D. Apalianskienė. Rašytoja K. Sabaliauskaitė ragina senius ir „nacionalistus“ mesti už borto… (66)

Kristina Sabaliauskaitė ir Budulis | alkas.lt koliažas

Kristina Sabaliauskaitė ir Budulis | alkas.lt koliažas

Pakraupau neseniai viename  „Lietuvos ryto“ (2016 -11-06) numeryje perskaičiusi Kristinos Sabaliauskaitės straipsnį: „Negalime leisti „buduliams“ nubalsuoti už nacionalizmą“. Negalėjau patikėti, kad tai,  ką skaitau – iš tikrųjų yra  kažkieno juodu ant balto parašyta. Rašytoja K. Sabaliauskaitė savo straipsnyje aiškiai ragina visus senius ir „nacionalistus“ mesti už borto. Ir dar – kuo skubiau uždrausti bet kokią lietuvybę.

Kas gyvendamas laisvoje visuomenėje ir būdamas  laisvas, galėtų į tokį straipsnį rimtai žiūrėti ir jį kažkur skelbti.  Kita vertus, gyvendami laisvoje visuomenėje turime leisti visiems jos  piliečiams laisvai išsakyti  savo mintis, reikšti nuomones. Ta svaigi žodžio laisvė, kuria naudojamės –  reikia ar  nereikia ir yra  laisvės privalumas. Pirmiausiai,  tame straipsnyje  į akis  krito  didžiulė autorės nepagarba pačiam žmogui. Visuomenės  skirstymas į senus ir  jaunus, reikalingus ir nereikalingus –  prieštarauja, bet kokiems demokratijos,  žmogiškumo principams.

Bet tuo autorė neapsiriboja – ji  eina ir  toliau, vis  smarkiau  mindama  savo  antidemokratiškus pedalus.  Atsiskleidžia iškreiptas autorės  požiūris į pasaulį  – neomarksistinės pažiūros, šlovinančios kažkokias, tik jai vienai suprantamas ir jos pačios susikurtas, visuomenines sistemas. Ji teigia: „Turime neleisti, kad seniai ir „buduliai“ nubalsuotų už nacionalizmą ir užtrenktų duris, kaip tai nutiko Jungtinėje Karalystėje“…

Oho! Kur nubalsuotų, kokias duris užtrenktų ir kur tie „baubai“, jei Jungtinėje Karalystėje žmonės tokią tolimesnę savo šalies ateitį  pasirinko, remdamiesi daugumos gyventojų noru?  Skaičiau tą sakinį kelis kartus ir mano protas negalėjo suvokti, kad  šiais demokratijos laikais  galėtume kažkam bandyti uždrausti balsuoti. Visa  tai man priminė senuosius  Amerikos laikus, kai juodos rasės žmonėms  ir moterims  nebuvo leidžiama balsuoti –  anie irgi  buvo laikomi tuometinių sabaliauskaičių  „buduliais“.  Tačiau laikai   pasikeitė ir tie buvę  „buduliai“ jau  seniausiai tapo  pilnaverčiais  JAV piliečiais, bet va,  mažoje  Lietuvoje,  Sabaliauskaitė vėl  siūlo  grįžti  į „budulių“  laikus ir  neleisti seniams  ir kitaip mąstantiems dalyvauti demokratijos procesuose.

Gaila, kad  būtent tokie  žmonės, kaip ši rašytoja, veržiasi  būti mūsų visuomenės „švyturiais“ ir mes, eiliniai šalies piliečiai, dažnai net nesusimąstydami bandome į  tokius lygiuotis, „gaudome“ kiekvieną jų žodį.  Moteris aiškiai  pasimetusi pasaulio platybėse –aiškiai nesusivokianti erdvėse. Ji bando  lyginti  nelyginamus dalykus, tarp kurių jokių paralelių nė negali būti:  lygina milžinišką Jungtinė karalystę – praėjusiais  amžiais  garsėjusią  dominavimu  pasaulyje – su mažutėle, ilgai dėl okupacijų net neegzistavusia pasaulio žemėlapiuose – Lietuva. Mažos tautos bandymą išlikti didžiųjų pašonėje ji vadina nacionalizmu…

„Svieto lygintoja“, ieškanti tik asmeninio populizmo ir nesuprantanti svarbiausių esmių?  Autorė ragina aklai bristi į Europą, nepaisant savųjų ypatybių, savitumų ir  tampant, bet kuo,  bet tik neišliekant savimi.  Tai jau ne pirmas kartas,  kai asmuo, atitrūkęs nuo savo Tėvynės einamųjų reikalų  (gyvena svetur) –  bando  tėvynainius mokyti, kaip jie turėtų šalyje tvarkytis, kuo būti ir kokiais tempais jiems  reikėtų „bėgti“ į Europą. Globalizacijos euforijos blaivius protus dažnai nutempia į pūdymus.

Važinėjimas po šalis neturinčias sienų, viena bendra  kalba, vienodas mąstymas, vienodas maistas, panaši apranga  ir suvienodėję miesteliai, regis,  kai kam palieka neišdildomą  įspūdį. Vėliau jie tą patį bando įsiūlyti ir savo šaliai. Tik jie dar nežino, kad tai įgyvendinus, vėliau teks apverkti tai kas visam laikui buvo prarastą ir jau negali būti sugrąžinta. Teks gailėtis savo išrautų, išnaikintų šaknų, savos išnykusios kalbos, kultūros, savo savitumo – savos  pradžių pradžios.

Bandymai suniveliuoti kultūras, tautas – jau praeitis. Dabartinis pasaulis vis labiau ieško autentiškumo, savų šaknų, kilmės. Galime ir turime eiti į Vakarus, Europą, pasaulį,  bet tai turime daryti nenaikinandami savasties.

Gaila, kad K. Sabaliauskaitė  to nesupranta!

Bandymas „neleisti“ kažkam balsuoti,  yra demokratijos pažeidimas. Siūlymas kurti valstybę remiantis tik „reikalingais“ ir jaunais žmonėmis – visiškas absurdas. Demokratinis  pasaulis nepateisina jokios diskriminacijos. Ir rašytoja tą pagaliau turėtų suprasti.

Niujorkas, 2016-11-10

Autorė yra žurnalistė, istorikė

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: