D. Stancikas. Siaurųjų partijų liga (16)

Dalius Stancikas su žmona Aurelija | asmeninė nuotr.

Dalius Stancikas su žmona Aurelija | asmeninė nuotr.

Kada, o Viešpatie, kada,
Siaurųjų partijų liga
Nustos mus nelaimingus ėsti?
/Maironis/

Drama verta rašytojo plunksnos: po pirmojo Seimo rinkimų turo „istorinę pergalę“ šventęs naujai iškeptas konservatorių lyderis po antrojo susinervinęs atsiprašinėjo už pralaimėjimą – po ketverių opozicijos metų konservatoriai gavo mažiau mandatų nei po krizinio valdymo.

Prezidentė abu tokius skirtingus rinkimų turus komentavo vienodai: žmonės ištroškę permainų.

„Permainų noras“ yra sąlyginė sąvoka, kurią galime taikyti tik mažesniai daliai rinkimuose dalyvaujančiųjų (ir nulemiančių svarstyklių pusę), nes daugiau kaip pusė nuolatinių rinkėjų elgiasi panašiai kaip sporto sirgaliai: turi pasirinkę pastovią politinę komandą, už kurią balsuoja nepaisydami jos darbų, nuodėmių ar net kintančių programinių nuostatų – tiesiog už tai, kad jie „mūsiškiai“. („Visada balsuoju už tuos pačius“, – didžiuodamiesi savo pastovumu sako jie; ir tuomet darosi suprantamesni rusai, balsuojantys už Vladimirą Putiną – „o už ką gi daugiau“?).

Konservatoriai ir socialdemokratai tokių stabilių „mūsiškių“ turi vienodai – maždaug po 200 tūkstančių, Liberalų sąjūdis apie 100 tūkst. (šių gerbėjų neatbaidė net įžūli partijos pirmininko apgavystė), lenkų partija – apie 70 tūkstančių, valstiečių – 60 tūkst. ir t.t. Tokiems sirgaliams (rinkėjams) žodis „permainos“ (balsavimas už kitą partiją) siejasi su vieninteliu žodžiu – „išdavystė“. Buvusios valdančiosios partijos – konservatoriai ir socialdemokratai – ypatingai formavo būtent tokią savo rinkėjų savivoką, nes tai užtikrino nesibaigiantį jų buvimą valdžioje, tad ir sirgalių aistros, kaip per tikras rungtynes, nuolat audrinamos vis naujais specialiais efektais (šiuo metu ypač „veža“ politinės patyčios socialiniuose tinkluose: kas ką labiau pažemins).

Tačiau kaip nutiko, kad turėdami gana mažą pastovių sirgalių skaičių taip triuškinamai laimėjo valstiečiai, o pirmojo turo nugalėtojai konservatoriai antrajame kėlinyje buvo sugniuždyti net savo aikštelėje – Kaune?

Atsakymas paprastas: be partinio pasiskirstymo Lietuva dar yra pasidalinusi į vadinamąją kairę ir dešinę (nors toks pasiskirstymas yra labiau psichologinis, nei grįstas politinėmis vertybėmis), tad pasistumdymai tuose dviejuose flanguose ir lėmė vienų netikėtą džiaugsmą, o kitų – įniršį.

Prieš dvejus metus, per 2014 m. Europos parlamento rinkimus, nepakeičiamus dešinės pusės lyderius konservatorius pavijo Eligijaus Masiulio vadovaujami liberalai. Liberalams palanki žiniasklaida su LRT priešakyje tuomet skelbė ditirambus staigiai liberalėjančiai (suprask – europietiškėjančiai) Lietuvai, tačiau tikrovė buvo žymiai proziškesnė: „už gerus darbus Rubiconui“ nuteisto A. Zuoko liberalų šalininkai pasirinko kitus liberalus. Šiais metais gavę panašų antausį nuo E. Masiulio (įtariamo gerais darbais „MG Balticui“) ta migruojanti dešinė nudreifavo link konservatorių ir taip lėmė jų pergalę pirmajame ture. Ir nors konservatorių Anūkas skelbė istorinį laimėjimą, dešinėje pusėje nėra jokių gerų naujienų: per pastarąjį dešimtmetį dešiniųjų (konservatorių ir visų rūšių liberalų) rinkėjų skaičius lieka maždaug toks pats – apie 400 tūkstančių, ir vieni jie nepajėgūs ne tik sudaryti valdančiosios daugumos, bet ir laimėti antrojo rinkimų turo, kai rinkėjams tenka rinktis tarp likusių dviejų – kairės ir dešinės – kandidatų. Taigi konservatorių pralaimėjimą ir valstiečių pergalę antrajame ture lėmė apsijungę kairiųjų rinkėjai, kuriuos suvienijo ne tiek „permainų noras“ (valstiečiai), kiek baimė, jog laimės konservatoriai (konservatoriai Vilniuje laimėjo tik tose apygardose, kur antrajame ture susikovė su liberalais ar kitataučių kandidatais).

Panašūs poslinkiai vyko ir kairėje pusėje: trečdalis kairiųjų rinkėjų valstiečius rinkosi kaip viltingesnę kairiąją jėgą, o dalis nusivylusiųjų išvis nedalyvavo rinkimuose (šiemet Seimą rinko 100 tūkst. piliečių mažiau). Taigi, nepaisant kairiosios valdančiosios koalicijos pralaimėjimo, kairiaisiais save laikančių rinkėjų ir toliau lieka apie 600 tūkst., ir jeigu jie nesijaus valstiečių atstovaujami, kituose rinkimuose valstiečiai vėl liks su savo ištikimuoju 60 tūkst. elektoratu.

Nebent kituose Seimo rinkimuose šis 26-erius nepriklausomybės metus besitęsiantis politinis susiskirstymas kairė – dešinė įgautų visiškai kitą pavidalą, iš esmės keičiantį Lietuvos partinį peizažą ir politinę mąstyseną. Taip gali nutikti ir štai kodėl.

Visų pirma, kairės – dešinės suskirstymas, atsiradęs nuo Sąjūdžio ir komunistų priešpriešos, jau yra atgyvena, neturinti nieko bendro su realybe (keli pavyzdžiai: kairiesiems valdant pinigų gynybai buvo skiriama dvigubai daugiau, nei prie dešiniųjų – tą pačią kryptį žada tęsti ir valstiečiai, kairiųjų užsienio reikalų ministras Rusijos atžvilgiu skelbė vienus riebiausių Europoje pareiškimų, o kairiųjų premjeras, perimdamas konservatorių politinę kalbėseną, Rusijos ranką įžvelgė net mokytojų profsąjungų keliamuose streikuose).

Antra, šių rinkimų kampanijos metu ir konservatoriai, ir socialdemokratai jau nebepajėgė slėpti, kad didžiausias pavojus Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai yra masinis bėgimas iš tėvynės. Tiesa, tai nebuvo taip ryškiai akcentuojama, kaip priklausytų pagal šios problemos mastą (Pasaulio bankas skelbia, kad Lietuva yra tarp trijų labiausiai nykstančių pasaulio šalių), tačiau viešas ir atviras ilgai nutylimos tragedijos įvardijimas yra labai svarbus laimėjimas (dar ne taip seniai buvęs konservatorių premjeras aiškino, jog masinė emigracija yra naudinga Lietuvai). Nes emigracijos pripažinimas svarbiausia problema kartu reiškia ir nebylų pripažinimą, kad daugiau kaip dešimtmetį kairės – dešinės vykdyta vadinamoji „globalios Lietuvos“ politika yra pražūtinga ir nebegali būti tęsiama.

Trečias veiksnys – geopolitinis. Dėl nenuslūgstančių emigracinių krioklių ir teroristinės kasdienybės Europoje jau senokai tradicinę politinę perskyrą kairė – dešinė pakeitė nauja: globalizmas – tautiškumas. Šios naujos perskyros pasekmės jau šiandien akivaizdžios: 2013 m. tarp dviejų tradiciškai valdančių Anglijos partijų (leiboristų ir konservatorių) kaip viesulas įsiveržusi trečioji – Nepriklausomybės partija – iš esmės ir lėmė Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš ES. Panašūs politiniai procesai nesustabdomai vystosi visoje Europoje (tik Lietuvos politinis elitas vis dar naiviai tebemano, jog Lietuvos ateitis slypi Briuselio koridoriuose, o ne jos pačios istorinėse ištakose, ir nesijungia prie savo valstybių interesus atkakliai ginančio Vidurio Europos bloko), todėl neišvengiamai sudrebins ir Lietuvą.

Ir ketvirtasis svarbus veiksnys – 2020 metais baigsis ES pašalpa, taigi prapuls ir tas materialinės naudos motyvas, kuriuo prieš rinkėjus labai mojavo kairės – dešinės valdžia.

Šių veiksnių visuma leidžia spėti, kad 2019 pavasarį Prezidento rinkimai pirmą kartą vyks ne pagal tradicinę kairės – dešinės perskyrą, o būtent globalizmo ir tautiškumo priešpriešos dvasioje, kuri ir dabar glūdi didžiojoje visuomenės dalyje ir visose didžiosiose partijose, tačiau atkakliai slepiama po iš esmės jokio vertybinio pagrindo nebeturinčiais partiniais pasidalinimais. Kaip sako filosofijos profesorius Vytautas Radžvilas, kairės ir dešinės skirtys mūsų politikoje buvo tik tariamos, o vienintelė reali skirtis tėra tik viena: globalizmas – nacionalizmas.

Šia prasme ir stipriausioji kairė, ir stipriausioji dešinė – valstiečiai ir konservatoriai – yra nevienalyčiai politiniai dariniai, turintys po du ryškiai vertybiškai skirtingus sparnus, todėl būtų gerai, jei naujame Seime kartu dirbtų ar rungtųsi ne partijos, o jų vertybinės srovės griaudamos dirbtines partines linijas, ir dabartinę butaforinę partinę sistemą iškristalizuodamos į esminį politinį klausimą, gyvybiškai svarbų šiandieninei Lietuvai ir Europai: ar kosmopolitinis globalizmas (mums pirštas dar komunizmo laikais) ir sukarikatūrintos žmogaus teisės, ar krikščioniškos vertybės ir taikus tautiškumas?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *