D. Kaniavienė. Atminties būtinybė: Antano Smetonos požiūris į paminklus (10)

Antanas Smetona | istorineprezidentura.lt nuotr.

Antanas Smetona | istorineprezidentura.lt nuotr.

Antanas Smetona garsus ne tik kaip pirmasis Lietuvos Prezidentas, bet ir kaip iškilus humanitaras. Jam rūpėjo švietimas, knygos, kalbos būvis ir… paminklai. Jei reikėtų apibendrinti šį jo asmenybės interesų lauką, turbūt trumpai būtų galima tai įvardinti siekiu išsaugoti visuomenės atmintį apie rūpimus reiškinius, asmenis.

Juolab, ne taip senai dar buvusi vadinamoji Aušros gadynės [1] patirtis, kai nors ir drausta lietuviška spauda, tačiau sunkiai, romantiškomis praeities istorijomis pasiramsčiuodama, spraudėsi į valstiečių sąmonę, taip padėdama joje atlikti virsmą – įdiegti svajonę apie laisvės galimybę. Po daugiau nei šimtmetį besitęsiančio carų jungo gniaužtų, bei daugiau nei prieš pusšimtį metų grubiai numalšintų sukilimų bangos patirties, patikėti vėl iš naujo nebuvo paprasta. Tam reikėjo drąsos ir paskatinančių istorijų. „Aušros“ redaktorius Jonas Basanavičius sėmėsi medžiagos iš praeities. Ir panašu, kad stebuklas pavyko. Jo idėja patikėjo kiti. Išsisuko banga laikraščių, su jais užaugo nauja karta, kuri tapo svariu ramsčiu sudėti pagrindus nepriklausomai Lietuvai atsirasti. Vėliau Antanas Smetona, Prezidentas, įvertindamas Jono Basanavičiaus indėlį, išsitarė: „Basanavičius kaip Mozė vedė mus iš tyrumų pažadėtojon žemėn, laisvojon Lietuvon. [..] Jis geriausiai suprato, kad tauta yra ne tik dabartis, bet ir praeitis – senovė. Norint pažinti, kas yra tauta dabar, reikia pažinti ir atjausti, kas ji pirma yra buvusi. […] Ką jis plunksna išrašė, tai mūsų kariai kalaviju išpildė“ [2]. Panašu, kad iš iškiliųjų vyrų Antanas sėmėsi išminties ir rūpinosi atminties išsaugojimu ateities kartoms.

Archyvuose, pravertus tarpukario spaudą, galima rasti Antano Smetonos orginalių ankstyvųjų publikacijų, kuriose matyti gimstantis požiūris į paminklus, kuris vėliau, jau Prezidentinėse viešosiose kalbose, skleisis, plėsis ir augs. Tąsyk spausdinta jų ir „Viltyje“, kurią su Juozu Tumu – Vaižgantu 1907 metų spalį ir įsteigęs [3]. Tiesa, kadangi pats ir laikraščio redaktoriumi tapo, straipsniai gana deklaratyvūs, sunkiai pasakytum, kad kritiški, labiau – didaktiški. Tuomet, XX a. pradžioje,  buvo įprasta laikraščių pirmuosiuose puslapiuose spausdinti „vedamuosius“ straipsnius, kurie dažnai skambėdavę kaip manifestai, deklaracijos vienu ar kitu opiu klausimu. Tai daryta beveik visuose lietuviškuose leidiniuose. Ne išimtis ir „Vilties“ laikraštis. Tai galima įžvelgti ir 1908-tų pirmo puslapio publikacijoje „Visų apleistieji paminklai“, kurioje emocionaliai pykstama dėl neprižiūrimo paveldo: „Bet ne tik viduje bažnyčios paminklų yra: jų esama ir šale bažnyčios, karidore, tamsiame urve. Čia pristatyta pagal sienos didelių paveikslų, apdulkėjusių ir apdraskytų. […] Jei taip Vokietijoje ar kitoje kurioje Europos šalyje, – visi tokie paveikslai nebūtų išmetami laukan, nebūtų apkrauti visokiais lentagaliais ir suklypusiais baldais kaip štai Bernardinuose. Kitur geriau moka vertinti senovės liekanas [4]. Galima pastebėti desperatišką palyginimą. Europa prilyginama kultūringajai visuomenės daliai, o čia, carinėje Rusijoje, kurios sudėtyje yra ir lietuviai, viskas kitaip. Palyginimas galėtų būti netiesioginiu rusifikacijos, polonizacijos žalos įvardijimu: „Kitiems gal ir neturi jie didelės vertės, o lietuviams turi“ [5]. Stebimasi nesusivokimu, vertės nesupratimu, kai vietoj vertingų senovinių paveikslų pakabinami menkaverčiai, bet nauji tapybos darbai.

 Vis tik, matyti, liūdina, kad visko aplink esti, o nesirūpinama ne tik, kad išsaugoti, bet ir paprasčiausiai pateikti to, kas yra: „Už didžiojo altoriaus yra keletas mūsų praeities paveikslų, kur išreikšta senovės atsitikimai. Žiūrinėji žmogus, dairaisi ir nepasijunti mintimis nulėkęs į ano meto gyvenimą“ [6]. Tiesa, yra ir kur kas vertingesnių, senesnių, kurie: „ […] tarytum sakyte sako ateiviui, kad ji statyta ir puošta taip, kaip viduramžių žmogaus siela ir dvasia reikalavo“ [7]. Akivaizdu, paminklai – paveldas, pasak Antano Smetonos, yra gyvenamo laiko žmogaus sielos ir dvasios išraiška, kuri vertinga ateities kartoms, kaip pažintinė medžiaga kuo gyveno ir kaip jautėsi jų protėviai. Atminties reliktas gali tapti stabdomąja arba varomąja jėga dabarčiai, kuri pakeis rytojų. Išsaugoti pažinimą yra svarbu, nes per jį atsiveria patyrimas, skatinantis suvoktį.

Po 1918 metų vasario 16, užgimus Lietuvai kaip laisvai respublikai, Antanui Smetonai, vienam iš Nepriklausomybės Akto signatarų, nesyk teko sakyti viešąsias kalbas apie paminklų svarbą visuomenei. Pravertus išlikusiąsias, reprodukuotas tarpukario spaudoje, matyti, kad dažniausiai stabtelima ir susimąstoma prie vieno pirmųjų profesionalios skulptūros autorių Lietuvoje, profesoriaus Juozo Zikaro, sukurto bareljefo nežinomo kareivio kapui ir legendinės laisvės skulptūros bei vieno iš žymiausių XX a. I pusės monumentaliosios skulptūros atstovų Vinco Grybo sukurto Vytauto Didžiojo paminklo, kuris, deja, neišliko. Visi trys, matyti, apjungia svarbią aksiomą – kovas už laisvę. Tai monumentali visuomenės padėka, profesionalų rankomis, tiems, kurie kovojo: kas išmintimi, kas kalaviju. Du paminklai, skirti reiškiniams, Karo muziejaus sodelyje, vienas – asmenybei, visi – Kaune. Juozo Zikaro rankomis darbų yra sukurta ir daugiau, kaip ir bareljefų, pavyzdžiui, Jonui Šliūpui, biustų Jonui Basanavičiui, Vincui Kudirkai, Simonui Daukantui bei kitiems žymiems veikėjams, ne tik šie trys, tačiau mano paminėti dažniausiai patekdavo į Prezidento kalbas.

Anksčiausiai iš visų trijų iškilo Laisvės statula, kuri buvo Juozo Zikaro, sakoma, brandžiausias darbas[8], skirtas laisvės dešimtmečiui paminėti. Apie tai nušvietė ir tarpukario spauda. 1928 metų gegužės 15 dienos „Vilniaus Aido“ pirmame puslapyje redaktorius Jonas Urbonavičius rašo: „Atsimindama tą aplinkybę, kad gegužės m. 15 d. Lietuvai yra brangi ir kaipo Steigiamojo Seimo susirinkimo ir kaipo Konstitucijos, o kartu ir nepriklausomybės sutvirtinimo diena vyriausioji Lietuvos valdžia nutarė, kad tą dieną būtų valstybės šventė. Tą šventę švenčia ne tik Lietuvos piliečiai, bet ir visi tie, kam brangi Lietuvos valstybė, kam brangus tautų išsivadavimas, kam brangi laisvė. Tai argi gale ir mes, Rytų Lietuvos lietuviai, nesušukti: Tegyvuoja Nepriklausoma suvienyta Lietuva! Tegyvuoja demokratinė Lietuvos Respublika! […] Šiandien […] yra Lietuvos valstybės šventė. Ją švenčia visi Lietuvos piliečiai be tautybės skirtumo. Bet gal brangiausia ta šventė yra lietuvių tautai”[9]. Kitame numeryje, trumpai tepažymėta: „Valstybės šventės proga Lietuvos vyriausybė išleido atsišaukimą į šalies gyventojus. Atsišaukime pažymėta visi Lietuvos laimėjimai atsiekti per dešimtį nepriklausomybės metų. Šventės iškilmėse dalyvavo daug užs. Svečių. Iškilmės prasidėjo iš vakaro Putino misterija, kuri buvo suvadinta Vytauto kalno aikštėje […]“ [10]. Tiesa, „Lietuvos žiniose“ [11], Lietuvos valstiečių liaudininkų partijos leidinyje, ši šventė nutylėta, o Jadvygos Tūbelienės, Antano Smetonos žmonos sesers redaguojame „Tautininkų balso“ 1928 metų nr. 19 [12], jau pačiame pirmame puslapyje puikuojasi nepriklausomybės metų pasiekimams apžvelgti skirta publikacija.

Kalboje, pasakytoje 1928 m. Gegužės 14 d, Karo muziejaus sodelyje atidengiant Laisvės paminklą, Antanas Smetona akcentavo, kad būtina ne tik džiaugtis laisve, bet ir nuolat stebėti, kad jos neiškreiptų pikta mintis, blogi darbai. Blogiausia, kas gali nutikti valstybei – piliečių apatija: „Sunku inskelti ugnis, kai ji užblėsta, sunku pažadinti tauta, kai ji apsnūsta“ [13]. Kalbant apie atmintį, kaip būtinybę, džiaugiamasi naujo paminklo atidengimu: „Šiandien suėjus 10 metų nepriklausomos Lietuvos gyvenimui, šalia paminklo žuvusiems už Tėvynę, atadengiame Lietuvos laisvės paminklą. Vienas rodo garbingą praeitį, antras – dar nežinomą, rūpestingą ateitį. Antrasis be pirmojo nebūtų galimas, antrasis mums primena, kad be atvangos, dirbtume tėvynei, kad pirmesniųjų kartų sudėtą kapitalą vis didintume savo gerais darbais“ [14]. Naujai pastatytą paminklą suvokia ne tik kaip padėką, bet ir kaip paskatą judėti toliau, kaip viziją, kuri turi tapti kūnu. Nors kalboje daug patoso, bet taip pat justi, kad Prezidentas jaučia grėsmes, atskleidžiami nūdienos rūpesčiai, aktualijos, kurios šiandien leidžia suprasti, kuo gyveno tarpukario žmonės. Stengiamasi pabaigti viltingai, todėl išnyra kryžiaus simbolis, įvardijamas kančios ir atsikėlimo prasme. Suabsoliutinama įsijaučiant į kiekvieno piliečio rūpestį, Susitapatinama ir tikima, kad daug vargo,daug darbo ir susiklausymas yra laisvės sudėtis, o jon einama vargų keliu. Toje kalboje galima aptikti visas retorinės persvazijos stadijas, kurios būna naudojamos viešosiose kalbose: įtikinimą, įtaigą ir skatinimą veikti. Stengiamasi formuluoti klausančiųjų požiūrį į tai, kad laisvė yra trapi, todėl siektina, gintina nuolat, o sudėtingas gyvenimas, įvairūs praradimai, žmogiškosios klaidos yra būdingos visiems žmonėms be išimties, kurie nesirūpina savimi, yra apatiški dienai, pamiršta pareigas, tikslus ir praranda paprasčiausią akylumą budriai gyventi. Siekdamas paveikti jausmus, ima pavyzdžius iš netolimos praeities, skausmingus momentus bei tautinius simbolius, kurie yra svarbūs didžiąjai  klausančiųjų daliai, todėl kalba tampa emociškai įtaigi. Be šitų dvejų dalių nebūtų įmanoma ir trečioji – skatinimas veikti, kuri irgi yra svarbi. Jo kalba žadina prisiminimus, veikia jausmus, o nuosekli argumentų ir kontrargumentų dėlionė turi tikslą – žadinti klausančiųjų tautinį sąmoningumą. Naudojamas fiziomorfinės retorikos šablonas – tau lyginama su augalų pasauliu. Šis šablonas, pasak istoriko Sauliaus Pivoro, buvo itin paplitęs tarp nacionalizmo diskurso šablonų [15]. Beje, ši retorika buvo itin mėgstama ir aušrininkų, kur berneliai buvo lyginami su berželiais, o mergelės su liepelėmis ir t.t.

Per Vytauto Didžiojo paminklo atidengimą 1931 metais Prezidentas ir vėl praeitį sieja su dabartimi, anas dienas idealizuodamas tik tiek, kiek to reikia stipriems dabarties pamatams. Iš kalbos matyti, kad dar ieškoma santykio su Vytautu Didžiuoju. Jis neabejotinai didžiuojasi valdovu, tačiau Vytauto Didžiojo darbų didybė, matyti, jei neslegia, tai bent stipriai įpareigoja: „Mokydamies iš praeities vadovauti, turime susekti tikrąjį jo paveikslą, turime išaiškinti jo genijų. Dabartis, mūsų gyvenama, veikiai pavirs praeitim. Ateitis turės teisę paklausti mus: Ryžotės didžiuotis lietuvių senovės vadu, bet ar mokėtės iš jo gerai tvarkyti šalį ir jai vadovauti?… Tas klausimas stoja mums gyvai šio paminklo akivaizdoje“ [16]. Ne šiaip sau kalbama apie atliktus darbus. 1930 metais buvo didžiulė šventė visoje Lietuvoje. Kaip vieną ryškiausių iš savo vaikystės švenčių, ją atsimena ir garbingo amžiaus palangiškė Irena Stonkienė, kuri pasakojo apie jubiliejines 500 metų karūnos iškilmes, vykusias Palangoje, taip pat sako ji, daug gimusiųjų berniukų buvo Vytautais tuomet pakrikštyti. Palangoje didžiosios iškilmės vyko ant Birutės, Vytauto motinos, kalno, parke [17]. Panašu, kad Vytauto atminimas puoselėjamas buvo visur, bet ryškiausiai turbūt Kaune, ten, kur buvo įkurta ir Prezidentūra. Apie tai nušviesta ir laikraštyje „Rytas“ [18]. Minėjimais, šventėmis karūnos iškilmės neapsiribojo, pavyzdžiui, „Sakalo“ leidykla nepraleido progos išleisti ir monografijos [19], žinoma, leido ir kitos. „Bibliografijos žiniose“ nurodoma, kad jau 1930 metų sausį pasirodė istoriko Z. Norkaus  „Vytautas Didysis Lietuvos Kunigaikštis“ [20], bei daug skirtingų autorių straipsnių apie kunigaikštį šalies periodikoje [21]. Taip pat paskelbtas literatūrinis konkursas teminiui grožiniui kūriniui sukurti. Įdomu, tai, kad premijos skirtos ganėtinai didelės ir dvi. Po 10000 litų buvo žadama pjesės arba romano – poemos – apysakos autoriui [22]. Trečiame numeryje galima aptikti ir įrašą apie Liudo Giros samprotavimus „Kuo buvo Lietuvai Vytautas Didysis?“ [23] bei istorikų kolektyvo, tarp kurių ir A. Šapoka, ir Z .Ivinskis, biografiją pavadintą „Vytautas Didysis 1380 – 1430“, 4 numeryje matome, kad Juozas Sužiedėlis parašė romaną apie Žalgirį mūšį. Ir taip, praktiškai kiekviename tų metų numeryje, matyti, kad pažinti Vytautą bandyta nuolat: rašytos studijos, romanai, apysakos, straipsniai įžvalgos. Visus pasirodžiusius raštus, Antanas Smetona kalboje apibendrindamas įvertino gana kritiškai: „Nei rašytojai, nei menininkai, nei dainiai dar neišdrįso arti jo prieiti ir piešti jo paveikslo. Beje, atšventus Vytauto Didžiojo metus, pasirodė raštų ir mūsų literatūroje, bet jie piešia ne tiek Vytautą, kiek jo aplinkos gyvenimą. Jo asmuo dar neprieitas, dar neatliktas tam žygiui ruošos darbas“ [24]. Tačiau 500 metų jubiliejinė šventė buvo prasminga – paskatino visuomenę vėl iš naujo permąstyti  istoriją, žymią asmenybę, kurios palikuonys, bandydami apčiuopti jos mąstą, stengėsi pažinti ir save. Pažinus, anot A. Smetonos, karo vado genijų, valstybės vyro protą, beliko tik grožėtis, garbinti, stebėtis ir pažymėti visa atminimo monumentu – skulptūra bei jo vardą suteikti pirmajai nepriklausomai Lietuvos aukštajai tuosyk iš Lietuvos persikrikštijusiai į Vytauto Didžiojo pavadinimo universitetą.

Ir trečiasis, gana dažnai kalbose esantis paminklas – bareljefas, sukurtas profesionalaus skulptoriaus Juozo Zikaro, vadinasi „Nežinomojo kareivio kapas“. Kalba spausdinta 1934 metų „Trimite“, Lietuvos šaulių laikraštyje. Tiek kalbėjimo būdas, tiek struktūra panaši į tą pačią, kuri naudota atidengiant Laisvės statulą. Tik šįkart dar labiau sutirštinama, apeliuojant į krikščionišką pasaulėjautą: žuvę kariai sulyginami su bažnyčios kankiniais [25].Prezidentas imasi teomorfinės retorikos, kuri yra pati paveikiausia, greičiausiai pasiekianti tikslą, pasitelkia religinio kulto terminologiją.Kalboje daug retorinio patoso, hiperbolių, atsigręžimo į krikščioniškas vertybes. Pasaulis jau darėsi labai neramus, o Antanas juto, kad vien ginklu laisvės neiškovosi. Jis gerai žinojo, kad tiek laisvei įgyti, tiek išsaugoti reikia daug palankių aplinkybių ir reiškinių visumos. Nepriklausomybės Akto signataras buvo vienas aktyvesniųjų asmenų valstybės atkūrimo darbuose, todėl gyva patirtis jam leido kalbėti susiejant asmeniškumą su istorinėmis aplinkybėmis. Tai nebuvo knyginės, išprotautos kalbos, veikiau – jausminės, emocionalios, patirtinės. Galėjimas palyginti, ką reiškia gyventi laisvėje ir ne tik, jam leido balansuoti tarp kritiško nūdienos vertinimo ir praeities patoso. Tai, kas buvo vakar – jau žinoma, o šiandiena – ateities rūpesčiu galinti tapti.  Todėl nesyk savo kalbose, skirtose ir atidengiant bareljefus, Antanas Smetona noriai lenkėsi amžininkams didiesiems. O „Trimitui“ sykį duodamas prisiminimus apie Putvinskį, išsitarė: „Inžymaus asmens reikšmė visuomenėje yra labai didelė, ypatingai didelė ten, kur jam yra tekę nauji takai minti. [..] Juk šiaip ar taip inžymus žmogus tautos gyvenime nėra paprastas dygsnis rūbo siūlėje: jis kreipia visuomenę, o ne jį visuomenė“ [26].

Nepaprastas dygsnis buvo ir Antanas Smetona. Jo reikšmę istorijoje aiškinsis istorikai dar ilgai kaip ir asmenybės spalvas.

_____________________

[1] Taip dažnai buvo įvardijama spaudos situacija lietuviškais rašmenimis carinės Rusijos sudėtyje. Jono basanavičiaus „Aušra“ žurnalistikos istorijoje nurodoma kaip romantiškos krypties leidinys. Antanui Smetonai uždraustoji spauda nebuvo iš knygų žinoma, pats būdamas moksleivis ją gyvai slapčia skaitė, tai ugdė būsimojo Prezidento požiūrį, asmenybę. Vėliau pats dirbdamas redakcijose straipsniuose pabrėždavo atskirų spaudos darbuotojų darbų prasmę. O tapęs Prezidentų, pasirūpino, kad atsirastų bareljefai Vincui Kudirkai, Jonui Basanavičiui, bei pirmajam lietuviškos istorijos autoriui – Simonui Daukantui.

[2] Kalba, pasakyta Karo muziejaus sodelyje prie J. Basanavičiaus paminklo jo laidotuvių dieną. Lietuva 1927 m. Nr. 42.

[3] Žurnalistikosenciklopedija. 1997, Vilnius: 565 p..

[4] Visų apleistieji paminklai. 1908. Birželio 27 (liepos 10), nr. 73 (108), p. 1.

[5] Ten pat.

[6] Ten pat.

[7] Ten pat.

[8] Yra išleista studijų, straipsnių, Panevėžio kraštotyros skyriaus surinktos medžiagos, kuriose analizuojamas Juozo Zikaro skulptūros paveldas. Juose statulai “Laisvė” skiriamas didžiausias dėmesys ir ji neretai pakrikštijama brandžiausiu menininko kūriniu.

[9] Vilniaus Aidas. Nr. 56 (488), 1928 gegužės 15 d, p. 1

[10] Vyriausybės atsišaukimas.Vilniaus Aidas. 1928 m. Nr. 57 (489) gegužės 17 d. p. 3.

[11] Lietuvos žinios. 1928 metų gegužės mėnesio numeriai.

[12] Tautininkųbalsas. 1928 nr. 19, p. 1.

[13] Lietuvos Aidas. 1928 Nr. 86, p. 1.

[14] Lietuvos Aidas. 1928 Nr. 86, p. 1.

[15] Pivoras S. Lietuvių nacionalizmo retorikos šablonai XIX ir XX amžių lyginamojoje perspektyvoje. Semiotika. Šiuolaikinio socialinio diskurso analizė.

[16] Lietuvos Aidas. 1930, nr. 204, p. 1.

[17] Iš mokslinės „Versmės“ ekspedicijos, skirtos monografijai Palanga rengti. 2012 m. vasara.

[18] Vytauto Didžiojo iškilmės Kaune. Rytas. 1930 rugs. 9. Nr. 204 (1954), p. 2.

[19] Ten pat.

[20] Bibliografinės žinios. 1930 m. Nr. 1., p. 18.

[21] Ten pat: p. 27.

[22] Ten pat:  p. 32.

[23] Bibliografinės žinios. 1930 m. Nr. 3, p. 83.

[24] Lietuvos Aidas. 1930, nr. 204, p. 1.

[25] Respublikos Prezidento kalba, pasakyta laidojant Nežinomąjį Kareivį. Trimitas. 1934 lapkričio 29, Nr. 48, p. 1.

[26] Putvinskį atsiminus. Trimitas. 1930, Nr. 10.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Komentuoti: LosAngeles Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *