V. Vyšniauskas. Melo politika ir bandymai susidoroti su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga: Valatkos kompleksas (video)

Vytautas Vyšniauskas | asmeninė nuotr.

Po pirmojo rinkimų rato visokio plauko tikri ar tariami apžvalgininkai ir intelektualai savo kritikos strėles nukreipė į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Tai suprantamas žingsnis, nes iškilo politinė jėga, pirmąsyk įgavusi apčiuopiamą vadinamųjų protesto balsų galią, su kuria nebeįmanoma nesiskaityti. Po tariama kritika veik nėra racionalių argumentų. Išsityčiojimai iš iškraipytų teiginių, faktų ir siūlymų, sąmoningai nesuprasti pasisakymai, perdaryti pagal kritikų patogumą, iškraipyti blankūs atsiminimai iš praeities, neva diskredituojančios kandidatus – visa tai yra pakaitinės argumentavimo strategijos. Tokie dalykai nieko nestebina, tačiau tai nereiškia, kad jie turėtų būti priimtini.

Absoliučiai nesveika atmosfera valstybėje, kurioje jautiesi nejaukiai, jauti baimę ir didžiulį spaudimą, jei tik nesi Tėvynės sąjungos ar Liberalų sąjūdžio rinkėjas. Tokios politinės ligoninės atmosferos buvimas ir skatinimas yra dar vienas argumentas nepalaikyti nė vienos iš tų partijų, nes šalyje su tokiais savižudybių, depresijos ir beprasmybės pojūčio mastais pati ta atmosfera yra viena didžiausių moralinių ir politinių problemų, todėl, tą problemą matančiam, balsuoti už partijas, kurios yra tos problemos pagrindas, būtų visiškas nesusipratimas. Nors, tiesa, pagrindas – ne pačios partijos, o veikiau fanatiški ir pagiežingi jų simpatikai, neretai aukojantys ištikimybę sau vardan ištikimybės partijai, nors tai toli gražu ne visiems ir gal net ne daugumai būdinga.

Simpatikas ar ne, bet ponas Rimvydas Valatka prie tokios atmosferos prisideda, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkėjus iš esmės laikydamas kvailais. Jis, kritikuodamas juos ir jų renkamą partiją, nejaučia jokių ribų ir švaistosi kaltinimais bei pastabomis, kurių dažna neturi absoliučiai jokio pagrindo. Kaip tik tai ir verta panagrinėti.

R. Valatka ironizuoja, jog valstiečiai yra darnūs žalieji „tik“ atmetus pesticidus (1), teigia, jog balsavimo už LVŽS priežastis viena – žmonės mąsto rytietiškai ir ieško naujo gelbėtojo (2), o Ramūnas Karbauskis yra nepatriotiškas ir nelietuviškas, nes pasisakė prieš NATO, prieš eurą, prieš laisvą žemės pardavimą (3).

Pagal dabartinį požiūrį į istoriją, okupacinę žalą, užsienio politiką su Rusija, anot Mažvydo Jastramskio, R. Karbauskis šimtu procentų tiktų į konservatorių partiją, bet Valatka įsitikinęs, kad svarbiau, ką šis sakė prieš dešimt metų (4). Visi šie teiginiai pono R. Valatkos nuolatos kartojami.

Sed contra

1. Akivaizdu, kad bet koks dalykas yra žalingas tuomet, kai jo yra per daug, ir gausėjimas didina žalą. Tas pat galioja ir pesticidams. Tačiau daug aistrų keliama dėl, pavyzdžiui, herbicidų naudojimo. Šie Europos Sąjungoje yra legalizuoti nuo 2002 m., o šįmet Europos Komisija su tam tikrais apribojimais pratęsė jų naudojimą žemės ūkyje. Pesticidų mokslinio įvertinimo atžvilgiu ES turi vieną griežčiausių sistemų, ir ją perėję tokie baugūs herbicidai kaip glifosatas . Be to, esama tyrimų, liudijančių, kad netrūksta organinių pesticidų (taigi „žaliųjų“), kurie kelia nenumatytą žalą ne ką mažiau, o kartais ir daugiau. Taigi argumentum ad pesticidae nepaneigia valstiečių žalumo.

2. Reduktyvistinis požiūris, paneigiantis tikrovę. Daugelis politologų ir kitų komentatorių pripažįsta, kad LVŽS nusiurbė daug balsų nuo socialdemokratų (naujos kvazikairės iškilimas, todėl daug kam tai buvo ideologinis pasirinkimas), kurie nebepanėšėja į kairę, kartu LVŽS tapo protesto (kad ir prieš TS-LKD ir LSDP valdymo švytuoklę) balsų centru, galinčiu šį tą realaus nuveikti. Surinkta daugybę darbų jau nuveikusių žmonių kompanija, kuri negali nežavėti, kaip ir daugelis naujų idėjų, neredukuojamų į populizmą dėl to, kad daugelis partijos kandidatų eilę metų sistemingai dirba jų įgyvendinimo kryptimi, tik dabar žengia ir politinį žingsnį. Partijos deklaruojama vertybinė orientacija negali būti griežtai įsprausta į vienos ideologijos rėmus, todėl tai tampa geru pasirinkimu tiems, kurie mąsto konkrečiais klausimais, o ne juos nusprendžia pagal iš anksto priimtą ideologiją (kaip tik šiuo klausimu absoliučiai jokios visuminės alternatyvos nėra). Vien čia priežasčių kur kas daugiau, nei viena, jau nekalbant apie kitas.

3.1. R. Karbauskis niekada nepasisakė nei prieš ES, nei prieš NATO, o tik siūlė išlaikyti tam tikras derybines pozicijas. Su kompanija siūlė rengti referendumą dėl stojimo į NATO, tačiau šiam neįvykus, pats balsavo UŽ stojimą ir 2004 03 16 su kitais Seimo nariais ratifikavo sutartį. Be to, tuomet buvo kiek kitokia geopolitinė padėtis, o dabar LVŽS pozicija krašto gynybos klausimais yra bene pati griežčiausia (5).

3.2. Lygiai taip pat R. Karbauskis niekada nepasisakė prieš eurą, jis tik siūlė neįvedinėti jo skubotai ir palaukti, kol labiau atsigaus šalies ekonomika, o tokį svarbų sprendimą priimti referendumu. Dabartinė padėtis su visomis ciniškomis po-akivaizdybėmis, kad „kainos tikrai nekils“, rodo jį buvus teisiu.

3.3. Taip, panašu, kad R. Karbauskis vis dar pasisako prieš žemės pardavimą užsieniečiams tokiomis pat teisėmis, kaip ir lietuvių ūkininkams, kurie, pasak jo, yra efektyvesni, pateikdamas ir kitų argumentų (6).

4. Blogai, jei žmogaus pažiūros radikaliai pasikeičia Seime ir jis nebeatstovauja žmonių, kurie jį rinko dėl jo pažiūrų. Tačiau dešimtmetis žmogaus gyvenime už Seimo durų reiškia ką kita. Jei žmogus per ilgą laiką palengva pakeičia požiūrį, tai reiškia tik viena – jis mąsto ir nėra sustabarėjęs ideologas, genamas pastovių interesų ir ideologemų. Juo labiau, kad požiūris keičiasi tais klausimais, kurie susiję su per laiką stipriai pakitusiais dalykais. Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) atvirai žavėjosi Adolfu Hitleriu net ir numatydamas karo galimybę, tačiau jo požiūris pasikeitė prasidėjus karui. Ar dėl to turėtume pasmerkti V. Čerčilį, ypač turint omenyje, kad jo požiūrio pokytis buvo, mūsų akimis žiūrint, teigiamas? O gal vis dėlto turėtume pirmiau laikytis jo tarpukariu turėtų pažiūrų, kai vertiname jį patį?

Respondeo

Priekaištų ir kaltinimų daugis, lyginant su jų nepagrįstumu ir faktinės tikrovės neatitikimu, verčia abejoti pono Rimvydo Valatkos asmens taurumu, arba jo adekvataus mąstymo pajėgumu. Viena vertus, pasisakymus gena asmeniškumai, emocijos arba vienokio ar kitokio pobūdžio interesai, nesusiję su valstybės gerove, kita vertus, demonstruojamas nesugebėjimas vertinti kitų žmonių sąmoningumo, primygtinis faktinės tikrovės iškraipymas ir tiek elementarios logikos, tiek sveiko proto ribotumas.

Kad ir kaip ten būtų, viena akivaizdu – jo pastangos dorotis su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei jos pirmininku ne tik nesėkmingos, bet ir iš principo arba kvailos, arba nedoros. Abiem atvejais tai veda į melo politiką. Sistemingas melas – tyčinis ar ne – yra tokia pat politinės korupcijos forma, kaip ir balsų pirkimas, nes nepatikėti melu, kai neturi laiko jį patikrinti, taip pat sunku, kaip neparduoti balso, kai tau „dega gerklė ar skrandis“, o pinigų neturi. Rinkėjus nuviliojant melu, kuriam neturima ar neužtenkama laiko patikrinti, yra analogiška politinei korupcijai, kada yra perkami balsai: paties R. Valatkos žodžiais, laikas – pinigai. Šia prasme ponas apžvalgininkas skatina moralinę-politinę korupciją. Tai rinkimus daro, kaip dabar madinga sakyti, neskaidriais. LVŽS nėra nekritikuotina, bet tai, kokiais būdais tą mėgina daryti apžvalgininkas, savo kritiką ręsdamas daugiausia ant melo ir sąmoningo nesupratimo ar iškreipimo pamatų, neabejotinai veda į moralinę-politinę korupciją, o galbūt net yra jos precedentas. Gal ir dėl kilnių vertybinių siekių tai daroma, bet, vėlgi jo paties žodžiais tariant, – ir šėtonas veikia vertybiniu pagrindu.

Nuorodos: