusi „Šapokos Lietuvos istorija“, o jai įtaigesnio pakaitalo taip ir neatsirado. Tyrėjai ir istorijos mokytojai nebesusitiko bendrai kūrybai.

Bet ar tikrai neįmanoma mokiniams papasakoti tokių istorijų, kurios be prievartos priemonių juos sugrąžintų į istorijos pamokas? Į klausimą apie jaunesniųjų klasių istorijos pamokas atsakė prof. Alfredas Bumblauskas, pristatęs savo rengtą vadovėlį penktokams: tiesiog papasakokime vaikams istoriją iš jų, vienuolikmečių ir dvylikamečių, perspektyvos. Gal ir neįtikinsim jų, kad visas gyvenimas yra istorija, bet bent jau parodysime, kad visa istorija yra gyvenimas.

Ne mažiau sudėtinga yra kalbėti apie istoriją paskutiniųjų dvejų metų gimnazistams. Mūsų istorijos ugdymo programos dėl begalės charmsiškai absurdiškų priežasčių sudarytos taip, kad turėjusios brėžti gaires kalbėjimui apie Lietuvos visuomenę, iš tiesų verčia paspartintu tempu kartoti ankstesniųjų metų kursą apie Durbės mūšio eigą ir tarnauti egzaminui. Juk švietimo biurokratų valia istorijos egzaminu mes tikriname ne vidurinės, bet pagrindinės mokyklos kurso žinias ir įgūdžius, taip abiturientus įkalindami šešiolikmečių patirtyse. Veikiausiai iš šio begalinio nepasitikėjimo mokytojais ir jų mokiniais, realių asmeninių, socialinių ir egzistencinių poreikių ignoravimo, kyla istorijos disciplinos atstūmimo jausmas, peraugantis į žymiai sudėtingesnes socialinės ir politinės negalios formas.

Kas kartą paklaustas, ką ir kaip siūlyčiau pasakoti abiturientams, visada pagalvoju apie keturių didžiųjų klausimų bloką, iš kurių kiekvienam galėtų būti skiriamas pusmetis. Tikiu, kad su šiandienos mokiniais privalu kalbėti apie emigraciją, kuri kokiu nors pavidalu yra paveikusi kiekvieną Lietuvos pilietį. Per daugiau nei dvidešimtį metų Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto ir kitų universitetų mokslininkų įdirbis lietuvių migracijos srityje leidžia išsamiai prisiliesti prie šios temos. Antrasis klausimas, kuriam būtinas dėmesys mokykliniame kurse – lietuvių moderniosios tautos formavimasis nacionalizmų amžiuje. Panašu, kad Česlovo Milošo tekstuose suformuotas klausimynas apie mūsų tautinę tapatybę ir santykį su kitomis tautomis nepraranda aktualumo, atvirkščiai – globalizacijos ir ją lydinčių įtampų sąlygomis tampa egzistenciškai dominuojantis. Trečiasis klausimas iš dalies paskatintas šviesaus pavydo filologams, pradėjusiems mokykliniame Lietuvos literatūros kurse ieškoti piliečių bendruomenės apraiškų. Istorijos pamokos galėtų suteikti bazinius įrankius, reikalingus Lietuvos pilietinės visuomenės analizei; kuomet kalbėtume apie pilietines jausenas ir išmokytume jaunuomenę atpažinti pilietinius impulsus istorijoje ir vertingiausiais jų pavyzdžiais vadovautis gyvenime, veikiausiai sukurtume savo pilietinę galią jaučiančią, jokių fizinių ar intelektinių grėsmių nesunaikinamą piliečių Respubliką. Galiausiai, ketvirtasis klausimas turėtų apimti istorinės atminties tematiką, kuri padėtų Lietuvos jaunuomenei susivokti, iš kur kyla ir kaip šiandienos pasaulyje funkcionuoja istoriniai įvaizdžiai, kaip sukuriami, prisimenami ir įprasminami herojai, susigyvenama su trauminėmis patirtimis arba jos atmetamos.

Svarbiausia, ko reikia istorijos mokymo atnaujinimui – pedagoginės bendruomenės, mokinių, tėvų, mokytojų, pasitikėjimo savimi ir valios siekti, kad sistema tarnautų visuomenei, o ne atvirkščiai. Savo ruožtu, švietimo biurokratams reikia pasitikėjimo bendruomenės kuriančiąja galia, drąsos klysti ir savo klaidas taisyti.

Istorija – disciplina ateities kūrėjams

Nepaisant žinių, kad abiturientai vis vangiau renkasi laikyti istorijos egzaminą, į istorijos studijas stoja vis mažiau jaunuolių, net vyriausybiniu lygiu kalbant apie lituanistikos reikšmę, bet tuo pat metu propaguojant išimtinai gamtos mokslų ir technines studijas, visi pranešimai apie istorijos mirtį yra pernelyg ankstyvi. Jos gyvastingumą rodo, kaip tai bebūtų paradoksalu, biurokratų sprendimų argumentais dažniausiai tampančios rinkos tendencijos: užtenka apsilankyti didesniame knygyne ir jame būtinai rasime šeimos knygų, albumų, skirtų giminės medžiui rengti, bestselerių lentynoje bent porą metų regėsime Kristinos Sabaliauskaitės romanus, VDU Kauno istorijos olimpiadoje kasmet dalyvauja apie 300 mokinių. Tai, aišku, yra „vartojama istorija“ – smulkiųjų formų, intymi, atsigręžianti į asmeninį santykį su didžiaisiais pasakojimais, sugrąžinanti į savo gyvenamosios vietos, giminės, šeimos pasakojimus. Anot lenkų genealogų, mūsų kaimynai, ilgą laiką svajoję genealoginiuose medžiuose atrasti bajoriškas šaknis, dabar didžiuojasi savo valstietiška ar miestietiška kilme. Žmogus praeityje nebeieško revoliucinių žygdarbių. Jį kaip niekad anksčiau kankina individo gyvenimo prasmės ir krypties, gogeniški, klausimai: „Kas mes? Iš kur mes? Kur mes einame?“ Didžiųjų pokyčių epochose tarnaujanti visuomenės mobilizavimui, šiandien istorinė patirtis kuria asmeninio gyvenimo prasmes ir suteikia įrankius kasdienei veiklai.

Besikeičiantys laikai ir visuotinė technologizacija, tikėtina, pasmerks žmoniją nepalyginamai aukštesnei gyvenimo kokybei ir „gerovės bedarbystei“, kuomet net ir aptarnavimo sferoje žmogų pakeitus mašinoms, daugelis visuomenės narių be darbo liks ne iš tingulio, o dėl visuotinės pažangos. Būtent šis virsmas, kurio liudininkai yra mūsų karta, lems sugrįžimą prie savikūros, žmogaus ir jo ugdymo, novatoriaus ir idėjų generatoriaus. Žmogus nebebus konvejerio darbuotojas, jam lemta tapti idėjų generatoriumi. Jau dabar skleidžiasi, o su laiku tik didės įgūdžių, reikalingų visapusiam kūrėjui, svarba. Empatija, socialinis jautrumas, dermės tarp be galo skirtingų idėjų ieškojimas ir bene svarbiausias žmogiškasis įgūdis – prasmės kūrimas, išlieka humanitarų teritorija. Šiandien nesunku surasti idėjos atlikėją, nepalyginamai sunkiau rasti naujų idėjų kūrėją.

Istorikas, savo ruožtu, atsiremdamas į praeities patirčių išmanymą, yra ne vien sudėtingą darbą dirbantis tyrėjas, bet ir naujų reikšmių, idėjų, produktų generatorius žurnalistikoje, politikoje, viešajame administravime, turizme, švietime, informacinėse technologijose, finansų sektoriuje, visur, kur reikia sudėtingų procesų analitiko, gebančio statistikai suteikti prasmes. Matyt, neveltui „Hewlett-Packard“ vadove buvo pasirinkta viduramžių istorijos studijų absolventė Karli Fiorina (Carly Fiorina), istorikas Kenas Šeno (Ken Chenault) vadovavo kompanijoms „American Express“ ir IBM, istorikas Brainas Mojnihainas (Brian Moynihan)Amerikos banko galva.

Mūsų dienų Lietuvos švietimo politikos strategų pareiga lieka suprasti, kad pažangios valstybės, apie kurios statusą nuolat svajojame, prioritetas – ne konvejerio darbininkų rengimas, bet novatorių auginimas. Paradoksalu, bet istorikai lieka visuomenės inovacijų priešakinėse linijose, net jei ir verčiami įrodinėti savo teisę į egzistavimą.

Autorius yra Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros dėstytojas

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

13 komentarų

  1. Viktoras:

    Straipsnio autorius pateikė istorijos reiškinių ir įvykių matymą atitinkantį nūdienos lietuviškųjų liberalų požiūriui.Neveltui Kauno VDU yra neoliberalų kalvė,deja.

    • Amelija:

      Neliūdėkime: mūsų jaunimas nuoširdžiai perima LDK idėjas, Rytų Prūsijos šviečiamąją įtaką Lietuvos visuomenei, lietuviškumą traktuoja kaip įvairių kultūrų sąveiką valstybei atkurti/sukurti. Istorija nesibaigia pseudopatriotiniais Šapokos pasakojimais, ją be reikalo eksploatuoja mokytojai, pateikiantys versiją be klausimų KODĖL, KAIP, DĖL KO? Jauni VU studentai iš šapokizmo jei ne juokiasi, tai bent laiko šio istoriko darbą konjunktūrine ir laikmečio iššaukta traktuote. Ateina nauja karta, matanti LDK Europos interesų lošime, studijuojanti JAV universitetuose, kur Lietuvos svarba griaunant SSRS vertinama atitinkamai visos Rytų Europos pažangai. Istorija taps įdomi, kai baigsime didžiuotis tariamai svarbiais mūšiais, o perprasime savo vaidmenį Europos, netgi pasaulio kontekste. Ne tik XX a., bet ir prieš du-tris šimtus metų. Kai vadinamasis lietuvis vaikščiojo su marškiniais iki kelių ir nepersirengavo jų pusę metų, o lenkiškai ar vokiškai kalbantis Vilniaus universiteto mokslininkas spręsdavo pasaulinio lygio problemas. Astronomijos, matematikos, medicinos… Jie buvo ne lietuviai? Dovanokit, mano nuomone jie buvo superlietuviai, nes būtent jie išgarsino Lietuvą pasaulyje. Tačiau jei jums, mano oponentai, ir lietuvis nuo Kėdainių, Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas, ne lietuvis, tuomet neturim ką šnekėt. Ir istorikai praskys neradę tautoje nei pranašų, nei didvyrių – tik vieną Vytautą Didyjį, kurio nuopelnų jie patys negebės įrodyti…

      • LosAngeles:

        Visgi sakyciau, kad lietuviskai snekejes svetimos salies pilietis Vydunas yra gerokai labiau lietuvis, nei tamstos minetas Snobelio laureatas. Ir kazin ar turetu buti rodikliu kazkieno kazkam dalinamos premijos. Tautai ir valstybei samoningumo prasme rodiklis turbut yra kitas…

    • Pikc:

      Tikrai taip, esate teisus, Viktorai – tik čia ne tiek “lietuviškųjų” (nieko lietuviško juose nėra) liberalų požiūris – jie tiesiog atstovauja ANTIlietuvišką požiūrį, kuris naudingas tiek Maskvai, tiek Varšuvai, tiek ir Briuseliui. Ir dabartiniai mankurtizmo apologetai tuo žavisi (žr. kad ir “Amelijos” komentarą). Dabartiniai mankurtai yra sovietinių “internacionalistų” atitikmenys ir jų idėjų nešėjai, sėkmingai perėmę estafetę iš savo vyresniųjų “dvasios brolių”. Dėl to jiems itin patinka idėja, kad lietuviai turi savo vaikus auklėti ne tautiška-patriotiška, bet abstrakčia “pilietiška” (“moi adres ne dom i ne ulica”) dvasia, kad istorinių “žinių” reiktų semtis iš visokių bumblowskių, nykzhentaiczių, nepamirštant putinaičių, vanagaičių ir sabaliauskaičių “indėlio” – ir svarbiausia nepamiršti nuolat save niekinti, aukštinant kitus. Iš esmės, tai yra gilių psichologinių problemų turinčio ir stipraus nepilnavertiškumo komplekso kamuojamo individo pozicija (vėl žr. tą patį “Amelijos komentarą”) – bet didžiulė problema, kad tokia liguista būsena, kuri turėtų būti atitinkamų medicinos specialistų tyrimų sritis, yra dirbtinai primetinėjama visai lietuvių tautai, taip siekiant paversti mus saviniekoje paskendusiais psichiniais ligoniais, nesuinteresuotais savo kaip tautos išlikimu. Kvislingui iki šitos faunos būtų toli… 🙂

  2. Iš spragos:
    nuo… Didžiojo Imperatoriaus Vytenio (skolintąja raiška vaizdžiau įtaką lietuvių, t.y. Lietuvos Imperijos galių raiškos
    pradininką ImPER… įvardijant)
    iki… Vytauto Didžiojo paveldų (ką netgi šiandien “Lietuvos Žiniose” iš Maskvos labai r a i š k i a i rašoma;
    🙂 skambiai kažkaip tiksliai, lyg tiksi-skamba, istorinės knygos apie povytautinę Lietuvą žinia, tarsi pat LŽ iš ten)
    niekaip, na niekaip
    (ir dėl šapokistinio veikalo)
    išsinarpliot, atsiplėšt, atsipalaiduot, na… išsilaisvint negebam.

    Kaip tai atsivers. Gal tuomet jau, kai Didžiojo Vytenio i m p e r a t o r i š k o s i o s lietuvių santvarkos šioje
    žemėje žymuo (simbolis), atgaus Vytenio Piliakalnio vardą (įvardu “Gedimino Kalno” klojamą vis…dar, dar vis 🙁 )
    Taip,
    Piliakalnis (naujoviškųjų šios Žemės gyventojų gynybinių darinių sandas), piliakalnių apginties nuo svetimų grobikų
    pačių rankomis supilta apsaugos priemonė, ta ne koks, bet koks, kažkoks kalnas, kalnelis, kalva… Tai
    G Y N Y B I N I S darinys.

    Taigi, kartoti žioplystes (kaip ir “paklydusį, ar bumblauskiškai negrabiai paklaidintą” Tūkstantmečio alasą) nedera;
    laikas, laiko apskaita, vietos ar i s t o r i n ė s žinios iš praeities stumdomos negali sava verte, poveikiu, deramai
    atliepti. Tą čia TAU dedu-rašau, o m e n y vis išlikusią pavasarinę laiko apskaitą, atskaitą po kovo mėn.
    kasmetę turėdamas; ji pakeista gan neseniai, ir tikėkime po šiųmečio Lietuvos Atgimimo ribinio laiko pradžios
    (dėlei teisiškai-įstatymiškų sąlygojimų, sietinų su 1992 m. įdirbiu SAU) atoveiksmių, vėl bus palengvėle grąžinta
    (mat tokį žvalgą agentėlį-bravūrėlį, iš bravoriškai bravūriškųjų užsisklendusių sektų “vienuolijų” aplinkos, ties
    mūsų paribiais nukneckinę metų gale, tų 1009-ųjų; ir kai sumainę ant gamtinės laiko apskaitos “sausine-
    dirbtinąja”, tai ir visi metai žiopliems ir “prašokę”… prašvęstą, prapilta viskas pro šalį; ir anot tų vargetų nuožmiųjų
    pasekėjo, na gal nebūtini pasekėjo, bet samdinio patarnautojo A.Baranausko tai tikrai, –
    “…VIEN VAMZDŽIAI NUPLIKĘ PAKRANTĖSE LIKĘ”)

    At-gimk!

    • Ką gi,
      teks mintį-žinią-veiksmą vėlgi jau link Kauno (ar per Kauną, kaip 1926 m. gruodžio 17-tą) kreipt.

      Besiblaškantiems, ir net savotiškai bloškiantiems bele/kur/kaip … kuo (čia Alke atsiliepiant “ko-mentais”)
      atramai
      nuo Alkas.lt rėdybos (red-akcijos) žiūrim:
      SAUSIO 03 D.
      1872 m. Mediniuose (dab. Pasvalio raj.) gimė Jonas Vileišis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas, žymus visuomenės ir politinis veikėjas. Mirė 1942 m. Kaune, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, Vileišių šeimos koplyčioje.
      1879 m. Užunvėžiuose (Anykščių r.) gimė Steponas Kairys, Vasario 16-osios akto signataras, pirmasis VLIK’o pirmininkas. Mirė 1964 m. Niujorke (JAV).
      1919 m. Japonija de facto pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
      1923 m. Klaipėdoje įsteigtas vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas.

      Taigi, įžanginis mėnuo į Valstybės šimtmečio grąžos iškilmes, per mūsų prūsų-kuršių kaimynystę
      (1923 m. kovas, ginkluotas bei diplomatines), visuotinę pagarbą v a l s t y b i n g u m ą ir…
      Valstybės PLOTUS išsaugojusiems bus
      …2018-aisiais.

      O šiandien,
      – jei ne Alkas, ne “šaunieji” Lietuvos geležinkeliai, tai kas dar sukviestų pažangiausiąją išlikimui Tautos
      nusipelniusią laikinosios sostinės šviesuomenės likučių dalelytę, ir traukinuku, autobusiuku, karietėle
      …atvykt nusilenkt šią pavakarę garbingiausioje Lietuvos kapavietėje, Rasų kapinėse, Vileišių kriptą
      aplankant…
      http://tautosjaunimas.lt/2009/01/28/petro-vileisio-gimtadienis/
      ir Kauno burmistrą, signatarą Joną Vileišį, jo visų veiklų atmintį bei pagarbą už tą pasiaukojimą jam
      atiduodant.

      Tik kažkokių dviejų trijų dešimčių metrų iki pat Rasų tvoros traukinukas neprivažiuos (teks paėjėti!!!),
      mat bėgių nenumatyta;
      bet dar blogiau, išlipti priversti būsite Vilniaus stotyje (nes ties Rasomis nesustos joks keleivežis …iš Kauno)
      ir Rasas siekt dar daugiau žingsnių išeikvojant paskutiniųjų savų išlikusiųjų tautiškųjų galių išteklių teks;
      o dar blogiau, nieks nesako, slepia ir nekviečia IŠ KUR į Kauno burmistro 145-ųjų gimimo metinių
      pagerbimo minėjimą i š v y k s t a m a. Viskas
      Dievų valioje.

      Todėl apie šio straipsnio vieną iš kertinių (pavardinių) nuorodų net pirm šios žinutės neteikta, nerašyta. mat
      http://www.washingtontimes.com/news/2015/aug/6/pro-lifers-declare-fiorina-winner-debate/
      kas teigt būtų galėjęs, jeigu… jeigu
      pvz. ši
      VIDURAMŽIŲ ISTORIJOS STUDENTĖ
      būtų ne respublikonų, o demokratų
      pusėje, ar tiek “istoriškai-demokratiško”
      atstovavimo keistenybė (jei Karli Fiorina
      užuot Hilarės Klinton ėjusi prieš Donaldą Trampą)
      būtu leidusi n u g a l i m a…

      Tikėtina, ne…
      žr. vaizdžiau
      https://www.google.lt/search?q=carly+fiorina&safe=off&biw=1097&bih=534&source=lnms&tbm=isch&sa=X&sqi=2&ved=0ahUKEwjluI2B7aXRAhVH3SwKHewsC9IQ_AUIBigB#imgrc=_

      Reikia, būtina
      atsimerkt, žvelgt, siekt, teigt,
      save ugdyt, drąsios šalies paveldu,
      atminties bei bendrosios (visuotinės) pagarbos galia.
      O ne “vamzdinės kultūros plike blizgintis” ant svieto,
      kas labai net mūsų Prezidentės, mūsų “valdančiųjų”
      ir miegančiųjų savivaldose ant mūsų demokratijos(!?)
      darbuotojų-patarnautojų neveikimu styro.

      Ar atsakys už juos (savus samdinius), Prezidentė ir kiti vadovai,
      Merai (ir Vilniaus, ir Kauno, ir.. deja Klaipėdos, kas?).
      Tokia valia.

  3. Getas:

    Turi būti mokyklose įvesta istorijos politika: ugdomas pasididžiavimas tauta ir jos istorija ir neatmetami įžymūs lietuviai, kurie kūrė rašė ne lietuvių kalba, nes talentas visada nori būti labiau žinomas, todėl pasirinko lietuvis I. Kantas vokiečių kalbą, o lietuviai A.Mickevičius ir Č. Milas (Miloš)- lenkų kalbą, o jo pusbrolis lietuvis Oskaras Milas (Milašius) – prancūzų kalbą. Imkime pvz. iš airių visi AIRIŲ RAŠYTOJAI RAŠĖ ANGLŲ KALBA, TAČIAU PASAULIS JUOS ŽINO KAIP AIRIŲ RAŠYTOJUS. BŪKIME ORŪS IR NEATIDUOKIME SAVO TAUTIEČIŲ KITIEMS, ypač mūsų asimiliuotojams – kaimynams.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *