A. Lapinskas. Siūlymai dėl pavardžių rašybos nei į tvorą, nei į mietą (29)

Anatolijus Lapinskas | asmeninė nuotr.

Anatolijus Lapinskas | asmeninė nuotr.

„Siekdama pagerinti mūsų šalies santykius su Lenkija, valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pasiūlė naują būdą nelietuviškų pavardžių rašymui asmens dokumentuose. Pagrindiniame paso puslapyje rašyti užsieniečių ir lenkais save laikančių Vilnijos gyventojų pavardes: iš pradžių valstybine kalba, o po pasvirojo brūkšnelio taip, kaip paso savininkas pageidauja, bet registruose būtų galima vartoti tik lietuviškąjį variantą“. 

Tokius siūlymus dabartiniai valdantieji (tiksliau vienas jų įtakingas patarėjas) skelbė ir anksčiau, dar nebūdami valdžioje,  dabar tai jau skelbiama kaip ir oficiali valdžios pozicija. Kyla nemažai klausimų, kodėl toks pareiškimas atsirado, ką jis reiškia ir ką jis duos. Pagaliau kas tai yra, įstatymo projektas, programinis pareiškimas ar laiškas Lenkijos vyriausybei? Tiesa, yra dar vienas, ganėtinai miglotas pavadinimas – idėja. 

Panagrinėkime tą idėją. Pirmiausia, kodėl valdantieji mano, kad tas naujas būdas tikrai pagerins mūsų santykius su Lenkija, negi kaimynų valstybė pati pasiūlė tą būdą ir nuo jo priėmimo ar nepriėmimo  priklauso tie mūsų santykiai? 

Tokio būdo Lenkija  nesiūlė, tai, kaip sakoma, yra Lietuvos improvizacija. Švelniai tariant, nevykusi. Iš esmės tai yra dar 1991 01 31 priimto LR AT nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“ pakeitimas. 

O jei visai atvirai, tai yra vieno Lietuvos teisės akto keitimas vienos užsienio valstybės reikalavimu. Įdomiausia, kad šios idėjos autoriai pasiryžę keisti tą aktą neva santykių su ta valstybe  – Lenkija, gerinimo vardan. Įdomu tuomet, kaip čia su tuo suverenitetu? 

Dabar galiojančiame akte sakoma: „Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi: a) pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba b) pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes). Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“. 

Ši teisinė nuostata visiškai atitinka Europos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 11 straipsnį: „Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę ir vardą  vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal Šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas“. TAČIAU: „Turint galvoje šio įsipareigojimo praktinę reikšmę, nuostata suformuluota taip, kad leisti šalims taikyti ją pagal savo specifines aplinkybes. Pavyzdžiui, šalys gali vartoti savo oficialios kalbos abėcėlę , kai reikia rašyti tautinei mažumai priklausančio asmens vardą pagal jo fonetinę formą“.  

Panaši nuostata yra ir Lietuvos ir Lenkijos draugystės sutarties 14 straipsnyje:  „asmenys, išvardinti 13 straipsnio 2 punkte (priklausantys tautinėms mažumoms) turi teisę vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“. Tokiu būdu Lietuva nepažeidžia nei Europos, nei dvišalių sutarčių ir Lenkijos pretenzijos neatitinka europinių santykių lygmens. 

Dar daugiau. Pati Lenkija savo tautinės mažumos – lietuvių pavardžių nesivargina perteikti pagal jų skambesį, bet tiesiog teikia artimiausią panašią lenkišką pavardę, net neieškodama to skambesio. 

Grįžkime į Lietuvą. Valstiečių siūlymas rašyti pavardę lietuviškomis raidėmis, po to dėti įžambų brūkšnį, o po jo paso savininko variantą, tarkim, tautinės mažumos abėcėlės raidėmis, yra negirdėtas, nematytas pavardės rašymas. Įžambus brūkšnys (žambas) yra ne raidė, bet rašybos ženklas, bet kaip reikėtų jį skaityti idėjos autoriai nenurodo.

Priminsiu, kad tasai žambas turi alternatyvinę reikšmę „arba“, bet siūlomos pavardžių rašybos atveju jis netinka, nes domėn imama tik pirmoji pavardės versija. Taip pat jis vartojamas skaičių ar matavimo vienetų dalybai pažymėti, pvz., m/s (metrų per sekundę), skaičių ar žodžių atskyrimui – 110 / 220, vienoje eilutėje užrašytai poezijai pateikti, vieno po kito laikotarpiams pažymėti, pvz., 2015/2016 sezonas. Kaip matome, pavardžių rašybai šis ženklas tikrai netinka.

O ką apie pavardžių rašybą mano patys Lietuvos lenkai? Valstiečių partijos pirmininko pavaduotojas Tomas Tomilinas pareiškė: „Manau, kad dvikalbės lentelės ir originali pavardžių rašyba nėra svarbiausios lenkų problemos. Esu lenkas ir suprantu, kad lenkams tūkstantį kartų yra svarbesni mokyklų reikalai nei iškabos ant namų“. Čia tiktų priminti, kad 100 tūkst. Lietuvos lenkų mūsų krašte tenka 45 lenkiškos mokyklos, kai lietuviams – 37 lietuviškos mokyklos. Negi Lietuvos lenkams Lietuvoje reikia 45 tūkst. mokyklų?

Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas docentas Andžejus Pukšto sako, kad „valstiečių“ siūlymas „būtų mažas žingsnis siekiant pagerinti santykius su Lenkija, bet lauktume didesnio žingsnio. Be to, tai nėra svarbiausia problema – pastaruoju metu didesnę įtampą kelia švietimo reforma, lenkiškų mokyklų reorganizacija“. Matyt, docentui nerimą kelia dviejų pustuščių lenkiškų mokyklų sujungimas Vilniuje (į geresnes patalpas!) ir kartu pakenčiamų sąlygų užtikrinimas lietuviškai mokyklai.   

Šiaip ar taip, šie patvirtinimai (yra jų žymiai daugiau) rodo, kad pavardžių rašyba lenkams nėra svarbiausias dalykas, dėl kurio Valstiečiai turėtų imtis ekstraordinarinių priemonių. 

Tai kaip rašyti? Taip, kaip nurodo mūsų įstatymai ir rašybos taisyklės. Ir jeigu kam nors,  tos taisyklės nepatinka, tai tegul eina į Valstybinės lietuvių kalbos komisiją ir ten aiškinasi. Kalbos ir tuo pačiu rašybos klausimus turi spręsti ne politikai, o kalbininkai. Ši tiesa nuskambėjo daugiau kaip prieš 600 metų: Caesar non supra grammaticos  (Imperatorius nėra aukščiau kalbininkų) ir iki šiol galioja… 

Beje, ta pati Lenkija nė pusės žodžio nesako dėl lenkų pavardžių Latvijoje, kur jos ne tik transkribuojamos, bet vartojamos būtinai su latviška galūne -s. Tačiau Lenkija tvirtina, kad lenkų padėtis Latvijoje yra tiesiog pavyzdinė. Taigi problemos šaknys yra ne Lietuvoje, bet Lenkijoje, kuriai noras kurstyti tautinę ir politinę įtampą jai nepatinkančioje šalyje yra svarbesnis už Lietuvos ir Lenkijos draugiškus santykius ir gražų kaimyninį sugyvenimą ir bendradarbiavimą.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *