M. Kundrotas. Lietuvių tautinės organizacijos šiandienos Lietuvoje (25)

Alkas.lt koliažas

Alkas.lt koliažas

Antano Smetonos vadovaujama Lietuva sukūrė tautinę valstybę, ant kurios pamatų stojo šių dienų Respublika. Pagrindiniai principai, sudarę sąlygas tautinei valstybei kurtis, augti, klestėti, buvo tautinis švietimas, tautinė kultūra ir stipri socialinė struktūra, pagrįsta stipriu savininkų sluoksniu ir kooperacija. Šalia tautiškos mokyklos tautinį ugdymą vykdė platus tautinių organizacijų tinklas – tautininkai, jaunalietuviai, skautai, šauliai, ūkininkų draugijos.

Nūdienos Lietuva, atgimusi iš tarpukarinės Respublikos, greitai nutolo nuo savo pamatų. Vyraujančios politinės jėgos pasirinko liberalų, kosmopolitinį ir globalistinį raidos kelią. Joms talkina liberali žiniasklaida ir gausus būrys „atviros“, globalios visuomenės organizacijų.

Tautinės partijos blokuojamos didžiosios žiniasklaidos erdvėse, žlugdomos teisiškai ir finansiškai – didinant privalomą narių skaičių, rinkimuose reikalaujant rinkti parašus, ribojant privačių asmenų paramą ir apkraunant užstatais, tapusiais mokesčiu už dalyvavimą politikoje. Pagal apklausas tautinių partijų pozicijoms pritaria žymi dalis Lietuvos – dėl valstybės savarankiškumo, dėl masinės imigracijos, dėl stiprios, saugios ir autentiškos šeimos, dėl darnios socialinės struktūros. Bet dėl įvardytų priežasčių šių partijų organizacinis potencialas – silpnas, o žmonėms trūksta žinių, jog tokios partijos apskritai veikia ir ko jos siekia.

Paradoksalu, bet tautinės partijos Lietuvoje renka nuo pusės iki dviejų procentų kaip tik tuo metu, kai daugelyje Europos šalių tokios partijos – ant bangos. Nuo Latvijos ir Estijos iki Prancūzijos,  nuo Skandinavijos šalių iki Graikijos. Klaidinga manyti, kad Lietuva išsiskiria dėl sistemos susidorojimo – tautines partijas siekiama užblokuoti visoje Europoje. Yra kur kas objektyvesnė priežastis. Beveik visais atvejais tautinės jėgos kyla ten, kur kyla aiškios tautinės grėsmės. Vakarų Europoje tai – trečiojo pasaulio migrantai, ypač – radikalūs islamistai, Latvijoje ir Estijoje – sovietiniai kolonistai ir jų palikuonys.

Lietuvoje tokios akivaizdžios tautinės grėsmės nėra. Bent jau valstybės viduje. Kalbant apie išorinius iššūkius – Rusijos imperializmui oponuojančius piliečius visiškai tenkina Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, o Europos Sąjungos centralizacijai oponuojančius – „Tvarka ir teisingumas“. Tautininkų pozicija, atitinkamai vertinant tiek Rytų, tiek Vakarų iššūkius, daugeliui atrodo per sudėtinga. Bent jau daugeliui tų, kurie ją išvis išgirsta. Liberalų piešiamas dvišalis vaizdas – geri Vakarai prieš blogus Rytus – perša vienintelį pasirinkimą. Reakcija – augantis prorusiškas judėjimas, šioje dvišalėje schemoje sukeičiantis dėmenis.

Tradicinės visuomeninės tautinės organizacijos taip pat silpsta arba keičia savo turinį. Skautų judėjimas susiskaldė į daugybę organizacijų, daugelyje iš jų patriotizmo idealus keičia pramoga su tikslu. Šaulių sąjunga paversta valstybės administracijos priedėliu, joje klesti liberalai ir kairieji, labai tolimi nuo patriotizmo idealų, o tautiškiems žmonėms darosi ankšta. Kartkartėmis suspindi naujos tautinės organizacijos – kaip Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga ar Lietuvių tautinis centras – bet čia pat vėl užgęsta.

Sėkmingiausias iš naujų tautinių projektų – intelektualų sambūris „Pro Patria“, vykdantis prasmingą šviečiamąją ir ugdomąją veiklą, bet atsiribodamas nuo politinių partijų ir apsiribodamas Marselio Lefebro katalikų srove jis pats užsikerta kelią tapti visuotiniu tautiniu sąjūdžiu. Visuomeniškai aktyvus elementas Lietuvoje ir taip ribotas, tautiškasis segmentas jame – dar mažesnis, o čia jis dar labiau apribojamas.

Daugelį vyresniosios kartos patriotų telkia istorinė Sąjūdžio organizacija, bet daroma viskas, kad jis taptų vienos politinės partijos priedėliu – ir būtent tokios partijos, kurios vadovybėje vyrauja liberalūs žmonės. Kol kas jame esama įvairių krypčių patriotų, bet juos stengiamasi išstumti. Kokia bus tolesnė šios organizacijos veikla – parodys artimiausia ateitis.

Atviras klausimas – ar Lietuvai šiandien reikalingas tautinis judėjimas, juo labiau – tautinė politinė partija? Atsakas nėra toks jau akivaizdus. Vargu, ar galėtume sakyti, kad lietuvių tautai ar Lietuvos valstybei šiandien nekyla jokių iššūkių. Tiesiog dalis jų dar – potencialūs ir perspektyviniai, dalis išvis nėra aiškiai suvokti, o kai kurie suvokiami atskirai vienas nuo kito.

Viena pagrindinių iššūkių grupių – tai iššūkiai dorovei ir šeimai. Liberali propaganda bruka savanaudiškumo ir vartotojiškumo kompleksus. Plinta ištvirkimas ir iškrypimai. Dalis žmonių dėl skurdo, o dalis – pasidavę asmeninės gerovės ir karjeros siekiams vengia kurti šeimas ir gimdyti vaikus. Jau ilgą laiką Lietuvoje daugiau žmonių miršta, nei gimsta. Lygiagrečiai vyksta masinis lietuvių išsivaikščiojimas. Lietuva nyksta akyse.

Iš vienos pusės graso imperinė Rusija, iš kitos – Europoje viešpataujantys kosmopolitai siekia laisvų valstybių bendriją paversti viena valstybe tautinių valstybių sąskaita. Šiuos iššūkius tiesiog būtina suvokti viename kontekste. Į tarpukario Lietuvą gviešėsi tiek raudonieji, tiek baltieji rusai, tiek vokiečių, tiek lenkų imperialistai. Jie visi traktuoti vienodai, nes buvo aiški valstybės vizija – tautinė, laisva ir savarankiška Lietuva. Dabar ši vizija prarandama, užtai vis didesniam kiekiui žmonių darosi vis vien – kuriam imperialistui priklausyti.

Šalia moralinių, demografinių ir geopolitinių iššūkių tvyro socialiniai – skurdas ir baisi socialinė atskirtis, valdžios sistemos korupcija ir visiškas atotrūkis tarp valstybės ir tautos. Lietuviai praranda viltį susitvarkyti savo Tėvynėje. Dalis ieško geresnio šeimininko Vakaruose, dalis – Rytuose, o daugelis tiesiog balsuoja kojomis.

Imigrantų invazija kol kas tvyro ateityje. Bet visada protingiau užkirsti problemai kelią, nei ieškoti sprendimų jai tapus faktu. Vakaruose kylantys tautiniai judėjimai jau raško vaisius, lieka atviras klausimas, ar jie beišspręs susiklosčiusią padėtį.

Iš viso to aiškėja, kad Lietuvai tikrai būtinas politinis tautinis judėjimas ir platus tautinių visuomeninių organizacijų tinklas. Neverta viltis, kad į tai investuos valdžia, kaip būta Vasario 16-osios Lietuvoje. Mūsų atveju tautinis judėjimas turi kilti iš apačios. Nors jam visaip trukdoma, tai yra būties klausimas. Viskas priklausys nuo tautos proto ir valios.

Pranešimas skaitytas 2016 m. gruodžio 21 d.Seime vykusioje konferencijoje „Prezidentinei Lietuvai – 90“

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *