Dvi kadencijas Seime dirbusi A.Stancikienė šįsyk nė nekandidatavo: Mečiau Seimą (0)

Aurelijas Stancikienė | respublika.lt nuotr.

Aurelijas Stancikienė | respublika.lt nuotr.

Daug kam atrodo, kad Seimo nario kėdė – puikiausia karjeros viršūnė. Darbo vieta, kurioje mokama už pravaikštas, atostogas ir ekskursijas. Net užrašų knygelei ir pieštukui pridedama prie atlyginimo. Dėl pavydėtinos pozicijos, galios, populiarumo ir privilegijų visuomenėje šiuo metu kaunasi dešimtys politikų, visais būdais bandantys pralįsti pro nedidelį Seimo narių skaičiaus plyšelį. Po rinkimų posėdžių salėje jų tilps tik 141. Tačiau kol vieni kurpia rinkimų planus, kiti savo noru atsisako mandato. Dvi kadencijas Seime dirbusi Aurelija Stancikienė sako tiesiai, kad šiemet nekandidatuoja, nes keldama daugumai nepalankias, nors visuomenei naudingas, idėjas Seime lieka neišgirsta.

– Seimo nare tapote prieš aštuonerius metus, tačiau trečiajai kadencijai savo kandidatūros nusprendėte nekelti. Užteko ir dviejų kadencijų ar užleidžiate vietą kitiems?

– Pirmiausia taip nusprendžiau todėl, kad manau, jog turi būti kažkokia Seimo narių kaita. Jeigu įvedame rotacijas prezidentui, tai ir Seimo nariams turėtų būti. Antra priežastis yra mano įsitikinimas, kad jei eini į Seimą ne tik pasėdėti, bet nori kažką ir nuveikti, tai turėtum turėti tam tikrą jėgą. O jei tu ten esi vienas, tai nieko pakeisti negali ir tai yra tik sėdėjimas dėl sėdėjimo.

Dar viena priežastis, kuri lėmė mano apsisprendimą, yra tai, kad aš nematau valstybėje aiškių prioritetų, kuriuo keliu valstybė yra pasiryžusi eiti. Mes esame maža valstybė, turime pakankamai ribotus finansinius išteklius, ir kai vienu metu pradedame penkis prioritetinius projektus (masinė daugiabučių renovacija, atominė elektrinė, skalūnų žvalgymas ir išgavimas, suskystintų dujų terminalas ir dar užsibrėžiame pasiekti 21 proc. iš atsinaujinančių išteklių), visiems jiems turime skirti labai dideles lėšas. Nė viena iš šių sričių pati savaime, be pradinių valstybės investicijų yra neįgyvendinama. O dar jos viena kitai tokios priešingos. Atsinaujinančių išteklių ir atominės elektrinės projektai yra dvi visiškai skirtingos kryptys. Abiem kryptimis eiti vienai valstybei, kuri sau negali leisti eksperimentų, yra blogas sprendimas. Prisiimti atsakomybę už tokius eksperimentus, kuriems naudojamos didžiulės lėšos gyventojų sąskaita, būdama valdžioje, aš negaliu. Aš tikrai nenoriu prisiimti atsakomybės, kai žinau, kad negaliu nieko nulemti, ir matau, kad elgiamasi labai nelogiškai.

Dabar mes tik bandome mėgdžioti kitas valstybes, neieškodami savo identiteto. Šiandien paklauskite žmogaus, kuo Lietuva išsiskiria iš kitų valstybių pasaulyje, nė vienas negalės rasti atsakymo. Nes tai, kas kitados buvo dainose apdainuota, šiandien yra jau pasikeitę, prioritetai visai kiti. Žmogui šiandien labai sunku suvokti, kuo jam valstybė yra tokia svarbi, kad jis sutiktų gal laikinai ir nepriteklių iškęsti. Bet dėl to išskirtinumo, galėjimo didžiuotis savo valstybe. To išskirtinumo nebėra.

Taip, mes galime užsakyti šimtus bendro valstybės įvaizdžio analizių, galime mokėti šimtus milijonų, bet nesukurs valstybės įvaizdžio kažkoks kūrėjas. Valstybės įvaizdį turime sukurti patys ir jis turi būti susijęs su mūsų istorine praeitimi. Su tais dalykais, kuriais didžiavomės per amžius amžinuosius. Iš jų turėtų kilti mūsų prioritetai, kurie turėtų būti siekiami valstybiniu lygmeniu. Bet visa tai tik literatūra, o praktikoje neišeina.

– Būdama Seimo nare bandėte tai paversti realybe, bet iniciatyvos, projektai ir pilietišką visuomenę stiprinantys įstatymai nepasirodė patrauklūs kolegoms?

– Tai įrodė mano ši kadencija. Mano projektai liko stalčiuje, nes kai kurių iš jų negalėjau net užregistruoti. Pavyzdžiui, projektas, kuris yra labai svarbus ir susijęs su Konstitucinio Teismo teisėjų vardiniu balsavimu, kad mes visi žinotume, kaip jie balsavo. Jis buvo atmestas. Galėčiau tokių atvejų vardinti daug. Daugybė mano siūlymų, susijusių su prokuratūra, kad ji neturėtų būti visiškai nepriklausoma institucija, o galėtų tapti teismų dalimi. Nes dabar teismai grąžina prokuratūrai nutrauktus tyrimus ir liepia tyrimą atnaujinti, prokuratūra vis tiek gali nereaguoti, deda į stalčių ir nieko nevykdo. Tai yra visiška savivalė. Bet tokių projektų nesugebėjau net užregistruoti. Nes jie susiję su Konstitucijos keitimu, o tam reikia tam tikro skaičiaus Seimo narių parašų. Deja, Seimo nariai bijo, nepasirašinėja, frakcijos būna priėmusios tam tikrus sprendimus. Tad Seimo nariai tikrai nėra laisvi, nors taip parašyta Konstitucijoje.

– Seimo nariams teisininkų interesai rūpi labiau nei visuomenės gerovė ir gyventojų teisių užtikrinimas?

– Kodėl taip yra, pasakyti labai sunku. Buvo Seimo narių, kurie šiaip pakalbėjus sako, kad sutiktų pasirašyti, bet kai atneši dokumentą, paaiškėja, kad gal jie turi pasitarti, gal frakcijoje priims sprendimą. Ir vietoj 36 ar 39 parašų pavyksta surinkti 25 ar 27. Atrodo, nedaug trūksta, bet trūksta. Net tikrai pažangūs Seimo nariai nepasirašo. Ar todėl, kad yra sistemos dalis, nenori pyktis su teisininkais, ar dėl kokių priežasčių, sunku pasakyti. Interesai nebūtinai gali būti asmeniniai, jie gali būti užslėpti. Galbūt tai nenoras tarp teisininkų ar juristų pasirodyti išsišokėliu, nepopuliarių sprendimų priėmėju. Gal bijo etikečių klijavimo.

– Likote nesuprasta, siūlydama idėjas, kurios tarsi yra prieš sistemą?

– Su kiekvienu tokiu siūlymu su tuo susiduriu. Susitari su kolegomis, kad palaikys, pasirašys teikimą, o paskui balsuoja „prieš“. Kai paklausiu kodėl, atsako, kad aš einu prieš sistemą, kad kažkas kažką pasakė. Tai normalu. Prisiminkite, kai buvo mano, Marijos Čigriejienės, Ryto Kupčinsko ar kitų balsavimai nepalankūs partijai, kiek kartų buvome kviesti ant kilimėlio. Be abejo, kad yra neparankių Seimo narių, kurie turi savo nuomonę, nebijo jos pasakyti. O įtakingiausi partijos rėksniai jiems net etiketes klijuoja – kiek žinau, savo kolegas V. Putino žaliaisiais žmogeliukais vadina.

– Atvirai tyčiojamasi?

– Tai yra tikros patyčios. Ir kai mes sakome, kad mokykloje reikia kovoti su patyčiomis, tai reikia suprasti, kad paaugliai kitaip elgtis ir negali, jei aukščiausias valdžios elitas – politikai – rodo tokį pavyzdį.

Prisiminkime Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narį Adomą Bužinską, kokias patyčias jis laidė apie amžiną atilsį sergantį signatarą Algirdą Patacką. O kaip jis sau leido rinkimų naktį, Artūrui Zuokui pralaimėjus, jam nešti laidotuvių vainiką? Tai yra pasityčiojimas, o kad partijos vadai būtų viešai paskelbę ar pabarę, neteko girdėti. Priešingai – už jį agituojama balsuoti ir džiaugiamasi, kad štai koks progresyvus jaunimas. O paskui mes sakome, kad mokyklose tiek savižudybių. Kultūra ateina iš Seimo.

– Turbūt sulaukėte politinių jėgų pasiūlymų prisijungti. Tuomet ir galios būtų daugiau?

– Žinoma, prisijungti siūlė daug kas, bet jeigu tu matai, kad idėjiškai pati jėga yra neapsisprendusi, kaip gali prie jos jungtis? Aš į Seimą 2008 metais atėjau su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais. Esu sąjungos narė, tik susistabdžiusi narystę. Ši partija buvo ta jėga, su kuria atėjau tikėdama, kad tai yra jėga, su kuria galime įgyvendinti partijos rinkimų pažadus ir jos programą. Bet viskas, kas vyko po to, pavyzdžiui, aplinkosaugos srityje, buvo daroma priešingai, nei mes skelbėme partijos rinkimų programoje. Aš pati rašiau aplinkosaugos dalies programą ir po to labai akivaizdžiai mačiau, kaip buvo parašyta viena, o daroma visiškai kas kita. Dėl to labai labai gaila.

– Seime turime tokių narių, kurie čia yra dešimtmečius, nors nieko taip ir nepakeičia…

– Čia gal mano požiūris. Kitas gal yra vienmandatininkas, savo apygardoje labai intensyviai dirba ir gal labai daug padaro. Mes nežinome. Aš apygardos neturėjau, tai man sunku su jais lygintis. Nors netikiu, kad labai daug padaro. Bent jau gal stengiasi. Turbūt žmogus tiesiog kelia sau reikalavimus apvažiuoti mokyklas, darželius ir kitas įstaigas, pasilabinti su visais ir gal įskaito tai kaip darbą. Aš sau kėliau kitus tikslus. Mano vienas iš tikslų buvo teisinę sistemą padaryti bent kiek suprantamą žmonėms, pasiekti, kad įstatymas būtų visiems lygus. Todėl, man atrodo, yra nesolidu būti Seimo nariu, kai vyksta tokie dalykai kaip Konstitucinio Teismo ar prokuratūros veikla, prilygstanti valstybei valstybėje, o tu nieko negali padaryti ir neturi įtakos.

– Kiti pasakytų, kad taip tiesiog pasiduodate. Kas kovos, jei visi nuleis rankas?

– Aš, dirbdama visuomeninį darbą, tam tikrais klausimais galėdavau sukelti net ir 15 ar 17 visuomeninių organizacijų ir bendruomenių. O dabar, būdama Seime, kai reikėdavo palaikymo, kreipiausi į tas pačias organizacijas ir išgirsdavau atsakymą, kad esu valdžioje ir palaikymo jau ieškoti nereikia, valdžia juk ir priima sprendimus. Tad iš visuomeninės veiklos aš tikrai nesitraukiu. Tikrai būsiu aktyvi. Tikrai neišeinu į pogrindį ir toliau būsiu už aktyvią pilietinę visuomenę. Manau, kad viena iš pagrindinių mūsų valstybės bėdų ir yra tai, jog pilietinės visuomenės nėra.

Žmonės piktinasi savo namuose prie televizorių, bet kai reikia išeiti į gatves ir parodyti protestą, jie neina. Nežinau, ar nuo gero gyvenimo, ar išgąsdinti, bet žmonės yra pasyvūs. Gal jie kažko bijo, bet aš manau, kad pasitraukusi iš pasyvaus politinio gyvenimo į aktyvų visuomeninį gyvenimą tikrai galiu pasiekti kur kas daugiau.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Kategorijos: Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *