R. Navickas. Neadekvatus savęs ir kitų vertinimas – neįveikiama Lenkijos elito tradicija (8)

Blogeris ZeppelinusGera ta kaimyninė šalis Lenkija ir žmonės ten gyvena neblogi. Tik štai kai kurios nuostatos jų elito galvose niekaip nėra išgyvendinamos.

Pagrindinė jų elito problema yra ta, kad nesugebama daugmaž objektyviai suprasti savo tautos ir valstybės vietos šiame pasaulyje ir konkrečiame jo regione. Būtent šis negebėjimas praeityje ne kartą ir ne du yra tapęs Lenkijos valstybės žlugimo priežastimi.

Paskutinį kartą tai nutiko 1939 m., kuomet į naujos Vidurio Europos imperijos vaidmenį beįsijaučiantys lenkai gavo žiaurią pamoką nuo nacistinės Vokietijos Reicho.

Nūnai Lenkijai sekasi neblogai daugeliu prasmių ir susidarė visos sąlygos tam, kad ši valstybė taptu tikra regiono lydere, traukos centru ir sektinu pavyzdžiu aplinkinių valstybių tautoms. Tačiau taip niekada nenutiks, nes verdanti košė jų elito galvose reguliariai prisvyla.

Tuomet jie pradeda elgtis taip neadekvačiai, tarsi siektų atstumti nuo savęs kuo daugiau kaimynų ir kuo skaudžiau juos įžeisti bei paniekinti.

Niekaip kitaip, nei neadekvatumas, visų tų kvailysčių su įžūliais reikalavimais Lietuvai dėl jos piliečių vardų rašybos jos išduodamuose asmens dokumentuose pagal Lenkijos valstybinės kalbos rašybą ir gramatiką lietuviškoje abėcėlėje neegzistuojančiomis raidėmis ir pan. cirkų pavadinti negalima.

O kur dar toks akibrokštas Ukrainai, kaip skaudžių Volynės įvykių II pasaulinio karo metu įvardinimas, kaip …lenkų tautos genocidas?

Kas automatiškai užkerta kelią normaliam bendravimui ir bendradarbiavimui tarp tų valstybių, nes tokiu atveju ir ukrainiečiai tikrai turi ką pateikti lenkams už kelis šimtmečius trukusias skriaudas ir negailestingą jų krašto eksploataciją.

Ir štai lenkiškojo neadekvatumo kulminacija, kuri išvertė iš koto net tokį polonofilą, kaip G.Kirkilas:

– Lenkijos Seimas savo įstatymuose rengiasi įtvirtinti nuostatą, kad lietuviškas nacionalizmas – tokia pat totalitarinė ideologija ir santvarka kaip ir fašizmas, kurį propaguoti griežtai draudžiama.

Šiandien, t.y. 2016 m. gruodžio 15 d. Lenkijos Seime numatoma svarstyti Lenkijos Senato pateikto įstatymo „Dėl draudimo propaguoti komunizmą arba kitą totalitarinę santvarką pastatų, objektų ir viešojo naudojimo įrenginių pavadinimuose“ pataisas.

Taisomo įstatymo projekto 1 str. 3 dalyje teigiama: „Kita totalitarine santvarka laikomi, ypatingai fašizmas, vokiškas nacizmas, ukrainietiškas ir lietuviškas nacionalizmas, prūsiškas, rusiškas ir vokiškas militarizmas“.

Kaip miela, argi ne? Tarsi skaitytum kokios nukvakusių antifašystų organizacijos atsišaukimą.

Kažkaip į tą pačią įvardintą eilę prašosi ir “lenkiškasis šovinizmas”, bet kažkodėl jo nėra?

Gal būtent dėl mano minėto lenkų elito neadekvatumo ir negebėjimo pažvelgti į savo šalį ir jos istoriją iš šalies, objektyviai?

Rašoma, kad priėmus tokį idiotišką įstatymą kaimyninėje Lenkijoje iškils pavojus kone visiems lietuviškiems paminklams ar istorinių įvykių įamžinimo vietoms. Juk jos taps “lietuvių nacionalizmo totalitarinės santvarkos” artefaktais ir turės būti sunaikintos!

Ir tie veikėjai mano, kad tai padės jiems išsaugoti lietuvių draugiškumą? Tikrai ne – ir jie tai žino.

Bet panašu, kad lenkų elitui į tai tiesiog nusispjaut! Jie gyvena savo svajonių ūkuose, kuriuose lenkų šovinistai stovi pasidabinę balta nuotakos suknele ir droviai nuleidę akutes, o juos supa baisūs uniformuoti juodvarniai – ukrainiečių ir lietuvių nacionalistai, siekiantys sukurti savo nuosavas valstybes.

Pavadinkime daiktus savo vardais – tie žmonės, kurie stumia tokį įstatymą yra neadekvatūs realybei ir bendraeuropinei situacijai nukvakėliai. Kurie gali privesti Lenkiją iki rimtos bėdos. Kaip tai jau ne kartą ir net ne du nutiko jos istorijoje.

Bjauriausia, kad tos lenkų elito neadekvatumo problemos gali atsiliepti ir mums. Juk Lenkija visgi yra mūsų kaimynė, tiltas į Vakarus ir NATO sąjungininkė.

Jeigu ši valstybė dėl elito kvailumo savo iniciatyva pavirs į priešišką kaimynams jėgą, tai JAV galimai pasikeisiančios užsienio politikos kontekste dar nežinia, kur Lietuvai teks ieškotis sąjungininkų gintis nuo kaimynų jau nebe tik iš Rytų, bet ir iš Pietų.

 

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

8 komentarai

  1. Laukiam laukiam:

    lenku naciai nori mums sugrazinti ka is musu pagrobe, o pagrobe apie 120 000 km2 Lietuviu tautos etniniu zemiu net iki Udros upes su vis dar islikusia Ilankos upele…ir be abejo savus kolonistus jie nori parsivaryti namo i malopolska

    • Žemyna:

      Tai kad nebėra čia lenkų kolonistų. Iš lenkų liko tik tie gal keliasdešimt lenkų, kurie čia nuo seniau ir ne kaip kolonistai atvyko – gal darbo ieškodami ar kaip verslininkai, gal šeimą sukūrę, gal kuriam nors mūsų bajoras savo dvarą pralošė, ar įkeistą už skolas prarado…
      Prisimenu, kaip po karo buvo praverti „langai”, per kuriuos buvo leista išvykti dokumentais tautybę įrodyti galėjusiems ,ar bent giminių Lenkijoje turėjusiems. Vėliau dar sykį buvo praverti.
      Pirmąjį sykį išvyko mano klasiokė, kaimynų vienas kitas, buvo skubiai sudaromos santuokos su lenke ar lenku, turintys pinigo padirbinėjo dokumentus… Prisimenu gražuolę Baską, siūdinusią kraitį išvažiavimui. Vietos kolaborantų nė vieno Lenkija neįsileido, neatsidėkojo už tai, kad šie jai taip tarnavo, kad išdavė šalį, kurioje gyveno.
      Kaip matome – šiandien jie bei jų palikuoniai labai praverčia. Jei jie turėtų orumo, negi leistųsi po mitingus tampomi ir kažkada juos paniekinusią, išdavusią juos tautą vėl garbindami? Juk būtent Lenkija (ne Rusija!) darė atranka, ką įsileis, o ko ne …Tačiau sąvoką „repatriacija” PL tada labai tiksliai suvokė ir vykdė (priešingai šiandienai, kai niekaip „neįkanda” TM sąvokos :)… )
      Jei kažkas imtųsi paaiškinti šių dienų jaunimui tą tragišką situaciją, kurioje buvo atsidūrę jų seneliai ir proseneliai, kokį pažeminimą jie patyrė tarpukariu, kai, norėdami šeimas, darbus bei namus išsaugoti, keitė tautybę ir tikybą; o vėliau dar sykį, kai Lenkija nuo jų nusigręžė, nepriėmė… Juk ne visi buvo aktyvūs kolaborantai, ne visi buvo menkystos, iš godulio kaimyną pardavę… Šiandien užtenka peržvelgti jų pavardes – kiek ten ir ukrainiečių, ir baltarusių, ir net totorių… Apie lietuvius (jotvingius?) nė nekalbu. Negi jų palikuoniai niekada nesistengė įsijausti į savo (pro)senelių kartos jausmus, pergyventą baimę, pažeminimą, savęs išdavimą? O vėliau – išdavystę, kai PL jų savais nepripažino, neįsileido, juolab – nepakvietė, nė vienam nepasiūlė sprukti į bent šiek tiek laisvesnę PL? Čia ir mūsų švietimo didžiulė spraga – nemokame pateikti to, kas svarbu. Be tikslo supriešinti, tik kad žinotų – jų seneliams teko tragiška dalia, o šiandien su jais tas pat kartojama, šiandien jau jie kvailinami. Tai gal laikas pasimokyti ne tik iš pasaulio, bet ir iš savo giminės patirties – savus išduodančius išduoda tie, kas jais naudojosi, kas pats juos išdavystei pasamdė…

  2. LosAngeles:

    Teko skaityti lietuviskai isleista pirmojo ir vienintelio Lenkijos karinio etase tarpukarineje Lietuvoje atsiminimus. Jis raso, kad 1939m Lenkijos generalinis stabas realiai vertino kariuomenes pajeguma lygiu vermachtui. T.y. isivaizdavo, kad su Vokietija gales kariauti kaip lygus su lygiais (ypac ‘nuotaikos’ pakilo po bendro Cekijos pasidalinimo 1938m). Kuo visa tai baigesi- zinome. Uzteko keliu savaiciu…
    ‘..Paskutinį kartą tai nutiko 1939 m., kuomet į naujos Vidurio Europos imperijos vaidmenį beįsijaučiantys lenkai gavo žiaurią pamoką nuo nacistinės Vokietijos Reicho…’ autoriaus visiskai teisingas pastebejimas. O ir pats straipsnis labai teisingas: Lenkija niekada nebuvo strategine Lietuvos partnere, ir panasu kad laukti to is jos beprasmiska. Bet pasinaudojo Lietuva jau ne karta, todel siandieniniams musu valstybes atstovams reiketu labai blaiviai ivertinti aplinkybes ir pagaliau suprasti su kuo susideda. Jokiu galimybiu kistis i Lietuvos vidaus reikalus, priesingu atveju liksime prie suskilusios geldos. Praeitis mus to moko

  3. Kaunietis:

    Ir ką tu, žmogau, padarysi… Co to ja, co to moja kamizelka…

  4. Bartas:

    Per šimtmečius iki kaulų įaugęs : “poliak pan – litvin cham” niekur nedingo.

  5. Toks triukšmingas savęs kėlimas virš tų, ką pažeminai:

    vienintelis būdams perrėkti savo sąžinę, nutildyti, neleisti jai priminti kainos nei tos sielos dalies, kurios netekai, savo pasipūtimą, savo didybės maniją tenkindamas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *