ATMINTYS VI. Trumpas susirašinėjimas su dr. Jonu Baliu (0)

images

Jonas Balys aštuntame metiniame “Santaros” suvažiavime 1961 m.| Margutis, spalis.

Kai užsimezgė mūsų susirašinėjimas 1992 metais su dr. Jonu Baliu ( 1909-07-02 – 2011-09-09), žymusis folklorininkas buvo jau garbaus amžiaus, praeityje nuveikęs tiek daug darbų, kad baugu būtų lygintis, nes visiškai jaunutis „Liaudies kultūros“ žurnalas žengė pirmuosius žingsnius, ir aš dėjau visas pastangas į žurnalo kūrimą stengdamasi įtraukti ne tik Lietuvoje gyvenančius etnologus, bet ir po karo pasitraukusius į užsienį.

Kaip folklorininkas, dr. J. Balys subrendo Kauno, Graso ir Vienos universitetuose. Filosofijos daktaru tapo apgynęs mokslo darbą „Der Shamanismus in Malakka und Indonesian“. Stažuodamasis Suomijoje, istoriniu-geografiniu metodu parašė gausia ir įvairia tarptautine medžiaga pagrįstą studiją „Griaustinis ir velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje“ ir apgynė ją kaip habilitacinį darbą. Trumpai padirbęs Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1935 metais buvo pakviestas vadovauti naujai įsteigtam Lietuvių tautosakos archyvui. Čia dirbdamas užsiėmė aktyvia veikla – intensyviai rinko tautosaką, sudarė veiklų jos rinkėjų tinklą, dainas užrašinėjo fonografu, šokius – filmavimo kamera (gaila, bet tų įrašų neišliko). Būtent J. Balys įsteigė „Tautosakos darbus“, kurie buvo atgaivinti Lietuvai atkūrus nepriklausomybę; dabar „Tautosakos darbus“ leidžia Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Iki karo spėta išleisti septyni „Tautosakos darbų“ tomai, serijos „Lietuvių tautosaka“ knygos „Lietuvių liaudies sakmės“ pirmoji dalis. J. Balys spėjo parengti ir dvi atskiras knygas „Lietuvių sąmojus: Liaudies anekdotai“ ir „Šimtas liaudies baladžių“.

Vokiečiams užėmus Lietuvą, J. Balys ir toliau dirbo minėtame archyve, dėstė Vilniaus universitete, buvo Tautotyros katedros vedėjas.

Karui baigiantis, J. Balys pasitraukė iš Lietuvos ir 1944–1945 metais dirbo Freiburge esančiame Vokiečių liaudies dainų archyve.

1946–1948 metais jis – tautosakos ir etnologijos profesorius Baltijos universitete Hamburge, kur dirbdamas parašė dvi studijas apie lietuvių folklorą, daugybę straipsnių periodikai.

1948 metais apsigyvenęs Jungtinėse Amerikos Valstijose, iš pradžių įsidarbino žymiojo amerikiečių folklorininko Stitho Thompsono asistentu ir instruktoriumi Blumingtone esančio Indianos universiteto Tautosakos institute, kur ketverius metus vaisingai jam talkino, pasiūlęs įtraukti į jo katalogo „Motio-Index of Folk-Literature“ antrąjį leidimą tūkstančius naujų motyvų, o prie veikalo „The Oral Tales of India“ darbuodamasis beveik ištisai.

1952–1954 metais J. Balys – Šiaurės Amerikos Arkties instituto mokslo darbuotojas, o paskutinius 25-erius savo gyvenimo metus Baltijos reikalais rūpinosi Vašingtone esančioje Kongreso bibliotekoje, teikdamas raštu ir žodžiu informaciją apie šias šalis ir bendradarbiaudamas bibliografijos projektuose.

Buvo aktyvus ir Amerikos lietuvių visuomeniniame gyvenime: 1951 metais įsteigtame Lituanistikos institute jis įsidarbino Tautosakos skyriaus vedėju, o 1964–1967 metais vadovavo visam institutui; Bostone leistai „Lietuvių enciklopedijai“ rašė išsamius, studijų pobūdžio straipsnius.

Gyvendamas JAV, J. Balys ir ten rinko tautosaką bei etnografinius duomenis, parengė plokštelę „Lithuanian Folk Songs in the United States“, spausdino įvairias studijas periodikoje; „Suvalkiečių vestuves“ ir „Suvalkiečių liaudies kūrybą Amerikoje: Antologiją“ išleido atskirais leidiniais. JAV surinktos medžiagos pagrindu išleido dvitomio „Lietuvių dainos Amerikoje“ pirmą tomą, kuriame skelbiama ir iš Lietuvos atsivežta medžiaga. Šios knygos priklauso Lietuvių liaudies lobyno serijai.

Informacijos apie dr. Jono Balio mokslinę veiklą Lietuvoje ir užsienyje yra internete, bene išsamiausias, deja, rašytas jo atminčiai po mirties, Kosto Aleksyno „Tautosakos darbuose“, žr. http://www.llti.lt/failai/23_Pro%20memoria_Balys.pdf

Man pavyko išsaugoti dr. Jono Balio laiškus, netgi su mano rašytais laiškais jam. Deja, tikriausiai dėl sveikatos į 1993 ir 1995 metais rašytus laiškus garbusis folklorininkas jau neatsakė.

Manau, kad yra išlikę išsamesnių ir svaresnių Jono Balio susirašinėjimų, bet šie keli laiškai labai mieli, šilti ir inteligentiški. Šiemet rugsėjo 9 d. suėjo penkeri metai nuo dr. Jono Balio mirties. Bet atmintis niekur nedingsta.

XXX

Pasirengimas Kongresui. 1990. D. Rastenienė pirmoje eilėje vidury |Asmeninė nuotr.

Gerb. Dr. Jonui Baliui

Gerbiamasis daktare,

Padedant gerb. Ritai Repšienei, Jūsų publikaciją išspausdinome 1991-ųjų 5-ame numeryje. Dėkojame už ją.

Taip pat tikimės, kad tai pirmoji, bet ne paskutinė Jūsų publikacija „Liaudies kultūroje“. Maloniai prašome Jus prisidėti prie žurnalo leidimo – straipsniais, pasiūlymais, pastabomis, tiesiog savo nuomone. Būtume dėkingi.

Kad galėtumėte susidaryti apie mus nuomonę, siunčiu porą paskutiniųjų žurnalo numerių.

Be to, savo iniciatyva pasirūpinome, kad 1992-ais metais Jums būtų nusiųsti visi „Liaudies kultūros“ numeriai. Tikiuosi, neprieštarausite?

Su pagarba ir nuoširdžiausiais linkėjimais – „Liaudies kultūros“ vyriausioji redaktorė Dalia Rastenienė, Vilnius, 1991 12 03

Dr. Jonas Balys | asmeninė nuotr.

Dr. Jonas Balys | asmeninė nuotr.

Silver Spring, MD

1992 m. kovo 22 d.

Gerbiamoji Ponia Rasteniene,

Jūsų 1991.12. 3 d. laišką gavau, ačiū. Su „Liaudies kultūros“ žurnalu jau susipažinau anksčiau bibliotekoje. Geras ir labai reikalingas leidinys, panašus kaip „Gimtasis kraštas“, kurį P. Bugailiškis leido Šiauliuose 1934–40 m., kuriam ir aš daviau tris ilgesnius straipsnius apie aitvarą, saulines dainas ir kupoliavimo dainas. Laukiau Jūsų išsiųstų žurnalų, kurie dar neatėjo, nes paštas vėl sušlubavo: iš Lietuvos nebeateina knygos ir banderolės (spaudiniai). Tačiau man atsiuntė oro paštu kaip laišką p. Rita Repšienė žurnalo Nr. 5 su mano straipsniu ir savo įžanga apie mane. Ačiū, kad painformuojate Lietuvos skaitytojus apie mano darbus, kurie daugeliui jaunosios kartos tebėra nežinomi, nors dvi leidyklos žada perspausdinti mano knygas: „Mintis“ apie kalendorines šventes ir „Vaga“ Tautosakos skaitymų abi dali.

Jūsų žurnalo korektūros prižiūrimos gerai, pastebėjau tik vieną juokingą klaidą psl. 18: turi būti Asklepius maldykloje, bet ne maudykloje. Tai menkniekis. Blogiau išėjo su iliustracija. Kam perkirpote poeto Jono Aisčio veidą perpus, kaip mėnulį dainoje? Juk turite meninį redaktorių ir dar fotografą. Atrodo, kad jiems pirmiausia reikia susipažinti su žirklių vartosena… Dabar aš turėsiu atsiprašyti poeto našlę, kuri čia netoliese gyvena. Reikėjo įdėti arba visą grupinę nuotrauką, arba tik mane vieną padoriai apipjausčius. Kitas dalykas, kuris man nepatinka,  – tai visų Lietuvos žurnalų per smulkus šriftas. Matyt, norima kuo daugiau medžiagos sukišti, bet gali skaitytojus atbaidyti. Aš turiu juos skaitydamas vartoti padidinamąjį stiklą, nes man senam diedui akinių neužtenka ir akys pavargsta, eilutės susimaišo, raidės pavirsta skruzdėmis…

Man dar įdomu, ar žurnalo redakcija nėra įsikūrusi tame pačiame kambary, kuris buvo mano kaip Tautotyros katedros vedėjo kabinetas ir seminaras su parankine biblioteka. Gal ten liko ir keletas mano asmeniškų knygų. Jos man dabar nebesvarbios, svarbu, kad būtų patekusi į gerą vietą mano didelė 9 t. enciklopedija: „Handwörterbuch des deutschen Aberglaubens“, už kurią vokiečių knygyne Kaune sumokėjau apie 1000 litų. Gal ji pasiliko kitoje mano  įstaigoje Antakalnio g. 6, kurią vokiečiai apgrobė 1943 m., gal mano privačiame bute Universiteto g. 11, o gal liko Kaune, Misiulio namo rūsyje, rodos, Aušros g. 5, kur buvo įsikūręs Lietuvių Tautosakos Archyvas prieš išsikeliant į Vilnių 1941 m. rudenį. Misiulis pasimirė Čikagoje kaip emigrantas. Matote, mes ir mūsų daiktai išsiblaškę po visą pasaulį.

Malonu susipažinti laiškais. Gal kada atvyksite į Ameriką, tai prašau mus aplankyti sostinės Vašingtono priemiesty Silver Spring.

Su pagarba ir geriausiais linkėjimais
Jonas Balys
Poniai Daliai Rastenienei
„Liaudies kultūros“ žurnalo
Vyriausiai redaktorei
Universiteto 6
Vilnius 2600 Lietuva

laiskas-i

mamos-nuotrauka-kongrese

Pasirengimas Kultūros kongresui. 1990. D. Rastenienė pirmoje eilėje vidury.

Dr. Jonui Baliui

Gerbiamasis profesoriau,

Kuo nuoširdžiausiai dėkoju už laišką ir pirmiausia noriu atsiprašyti – nors Jūsų gera nuomonė apie žurnalą ir stiliaus šmaikštumas savaime sušvelnino pastabas apie mūsų padarytas klaidas, bet jos, žinoma, nedovanotinos. Labai prašau perduoti ir mūsų, visos redakcijos, atsiprašymą poeto Jono Aisčio našlei. Stengsimės būti atidesni ir panašių klaidų nebedaryti. Iš tiesų, mums labai nepatogu, kad taip atsitiko.

Mūsų redakcija į patalpas Universiteto gatvėje buvo atkelta tik prieš porą metų. Prieš tai čia dirbo centralizuota kultūros įstaigų buhalterija, o kas dar anksčiau – nė nežinau. Manau, kad po karo čia pabuvojo daug įstaigų. Norint tai sužinoti, reikėtų domėtis Kultūros ministerijoje ir, be abejo, daugelyje įvairių kitų įstaigų. Žinodama buvusią tarybinę „tvarką“, neabejoju, kad jau pirmaisiais metais viskas buvo ištampyta, jei neatsirado padorių žmonių, kurie pasirūpino, kad knygos patektų į kokią nors gerą biblioteką. Bet labai tikėtina,  kad tokių žmonių atsirado. Žodžiu, tuo reikėtų specialiai domėtis ir ieškoti. O kai čia atsikėlėme mes, tai radome tuščias sienas, keletą rašomųjų stalų ir spintų ir begalę buhalterinių popierių, kurie iki šiol dar ne visi sutvarkyti ir išvežti. Tačiau nors mūsų fligelis (pro langus mes matome buvusių generalgubernatoriaus rūmų vidinį kiemą) ir nepakankamai sutvarkytas (turiu prisipažinti, nors ir negalime patys tuo pasirūpinti), mes mylime tas senas storas sienas, skliautuotas lubas ir galimus vaiduoklius, kurių buvimu staiga, atrodo, nei iš šio, nei iš to imi ir įtiki, kai tenka ilgiau padirbėti redakcijoje ir vėlų vakarą (ypač žiemos!) grįžti vienam tamsiais koridoriais ir laiptais… Tačiau gana Jus varginti savo vaizduote, juolab kad diena iš dienos susiduriame su visai kitos rūšies realybe… Spaudos būklė kritiška, ypač kultūros leidinių. Visi lyg stebuklo laukia, kada žmonės atsipeikės nuo visokiausio plauko lengvos rašliavos ir ims plačiau domėtis tikrais dalykais. Tuo tikėdami, dirbame ir mes.

Vis laukiame pasirodant Jūsų knygų ir vis nepaleidžia mintis, – nejaugi Profesorius nieko nepasiūlys „Liaudies kultūrai“? O kokie būtų įdomūs ne tik Jūsų tyrinėjimai, bet ir prisiminimai, samprotavimai, vertinimai ir požiūriai. Jau nekalbu apie gyvą pokalbį, tačiau aplankyti Jus – kol kas tik svajonė. Lieka – laiškai, kurių mes visada laukiame.

Dar kartą atsiprašau už ano numerio nesklandumus. Linkiu kuo geriausios sėkmės ir sveikatos.

balys

Dr. Jonas Balys.

1993 m. sausio 3 d.

Silver Spring, MD

Poniai Daliai Rastenienei, „Liaudies kultūros“ vyr. redaktorei ir bendradarbiams,

Gerbiamieji kolektyvo nariai,

Širdingai dėkoju už man atsiųstą pasveikinimą. Man būtų malonu matyti ir visų Jūsų parašus, nors nesu Jūsų susitikęs, išskyrus N. Vėlių ir dar V. Milių, kurie buvo apsilankę pas mane prieš porą metų mano pastogėje. Paštas vis dar šlubuoja ir aš esu gavęs tik vieną LK numerį (1991 nr. 5).

Aš čia pridedu trumpą straipsnelį, kuris buvo atspausdintas „Lietuvių balse“ 1992 m. gruodžio 24 d. su kai kuriomis pataisomis. Labai prašau patikrinti korektūras, ar rinkėjai mano pataisas ir papildymus teisingai suprato. Jūs esate prityrusi redaktorė ir tikiu, kad viską patikrinsite nepasitikėdama kitais, kaip aš pats kadaise darydavau. Aš manau, kad LK magaziną Lietuvoje mažai kas gali pamatyti.

Man buvo labai įdomu skaityti Jūsų laiške apie Vilniaus univ-to rūmų vaiduoklius. (J. Balys įsivaizduoja, jog redakcija įsikūrusi universiteto patalpose, tačiau redakcija buvo įsikūrusi kitoje gatvės pusėje, nors ir prieš pat universitetą. D. R.) Gal ten vaidenasi užburti pinigai? (Žr. mano knygelę „Užburti lobiai“). Gal kur nors yra paslėptas katilas su aukso dukatais… Jei sutiksite tokį vaiduoklį, tai klauskite: „Ko reikalauji?“ Ir prašyk, kad tave nuvestų prie užburto lobio. Tik jokiu būdų neleiskite vaiduokliui eiti iš paskos, sakyk: „Eik pirmas, vesk mane, nežinau kelio.“ Jei leisi vaiduokliui atsidurti užpakaly savęs, tai jis tave pasmaugs… Taip sako tautosaka.

Aš čia vaiduoklių nebijau. Mano vaiduokliai yra konkretūs, kaip reumatizmas. Todėl nebegaliu rašyti mašinėle ir keverzoju ranka, jei pirštai tądien leidžia. Dar bus pora straipsnelių apie dainas LB. Daugiau rašyti nieko nebeplanuoju. Aš turiu planą paremti kraštotyrininkus Lietuvoje, tik nežinau, ar kas iš to išeis. Mes čia daromės pesimistai. Paklauskite prorekt. B. Juodką apie stipendijas tautosakininkams doleriais.

Su geriausiais linkėjimais

Jonas Balys

laiskas-du

 

Pasirengimas Kultūros kongresui. 1990. D. Rastenienė pirmoje eilėje vidury. | Asmeninė nuotr.

1993 balandžio 5 d.

Vilnius

Gerbiamasis profesoriau,

Pirmiausia noriu pasveikinti su šv. Velykomis, nors mano laiškas tikriausiai ir neateis iki Jų.

Dėkoju už paskutinįjį laišką ir straipsnį. Aš jį įdėjau į 3-ą numerį. Ačiū.

Greitai į Jūsų laišką neatsakiau dėl to, kad pradėjome aiškintis dėl Jūsų galimos paramos tautosakininkams, o tai, pasirodo, užėmė laiko, – mes taip pat pasidarėme pesimistai, bet pagaliau buvo pasiūlyta, atrodo, rimta kandidatė. Ją siūlo gerb. M. Martinaitis, jo rekomendacijas pridedu šiame laiške.

Kiek mums pavyko iššniukštinėti, Vilniaus universitete mokosi lietuvių literatūros ir kalbos vienas labai gabus bernelis – jo pavardė Kardelis (surimavau netyčia). Jis moka daug kalbų, tikras knygų graužikas ir pan. – tai čia tokie neoficialūs paaiškinimai. Jam pranešta apie galimybę pretenduoti į Jūsų stipendiją, bet jis kažką dar nori apmąstyti ir paskambinti žadėjo vėliau. Vėliau tai vėliau, vėliau ir laišką kitą parašysiu.

Apie šį pasiūlymą buvo pranešta Mokslų Akademijos Literatūros instituto tautosakininkams ir Vilniaus universitetui. Kalbėjome ne su dideliais viršininkais, bet konkrečiai su katedrų vedėjais, žmonėmis, kurie ir dirba su jaunimu. Kol kas rezultatai tokie.

(Jei Profesorius būtų skaitęs visus LK žurnalo numerius, tai gal ir mes galėtume konkuruoti bent jau dėl vienkartinės stipendijos – ką čia slėpti, finansiniai reikalai nekokie).

Bet nenorėčiau, kad pagalvotumėte, jog tai dėl to, kad esam prastas žurnalas. Visai ne. Vien geri atsiliepimai iš ta kultūros sritimi besidominčių žmonų, be to, prieš savaitę buvau sukvietus redkolegiją – strategijai pasitikslinti. Jokių pipirų, vien pagyrimai, pasidžiaugimas vertimais, straipsniais ir pan. keletas gerų pasiūlymų, beje, išeinančių iš redakcijos ribų ir liečiančių visos Lietuvos kultūrologiją ar etnologiją (kaip bevadinsi!) – daugiau sintetinių, apibendrinančių interdisciplininių straipsnių. Bet tai Lietuvoje dar nesubrendę. Nebent patys imtume rašyti! Bet geriau – mūsų redkolegija, kuri tikrai būtų pajėgi tai daryti. Bet, kaip žinoma, vieni siūlo, kiti dirba. Pirmiesiems lengviau šiuo atveju.

Bet gal ir gana apie reikalus. Geriau paklausti, kaip Jūsų sveikata, negali būti, kad nieko neberašytumėte, manau, galbūt tai akimirksnio mintis. Tikiuosi, kad taip.

Na, o jei pusiausvyrai žodelį apie mus, tai tą žodelį sunku rasti. Tam tikra lietuvių dalis, kuriai ir aš priklausau, jaučiasi vėl visiškoje stagnacijoje, baisioje stagnacijoje. Tarytum nieko nevyktų… o kas iš tikrųjų vyksta už uždarų durų, tai dar ir nematyti.

Žadame prie žurnalo pridėti bent vieną, jei ne du lankus – bus lengviau sparnus išskleisti. Jei pasiseks. Paguodai.

Na, mano laiškas Profesoriui turbūt atrodo per ilgas, be to, – taip pat ranka rašytas (mūsų mašininkė mat susilaužė ranką), bet aš dėl to nepergyvenčiau. Man labai patiko Jūsų ranka rašytas laiškas. Iš tokio laiško labiau jauti žmogų, tiesa?

Tad sudiev, geriausių linkėjimų, su pagarba ir nuoširdžiai visada Jūsų

Dalia Rastenienė, „Liaudies kultūros“ vyr. redaktorė

P.S. Išsiųsiu tuo pat ėjimu paskutinįjį, 1993 m. 1-ą- numerį pavartyti. Jei neprieštaraujate.

P.P.S. Ponas Martinaitis lauks Jūsų nuomonės ir kitos informacijos, manyčiau, per mus, nes nepaliko jokio konkretaus adreso. Kita vertus, iš rekomendacijos matyti, kad oficialiai galima siųsti į Vilniaus universiteto Literatūros teorijos katedrą (Universiteto 3, Vilnius). Profesorius pasielgs kaip tinkamas.

balys

Dr. Jonas Balys.

1993 m. balandžio 20 d.

Malonioji Ponia Rasteniene,

Dėkoju už „Liaudies kultūros“ š. m. nr. 1, kurį jau perskaičiau (išskyrus Maceinos strp., nes jo „filosofija“ aš nesidomiu). Medžiaga aktuali ir įdomi, buvo maloni atgaiva. Kitų žurnalo numerių, apie kuriuos minėjote ankstyvesniame laiške, aš negavau, nes spaudos siuntimas, išskyrus oro paštą, yra sustojęs. Gal nauja valdžia sutvarkys ir šį reikalą… Žmonės daug ko tikisi, bet – gerais norais ir pragaras grįstas, kaip sako patarlė. Laišką IV. 5 d. irgi gavau.

Mane užklupo netikėta liga, kraujo užkrėtimas (Septicemia), palietęs visą organizmą. Išbuvau ligoninėje 10 dienų. Gydė antibiotikais. Paprastai vartojami neveikė, turėjo panaudoti pačius naujausius ir brangiausius, kurių viena tabletė kaštuoja 30 dol., paskui kitų jau tik 3 dol. Viena tabletė, dukart dienoje. Tada išleido namo. Esu nusilpęs. Reikės poros mėnesių atsigauti. Ta liga man kaštavo apie 3000 dol.

Apie stipendijas. Projektas skirtas tik Vilniaus univ. studentams, studijuojantiems tautotyrą ir tautosaką ir siekiantiems magistro ar daktaro laipsnio. Aš, pasinaudojęs ta mintimi, paaukojau 1000 dol. Du kandidatai gautų po 250 dol. metams per du metus. Kandidatų parinkimui aš jokios įtakos neturiu. Univ. yra sudaręs specialią tam reikalui komisiją, kurios vadovas yra prof. B. Juodka. Jis man parašė: „Jūsų skirta materialinė parama, doktorantūros rėmimo fondo komiteto sprendimu, paskirta doktorantams istorikui-tautotyrininkui Sauliui Pivorui ir kalbotyrininkei Jolantai Kazlauskaitei“. Daugiau jokių žinių apie tuos asmenis aš neturiu. Taigi į mano pageidavimą nebuvo pilnai atsižvelgta. Užsieny studijuojantieji į tą projektą nepritampa. Paryžiuje reikėtų turėti bent 250 dol. mėnesiui.

Taigi, naujienos nėra linksminančios. Dabar negaliu vartoti rašom. mašinėlės ir daktaras draudžia vairuoti automobilį. Galiu tik skaityti, bet ar galėsiu vėl rašyti straipsnius – tuo tarpu neaišku. Džiaugiuosi galėdamas gerai išsimiegoti, bet ir tai ne visados pavyksta. Tuo ir baigsiu savo „vargelius rokuoti“.

Su linkėjimais
Jūsų
Jonas Balys

laiskas-trys

mamos-nuotrauka-kongrese

Pasirengimas Kultūros kongresui. 1990. D. Rastenienė pirmoje eilėje vidury. ” Asmeninė nuotr.

Dr. Jonui Baliui

Gerbiamasis Profesoriau,

Po ilgokos pertraukos (labai atsiprašome) vėl rašom Jums trumpą laiškelį.

Pirmiausia norėčiau save patikinti, kad Jūs visai pasveikęs ir gerai jaučiatės. Nuoširdžiai norėtume, kad taip ir būtų.

Jūsų įtaką vėl pajautėme išėjus knygai iš „Tautosakos lobyno“ (be galo malonu ją matyti Lietuvoje); be to, skambino iš „Minties“ leidyklos ir pranešė, kad Jūsų paskirta auka „Liaudies kultūrai“. Visa redakcija nuoširdžiai Jums dėkoja už dėmesį ir paramą. Auka dar nepervesta į mūsų sąskaitą, bet mes tikimės, kad „Mintis“ sugebės susitvarkyti su popieriais. O mes Jums tikrai dėkingi.

Esame išsiuntę susipažinti visus šių metų išėjusius numerius (Šiandien į spaustuvę atidavėme ir paskutinį – 6-ą numerį). Kaip visada, jei rastumėte laiko, būtų malonu sužinoti Jūsų nuomonę ir išgirsti kokį žodelį.

Dar kartą dėkoju, linkiu geros sveikatos ir lauksiu laiškelio.

Nuoširdžiai Jūsų – Dalia Rastenienė, „Liaudies kultūros“ vyr. redaktorė

Vilnius, 1993 11 25

XXX

Dr. Jonui Baliui

Gerbiamasis Daktare,

Su džiaugsmu sutikę žinią apie Jono Basanavičiaus premijos paskyrimą Jums, bandėme kaip mokėdami šį reikšmingą įvykį atspindėti ir mūsų žurnale. Pateikėme sveikinimo kalbas, Jūsų atsakomąją kalbą, prof. N. Vėliaus padrąsinti, atsirinkome fragmentą iš vienos Jūsų knygos. Gediminas Radvilas dar pridėjo tą istorinę „vienintelę nuotrauką“. Mūsų manymu, tai suteikė publikacijai natūralumo ir artumo.

Džiaugiamės ir nuoširdžiai sveikiname.

Siunčiame Jums šių metų du „Liaudies kultūros“ numerius susipažinti.

Ką tik, na, tiesiog prieš pusvalandį dr. Vacys Milius, paaiškinęs, jog Jūs iš premijos skiriate lėšų (tris šimtus litų) ir „Liaudies kultūros“ leidybai, perdavė juos redakcijai.

Visos redakcijos ir žurnalo steigėjo vardu nuoširdžiai Jums dėkoju. Mums tai ne tik materialinė parama, – tai moralinis ir profesinis komplimentas; ir už paramą, ir už šį mums reikšmingą komplimentą labai dėkojame.

Naudodamasi šia proga, drįstu paprašyti Jūsų susitikti su mumis, kai būsite Lietuvoje birželio mėnesį. Iš anksto labai prašyčiau sutikti duoti interviu „Liaudies kultūrai“ – mus domintų daug kas: Jūsų asmenybė, biografija, požiūris į gyvenimą, tautosakos ir kultūros mokslus etc. Dr. Vacys Milius puikiai žino mūsų koordinates. Per jį ir būtų galima susisiekti.

Linkėdama Jums visa ko geriausio, nuoširdžiai Jūsų –

Dalia Rastenienė
Vilnius, 1995 m. gegužės 1 d.
„Liaudies kultūra“

Kategorijos: Etninės kultūros paveldas, Kultūra, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *