Kuo matuosime Lietuvos kantrybę? (10)

Vilius Kavaliauskas | respublika.lt nuotr.

Vilius Kavaliauskas | respublika.lt nuotr.

Kiek ten kartų liaudies išmintis rekomenduoja matuot, o jau tik po to kirpti? 7 ar 9? Koks skirtumas. Svarbu matuoti tiek kartų, kad kirpdamas nesuklystum. Tačiau jeigu aš imsiu matuoti, tarkime, 77 ar 99 kartus, jums, be abejo, kils įtarimas, kad esu idiotas, ir mane, kriaučiaus vaiką, reikia laikyti per patrankos šūvį nuo bet kokių matavimų ir kirpimų, nes, kol tiek kartų matuosiu, šuo kepsnį nuneš.

Nacionaliniai matavimų ypatumai

O jeigu 77 ar 99 kartus matuoja kurios nors savivaldybės vadovai? O jeigu Seimas, jeigu Vyriausybė? O jeigu kuris nors prezidentas ar prezidentė kasmet, o gal ir kas mėnuo arba, pavyzdžiui, ištisus 77 mėnesius skelbia, irgi tik, pavyzdžiui, negailestingą karą korupcijai? Bet vis nekerpa ir nekerpa. O ir visi kiti, aukštai esantys, vis kažką matuoja, matuoja, bet dažniausiai irgi nieko nesiryžta kirpti.

Tai ką daryti su tokiais matuotojais, kurie vadovaujasi principu: „geriau vėliau negu niekad“? O ar nebūtų dar efektingesnis, o ir efektyvesnis, principas „geriau niekad negu vėliau“? Pastarasis, viešai ir garsiai išdeklaruotas ir išdeklamuotas, galėtų virsti nepaprastai patrauklia, net gundančia, Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginio marketingo koncepcija. Vietoj tos, kuri buvo patvirtinta 2008 m. ir vadinosi „Lietuva – drąsi šalis“!

Ar atšuoliuos Vytis į Lukiškes?

Gariūnuose, vieno garsaus Lietuvos tapytojo parodos atidaryme, sutikau seną bičiulį žurnalistą Vilių Kavaliauską. Neišlaikė nepasidžiaugęs: „Nepriklausomybės paskelbimo 100-mečio proga VYTIS ATJOS Į LUKIŠKIŲ AIKŠTĘ!“ Yra kuo džiaugtis. Įregistruotas ir aktyviai veikia generolo Česlovo Jezerskio vadovaujamas „Vyčio“ paramos fondas, jau paskelbęs atvirą „Vyčio“ skulptūrinio modelio konkursą. Ne mažiau aktyvus „Vyčio“ visuomeninis komitetas, į kurį susibūrė arti šimto Lietuvos šviesuolių: Prezidentas Valdas Adamkus, Mokslų akademijos prezidentas, Vilniaus universiteto rektorius, Kauno arkivyskupas, Lietuvą garsinantys menininkai, mokslininkai, keliolika nacionalinės premijos laureatų, visuomenės lyderiai, patriotinių organizacijų vadovai…

Matydamas, kiek metų, o gal ir kiek dešimtmečių Lietuva rengiasi kažką pastatyti Lukiškių aikštėje ir vis nestato, nes neapsisprendžia, ką statyt, nesiryžau Viliui, nepataisomam optimistui ir entuziastui, pasakyti, ką galvoju apie mūsų „99 matavimus“ ir vieną „kirpimą“ (o dažniausiai nė vieno). Neišsakiau ir nuogąstavimo, kad, kol jų siūlomo Vyčio idėjos skersai išilgai neišmatuos visi matuoti geidžiantys matuotojai, matininkai ir amatininkai, į Lukiškių aikštę „Vytis“ neatšuoliuos. Nebent Nepriklausomybės paskelbimo 125-ųjų metinių proga. Ir dar neaišku, kurios Nepriklausomybės – Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios… Nepasakiau. Užtat Vilius man pasakė daug ką…

 
Viliau, iš kur tavyje radosi ta fix idea Nepriklausomybės paskelbimo šimtmečio proga Lukiškių aikštėje statyti Vytį?

– Manau, kad ta idėja visai ne fix. Ji visą laiką žmonių lūpose, tik gal viešai nebuvo išsakyta. Jeigu mes nebūtume pasiūlę tokios idėjos, ją būtų pasiūlę kiti – nes būtent Vytis čia prašyte prašosi. Tai tiesiog neišvengiamas variantas. Kas labiau nei Vytis, tavo nuomone, galėtų vienyti lietuvius? Ir vienytų tiek metų. Jis reikalingas Lietuvai. Kad įkvėptų ją tikėti savo ateitimi. Įkvėptų net tą, kuris šiandien išvažiuoja į Airiją, – Vytis galėtų virsti ta jėga, kuri jį temptų namo.

Negi drįsai manyti, kad šiai idėjai nesulauksi didžiulio pasipriešinimo? Manau, vien tik Heraldikos komisija 99 kartus tikrai matuos šią jūsų visų idėją. Nors, tiesą sakant, ko čia jiems kištis – juk ne iš herbo Vytis „išjojo“ tėvynės ginti, o visai atvirkščiai – Tėvynę apgynęs virto Lietuvos herbu…

– Žinoma, Vytis atsirado anksčiau už herbą. Jis pirmiausia tapo valstybės tvirtumo ir veržlumo simboliu, o tik tuomet pateko į herbą. Ir kiekviena epocha, manau, turi teisę Vytį matyti vis kitomis akimis. Mes neketiname Lukiškių aikštėje statyti valstybės herbo. Mes norime pastatyt valstybės simbolį, skulptūrą, meno kūrinį Vyčio tematika. Mūsų Vyčio žirgą aš įsivaizduoju šuolyje – kad atvykęs žmogus pamatytų mūsų valstybės veržlumą, mūsų visuomenės atkaklumą, žinias, naują kokybę, mūsų talentus, mūsų jaunimą. Todėl labai būtų gražu, kad padėti mums realizuoti šią idėją ateitų kuo daugiau jaunų žmonių. Pakviečiau talkon Mikutavičių, Kaušpėdą, Svarą – žmones, kuriems mūsų jaunimas neabejingas. Marijonas manęs klausia, kokia būtų jo misija. Paraginti, sakau, jaunimą, kad paaukotų mūsų Vyčiui po… du eurus! Kad kiekvienas jų visada galėtų didžiuotis: ir aš šį paminklą stačiau. Arba atvestų po dešimties metų savo vaikus, o po keliasdešimt – anūkus. Ir parodytų, pavyzdžiui, paminkle įamžintą savo pavardę. Kad ir jie galėtų didžiuotis. Todėl visi aukotojai būtų viešai paskelbti ir įamžinti – kas pačiame paminkle, o kas specialiai išleistame albume ar specialiame dokumente, kuris jam būtų įteiktas.

Esu sutikęs žmonių, kurie man rodė pažymėjimus, liudijančius, kad jie yra užlipę ant Kinų sienos. Tai ar ne prasmingiau turėti mūsų „Vyčio“ dokumentą, liudijantį, kad tu esi palikęs tokį ryškų ženklą Lietuvoje. Įsivaizduoju, kaip žmogus, praeidamas pro tokį paminklą, kiekvienąkart pagalvotų: čia mano, čia mūsų sumanyta ir padaryta. Supranti, ne valdžios, o MANO ir MŪSŲ. Todėl neabejoju, kad mes surinksime tą pusę milijono eurų paminklui. Europos Sąjungos atstovas Rusijoje Vygantas Ušackas su savo įnašu norėjo būti pirmas, bet jį pralenkė Henrikas Juškevičius, UNESCO generalinės direktorės patarėjas.

Labai nuoširdžiai, dar būdamas kultūros ministru, mūsų idėją parėmė Šarūnas Birutis. Jis net norėjo būti įtrauktas į mūsų „Vyčio“ visuomeninį komitetą. Pasakėme, kad mes nelabai norime ministro. Pasiūlėm jam, kai išeis iš ministrų ir taps tiesiog pilietis, ateiti pas mus su didesne ar mažesne santaupų dalelyte ir paremti mūsų visų „Vytį“.

Juk ne valdžia, ne valstybė, o jos piliečiai, tiesiog žmonės, lietuviai, lenkai, rusai, žydai, panašių visuomeninių komitetų suburti, jau šios Nepriklausomybės metais Lietuvoje pastatė reikšmingą paminklą. Žmogus, dalyvaujantis tokioje garbingoje misijoje, pačią valstybę ima kitaip suprasti – kaip savo, o ne kažkieno mums primestą.

Esi jau ir taip pakankamai nusipelnęs Nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui. Tavo „Lietuvos karžygiai“, 7 storiausi tomai apie Vyčio kryžiaus kavalierius, jau tapo savotiška 1918-1940 m. Lietuvos karžygių narsos enciklopedija. Važiavai per Lietuvą, būrei merus, seniūnus atidenginėti memorialines lentas iš tų vietų kilusiems kariams savanoriams, kuriuos dažniausiai pats archyvuose ir „iškapstei“. Ar nebijai, kad rizikingas tavo ir „Vyčio“ žygis į Lukiškių aikštę ir į žmonių širdis gali patirti fiasko?

– Iš pradžių „Lietuvos karžygiai“ dar nebuvo orientuoti į Šimtmetį. Juos pradėjau „iš reikalo“… Tiesiog daktarai man pasakė blogą diagnozę. Labai blogą. Nusprendžiau kaip nors suspėti dar ką nors padaryt… Tai buvo pretekstas nepasiduot. Dabar dukart mane operavę profesoriai Ričardas Janilionis ir Saulius Cicėnas manęs vis klausia: iš kur tiek sveikatos. Kai įninki į darbą, užmiršti net didžiausias ligas. Geriausias vaistas. Geriausia chemoterapija.

Bet labiausiai šiandien skauda, kai tau sako: „O kokią jūs čia teisę turit statyti „Vytį“? Tai kiek galima delsti? Mes iš tikrųjų vėluojam. Mums jau neramu ir be tų pagalių, kurie mums kaišiojami į ratus. Ir skaudžiausia, kai tuos pagalius kaišioja institucijos ir atskiri veikėjai, kurie patys privalėjo ar jau bent galėjo imtis iniciatyvos, bet nieko nepadarė, kad Lukiškių aikštės centre atsirastų paminklas mūsų kovoms už Laisvę. Mes visi, ir „Vyčio“ fondas, ir visuomeninis komitetas, iš tiesų, rizikuojame savo geru vardu, bet kažkas juk turi šito imtis.

Man labai patiko pokalbis Dailininkų sąjungoje. Gal ne tiek pats pokalbis, kiek skulptoriaus Leono Pivoriūno pasakyti žodžiai: jeigu mes šimtmečiui nepadarysime kažko įprasminančio valstybę, tautą, laisvės kovas, tai mes jau nieko nepadarysime.

P.S. Tai ką rinksimės? „Vytį“? Ar „geriau vėliau negu niekad“? O gal „geriau niekad negu vėliau“?..

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas | Žymos: , , , , , , , , .

10 komentarų

  1. lietuvis:

    nu niekas manęs neįtikins, kad Vilius, buvęs senas AMB’alo liokajus, ruošiasi pagerbti Vytį…seno KGB’isto metodas – prisitaikyti prie bendros idėjos, o Alkas to neįžvelgia…

  2. Kadangi šis klausimas ir pareikalaus savu atsakymu, – atsakymų gausos ir kantrumo, tai teks mums visgi savąją
    l i e t u v i š k ą j ą kantrybe, asmeninį kiekvieno kantrumą išsimatuot. Žinia, tą nusako ir atveria, gali pateikt vien
    atvira, mylinti bei t i k i n t i lietuvio širdis.
    Dėlei to atsakas gryn tikyboje, – tikėjime savam prigimtam, ar kaip dabar moderniatauška 🙂 “religija” skolžodžiu už-
    klojinėjama…

    Kantriai (su meile, lietuviškai bei “drąsiai: mat labai gausu š a l t i n i ų su didžiuokliškai apmokėtais “Drąsios šalies”
    įvardais)) eikime šiose paieškose. Būtų dabar gerb. Ferdinandas Kauzonas, ar Vilius Kavaliauskas, lietuviais, – ne-
    kiltų jiems tokių paviršutiniškai naivuoliškų klausimų bei skaičiuoklių dėlioklių (šimtainiu matu), mat visa gili bei erdvi
    mūsų praeitis, iš kurios norime antstatą-stabą savam simboliui a t r a s t (bei derėtiną vietą jam RINKT?), vedė ap-
    skaitą kapomis, tuzinais, kai 5-kių tuzinų kapoje buvę po ketverius ketvirčius, t.y. 4×15=60, ir net kaimynų plotuse
    tos “kapeikiukės” su 15 momi-nalu vis dar mums puikiai žinomos, bei prisimenamos (čia 3 kapeikos, ar 3 rubeliai,
    – tai ketvirčio tuzino dalmenėlės, siekusios mus nuo to taip geidžiamo įprasminimui, kelių tūkstantmečio senumo
    meto).

    Taigi, jei gerbiami Artūro Paulausko (dar gyvo) ir Algirdo Brazausko (jau mirusio, – a.a. jo sielai) padėjėjai liestis
    drįs-bevelys prie a p č i u o p a m o s bei apčiupinėjimui (ranka ar žvilgsniu) teikiamos Tautos atminties simbolikos, Valstybingumo Žymens VYČIO, – pats pirmas jųjų kantrumui išbandymas klausimu, – kas, kur, kada ir kaip REGĖJO Vyčio š e š ė l į (ar bent buvo jame???); čia jau kaip ir atsakas išsyk į klausimą.
    Taigi…
    teko parinkt keletą įvadinių pastebėjimų, bei viešų pastabų; ir per labai nesiplėsdamas tik primint gerb. Ferdinandui
    du ryškius pašnekesius iš jo darbuotės pas tuometį Seimo PIRMININKĄ, – pirmas: tai pažinties džiaugsmas, išgirdus
    apie mūsų Tautos dvasinių lobių, kultūros, meno, karybos, bei paprotinės teisės atkūrimo-išlaikymo barų milžiną, –
    kunigaikštį, – 1831 m. ir 1863 m. lietuvių sukilimų prieš carinius engėjus, – grafų Šilingų palikuonį, trečiąjį Mūsų valstybės vadovą, – 1918 m. gruodžio 26 d. pačiomis pačiomis grėsmingiausiomis aplinkybės, jo Valdžioje turimu Valstybės antspaudu, – Lietuvos antspaudu su VYČIU, paskyrusį M. Sleževičiaus Vyriausybę …Stasį Šilingą
    (tąsyk poros akimirkų tetrūko, išsilaksčius ir gerb. Antanui Smetonai, bei kiek neapdairiai nusišalinus svetimo darinio mūsų žemėje (Vatikano dabartinės valst. darinio) atstovui vadovavusiam sykiu Valstybės Tarybai TRISE, – Justinui Staugaičiui, kad 1918 m. gruodžio 27 d. VASARIO 16-osios akto Valia būtų palaidota a m ž i a m s.
    Taip, dažnai mes per tuos savuosius n e k a n t r u m u s, visišką savęs nemeilę (ypač įpliekstą sovietų anais priespaudos ir u ž t i l d y m o dešimtmečiais), negebam, nepajėgiam, bei ramioje sau būsenoje, meilės globoje, – meilės sau, kaip Vydūno mėginta vis paskleist ir įkvėpt kiekvieną (net S.Šilingo d-ja beje iš Vydūno d-jos gimusi..),
    s v y j e rast, išsaugot bei su ja būt negebam. O teks. Kitų kelių, – kito, kitokio, “kitatautiško” kantrumo neįsiskolinsi
    (kaip “skolinių” gausos patvankoje ant kalbos savosios žodžių, juos užslepiant, nuslepiant bei n e d e r a m a i tuo
    marinantis) ir dvasinės savasties neišsiversi iš savęs, kiek pats bemėgintum, kiek kiti bemėgintų i š m u š t, to nepavyks, – gimei ir lieki… Jei LIETUVIS esi!

    – kitas, tai trumpas mudviejų (su A.P.) pašnekesys apie Vytį, Vytį – kaip laiko, eigos, galios, jėgos bei amžinojo judėjimo simbolį (ir buvo labai netikėta, kad gerb. Pirmininkas netgi už mane patį geriau įsiminė to pamokymo esmę
    “- nėra reikšmės kuria kryptim nukreiptas Vyčio ŽYMUO, – pati jo esybė, pati visuma – tai JUDĖJIMAS PIRMYN”.

    Todėl įdėmiai bei kantriai, peržvelki, ir net nuo pat pradinės padėkos čia, pradedant atmintim iš Alko gerb. Daivai Vaiškūnienei už įdirbį, kuriuo vardan ŠVENTARAGIO atminties ir visos Vilniaus sostinės aplinkos g y v y b i n i o
    palaikymo čia turėsi, – kantriai ieškok, rask tai kas mums visiems b ū t i n a bei pri-tinka.

    Laikas – visuomet UŽ.
    Niekuomet prieš.

    Kaip ir mūsų VYTIS.

    http://kulgrinda.lt/tag/lietuva/
    …apie Šventaragio…

    http://news.vitebsk.cc/2014/06/24/u-vitsebsku-wstalyavali-pomnik-knyazyu-algerdu-fotarepartazh/
    http://russkievesti.ru/novosti/politika/putin-nagradil-lukashenko-ordenom-aleksandra-nevskogo.html
    …apie Lietuvos Valdovo Algirdo paminklą…
    (sakytum pavaldinai, palikuoniai, bet ar…)

    http://www.vln.by/node/48
    http://lietuvos.istorija.net/lituanistica/litvinizm.htm
    …”drąsiai” galimo sprendimo, – nederamo sprendinio …”potekstė”

    http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=5015&DisplayType=nested&setCookie=1
    https://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_herbas
    seniausias Vyčio …simbolis (a p č i u p i a m a s) iš Didvyčių…
    https://www.limis.lt/detali-paieska/perziura/-/exhibit/preview/190000001329952?s_id=ptJ67HnLUK2UWiQ3&s_ind=6

    Raitelio pavidalo kabutis kol kas vienintelis toks Lietuvoje. Jis nedidelis žalvarinis, tik 3,4 cm, ilgio ir 2,9 cm. aukščio. Kabutis rastas
    atsitiktinai žvyrduobėje
    Didvyčiuose, Plungės raj,
    1932 metais. Jis datuojamas XI–XII a. Tai tikriausiai amuletas. Kabutį galėjo nešioti pririštą prie diržo arba ant kaklo.

    …Tik meile,
    ir atšuoliuos
    VYTIS, ten kur
    jam dera.

  3. Gustavas:

    Ger idėja. Bet jei jau pingus sumes lenkai , rusai, žydai, tai neatsisakykim kiniečių. Pinigų liktų ir kišenes prisikimšt ir pakelt Lietuvos ekonomiką ir susigražint išvykelius. Gal ir ilgokas sąrašas susidarytu gerųjų aukotojų, bet sąrašo reikia ir tų kurie kaišioja pagalius į ratus. Jei jau šį 100- metį neatšuoliuos Vytis, tai 125-metį tauta bus iššuoliavusi kitur.

  4. !!!:

    Vytis jau seniai sukurtas ir patvritintas,belieka sukurti tik postamenta….

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: