M. Kundrotas. Tauta ir ideologija (33)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Nacionalizmas – tautiškumu grindžiama politinė ideologija ir jos atstovai – nacionalistai, lietuviškai – tautininkai dažnai susiduria su minties, būties ir veiklos dilemomis. Juo labiau gilinamės į žmogų ir jo pasaulį, juo daugiau klausimų, į kuriuos tenka atsakyti.

Nacionalizmas kaip ideologija labiau, nei bet kuri kita ideologija, iškelia tautą. O tam tikru lygmeniu ir vienintelis ją iškelia. Bet tautinė ideologija loginiu ir moraliniu požiūriu yra dvilypė – joje glūdi tautiškumas ir ideologiškumas. Natūralu, jei lietuviui liberalui vokietis liberalas – artimesnis už lietuvį socialistą. O štai tautininkas atsiduria kryžkelėje.

Iš jo laukiama, kad jam bet kokios pasaulėžiūros tautietis bus artimesnis už idėjinį bendramintį iš kitos tautos. Tuo tarpu ideologijos logika reikalauja priešingo. Tam tikra prasme viso pasaulio tautininkai – tiek, kiek sutampa jų požiūriai ir siekiai – sudaro vieną pasaulinę „tautą“. Panašiai, kaip viso pasaulio socialistai, liberalai ir daug mažiau – konservatoriai.

Antra didelė įtampa nacionalizme glūdi tarp šios ideologijos universalumo ir partikuliarumo. Tautininkas visą pasaulį mato kaip tautų pasaulį, o jeigu jis nuoseklus, tai visoms tautoms numato vienodą vertę ir tas pačias teises. Bet pirmiausiai jis dėmesį ir pastangas skiria savo tautai. Šia prasme liberalizmas ir socializmas yra globalios pasaulėžiūros, tuo tarpu nacionalizme ir iš dalies – konservatizme glūdi tiek globalūs, tiek lokalūs aspektai.

Trečia įtampa, leidžianti kalbėti net apie skirtingas nacionalizmo esmės sampratas, glūdi tarp tautinio (etninio) ir pilietinio (valstybinio) principo. Etninis ir pilietinis nacionalizmas skiriamas net geografiškai. Teigiama, kad Vakarų, pirmiausiai – anglosaksų ir prancūzų nacionalizmas yra pilietinis, o Rytų – vokiečių ir toliau į Rytus gyvenančių tautų nacionalizmas – etninis. Iš tikrųjų nacionalizmas apima tiek etninę, tiek pilietinę erdvę.

Jo pagrindas – „etninė“ tauta, ir būtent šiuo pagrindu kuriama tautinė valstybė. Vis dėlto jau sukūrus, o dažnu atveju – dar besikuriant tautinei valstybei jos piliečiais tampa ir kitų tautų atstovai, gyvenę toje valstybėje kūrimosi, atsikūrimo metu ar dar nuo senesnių laikų. Nuoseklus tautininkas skiria tautą nuo pilietinės visuomenės, jam tai nėra tas pats, bet kartu šios kategorijos – siejamos. „Etninė“ tauta sudaro pilietinės visuomenės pagrindą, o ši tampa „etninės“ tautos plėtiniu.

Kai kurie tautininkai pilietinę visuomenę vadina net politine tauta, nors tokia sąvoka sukelia sumaištį tarp jos ir „etninės“ tautos. Lietuvių tautininkų ideologas, Prezidentas Antanas Smetona kitataučius piliečius vadino lietuvių tautos pagalbininkais, bendražygiais bendrame valstybės kūrimo darbe.

Ketvirta nacionalizmo dilema, kartu sudaranti jo stiprybę ir silpnybę, tai santykiai su konkrečiais politiniais ir socialiniais modeliais. Nacionalizmui svarbiau tauta ir optimaliu atveju – tautinė valstybė, nei liberali, korporatyvinė ar socialistinė ūkio ar visuomenės sankloda. Užtai nėra tokio dalyko kaip bendra nacionalistinė socialinės politikos programa kiekvienai tautai bet kokiomis istorinėmis sąlygomis. Kaip tik dėl to jis gali perimti įvairius socialinius modelius, per juos įgyvendindamas savąjį tautinį idealą.

Profesorius Entonis Smitas (Anthony D. Smith) tai laiko nacionalizmo stiprybe ir jo tvarumo priežastimi. Kita vertus tai gali būti ir silpnybe, jei tautiniam judėjimui trūksta bendro sutarimo socialiniais klausimais arba jo socialinės pozicijos sutampa su konkuruojančių srovių pozicijomis. Grynas nacionalizmas, neutralus socialiniais klausimais, galimas tik aštraus ir akivaizdaus tautinio konflikto metu, pavyzdžiui – išsivadavimo, karo ar svetimšalių antplūdžio atvejais. Pirmąjį atvejį matėme pirmojo ir antrojo lietuvių tautos atgimimo laikais, antrąjį atvejį dabar stebime Ukrainoje, kovojančioje su Rusija ir jos penktąja kolona, trečiąjį – Vakarų Europoje, Graikijoje ir Vengrijoje.

Nors šiais atvejais kai kurie tautiniai judėjimai turi ir socialines programas, daugeliu atvejų juose telkiasi ideologiškai marga publika – socialinės ideologijos požiūriu – arba socialinės pozicijos lengvai keičiamos. Ryškiausias pavyzdys – prancūzų Nacionalinis frontas. Tuo tarpu šalyse, kuriose grynai tautinio pobūdžio iššūkių nėra, jie praėję, menki arba menkai suvokiami, grynasis nacionalizmas – pasmerktas. Jis čia turi ateitį tiktai glaudžiai susijęs su kitais, visuomenei svarbiais akcentais. Nebūtinai jie bus socialiniai, tai gali būti ir kultūriniai, ir moraliniai akcentai, pavyzdžiui – šeimos vertybės, lyties etika, gyvybės apsauga ar gamtosauga, tikėjimo laisvė ar pilietinės teisės.

Visi šie atvejai išeina už siauro „etninio“ tautiškumo ribų. O sėkmingiausi nacionalizmo pavyzdžiai apima tiek kultūrines, tiek socialines erdves.

Kokia prasmė būti tautininku? Atsakymai gali būti įvairūs. Žmonijos pažangą užtikrina kultūrų įvairovė ir apykaita, o tauta yra terpė kurtis ir skleistis savitai kultūrai. Tautų įvairovės pagrindas – jų teritoriškumas ir valstybingumas. Tauta kaip bendruomenė skatina žmogų gręžtis nuo savęs į kitą, sudaro sąlygas atpažinti save bendroje visumoje. Tauta – viena iš jungiamųjų grandžių tarp žmogaus ir žmonijos. Meilė žmonijai prasideda nuo meilės konkrečiai bendruomenei.

Tauta yra bendruomenė, kurioje žmogų saisto prigimties, kalbos, kultūros ir savimonės ryšiai. Nors šių ryšių deriniai įvairiose tautose gali skirtis, dažniausiu atveju visi jie sudaro bendrą visumą. Šių ryšių gausa ir tamprumas užtikrina ypatingą bendrystę, užtai būtent tautiniu pagrindu kuriamos valstybės yra tvariausios ir vieningiausios. Būtent čia geriausios sąlygos kurti demokratiją, pilietišką visuomenę ir socialinį teisingumą. Nes čia žmonės vieni kitus lengviau atpažįsta kaip savus.

Tauta žmogui teikia tapatybę, jos tęstinumas – gyvenimo prasmę, o tautinė valstybė užtikrina tautos interesus. Tautinė valstybė – geriausias atsakas globaliam diktatui. Vis daugiau šalių tai supranta, užtai jose atgimsta nacionalizmas. Klausimas, kada šiuo keliu pasuks Lietuva.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

33 komentarai

  1. Remigijus:

    “Nacionalizmas kaip ideologija labiau, nei bet kuri kita ideologija, iškelia tautą.”
    Pataisa pamąstymui liberastizmo sugadintoms smegenims: Nacionalizmas iškelia tautą į lygiaverčių lygmenį, virš kitų iškelia šovinizmas.

    • S:

      Nė velnio. Kiekviena tauta turi būti iškelta virš kitų savo žemėje. Tada tautos gai būti lygiateisės, nes kiekviena nepriklausomai valdys savo atskirą valstybę. Lygiavertės – nesąmonė, nes kiekvienam žmogui jo tauta turi būti vertesnė už kitas, kitaip jis nesveikas. Vokietijoj – vokietis virš lietuvio, Lietuvoj – lietuvis virš vokiečio.

    • S:

      Aš rašyčiau, kad visur Žemėje atskiros tautos turi būti iškeltos VIRŠ kitų, nes taip jos įgyvendina šeimininko valią savo tėvynėse. Tik tada, mastymo ir sąvokų lygmenyje tautos gali būti “lygios” (bet nebūtų tokios vietos, kur jos lygios). O kalbėt apie tautų lygybę bendrai, nepriklausomai nuo gyvenamos vietos gali tik “globalistai”.

      • Dėl tautų lygybės

        Tautų lygybė nacionalizmo ideologijoje remiasi vienodomis tautų teisėmis: visų pirma tuo, kad, kiekviena tauta turi teisę sukurti savo nuosavą valstybę savo istorinėje-etninėje teritorijoje.

        O tikroje tautinėje valstybėje, savo istorinėje-etninėje teritorijoje, gyvena tik viena tauta.

        Be abejo, tautinėje valstybėje gali gyventi ir kitų tautų atstovai, įvairūs imigrantai bei jų palikuonys – bet tai ne tautos, o tik atskiri asmenys.

        P.S. Nereikia painioti tautinių valstybių (tai yra nacionalizmo ideologijos siekiamybės) su daugiatautinėmis imperijomis, kurioms priklauso ne vienos, o kelių tautų istorinės-etninės žemės.

  2. Autorius maišo sąvokas: žodis nacionalizmas yra nuo žodžio nacija (visi piliečiai), o ne nuo žodžio tauta.

    Todėl nacionalizmas yra pasididžiavimas savos valstybės nacija, kas ir turi būti.
    Tai tokie kaip rusiški (русские), pvz., dažniausiai žodį nacionalizmas (национализм) vartoja ta prasme, kur derėtų vartoti žodį tautiškumas (sako национальность apie netgi tuos, kurie iš tikrųjų yra tauta ir kuriuos derėtų vadinti народность, nes iš tikrųjų žodis национальность reiškia priklausomybę tam tikrai nacijai), nes rusiški kaip tik ir nėra tauta, bet gali būti nacija (nes ta sąvoka apjungia ne tik tautos, kurios žemėje ta valstybė yra, žmones, bet ir kitakilmius, kitakultūrius bei kitakalbius), nors po Jelcino Rasiejos gyventojus vadina rosijaninais.
    Kaip ir rusiški, tokie pat yra ir amerikiečiai – mišinys įvairiakilmių ir pan., t.y ne tauta.

    JAV tautos yra tik indėnai, o Rasiejoje – 100 ir daugiau užkariautų ir iki šiol išgyvenusių tautų.

    Istorijoje pasitaikydavo atvejų, kada kitakilmiai nesiintegruodavo svetimoje šalyje, nepritapdavo, bet tai, iš esmės, būdavo problema juose pačiuose, nors tiesa nepatinka kosmopolitams arba pasaulio valkatoms, kurie siekia savo netikusius įpročius įpiršti tautoms, t.y. tiems, kurie gyvena nuo amžių amžinųjų savose žemėse ir nenori užkrato, kuris jų bendruomenes išnaikintų. Kaip tik teisėtus savo bendruomenės interesus atstovaujančius pasaulio valkatos siekia pažeminti žargoniniu pasaulio valkatų žodžiu – nacionalistais, nors jau ir pasaulio galingieji tai supranta. Pvz.: A.Merkel yra pasakiusi – multikultūralizmas mirė.

  3. Jo:

    Nacionalizmas iškelia tautą į svarbiausių vertybių lygmenį. Apie ką ir rašoma. O toliau aiškiai sakoma, kad nuoseklus tautininkas visoms tautoms pripažįsta vienodą vertę. Prieš išmokstant rašyti reikia išmokti skaityti.

    • Tai, kad ne: iš tikrųjų, t.y. pagal sąvoką, nacionalizmas – ne apie tautą.
      Ir dar.
      Dažniausiai kosmopolitai nacionalistais vadina tuos, kurie
      SAVO
      NUO AMŽIŲ AMŽINŲJŲ
      teritorijoje siekia, kad visokie klajūnai neužneštų tos teritorijos bendruomenei (kitaip tautai) užkrato, kuri ją išnaikintų.

      • Tęsiu.
        Taigi tautininkas yra už savo tautą, kaip savo šalies nacijos narys jis yra už savo naciją, tuo pačiu, norėdamas, kad niekas nesikėsintų į jo tautos (kartu ir nacijos) žemę nuo amžių amžinųjų, pripažįsta tą pačią teisę ir kitų šalių bendruomenėms (savos teritorijos nuo amžių amžinųjų), t.y. tautoms.
        Bet ne klajokliams, kurie, jei neapsistos kurioje nors šalyje ir nesiintegruos, tėra tik bacilos ir niekas daugiau.
        Kaip gamtoje yra kovojama su bacilomis bei kitais invaziniais dalykais – augalais, gyvūnais ir pan., taip ir su klajokliais visoje žmonijos istorijoje buvo elgiamasi.
        Kitaip tautos nebūtų išgyvenę.

  4. Juozas:

    Belieka apgailestauti, kad mūsų Tautininkai nuėjo klystkeliais kovodami su W ir vėl liks marginalia sąjunga.
    O galėjo po šių rinkimų seiman ateiti kuopele bent jau 6 mandatų.

    • Nusišnekėjai – su svetimom raidėm kovojo, visų pirma, kalbininkai.
      Tautininkai išreiškė visuomenės daugumos nuomonę.

    • !!!:

      Už W raidę kovoja Irina Anajeva dabar Šiaulienė ir Kirkilas kurio abi žmonos rusės.

    • Žemyna:

      Na, neverskime visko aukštyn kojom.
      Nereikia taip subanalinti tikrovėje egzistuojančios labai rimtos problemos. Ne W tautininkams trukdo, o tik TEORINĖ, popierinė Valstybinės kalbos viršenybė ir įžūlus Konstitucijos pamynimas!
      Kai klausimas sprendžiamas nepažeidžiant konstitucijos, nenustumiant Valstybinės k. į šoną ir nesuteikiant pirmenybės „invazinei augmenijai” – tautininkai ramiai kitais savo darbais užsiima. Antivalstybininkai ilgai ir atkakliai kėsinasi į valstybinės kalbos teises, statusą. Socdemų pasiūlytas paso įstatymo projektas būtent taip ir „sprendė” „W klausimą” – kėsinosi pakeisti dokumentuose ir registruose valstybinę kalbą jų sukurta nauja – JOKIA kalba. Čeko, turko, vengro, prancūzo, afrikiečio – bet kokios kilmės nelietuviška pavardė įrašoma pase lotyniškais rašmenimis VIETOJE įrašo valstybine kalba.
      Ar kalbėjaisi tamsta su tais, kas praktiškai dirba su pasais ir kt. dokumentais?
      Juk stengiamasi įteisinti tai, kas kasdienybėje seniai viršų paėmė – DAUGIAKALBYSTĖ ir BEVALDYSTĖ valstybės ir verslo raštvedyboje, duomenynuose! Tai ne tik neįmanomos sąlygos darbuotojams kokybiškai atlikti savo pareigas, bet ir realus pavojus valstybinės kalbos egzistencijai – jos stūmimas lauk iš valstybės. Žingsnis po žingsnio.
      Be valstybės rūpesčio jokia pasaulio kalba negali egzistuoti, ji miršta (istorija tai įrodė). Valstybė – vienintelė kalbos tėvynė, vienintelė galinti ir PRIVALANTI saugoti ją nuo nuosmukio, mišrėjimo, išsigimimo, išnykimo. Kalbų mišrainė pavers vieną seniausių pasaulio kalbų nauja „vietiškos” puskalbės atmaina.
      Netoliaregiai galvoja, kad kalbos gynėjai yra savo siaurų provincialių interesų gynėjai. Tokių senų, kaip baltų kalbų išnykimas – didelis praradimas VISAI žmonijai. Laikui bėgant tai vis labiau aiškės – kad būtent prarastos seniausios kalbos su visu jose slypėjusios žmonijai būtinos informacijos lobynu – brangiausia, ką žmonija prarado.

  5. Goda:

    Norėjau balsuot už tautininkus, bet kad jie sau ant kaktos užsirašė, kad yra “visiški pralaimėtojai, todėl tingi net veiklos programą suplanuoti”.

    Šiuo metu nėra Lietuvoje politinės jėgos, kuri atstovautų lietuvių tautai.

    • Getas:

      Godai,štai Jums konkretūs TS darbai, kuriuos platinau FB, išplaukiantys iš TS programos. Kviečiu balsuoti už S. Buškevičiaus ir Tautininkų sąjungos koaliciją „Prieš korupciją ir skurdą“ sąrašą Nr. 4
      Vartojimas yra rinkos ekonomikos variklis – teigia dabarties ekonomistai ir taip yra tikrovėje
      O vartojimas socialinės rinkos ekonomikos varikliu tampa tada, kai samdomieji darbuotojai gauna orų atlygį už darbą ir jų perkamoji galia yra pakankamai aukšta.
      Ar mūsų Lietuvoje samdomiesiems darbuotojams ir jaunimui mokamas orus atlygis? – NE.
      Ar mūsų Išrinktieji, Vyriausybė, verslininkai ir darbdaviai elgiasi taip, kad vartojimas didėtų? – NE, nes dėl godumo ir socialinės rinkos dėsnių nesuvokimo moka per mažus darbuotojams atlyginimus.
      IŠVADA: jie nesirūpina savo verslo, tautos ir valstybės ateitimi ir veda visuomenę prie neramumų. Jie kuria situaciją, kuri egzistavo XX a. pirmoje pusėje, laukinio kapitalizmo egzistavimo metu, vadinasi, jie stumia mūsų visuomenę į socialinių karų laikus. Šis elgesys skatina rinkos susitraukimą, emigraciją ir baido investicijas. Koks verslininkas gali ryžtis investuoti jei rinka susitraukia – gyventojų mažėja?! Lietuva gali išmaitinti apie 20 milijonų gyventojų. Žvelgiant filosofiškai, iš tiesų laisvas yra ne tas, kuris leidžia siautėti savo instinktams, godumui ir egoistiškiems naudos troškimams, o tas, kuris sugeba šiuos troškimus suvaldyti, užuot būdamas valdomas jų. Išvada čia viena – kiekvienas, imdamas iš gyvenimo daugiau negu reikia oriai jį nugyventi padoriose sąlygose, faktiškai riboja kitų laisvę ir teisę gyventi tokį gyvenimą.
      Ar didžiausią mūsų visuomenės dalį sudaro vartotojai – samdomieji darbuotojai? – TAIP.
      Ar samdomieji darbuotojai daugiausia emigruoja? – TAIP.
      Ar mūsų Išrinktieji, Vyriausybė, verslininkai ir darbdaviai pritraukia imigrantus iš kitų šalių ir kitokių kultūrų? – TAIP. Vadinasi, jie nauju būdu kolonizuoja Lietuvos valstybę, ugdo multikultūralizmą, kuris ateityje virsta net terorizmu – tai V. Europos valstybių tikrovė.
      Ar teisėsaugos struktūros ir Lietuvos bankas gerai atlieka savo pareigas, jei verslininkas gali laisvai valdyti ir tratinti po 100 tūkstančių eurų grynais korupciniams ryšiams? – DEJA, NE.
      Kaip pagerinti vartojimą ir kartu verslo augimą?
      1. Didinti vidutinį atlygį samdomiesiems darbuotojams – per tris metus pasiekti mūsų kaimynų lygį.
      2. Didinti Lietuvos gyventojų prieaugį: mokant atitinkamas sumas už kiekvieną gimusį vaiką;
      3. Jaunoms šeimoms sudaryti lengvatines sąlygas įsigyti gyvenamą būstą;
      4. Tuoj pat šeimoms auginančioms vaikus nustatyti 6 val. darbo dieną (30 val. darbo savaitę) ir taikyti ją lanksčiai, skatinant dirbti namuose;
      5. Vaikų auginimas tai labai atsakingas darbas, todėl valstybė gali primokėti dalį atlygio auginantiems vaikus ir palengvinti verslininkui bei dirbantiesiems;
      Kaip visa tai pasiekti?
      Tautininkų sąjungos programoje numatyta:
      1. Uždirbantiems minimalų atlygį (MMA) – pajamų mokestį sumažinti iki minimumo – tarkime 5 proc., didinti NPD;
      2. Toliau visiems taikyti progresinį pajamų mokestį, kaip daugumoje V. Europos valstybių (tarkime Vokietijos);
      3. Pakeisti didinant komercinių bankų pelno mokestį;
      4. Apmokestinti korporacijų, monopolijų turtą, o ypač prabangos, nenaudojamą, nekuriantį pridėtinės vertės turtą;
      5. Neleistina, kad ne darbo pajamų, o kitų pajamų gavėjams suteikiamos galimybės mokėti nepalyginamai mažesnius mokesčius, todėl mokesčius pertvarkyti progresyviai.
      Iš Tautininkų sąjungos programos:
      95. Žmogaus teisė į gyvenimą. Žmogaus gyvybė saugoma nuo pat užsimezgimo. Abortai – griežtai draudžiami, išskyrus atvejus, kai moksliškai įrodyta negyvo arba neįgalaus kūdikio tikimybė, taip pat profesionaliai nustatytas pavojus gimdyvės gyvybei, arba kai nėštumas – prievartos akto pasekmė. Kriminalinis abortas laikytinas sunkiu nusikaltimu, kadangi auka neturi galimybės apsiginti. Prievarta darytis abortą taip pat laikytina nusikalstama.
      96. Dirbtinis apvaisinimas. Pritariame dirbtiniam apvaisinimui, kai šeimai kyla sveikatos problemų susilaukti vaikų. Pasisakome prieš bet kokias manipuliacijas embrionais, kai tai nepateisinama mediciniškai pagrįstu siekimu susilaukti palikuonių ir siekimu apsaugoti motinos sveikatą.
      Vladas Turčinavičius, sąraše Nr. 4 įrašytas 35-u.

    • Žemyna:

      Bet partijose yra ATSKIRŲ KANDIDATŲ, katrie per balsavimus nepasiduoda nei partijos vado spaudimui, nei baimei, kad per kitus rinkimus bus „išpašolvonyti” iš sąrašų…
      Buvo, pvz., „sprendžiamas” paso su ar be valstybinės kalbos klausimas.
      Socdemams valstybinė kalba„ trukdo vakarėti ir pažangėti”.
      Tačiau yra seimūnų, metai iš metų ginančių valstybinę kalbą valstybės raštvedyboje ir siūlančių kitus kelius – valst. kalbai nekenkiančius ir piliečio norą patenkinančius.
      TIK NUO MŪSŲ priklauso, ar mes juos matome, vertiname, ar už juos balsuojame (ar bent reitinguojame), ar kitame seime būtent tokie sudarys daugumą.
      Mes pasistengsime – klausimas bus pagaliau baigtas spręsti be žalos valstybei, jos kalbai, Taip pilietėms palengvės įv. reikalų tvarkymas vyro tėvynėje, mūsų darbuotojams ir pareigūnams pakaks mokėti valstybinę ir dar kokią nors užsienio k., kad galėtų dirbti su asmenų duomenimis.
      Jei net tiek padaryti neįstengiame – tai tie keli principingi seimūnai seimo posėdžiuose lieka vieniši, išjuokiami ir pravardžiuojami „W bijančiais”, o dar ir į sąrašo galą nustumiami. – AR TAI NE MŪSŲ kaltė, ar ir šiuo atveju JUOS, tvirtai principo besilaikiusius ,kaltinsime? Tai gal nepatrūksim, pasistengę išrinkti principingųjų tiek, kad daugiau jokie tolerazmatikai „vietoj valstybinės k.” net prasižioti nedrįstų, ir pajudės seimas iš liūno, kuriame įklimpęs.

  6. Pastabusis skaitytojas:

    Pagal vartojamą svetimybių kupiną žodyną ir tuščiažodžiavimą, sakyčiau, kad čia rašo Nida Vasiliauskaitė.

  7. dr.Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Man atrodo, kad autorius norėjo labai daug ir mandrai pasakyti, o pasakė praktiškai NIEKO konkretaus. Su tokiomis pasakėlėmis toli nenuvažiuosi. Akademiniuose sluoksniuose gal ir tiktų taip gromuluoti, tačiau partijai einant į rinkimus, tai tokia niekų plepėjimo strategija NIEKU NENUVES. Kartu kritikuodamas noriu pasakyti, kad atsikuriančios Lietuvos laikais balsavau išimtinai tik už tautininkus, kol jie nesusiliejo su komunist konservatoriais, kurie sunaikino Sąjūdį.

  8. Jo:

    Tai kad veiklos programa yra tautininkų puslapyje. Kova su W – tik detalė. O straipsnis ir yra akademinis. Autorius – politologas ir tik po to – politikas. Nereikia visko suvesti su rinkimais.

    • Kemblys:

      ‘Jo’, parašei atsiliepimą turbūt neskaitęs pirmų dviejų pastraipų. Manau, Marius Kundrotas nei POLITOLOGAS, nei POLITIKAS.

      Marius Kundrotas pirmame (nesutvarkytame) sakinyje teigia:
      ,,Nacionalizmas – … ideologija…”.

      Ketvirtame sakinyje jau atsiranda kažkokia TAUTINĖ IDEOLOGIJA, kurioje GLŪDI TAUTIŠKUMAS IR IDEOLOGIŠKUMAS!
      ,,Bet tautinė ideologija loginiu ir moraliniu požiūriu yra dvilypė – joje glūdi tautiškumas ir ideologiškumas.”

      Antra pastraipa baigiasi tokiais sakiniais:
      ,,Natūralu, jei lietuviui liberalui vokietis liberalas – artimesnis už lietuvį socialistą. O štai tautininkas atsiduria kryžkelėje.”
      Nesupratau, ar TAUTININKUI ,,vokietis liberalas” artimesnis už ,,lietuvį socialistą”?

      ‘Kemblys’, kaip visuomet, suklupo užkliuvęs už svetimžodžio NATŪRALU – nėra tokio žodžio… 🙁 🙁

      Natūralu,

  9. Galiopolis:

    Ei, Kundrotai – gal prisipažinsi savo atsakomybę už visišką Tautininkų fiasko rinkimuose ir atsistatydinsi iš vicepirmininkų?

  10. Mariau, sveikinu su puikiu straipsniu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *