Mažai težinomi valgomieji grybai: lelijinė stirnabudė, kvapioji stirnabudė ir pilkoji tauriabudė (nuotraukos) (0)

2

Lelijinė stirnabudė | A. Stabrausko nuotr.

Tai, galima sakyti, vėlyvo rudens grybai, nors kartais randami net vasaros pabaigoje ir rugsėjį.

Lelijinė stirnabudė (Lepista nuda) yra turbūt pats gražiausias rudens grybas: „lelijava“ (ametistinė) ir kepurėlė, ir kotelis. Vaikystėje, grybaudamas su mama, lelijinės stirnabudės niekada nebuvau radęs (gal šiaurės Lietuvoje ji ir neauga?), todėl, pirmą kartą radęs Vilniaus apylinkių miške, užklausiau sutiktą senelį: „Koks čia grybas?“. Atsakė, kad „siniavka“, – mat jo vaikystė ir jaunystė prabėgo tremtyje, Sibire, tad įsiminė tenykštį pavadinimą.

Bet ne visada kepurėlė tokia graži: neretai ji rusvai violetinė ar net tiesiog rusva. Kotelis ir lakšteliai kepurėlės spalvos. Trama balsva, balsvai violetinė. Ne pavienis grybas: dygsta grupėmis, šalia vienas kito.

Jeigu radote lelijinę stirnabudę, kažkur šalia galite tikėtis rasti ir kitą šios genties atstovę – kvapiąją stirnabudę (Lepista irina). Lengviausia ją atpažinti iš kvapo: skleidžia kvapiosios našlaitės žiedų kvapą, rusai taip ir vadina – „fialkovaja“. Kepurėlė rusva arba kūno spalvos, viduriukas tamsesnis, lakšteliai tokios pat spalvos, kotelis baltas arba rusvas, viršuje būtent baltas, išilgai nežymiai vagotas. Šis grybas irgi nemėgsta vienatvės  – „grupinis“.

Pilkoji tauriabudė (Clitocybe nabularis) atpažįstama iš kepurėlės – ji ryškiai pilka, bet lietingu oru išblunka net iki baltos. Nuolat lyjant, kraštai užsiriečia į viršų ir kaupia vandenį, sakoma, „plempia“ vandenį… Lakšteliai ir kotas balti, kreminiai. Trama balta kaip vata. Tvirtas, mėsingas grybas. Švarus, parsinešus užteks tik truputį perplauti šaltu vandeniu ir – į puodą. Jei kirmija, tai kirmija, nelabai terasite sveiką grybą, o jei ne, tai visi sveiki, nė vieno sukirmijusio… Verdant skleidžia stiprų salsvą kvapą, būdingą tik šiam grybui iš čia aprašytų. Dažnai sudaro raganų ratus.

Visi šie grybai auga spygliuočių, dažniau mišriuose miškuose, šiek tiek žolėtose, atviresnėse, šviesesnėse vietose, bet nevengia augti ir tarp tankesnių medžių, mat jų laikas – kai jau pradėję byrėti lapai, tad saulės gauna. 

Aleksandro Stabrausko fotogalerija:

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Įvairenybės, Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: