K. Aleknaitė. Kūčių vakaras pagal protėvių papročius (0)

Kūčios | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr

Kūčios | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr

Kai tamsusis metų laikas pasibeldžia į mūsų visų gyvenimus, o iš dangaus palengva ima kristi baltos ir lengvutės snaigės, visi sutartinai ima laukti artėjančių Kūčių ir Kalėdų.

Vieni šių švenčių laukia garsiai, iš anksto planuodami patiekalus, veiklas, ruošdami dovanėles artimiesiems. Kiti plaukia įprasta vaga, tačiau širdyje tarsi užgimsta kažkoks nepaaiškinamas laukimas, jaukumo jausmas, noras su visais susitaikyti, jausti meilę aplink ir savyje.

Būtent šiuo laikotarpiu, padidėja noras atlikti kuo daugiau gerų darbų ir užsidėti sau nematomą pliusiuką sąžinėje, kuris ateityje lyg ir garantuos vietelę Dievo pašonėje.

Šiuo stebuklingu laikotarpiu visi jaučiasi tarsi stebimi, net ir tie, kurių amžius nebeleidžia tikėtis dovanėlių iš Kalėdų senelio, kažko vis laukia.

Atrodo, tarsi mus ir mūsų poelgius akylai stebi kiekviena namų kertelė, kiekvienas gyvas padarėlis, atrodo lyg viskas aplink įgauna gyvastį ir tampa svarbu.

Kuo labiau artėja tas stebuklingas Kūčių vakaras, visi ima norėti grįžti į namus, apkabinti artimą, pabūti kartu, pavakarieniauti susėdus prie stalo.

Tai vis ta stebuklingoji šventės dvasia, kuri greitai, nepajuntamai ir labai tvirtai sujungia nutrūkusius saitus, bei kuria naujus. Ši dvasia net ir šalčiausią žiemą tirpdo ledus ir neleidžia, kad būtų užpustyta nei viena širdis.

Su jaukia nuotaika į kiekvieno namus ateina ir daug pasiruošimo darbų kupinas laikotarpis. Juk dažnas kuris imasi generalinės tvakos savo būste, kad pati nuostabiausia metų šventė būtų pasitikta tinkamai.

Vėliau, dar reikia pasirūpinti patiekalais, kad Kūčių stalas būtų toks, koks turi būti. Taip pat labai svarbu nepamiršti ir dovanų artimiesiems, meilės bei atlaidumo širdyje, lašelio rimties, šiuo laikotarpiu.

Tačiau, ar ruošdamiesi Kūčių vakarui, visada nusiteikiame teisingai?

Ar laikomės senųjų mūsų protėvių papročių?

Kas itin svarbu remiantis papročiais, kad šis vakaras ir Kalėdų rytas pavyktų, atneštų puikių permainų, pagerintų gyvenimą, įpūstų meilės ir suteiktų sveikatos?

Deja, kai kurių Kūčių vakaro papročių, šiuolaikiniai žmonės neįvertina. Šių dienų gyvenimo ritme, kogero, daugelis pasirūpinęs materialiomis dovanėlėmis artimui, mano, jog padarė viską. Kaip bebūtų gaila, tai nėra tiesa.

Anksčiau, šiuo laikotarpiu, žymiai svarbiau, nei materialios dovanos, ar dar viena nereikalinga smulkmenėlė, buvo vidiniai dalykai – meilė artimam, atjauta nuskriaustam ir kenčiančiam, dosnumas, nesitikint atlygio ir t.t. Šių gerų dalykų esmė būdavo – ne vieną kartą per metus rodyti, koks esi mylintis ir geras žmogus, bet laikytis tokių įsitikinimų ištisus metus.

Štai kuo mūsų didžiųjų švenčių supratimas labiausiai skiriasi nuo mūsų protėvių požiūrio ir tikėjimo.

Kokia gi Kūčių šventės kilmė?

Kūčios kildinamos iš žodžio – „Kočės“. Taip buvo vadinamos vėlės.

Seniau, Kūčios buvo laikomos nakties švente, kuomet suartėdavo ir gyvi ir mirę, atsiverdavo nepaprastas ir paprastą dieną nejuntamas žmogaus ir gyvūno ryšys. Visi pajusdavo bendrumą.

Protėviai, gruodžio 24 dienos vakarą, sėsdami prie baltai užkloto stalo, visuomet buvo linkę palikti tuščių vietų, o jų skaičius priklausydavo nuo to, kiek artimųjų iškeliavę anapilin.

Visų šių žmonių dvaselės buvo itin laukiamas Kūčių vakarienės svečias. Taip buvo rodoma, kad mirusieji nėra pamiršti ir tebėra labai gerbiami.

Pasiruošti Kūčių vakarui nebūdavo labai paprasta. Visą gruodžio 24 dieną, nuo pat ryto ir seni ir jauni plušėdavo išsijuosę. Kas kuopdamas namus, kas šerdamas gyvulius, kas puošdamas eglutę ir kiekvieną trobos kertelę…

Prieš šį svarbų vakarą, buvo reikalinga ne tik iškuopti aplinką, bet ir išsivalyti pačiam. Visapusiškai. Visi iki vieno, laukdami vakaro, rimtai prausdavosi, rengdavosi švariais, net traškančiais nuo krakmolo rūbais, eidavo grąžinti skolas, susitaikyti, atsiprašyti tų, kuriuos nuskriaudė.

Visas šis išsivalymas buvo būtinas, nes mūsų protėviai šventai tikėjo, kad sėsti prie Kūčių stalo, kur ateina mirusiųjų vėlės, reikia tik būnant visapusiškai švariam – be sąžinės graužaties, pykčio, blogio, susikaupusių nuoskaudų…

Galiausiai, baigus visus darbus ir atėjus vakarui, norint pradėti Kūčių vakarienę, reikėdavo sulaukti danguje pasirodančios vakarinės žvaigždės. Tik šiai pasirodžius, galima buvo pradėti Kūčių vakarienę.

Garbingą vietą ant Kūčių stalo užimdavo ne tik svarbiausias Kūčių akcentas – kūčiukai, bet ir ne mažiau svarbi, ritualinę gausą bei kaimo žmogaus stalo turtingumą reiškusi – duona.

Įdomu ir tai, kad seniau, Kūčių vakarienės metu, darant tam tikrą pertrauką nuo valgymo, duona būdavo nešama aplink namą kelis kartus. Taip buvo tikimąsi garantuoti sėkmę ir įvairių rugių derlingumą ūkiams, bei duonos gardumą.

Kūčių vakarienės stalas ir buvo ir yra ypatingas, kadangi viskas, kas patiekiama ant jo, turi didelę reikšmę šiam stebuklingam vakarui. Seniau, šio stalo dengimas būdavo pradedamas nuo šieno, kuris buvo skirtas protėvių vėlėms. Ant šieno buvo tiesiama balta (būtinai – balta!) staltiesė, kurios baltumas simbolizuodavo – gerumą ir tyrumą.

Vėliau, stalas būdavo puošiamas žvakelėmis, apkaišomas rūtų bei eglių šakelėmis.

Kuomet stalo puošimas ir ruošimas buvo baigtas, reikėdavo tvarkingai išdėlioti valgius, kurių būtinai turėdavo būti 12 (dabar ne visi žmonės laikosi šio patiekalų skaičiaus, ruošdami Kūčių stalą).

Kodėl būtent 12 patiekalų?

Todėl, kad Kūčių stalo patiekalai buvo siejami su 12 mėnesių, esančių metuose, o kad kiekvienas mėnesis būtų sotus ir dosnus, kiekvienam jų reikėdavo paruošti po patiekalą.

Seniau, buvo griežtai negalima patiekti Kūčių vakarienei tokių patiekalų, kuriuose būtų mėsos. Šio papročio gana dažnas laikosi ir dabar.

Kadangi, buvo negalima mėsos, Kūčių vakarienės metu, buvo patiekiama – rauginti kopūstai, kisielius, silkė, lydeka, grybai, daržovių mišrainė, džiovintų vaisių saldžioji sriuba, obuoliai, kūčiukai, ir svarbiausia – duona.

Duonos, kaip ir kūčiukų, šį vakarą neturėjo trūkti.

Pasibaigus Kūčių vakarienei, stalas nebūdavo iškarto nukraustomas, nes maistas turėdavo būti paliekamas vėlėms. Kūčių stalo patiekalais buvo įprasta vaišinti ir ūkio gyvulius, net bites. Joms buvo nunešama truputį medaus, kad atėjus metui, šio, jos neštų dar gausiau.

Vėliau, Kūčių naktį, ne visi žmonės eidavo miegoti. Vieni – rinkdavosi poilsį po įtemptos, pasiruošimų kupinos dienos ir švento vakaro, kiti – visą naktį užsiimdavo burtais, taip bandydami išsipranašauti laimingą ateitį.

Taigi, artėjant gražiausioms metų šventėms, ne tik uoliai joms ruoškime aplinką ir dovanas, tačiau ir nusiteikime teisingai.

Kūčias ir Kalėdas pasitikime švariu, išvalytu vidumi. Atleiskime tiems, ant kurių pykome ir padėkime kam galime.

Prie stebuklingo Kūčių stalo sėskimės atvira širdimi, be akmens užantyje.

Priimkime ir paminėkime šias šventes, kaip tai darė mūsų protėviai. Tuomet jos atneš ne tik džiaugsmą, bet ir pokyčius sieloje, ramybę dvasioje, darną šeimoje.

Save

Save

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Etninė kultūra, Kultūra, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *