J. Šatkauskaitė. Eilėraščiai (3)

Julija Šatkauskaitė | V. Daraškevičiaus nuotr.

Julija Šatkauskaitė | V. Daraškevičiaus nuotr.

Nuvilti

Vėluoti, nes sapnuojamos klajonės po nesančius kraštus
daug svarbesnės už darbo biržos konsultaciją.
Meluoti, nes tai, koks esi, nesutampa su tuo,
Kokį norėtum save matyti ir juolab rodyti.
Nedirbti, nes darbų per daug ir argi vienas žmogus tiek gali,
o ir nežinia, nuo ko reiktų pradėt.

Neatsakyti – į klausimus, laiškus, žinutes, skambučius, visas priemones,
kuriomis kiti braunasi į tavo vidinių lobių saugyklą.
Tiesa, tuščią, bet svarbiausia, kad jie to nežino, dėkuidie. Duokdie.
Verkti (garsiai ir kaltinančiai), nes kaipgi leisi kitam jaustis žmoniškai,
jei tau šiandien viskas ne pagal planą, o ir karšto vandens nėra.
Pykti, už tai, kad iš tavęs tikimasi šiek tiek daugiau
nei nebylus nuolankus pasipriešinimas;
šiek tiek daugiau nei sustingęs driežo žvilgsnis į ekraną su tragedijos tekstu;
šiek tiek daugiau nei pasiūlymas garsiai paskaityti pjesės tekstą;
šiek tiek daugiau nei bukiausio popso seansai kartu su ryto kava;
šiek tiek daugiau nei vienas vizitas ir du skambučiai per savaitę;
šiek tiek daugiau nei „Knor“ plikoma sriuba vakarienei;
šiek tiek daugiau, nei „aš nežinau, ar visada būsiu, ar visada mylėsiu, ar visada kursiu, ar nebeklaidžiosiu, ar visada domėsiuos, ar visada rengsiuos gražiai, elgsiuos maloniai, ar pagimdysiu vaikų, ar rytoj neiššoksiu pro lėktuvo liuką“;
šiek tiek daugiau, nei „nežinau“, kuris, deja, lyg ir mano principas, pasaulėžiūra ar tikyba… kaip bevadinsi…

***

Mano traukinys pametė stabdžius,
Mašinistė įsišėlo ir mes čiuožiam tokiu tempu
Kad atrodo nuo bėgių spiegimo
Ir langus plakančių medžių
mano ausys apako, o valia apkurto.
Aš esu neįgali – mano laisvo pasirinkimo teisė suspenduota,
Mano raumenys nuo inercijos prisvilo prie kaulų.
Tai galėčiau pavadinti verpetu, – bet tik po kelių mėnesių, kai pati jau
būsiu nustojus dusti nuo veidą pliekiančio vėjo,
kai pagaliau neteisingas žingsnis ar per smarkus smalsumo ir drąsos kokteilis
iškirs mane iš šitos beprotės globos ir numes į išganingą pagriovį.
Tada gal pasikalbėsim. Ir gal tu manęs nepasmerksi.

***

Tu miegi.
O lėktuvai nenustoja kaukti,
Primindami, kad ir šiandien kažkas išskrenda į saulės dulkėm ir ledų valgytojais ištapytus kraštus.
Nors tu ir nesėdi jų kabinose.
Tu miegi.
O per pusę smegenų kambario ištvinęs
Skystųjų kristalų altorius
Projektuoja vis naujas tobulybės formas.
Nors tu ir neketini jų užpildyti.
Tu miegi.
Nes dargana.
Nes pasauliai taip lengvai mainosi po antklodės skliautu.
Nes šalta gi, galų gale,
net kojų pirštus ir blakstienų galus iškišti
į visų žemės teisuolių akiratį.
Todėl tu miegi. Ir miegosi.
O gandrai ir kukučiai nebežinos, kuriems likti, o kuriems kilti – taip ir kukuos iki amžinojo įšalo pabaigos.
Nors tu ir neįrašinėsi jų sutartinės.
Ir visų religijų šventieji, misionieriai ir fanatikai klups ir kelsis, plūsis ir melsis,
Ir jokio žodžio ar peilio nepagailės norėdami atversti tave į savąjį tikėjimą.
Nors tereikėjo pamėginti atverti tavo širdį.
Kokią širdį? Nieks nieko negirdi ir negirdės – juk tu miegosi.
Vis dėlto, jei pabusi – žinok:
kaip tik šiandien tam susikūprinusiam praeiviui
su lašu po nosim
gyvybiškai reikalinga tavo prabėganti šypsena.

***

Bloškė neblogą ranką šių dienų krupjė
Dosniai padalijo
Papasavo,
Pamėtė,
Pastatė,
Pamušė,
Paskaldė.
Apsibrozdinus ir su mėlynių medaliais
esu pati sau laimėtoja
Ir su veterano išdidumu
Šlubčioju po namus.
Už tėvynę, ir meną, ir šviesų rytojų,
Kuris būtinai pažadamas,
bet pirmiausia pagrūmojus tamsios dabarties pirštu.
Ir iš kur tas įsitikinimas,
kad dabarčiai dabarčia būtina grūmoti?
Matyt iš praeities grūmotojų,
smarkiai įbaugintų kaukolės užkampių
aidu tebeatsklinda,
kaip pasakos
apie slibinus ir piktas raganas,
užkariautojus ir prispaustuosius.
– Žudykite drakoną! – vis šaukia balsai
galvoje, – štai jis, ar matot, kaip šiepia dantis!
Kol supranti, kad ir drakonas ten pat, kaukolėj tupi.
Gal pats garsiausiai ir rėkia: „Žudykite drakoną!“
– Meh, – tada pagalvoji, – plough the dragon,
ir eini pasidaryt skanaus maisto.

***

Vis ta tamsa apsigręžia
Praeitą Saulėgrįžą
Išvyta
Kaip ta našlaitė
Vis pareina
Tuščiomis
Į duris baldosi:
Ta tam, ta tam – ta tamsa.
Kad ir kiek buvo buvimo skaisty –
Vėl iš naujo reiks
Jonžoles kaisti,
Šventraščius
Sklaistyt.
Kam? Tai tam, tai tam.
Ta tam, ta tam,
tapsmas vis tampo
Po siūlą,
Vis auga pasiūla – tamSOS.
Ta tam sa,
Kaip kibus voratiñklis
apniñka
Naikinimo vaisius
nokinti ima.
Ta tam ta tam.
Ir apsinuodija jais
motina
Saulė
aulė – be jos basa nevaikščiočiau
kaulė – be jos – nė skeleto
Šventoji Petra ir Paulė – tik nereikia religinių apgaulių
Au auuu
Visais aidais staugia,
Kaip Ginsburgo Howl.
Kristale įsikalina
savo spindimą.
Įšaldo sprendimą.
Sau sau sau
Saulė – Ne Taulė.
Tai kam(lė)?
Kam(ilė)? Ką myli – tam?
Kai tam ir tam, ir tam sėja –
ima ir užtamsėja –
Nelieka
Sau
Sau(lė)
Pati save atspindžiais
Apsigavus
Apsigobus
Apsigrobus
Pasirengus vien gintis
Savęs baugintis
Tam Pa
Tamsaule
Pasaule

***

Po troleibuso aslą
Dykumų žolės ritinėjas
Tai laimės pūką varinėjas
Likimo pirštai mąslūs.
Mes riedam nebe bėgiais
Klausydami stygos metalo
Elektros laido intervalo
Mėnulio atspindėto.
Aušroj vėl tirpsta akys –
Langai chruščiovkių, auksu lieti,
Žygiuoja nimfos smailiaietės –
Jas pašaukė trišakis.
Iliuzijai nerūpi
Tu Poseidonui ar Sidhartai
Pašvęsi savo lauką artą
Vis tiek nuplaus jį upės
Po troleibuso molą
Vyniojas sausos sutartinės
Tos pačios kalbos daugkartinės
Melodijos iš tolių.

***

Vilnius priviso aukštų vyrų.
Galbūt jų privežė iš ten, kur dabar esi.
Jie susimokė,
ėmė rengtis mėlynais švarkais, tamsiais puspalčiais
ir šukuotis plaukus šiek tiek į vieną pusę.
Jie įsigijo odines tašes su ilga rankena
per vieną petį ir netgi išmoko vaikščioti šiek tiek susikūprinę.
Kai tik išeinu į miestą, jie ima patruliuoti
lįsti iš bromų ir užimti vietas prie lango visose kavinėse.
Viskas tik tam, kad aš, dviem sekundėms užkliuvusi akimis
už jų suklastotos pažįstamos figūros, sudvejočiau, ar tai ne tu
ir darsyk mano galvoje pralėktų akimirkos,
kai turėjau pasielgti kažkaip kitaip.
Niekšai.
Bet jiems neišdegs, nes aš jau nebemoku
Iš tiesų savęs įskaudinti
Ir kiekvienai pavojingai minčiai turiu skalsų žodžių ir ideologijos kokteilį
O kiekvienam kitam kartui, kuomet susitiksim –
po scenarijų, kurio ir vėl neįvykdysiu.

Kategorijos: Grožinė kūryba, Kūryba, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI

3 komentarai

  1. Moki:

    Pradžiuginti, nes “pasisuki vis kitu kampu”.
    Nustebinti – prasiverdama, apsiverkdama, prisidirbdama…
    Kaip ruduo

  2. Aleksandras:

    taigi stipriai ir įdomiai, laukiam daugiau 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *