D. Apalianskienė. Rašytoja K. Sabaliauskaitė ragina senius ir „nacionalistus“ mesti už borto… (66)

Kristina Sabaliauskaitė ir Budulis | alkas.lt koliažas

Kristina Sabaliauskaitė ir Budulis | alkas.lt koliažas

Pakraupau neseniai viename  „Lietuvos ryto“ (2016 -11-06) numeryje perskaičiusi Kristinos Sabaliauskaitės straipsnį: „Negalime leisti „buduliams“ nubalsuoti už nacionalizmą“. Negalėjau patikėti, kad tai,  ką skaitau – iš tikrųjų yra  kažkieno juodu ant balto parašyta. Rašytoja K. Sabaliauskaitė savo straipsnyje aiškiai ragina visus senius ir „nacionalistus“ mesti už borto. Ir dar – kuo skubiau uždrausti bet kokią lietuvybę.

Kas gyvendamas laisvoje visuomenėje ir būdamas  laisvas, galėtų į tokį straipsnį rimtai žiūrėti ir jį kažkur skelbti.  Kita vertus, gyvendami laisvoje visuomenėje turime leisti visiems jos  piliečiams laisvai išsakyti  savo mintis, reikšti nuomones. Ta svaigi žodžio laisvė, kuria naudojamės –  reikia ar  nereikia ir yra  laisvės privalumas. Pirmiausiai,  tame straipsnyje  į akis  krito  didžiulė autorės nepagarba pačiam žmogui. Visuomenės  skirstymas į senus ir  jaunus, reikalingus ir nereikalingus –  prieštarauja, bet kokiems demokratijos,  žmogiškumo principams.

Bet tuo autorė neapsiriboja – ji  eina ir  toliau, vis  smarkiau  mindama  savo  antidemokratiškus pedalus.  Atsiskleidžia iškreiptas autorės  požiūris į pasaulį  – neomarksistinės pažiūros, šlovinančios kažkokias, tik jai vienai suprantamas ir jos pačios susikurtas, visuomenines sistemas. Ji teigia: „Turime neleisti, kad seniai ir „buduliai“ nubalsuotų už nacionalizmą ir užtrenktų duris, kaip tai nutiko Jungtinėje Karalystėje“…

Oho! Kur nubalsuotų, kokias duris užtrenktų ir kur tie „baubai“, jei Jungtinėje Karalystėje žmonės tokią tolimesnę savo šalies ateitį  pasirinko, remdamiesi daugumos gyventojų noru?  Skaičiau tą sakinį kelis kartus ir mano protas negalėjo suvokti, kad  šiais demokratijos laikais  galėtume kažkam bandyti uždrausti balsuoti. Visa  tai man priminė senuosius  Amerikos laikus, kai juodos rasės žmonėms  ir moterims  nebuvo leidžiama balsuoti –  anie irgi  buvo laikomi tuometinių sabaliauskaičių  „buduliais“.  Tačiau laikai   pasikeitė ir tie buvę  „buduliai“ jau  seniausiai tapo  pilnaverčiais  JAV piliečiais, bet va,  mažoje  Lietuvoje,  Sabaliauskaitė vėl  siūlo  grįžti  į „budulių“  laikus ir  neleisti seniams  ir kitaip mąstantiems dalyvauti demokratijos procesuose.

Gaila, kad  būtent tokie  žmonės, kaip ši rašytoja, veržiasi  būti mūsų visuomenės „švyturiais“ ir mes, eiliniai šalies piliečiai, dažnai net nesusimąstydami bandome į  tokius lygiuotis, „gaudome“ kiekvieną jų žodį.  Moteris aiškiai  pasimetusi pasaulio platybėse –aiškiai nesusivokianti erdvėse. Ji bando  lyginti  nelyginamus dalykus, tarp kurių jokių paralelių nė negali būti:  lygina milžinišką Jungtinė karalystę – praėjusiais  amžiais  garsėjusią  dominavimu  pasaulyje – su mažutėle, ilgai dėl okupacijų net neegzistavusia pasaulio žemėlapiuose – Lietuva. Mažos tautos bandymą išlikti didžiųjų pašonėje ji vadina nacionalizmu…

„Svieto lygintoja“, ieškanti tik asmeninio populizmo ir nesuprantanti svarbiausių esmių?  Autorė ragina aklai bristi į Europą, nepaisant savųjų ypatybių, savitumų ir  tampant, bet kuo,  bet tik neišliekant savimi.  Tai jau ne pirmas kartas,  kai asmuo, atitrūkęs nuo savo Tėvynės einamųjų reikalų  (gyvena svetur) –  bando  tėvynainius mokyti, kaip jie turėtų šalyje tvarkytis, kuo būti ir kokiais tempais jiems  reikėtų „bėgti“ į Europą. Globalizacijos euforijos blaivius protus dažnai nutempia į pūdymus.

Važinėjimas po šalis neturinčias sienų, viena bendra  kalba, vienodas mąstymas, vienodas maistas, panaši apranga  ir suvienodėję miesteliai, regis,  kai kam palieka neišdildomą  įspūdį. Vėliau jie tą patį bando įsiūlyti ir savo šaliai. Tik jie dar nežino, kad tai įgyvendinus, vėliau teks apverkti tai kas visam laikui buvo prarastą ir jau negali būti sugrąžinta. Teks gailėtis savo išrautų, išnaikintų šaknų, savos išnykusios kalbos, kultūros, savo savitumo – savos  pradžių pradžios.

Bandymai suniveliuoti kultūras, tautas – jau praeitis. Dabartinis pasaulis vis labiau ieško autentiškumo, savų šaknų, kilmės. Galime ir turime eiti į Vakarus, Europą, pasaulį,  bet tai turime daryti nenaikinandami savasties.

Gaila, kad K. Sabaliauskaitė  to nesupranta!

Bandymas „neleisti“ kažkam balsuoti,  yra demokratijos pažeidimas. Siūlymas kurti valstybę remiantis tik „reikalingais“ ir jaunais žmonėmis – visiškas absurdas. Demokratinis  pasaulis nepateisina jokios diskriminacijos. Ir rašytoja tą pagaliau turėtų suprasti.

Niujorkas, 2016-11-10

Autorė yra žurnalistė, istorikė

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .

66 komentarai

  1. katinas:

    Ačiū Dijana Apalianskiene, labai gerai parašėte. Išrėžėte tiesą apie atitrūkusią nuo realybės rašytoją. K. Sabaliauskaitė gyvena savo vizijų erdvėje. Rašo (kalbu apie jos knygas) tikrai neblogai, patinka jos istoriniai romanai. Bet užteko jai prasižioti apie politiką ir susigadino visą savo teigiamą įvaizdį. Pažįstu ir daugiau menininkų, kurie pasikėlę, arogantiški, žvelgiantys į žmones pro tikrovės nesuvokiančius akinius. Suprantu, rašytoja – liberalių nuostatų, tačiau antitautiškumas – tai ėjimas prieš savo prigimtį, šaknis, prieš lietuvių tautą, kartu ir prieš kitas savitas tautas. Be tautinių, lietuviškų savybių, būdo, seniausios pasaulyje kalbos – ištirptume globalizme, taptume jauku internacionalistams, liberalams, okupantams.

  2. LosAngeles:

    Kodel autore raso kad rasytoja nesupranta ka kalba? Manau tai neatitinka tikroves. Rasytoja ne kvaila, bet… neomarksistiniu ir liberalistiniu paziuru. Liberalizmo (ir marksistu) didziausias priesas ir yra tauta, nacionalines vertybes puoselejanti tauta. Butent todel visi be isimties panasiu isitikinimu veikejai nusiteike pries tautiskuma, pries tautines valstybes, pries bet ka, kas zadina zmoniu savigarbos jausma. Todel vadinti ja nesuprantancia butu netikslu. Tiksliau butu sakyti kad ji ‘dirba’ tam tikra darba, o ir puiku. Parode tikraji veida, be kaukes. Tai gerai

    • Pikc:

      Beje, įdomu pastebėti, kad šiuo klausimu “naujieji” beigi “progresyvieji” liberal-neomarksistai NĖ VELNIO nesiskiria nuo “senųjų” “internacionalinių” marksistų – kitaip tariant, šita ypata visiškai komfortiškai jaustųsi ir bolševizmo laikais.

      • LosAngeles:

        Vat butent. Tai yra ta pati ‘chebra’ (kita suknele, ta pati panele), kitaip tariant ji siu dienu bolsevike. Dabar tai vadinama kitaip, nes tas pavadinimas labai jau ne koki atspalvi liaudyje igaves, tad reikejo keisti, bet esme nuo to nesikeicia. Kad butu aiskiau- siu dienu Rosa Luksemburg. Todel stebetis tokiu jos elgesiu (prie tokiu paziuru) labai naivu

  3. Šiaip tai šitas straipsnis yra bereikalingas: lietuviai yra tik tie, kurie gyvena Lietuvoje.

    Aprašoma poniutė negyvena Lietuvoje, todėl ir svaigsta apie svetimų raidžių Lietuvai “reikalingumą” http://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/kristina-sabaliauskaite-negalime-leisti-buduliams-nubalsuoti-uz-nacionalizma-285-707639, šneka apie tai, ko net sąvokos nesugebėjo išsiaiškinti (žodis nacionalizmas yra nuo žodžio nacija = visi piliečiai, o visų piliečių interesus atstovauti yra netgi labai pagirtina).
    Dar neskaičiau jos knygų, bet dabar, manau, jose ieškosiu jos padarytų kliurkų. 🙂

  4. aha:

    Gal rašytoja pasiklydo ir susipainiojo tarp sąvokų “nacizmas” ir “nacionalizmas”?

  5. Kristina aiškiai pasiklydusi istorijos duobėse. Jos romanų serija “Silva rerum” kaip tik pasakoja apie Lietuvos ir lietuvių tautos didžiausio nuopolio laikus. Tačiau mes gyvename ne pagal marksistų prasimanytą linijinę laiko sampratą, kai visą laiką kylama vis į aukštesnes progreso aukštumas, o pagal ciklinį laiko supratimą. Iš tikrųjų kiekviena civilizacija (mūsų baltiškoji ne išimtis) pervargsta ir patiria nuopolį, kuris trunka kokius keturis šimtmečius. O po to kyla nauja galinga banga. Kaip tik tokį kilimą dabar ir išgyvename, tad visose srityse lietuvių tauta jau reiškiasi ir pasireikš per artimiausią šimtmetį ypač įspūdingai. Per rinkimus ji ir pareiškė, kad nori susikurti kuo palankesnes sąlygas kūrybiniam skrydžiui. todėl tokie ir rinkimų rezultatai. Tauta atsikrato neomarksistinių internacionalistinių varžtų. Žinia, sėdint Britų salose tai įžvelgti nelengva

    • Pikc:

      Tai kad šita veikėja tuos “lietuvių tautos didžiausio nuopolio laikus” kaip tik vertina LABAI teigiamai. Va, tautinis atgimimas – čia jau blogai, smerktina. 🙂
      O gal čia jos “lenkiškos šaknys” taip reiškiasi? 🙂

  6. Labai dėkui gerbiamai straipsnio autorei už reagavimą į K. Sabaliauskaitės straipsnį. Skaitėme šį straipsnį ir įvardijome, kad tai pasiklydusios globaliame pasaulyje ponios K. Sabaliauskaitės reakcija į reiškinius, kurie vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Rašytoja nesupranta sąvokų “nacionalizmas”, prilygindama jį fašizmui, jai nebrangi lietuvių tauta, lietuvių kalba, bei nacionalinė kultūra. Jai širdies neskauda, kad Lietuva išsivaikščioja, prarasdama savo valstybingumą. Tai tipiška liberalių pažiūrų globalistės pasaulėžiūra.
    Pabaigai: labai būtų įdomu žinoti – kokioje šeimoje ji augo, kokie jos tėvai ir ką jie veikė sovietinėje Lietuvoje. Lietuvių liaudies patarlė sako – obelis nuo obels netoli tenurieda.

  7. G.:

    Na, kas netingi tai išsiaiškina, kieno dukrytė yra ponia rašytoja SABALIAUSKAITĖ, tada suprantama dėl jos premijų ir pasaulėžiūros reiškimosi, žinai, kas augino ir pamokino kaip elgtis 😀

  8. laukvystya:

    Įdomu kodėl ji rašo lietuviškai savo romanus, rašytų gi kokia internacionalui priimtina kalba, bet ne va rašo lietuviškai. Tai ko čia kristute prisikabinai jei lietuviai buduliai nacionalistai, tai atsisakyk savo tautos ir tau bus lengviau ir mums bus emociškai sveikiau. Nebešiksi savo juodų minčių ant visos Tautos. Ir visiems bus gerai. Įdomu ką tokios ale rašytojos be darys kai neliks lietuvių. Kas jų rašliavą beskaitys. Kita kalba parašytų jų romanų niekas neskaitys. Taigi ir pinigučių nebus. Ji atvirkščiai turėtų puoselėti lietuvybę, kalbą, tautiškumą. Juk lietuvių kalba būtent duoną jai duoda. Kažkokie įdomūs liberastai kerta šaką ant kurios patys sėdi ir iš kurios maitinasi.

  9. Turim:

    nebloga patirti musu broliu Prusu. Jie pirmieji isejo i placiaja ewropa. Ir kur jie dabar? Kur ju kalba? Tai va, nekartokime to ka padare Prusai, nes rezultatas bus toks pat.

  10. Kaunietis:

    O kas tokia yra ta Sabaliauskaitė? Nieko apie ją negirdėjau… Čia, tipo, Vanagaitės draugeška?

  11. Vytautas iš Šlavėnų kaimo:

    Skaičiau tą jos nukliedėjimą. Aplenkė visus trolius.

  12. v:

    Man tai labai keista, kai kas nors Sabaiauskaitę vadina rašytoja. Moteris pakonspektavo šaltinius bibliotekoje, šiek tiek fantazijos įpylė ir savo konspektus pateikė kaip meno kūrinį. Tai tik ŽALIAVA kūriniui. Rašliava neatlaiko jokių meniškumo kriterijų, tik kai kurios vietelės. Geriausiai savo talentu Sabaliauskaitė pasinaudoja tik aprašinėdama ant lietuvių galvų šikančias varnas, mėsinėjamą katės lavoną arba kai menkinamai, su panieka kalba apie lietuvius. Todėl žiauriai nustebau, kai už tai dar ir premiją gavo. Premiją skyrė ne lenkai ir ne žydai – mes, lietuviai. Bet lietuviai myli tuos, kurie juos niekina, naikina ir muša… 🙁

  13. Arguss:

    Tai ne pirmas atvejis, kada kiek prakutę rašytojai, istorikai, dvaro žurnalistai, prisiminkime Putinaitę, Bumblauską ir panašius, užsiima svinieka, savinaika netgi falsifikuodami faktus ir istoriją. Kad tik atrodytų “europietiški”, “šiuolaikiniai”.
    Kažkoks nevisavertiškumo kompleksas. Man atrodo, kad tai nelaimingi žmonės.

  14. Mintis:

    Rašytojas turi turėti dvasinį užtaisą.Be jo-niekur.Su įvardijimu ‘seniais”senolių be pagarbos amžiui,patirčiai,sukauptai išminčiai ir žmonių,kuriems nacionaliniai interesai svarbūs pravardžiavimas”‘buduliais”,galimai liudija apie dvasinį skurdą.Yra turinčių stipresnį balsą,yra sklandžiau dėstančių žodžius į sakinius,bet be dvasinio užtaiso,be istorinės Tautos kelio pažinimo doros,be žmogiškumo ir pagarbos žmogui,giluminio žmogaus kartų kelio pažinimo, rašytoju rašančio vadinti negaliu.Be abejo,kiekvienam savo.Kas tuos didžiuosius pripažinimus dalina,tuos apdovanojimus ir kam teikia,tai jau kitas klausimas.

  15. Kokia ji lietuvė:

    Kokia ji lietuvė, žydaitė ji, užtat toks jos ir požiūris į lietuvius.

  16. Diedas:

    Skaičiau jos knygą. Su kokiu pasitenkinimu aprašomi Lietuvai sunkūs laikai. Su kokia fantazija netikėliais vaizduojami lietuviai. Bet daskaičiau iki tos vietos kur be užuolankų išaukštinamas savo didele subine sniege išperdęs duobę rusas ir sumenkinamas to padaryt nesugebantis nabagėlis lietuvis. Ir “populiaraus” romano užteko.
    Jau bloga nuo tokių vanagaičių sabaliauskaičių ir kitų purvaskleidžių literatūros.
    Lietuviškai nebėra ką paskaito, nes rašeivoms gerai mokama tik už pamazgų pylimą ant mūsų galvų.
    Tik tokius reklamuoja, tik tokie sugeba uždirbti iš rašymo ir tapti populiariais.
    Sunkūs laikai ant Lietuvos atėjo. Į viršų pakilo visas mėšlas.

  17. Pakirkšnutė:

    Geri seniai tie, kurie yra nacionalistai ( ne perdylos).

  18. Vilnietis:

    Nunusišnekėkit, gerbiamoji. Negyvenat Lietuvoje ir nejaučiat atmosferos. Labai teisingai pasakė Sabaliauskaitė.

  19. Kaunietis:

    Ko taip putojate, tautiečiai?! Išgerkite valerijono ir eikite šieno ravėti!

  20. Prisiminkime Vokietija. Ka padare vienos rases iskelimas auksciau uz kitas. Nacionalizmas – pavojingas, bet Lietuva maza ir nepakenks? Bet yra ir kitu tautybiu Lietuvoje. Jiems nacionalizmas gali pakenkti. Ir ne amerikietems mus mokyti. Tegul geriau grizta i Lietuva.

  21. Raimundas:

    neturiu nieko pries bet Sabaliauskaite ir budulis tarsi vienas kitam sutverti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: