D. Stancikas. Siaurųjų partijų liga (16)

Dalius Stancikas su žmona Aurelija | asmeninė nuotr.

Dalius Stancikas su žmona Aurelija | asmeninė nuotr.

Kada, o Viešpatie, kada,
Siaurųjų partijų liga
Nustos mus nelaimingus ėsti?
/Maironis/

Drama verta rašytojo plunksnos: po pirmojo Seimo rinkimų turo „istorinę pergalę“ šventęs naujai iškeptas konservatorių lyderis po antrojo susinervinęs atsiprašinėjo už pralaimėjimą – po ketverių opozicijos metų konservatoriai gavo mažiau mandatų nei po krizinio valdymo.

Prezidentė abu tokius skirtingus rinkimų turus komentavo vienodai: žmonės ištroškę permainų.

„Permainų noras“ yra sąlyginė sąvoka, kurią galime taikyti tik mažesniai daliai rinkimuose dalyvaujančiųjų (ir nulemiančių svarstyklių pusę), nes daugiau kaip pusė nuolatinių rinkėjų elgiasi panašiai kaip sporto sirgaliai: turi pasirinkę pastovią politinę komandą, už kurią balsuoja nepaisydami jos darbų, nuodėmių ar net kintančių programinių nuostatų – tiesiog už tai, kad jie „mūsiškiai“. („Visada balsuoju už tuos pačius“, – didžiuodamiesi savo pastovumu sako jie; ir tuomet darosi suprantamesni rusai, balsuojantys už Vladimirą Putiną – „o už ką gi daugiau“?).

Konservatoriai ir socialdemokratai tokių stabilių „mūsiškių“ turi vienodai – maždaug po 200 tūkstančių, Liberalų sąjūdis apie 100 tūkst. (šių gerbėjų neatbaidė net įžūli partijos pirmininko apgavystė), lenkų partija – apie 70 tūkstančių, valstiečių – 60 tūkst. ir t.t. Tokiems sirgaliams (rinkėjams) žodis „permainos“ (balsavimas už kitą partiją) siejasi su vieninteliu žodžiu – „išdavystė“. Buvusios valdančiosios partijos – konservatoriai ir socialdemokratai – ypatingai formavo būtent tokią savo rinkėjų savivoką, nes tai užtikrino nesibaigiantį jų buvimą valdžioje, tad ir sirgalių aistros, kaip per tikras rungtynes, nuolat audrinamos vis naujais specialiais efektais (šiuo metu ypač „veža“ politinės patyčios socialiniuose tinkluose: kas ką labiau pažemins).

Tačiau kaip nutiko, kad turėdami gana mažą pastovių sirgalių skaičių taip triuškinamai laimėjo valstiečiai, o pirmojo turo nugalėtojai konservatoriai antrajame kėlinyje buvo sugniuždyti net savo aikštelėje – Kaune?

Atsakymas paprastas: be partinio pasiskirstymo Lietuva dar yra pasidalinusi į vadinamąją kairę ir dešinę (nors toks pasiskirstymas yra labiau psichologinis, nei grįstas politinėmis vertybėmis), tad pasistumdymai tuose dviejuose flanguose ir lėmė vienų netikėtą džiaugsmą, o kitų – įniršį.

Prieš dvejus metus, per 2014 m. Europos parlamento rinkimus, nepakeičiamus dešinės pusės lyderius konservatorius pavijo Eligijaus Masiulio vadovaujami liberalai. Liberalams palanki žiniasklaida su LRT priešakyje tuomet skelbė ditirambus staigiai liberalėjančiai (suprask – europietiškėjančiai) Lietuvai, tačiau tikrovė buvo žymiai proziškesnė: „už gerus darbus Rubiconui“ nuteisto A. Zuoko liberalų šalininkai pasirinko kitus liberalus. Šiais metais gavę panašų antausį nuo E. Masiulio (įtariamo gerais darbais „MG Balticui“) ta migruojanti dešinė nudreifavo link konservatorių ir taip lėmė jų pergalę pirmajame ture. Ir nors konservatorių Anūkas skelbė istorinį laimėjimą, dešinėje pusėje nėra jokių gerų naujienų: per pastarąjį dešimtmetį dešiniųjų (konservatorių ir visų rūšių liberalų) rinkėjų skaičius lieka maždaug toks pats – apie 400 tūkstančių, ir vieni jie nepajėgūs ne tik sudaryti valdančiosios daugumos, bet ir laimėti antrojo rinkimų turo, kai rinkėjams tenka rinktis tarp likusių dviejų – kairės ir dešinės – kandidatų. Taigi konservatorių pralaimėjimą ir valstiečių pergalę antrajame ture lėmė apsijungę kairiųjų rinkėjai, kuriuos suvienijo ne tiek „permainų noras“ (valstiečiai), kiek baimė, jog laimės konservatoriai (konservatoriai Vilniuje laimėjo tik tose apygardose, kur antrajame ture susikovė su liberalais ar kitataučių kandidatais).

Panašūs poslinkiai vyko ir kairėje pusėje: trečdalis kairiųjų rinkėjų valstiečius rinkosi kaip viltingesnę kairiąją jėgą, o dalis nusivylusiųjų išvis nedalyvavo rinkimuose (šiemet Seimą rinko 100 tūkst. piliečių mažiau). Taigi, nepaisant kairiosios valdančiosios koalicijos pralaimėjimo, kairiaisiais save laikančių rinkėjų ir toliau lieka apie 600 tūkst., ir jeigu jie nesijaus valstiečių atstovaujami, kituose rinkimuose valstiečiai vėl liks su savo ištikimuoju 60 tūkst. elektoratu.

Nebent kituose Seimo rinkimuose šis 26-erius nepriklausomybės metus besitęsiantis politinis susiskirstymas kairė – dešinė įgautų visiškai kitą pavidalą, iš esmės keičiantį Lietuvos partinį peizažą ir politinę mąstyseną. Taip gali nutikti ir štai kodėl.

Visų pirma, kairės – dešinės suskirstymas, atsiradęs nuo Sąjūdžio ir komunistų priešpriešos, jau yra atgyvena, neturinti nieko bendro su realybe (keli pavyzdžiai: kairiesiems valdant pinigų gynybai buvo skiriama dvigubai daugiau, nei prie dešiniųjų – tą pačią kryptį žada tęsti ir valstiečiai, kairiųjų užsienio reikalų ministras Rusijos atžvilgiu skelbė vienus riebiausių Europoje pareiškimų, o kairiųjų premjeras, perimdamas konservatorių politinę kalbėseną, Rusijos ranką įžvelgė net mokytojų profsąjungų keliamuose streikuose).

Antra, šių rinkimų kampanijos metu ir konservatoriai, ir socialdemokratai jau nebepajėgė slėpti, kad didžiausias pavojus Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai yra masinis bėgimas iš tėvynės. Tiesa, tai nebuvo taip ryškiai akcentuojama, kaip priklausytų pagal šios problemos mastą (Pasaulio bankas skelbia, kad Lietuva yra tarp trijų labiausiai nykstančių pasaulio šalių), tačiau viešas ir atviras ilgai nutylimos tragedijos įvardijimas yra labai svarbus laimėjimas (dar ne taip seniai buvęs konservatorių premjeras aiškino, jog masinė emigracija yra naudinga Lietuvai). Nes emigracijos pripažinimas svarbiausia problema kartu reiškia ir nebylų pripažinimą, kad daugiau kaip dešimtmetį kairės – dešinės vykdyta vadinamoji „globalios Lietuvos“ politika yra pražūtinga ir nebegali būti tęsiama.

Trečias veiksnys – geopolitinis. Dėl nenuslūgstančių emigracinių krioklių ir teroristinės kasdienybės Europoje jau senokai tradicinę politinę perskyrą kairė – dešinė pakeitė nauja: globalizmas – tautiškumas. Šios naujos perskyros pasekmės jau šiandien akivaizdžios: 2013 m. tarp dviejų tradiciškai valdančių Anglijos partijų (leiboristų ir konservatorių) kaip viesulas įsiveržusi trečioji – Nepriklausomybės partija – iš esmės ir lėmė Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš ES. Panašūs politiniai procesai nesustabdomai vystosi visoje Europoje (tik Lietuvos politinis elitas vis dar naiviai tebemano, jog Lietuvos ateitis slypi Briuselio koridoriuose, o ne jos pačios istorinėse ištakose, ir nesijungia prie savo valstybių interesus atkakliai ginančio Vidurio Europos bloko), todėl neišvengiamai sudrebins ir Lietuvą.

Ir ketvirtasis svarbus veiksnys – 2020 metais baigsis ES pašalpa, taigi prapuls ir tas materialinės naudos motyvas, kuriuo prieš rinkėjus labai mojavo kairės – dešinės valdžia.

Šių veiksnių visuma leidžia spėti, kad 2019 pavasarį Prezidento rinkimai pirmą kartą vyks ne pagal tradicinę kairės – dešinės perskyrą, o būtent globalizmo ir tautiškumo priešpriešos dvasioje, kuri ir dabar glūdi didžiojoje visuomenės dalyje ir visose didžiosiose partijose, tačiau atkakliai slepiama po iš esmės jokio vertybinio pagrindo nebeturinčiais partiniais pasidalinimais. Kaip sako filosofijos profesorius Vytautas Radžvilas, kairės ir dešinės skirtys mūsų politikoje buvo tik tariamos, o vienintelė reali skirtis tėra tik viena: globalizmas – nacionalizmas.

Šia prasme ir stipriausioji kairė, ir stipriausioji dešinė – valstiečiai ir konservatoriai – yra nevienalyčiai politiniai dariniai, turintys po du ryškiai vertybiškai skirtingus sparnus, todėl būtų gerai, jei naujame Seime kartu dirbtų ar rungtųsi ne partijos, o jų vertybinės srovės griaudamos dirbtines partines linijas, ir dabartinę butaforinę partinę sistemą iškristalizuodamos į esminį politinį klausimą, gyvybiškai svarbų šiandieninei Lietuvai ir Europai: ar kosmopolitinis globalizmas (mums pirštas dar komunizmo laikais) ir sukarikatūrintos žmogaus teisės, ar krikščioniškos vertybės ir taikus tautiškumas?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .

16 komentarų

  1. Geras straipsnis.
    Tik, manau, dera pastebėti, kad tikrovėje jokios kairės, dešinės ar centrai neegzistuoja – žmonės balsuoja pagal tai antkiek jiems realiai naudingos atrodo programos ir pan.

  2. Artojas:

    Labai teisingas straipsnis. Kiek dar leisime , buvusiųjų penktai kolonai, naikinti Tautą ir griauti valstybę.
    Pergalę pasiekę Valstiečiai, jeigu jie laikysis savo programos ir nepasiduos konservatorių klastoms, teikia vilčių, bet tikras lietuvių tautos atgimimas ir valstybės išlikimas galimas tik esant tautiniam socializmui, kur visi visų tautybių, išsitikinimų žmonės dirbs bendram valstybės ir žmonių labui. Kur kiekvienas žmogus bus atsakingas už savo veiksmus ir bus gerbiamas, kur kiekvienas žmogus gaus pagal savo nuopelnus, kur bus bus tikra tiesa, o ne ta, kur kiekvienas turi savo tiesą, o tiesa buna to, kuris turi “jėgą” arba daug pinigų.
    Turėkime viltį, bet ir supraskime, kad gerovė priklauso nuo mūsų pačių.
    P.S. Pagalvokime, Juk dabar Lietuvoje galėjo būti penki milijonai lietuvių, galėjo būti penkis kart didesnis BVP, galėjo būti 1000 eurų minimalus atlyginimas ir galėjome turėti kariuomenę su tankais ir lėktuvais………,o turime skurdžius, milijonierius ir nikstančią Lietuvą,

  3. Gan reikliai prabilt metas, mat
    tarp Marakešo-16 (COP’22) ir
    Vilniaus-17 (PKJK’4, ar “wccj”4)
    visai galimas išgijimas aplink ir
    pas mus; po M.Gorbačiovo apklausų,
    – tikėkimos, kad vienos Aukšč. Teisme
    apie Sausio 13-osios žudynes Vilniuje
    nepakaks, prašviesės ir “gulaginio” AT (Seimo)
    rūmų pastato iškėlimas į naują (jau laisvos Lietuvos)
    vietą link konservatiškesnės Naujosios Vilnios
    //KAS BŪTŲ MANĘS, KAD KAUNE TS’KP GAUS,
    o N A U J O J E VILNIOJE LAIMĖS 🙂 )
    – ties Belmontu pvz. ant džiugesio kalbininkams:
    Bella Monte …įsikurt valdžiai, negi labiau nei
    ant lunkų, daržų, Lukiškių gale…

    taigi taigi
    tarp Marakešo-16 (COP’22) ir
    Vilniaus-17 (PKJK’4, ar “wccj”4),
    pat jų karaliaus nuo Kasablankos link Niujorko
    kiek tai milijonų “paplukdžius”,
    ar BALSĄ turėsime l i e t u v i a i, –
    plačiai – už Žemę, Žemės ir visų joje
    gyvensiančių ateitį?

    Žali dar?

  4. Juozas:

    Perkeliu savo komentarą KITAM irgi PUIKIAM staipsniui:

    Dėl pavadinimų – visiška košė pas mus. Kaip ten bebūtų, bet pagal Karlo Marlo mokslus tikrai yra kapitalas ir darbo jėga.
    Dešinieji – vis keisdami savo pavadinimą turėtų ginti pirmą, kairieji gimę iš komunistų – turėtų ginti antrą.
    Faktiškai buvo gal atvirkščiai.

    Antrąją Lietuvos Respubliką per ketvirtį amžiaus pasikeisdami valdė ir nuvaldė tiek vieni, tiek kiti.

    Rezultate – darbo jėga pas mus lyginant su ES šalimis apmokestinta labiausiai, kapitalas – mažiausiai (pelno mokestis 15 procentų) ir esam ES pačioje uodegoje.

  5. Juozas:

    Dėl pavadinimų – visiška košė pas mus. Kaip ten bebūtų, bet pagal Karlo Marlo mokslus tikrai yra kapitalas ir darbo jėga.
    Dešinieji – vis keisdami savo pavadinimą turėtų ginti pirmą, kairieji gimę iš komunistų – turėtų ginti antrą.
    Faktiškai buvo gal atvirkščiai.

    Antrąją Lietuvos Respubliką per ketvirtį amžiaus pasikeisdami valdė ir nuvaldė tiek vieni, tiek kiti.

    Rezultate – darbo jėga pas mus lyginant su ES šalimis apmokestinta labiausiai, kapitalas – mažiausiai (pelno mokestis 15 procentų) ir esam ES pačioje uodegoje

  6. Išmesti į šiukšlyną:

    Seniai jau laikas išmesti į šiukšlyną tuos lenino sukurtus pavadinimus :kairė-dešinė .Paimkim ir pervadinkim savaip pvz.:žali-raudoni-žydri ir murzinai rudi .Arba, galima pagal pasaulio šalių kryptis:Pietų,Rytų , Vakarų ir Šiaurės .
    Tie dirbtiniai supriešinimai sukurti tam, kad nebūtų progreso, o visas jėgas skirtų tarpusavio rietenoms.Rytuose tai daroma religiniu suskirstymu ir supriešinimu, lyg tai būtų dėl Dievo .Betgi tauta tai viena .Todėl šviesuolis Ramūnas Karbauskis ir pasiūlė vieningą darbą vardan Lietuvos .Bet užkonservuotiems reikia viso lovio .

    • Gražina:

      Aš irgi galvoju, kad Valstiečių Žaliųjų partija yra skirtinga nuo senųjų, kurios nors ir keičia pavadinimus, bet pačios nesikeitė, gal tik metai iš metų darėsi vis labiau panašesnės viena i kitą.
      Labai bijau, kad įvyks derybos ir VŽ sudarys koaliciją su vienais ar kitais senbuviais.
      Ar negalima būtų pasiūlyti visoms mažosioms partijoms prisijungti. Juk už juos irgi balsavo Lietuva ir jų programos, siekiai ir norai yra panašūs į valstiečių. Tikriausiai jų tarpe irgi atsirastų vienas kitas ne labai tinkamas, bet susidėjas su geriečiais, pasikeistų. Tikrai būtų daugiau geriau nei socdemai, konservatoriai ar liberalai.

    • lyvis:

      Kaip įdomiai Prunskienės šviesuolis Ramūnas Karbauskis o gal tai kremliaus statytinis kaip Ukrainoje Janukovičius. lyvis

  7. Juozas:

    Gal ir gerai – komuniagiškai (bolševikiškai) mąstantys anūkas ir jo priešininkai iš kitos sisteminės partijos išprovokuos pirmaeilius rinkimus.
    Tada naujai ne tik kalbantys, bet ir iš tikro naujai mąstantys turės ne 56, o 96 vietas.

    Arba mums, runkeliams, į gatves išeiti – nepaisant sisteminių abiejų partijų giesmės apie rusų tankus.

  8. Juozas:

    ****Testas 3

    Gal ir gerai – komuniagiškai (bolševikiškai) mąstantys anūkas ir jo priešininkai iš kitos sisteminės partijos išprovokuos pirmaeilius rinkimus.
    Tada naujai ne tik kalbantys, bet ir iš tikro naujai mąstantys turės ne 56, o 96 vietas.
    *******
    Arba mums, runkeliams, į gatves išeiti – nepaisant sisteminių abiejų partijų giesmės apie rusų tankus.

    ******

  9. Algimantas:

    Lauktas blaivus vertinimas.

  10. Dronas:

    Nors buciau linkes gincytis del keleto smulkmenu, bet is esmes, pritariu autoriui. Tik noriu dadet, jog yra ir trecia jega, tai kapitalas ir ji maitina tiek vienus, tiek kitus. Neabejoju, jog alkoholio dezutes gavo ne tik liberalai. ir uz tas dovaneles, kai kas, labai turtingas ir gana itakingas, tiksliau grupes, tikisi kai kuriu esminiu politiniu sprendimu. Todel butina ivertinti ir sitai.

  11. JUOZAS:

    kodėl paskutiniu metu propagandos fronte taip desperatiškai skeryčiojosi “nepriklausomi” apžvalgininkai Valatkos, Janulaičiai ir Co.? Manau, tai išraiška visiško susierzinimo tų stambiojo kapitalo šulų, kurie sumokėjo už rinkimų muziką , bet , “runkeliai” nubalsavo kitaip. Versle tai vadinama : neįvykdymas įsipareigojimų ,”teisėtų lūkesčių”. Už “teisėtų lūkesčių” netesybas paprastai lekia galvos, būna didelės netesybų baudos, todėl įtakingi propagandos asai taip susinervinę .
    Jei konservai nepadarys reikiamų išvadų , kad laikas atsigręžti į Tautą, rūpintis mūsų šalimi, manau, nuo jų pasitrauks dar daugiau rinkėjų. Bet tam reikia valios, sveiko proto, sąžinės ir drąsos. Anūkas jau prasilošė, ir laikas jį keisti.

  12. katinas:

    Konservatoriai gan ilgai ir sėkmingai laikėsi įsikibę Sąjūdžio vėliavos, nors Sąjūdžio dvasios nedaug likę, daugelis tikrų sąjūdininkų seniai pasitraukė, laikėsi tremtiniais, partizanais, politiniais kaliniais, tačiau rezistentai iškeliauja, jų vaikai renkasi kartais net priešingas partijas, laikėsi krikščionimis demokratais, bet juos beveik užgožė, krikščionių demokratų bendrijos pirmininkas Valentinas Stundys nepateko net seiman, konservatoriams nepavyko suvalgyti ambicingų tautininkų, tuomet išspjovė. Konservatoriai įsikibo Europos Sąjungos, globalėjo, pamiršo lietuvių tautos gyvybiškai svarbius reikalus, kaip ir socdemai – šildėsi ES pinigais, kosmopolitėjo, tautiškumas neberūpėjo, tad šunims šėko pjaut išėjo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: