R. Jasukaitienė. Jau 11-tąjį kartą dailininkės Gražinos Didelytės gerbėjai susirenka į „Andainės“ šventę

Dailininkės Gražinos Didelytės sodyboje prie aukuro, sumūryto iš lauko riedulių, vyko šventiška, jau tradicine tapusi popietė, vadinama dar „Andeinės“ diena“. „Andeinė“– dailininkės paveikslų ir ekslibrių galerija, įkurta Dainavos girios vidury, Rudnios (arba mažybine forma Rudnelės, nes iš visų Varėnos rajone esančių Rudnių  mažiausia) kaime, nutolusiame nuo Marcinkonių per 8-etą kilometrų. Tai dailininkės bičiulių, jos meno gerbėjų susitikimo vieta – vis tuo pačiu laiku – paskutinįjį rugsėjo šeštadienį, 15 valandą.

„Nei laiko, nei vietos pakeisti negalima“, – sako dabartinis galerijos savininkas, G. Didelytės kūrybinių teisių paveldėtojas,jos darbų skleidėjas profesorius Vygandas Čaplikas. Netrukus minėsime 10-ąsias dailininkės mirties metines, tačiau jos darbai nemiršta, o galerijos atidarymo šventė tapo prasminga tradicija, primenanti, jog žmogus, anot senovės romėnų išminčių, yra laikinas, amžinas tėra jo sukurtas menas.

Iš kur atsirado „Andeinės“ pavadinimas? Kokia jo kilmė? Dailininkė Gražina Didelytė asmeniškai pažinojo archeologę ir etnologę Mariją Gimbutienę, žavėjosi jos darbais, tam tikra prasme buvo jos bendramintė. Anot mokslininkės, Andojas – senasis baltų dievas, globojantis mažus upelius bei šaltinius. Dailininkė pasirinko moterišką lytį ir savo išsvajotą galeriją pavadino „Andeine“. G. Didelytei buvo svarbi pagarba tolimai mūsų tautos praeičiai, protėvių atminimui ir senajam baltų tikėjimui. Reikia paminėti, kad pro pat dailininkės sodybą teka vingrus, šaltiniuotas, per titnago akmenis čiurlenantis  skaidrus Skroblus – Merkio intakas.

Rengdama ekspoziciją „Andeinėje“, G.Didelytė apsiribojo tik Rudnelės kūrybiniu laikotarpiu (prieš tai dailininkė gyveno Kaune ir Vilniuje, o gimė, kaip pati juokdavosi, Kauno ąžuolyne – Žaliakalnyje), daugiausia tuo, ką sukūrė  čia, Dainavos girios supamame kaimelyje, kada  įsigijo sodybą. Šis laikotarpis jai buvo labai sėkmingas, ypač kuriant  miniatiūras ir ekslibrius, kuriuos pirmiausia pripažino užsienio kolekcininkai. Ruošdama parodėlę, dailininkė pati atrinko darbus, išdėstė juos savo sumanyta tvarka.

Pirmą kartą galerija duris atvėrė 2005-ųjų rugsėjo 24 dieną. Deja, dailininkė savo įkurta galerija tesidžiaugė vos vienerius metus. Tačiau gražius ir prasmingus darbus dirbame ne sau. Ypač tai pasakytina apie G. Didelytę. Kukliai gyvendama, sugebėdama pasitenkinti paprasta buitimi (neturėjo televizoriaus, nes nenorėjo turėti). Televiziją jai atstodavo, jos pačios žodžiais tariant, spragsinti ugnelė krosnyje – į ją dailininkė galėdavusi žiūrėti ištisas rudens ir žiemos vakaro valandas). Arba medituoti užsižiūrėjusi į upelio tėkmę, į srūvantį amžiną laiką gelstančiuose rudens medžių lapuose…

Į kūrinius sudėdavo visą savo dvasinį turtą: jos kūriniai pasižymi taikliai parinktom, minimalistinėm detalėm, dažnai turinčiom keletą prasmių arba – keletą klodų, nelygu suvokėjo intelektas, gebėjimas atpažinti kultūrinius ir istorinius simbolius. Kiekvienas žmogus meno kūrinį gali suvokti, pajusti tik tiek, kiek yra  pasirengęs suimti, sugerti. Nematome ir negirdime nieko, ko nėra mūsų pasąmonėje.

Didelytės kūrybos gerbėjai pabrėžia jos meno gilumą, daugialypiškumą. Jame rasime senovės Graikijos, romėnų kultūros simbolių, apeliacijos į  pasaulio istorijos, gamtos, kosmoso paslaptis. Civilizacijos atrama ji laikė žmogaus ryšį su gamta, taigi, ir su gamtiškuoju tikėjimu – pagarba (bet ne sudievinimas!) ir meilė visam tam, kas gyva, yra kiekvienos tautos išlikimo garantas. Per šį gamtinį tikėjimą esame susieti su visa Visata (atkreipkime dėmesį – žodžio Visata prasmė atitinka jo sandaros prasmę: visa ta). Poetiškas palyginimas (daugelis dailininkės darbų primena poetiškas metaforas): rasakilos lape, rasos laše – Visatos žvaigždynų atspindys… Visa jos kūryboje yra Vienis. Šį Vienį pajusti, išgyventi tegalima gyvenant darnoje su gamta ir pačiu savimi.

Plačiau apie dailininkę, jos kūrybą, gyvenimo būdą, pomėgius galima paskaityti Vygando Čapliko knygose „Andeinė“ – Dainavos girios galerija“ (2011), „Gražina Didelytė mūsų atminty“(2008), „Atgimimo ąžuolynas ir ąžuolų dailininkė“(2009), „Dainavos klodai: tarp ledynmečio ir dabarties“ (2013), „Gražinos Didelytės Lietuva“ (2011).

Kaip visuomet, „Andeinės“ šventė sutampa su Varėnoje organizuojama Grybų švente. Tad dauguma masinių renginių mėgėjų plūsta rinkti grybų ar jų skanauti. „Andeinės“ galerija kol kas nėra įtraukta į lankytinų objektų sąrašą, o dailininkės G. Didelytės trobelė dar neturi muziejaus statuso, tad ją surasti atsitiktiniams lankytojams sunku.

Apie šventę – jaukų vienminčių, dailininkės kūrybos gerbėjų susibūrimą prie aukuro (kurį Didelytė uždegdavo Rasų, Vasario 16-osios, Lygiadienių, Naujųjų metų, artimų žmonių mirties proga) nebūna skelbiama laikraščiuose. Bet ji visuomet įvyksta. Ir kiekvieną kartą turi vis kitokį akcentą. Vienais metais buvo apžvelgiamas dailininkės muzikinis pasaulis – ji buvo sukaupusi didelę klasikos, įvairių tautų liaudies muzikos vinilinių plokštelių kolekciją. Kitais metais pristatomos jos bičiulio V. Čapliko išėjusios knygos. Šios šventės metu buvo pristatoma šio straipsnelio autorės knyga „Rieda ratai“, kurioje nemažai rašoma ir apie dailininkę, ir apie kitus Rudnelės gyventojus.

Į šventę atvykęs Vydūno draugijos narių ansamblis dainavo senąsias Mažosios Lietuvos dainas, o Žilvino Čapliko, „Lietuvos“ ansambliečio, birbynės garsai, aidu atsimušę į paskutinio ledynmečio sustumtas kalvas, nuskraidino į gilią praeitį: negalėjai nepajusti sielos sąšaukos su laike nugrimzdusia šio kaimelio (ir visos Lietuvos!) būtimi…

Žvelgdama į dangumi plaukiančius lengvučius plunksninius debesėlius („Andeinės“ šventę visuomet globoja Saulė), susimąsčiau apie tai, kad Laikas egailestingai visa nuplukdo, tačiau – paradoksas! – visa lieka mumyse, mūsų išgyvenimuose. Vienintelė galimybė įamžinti Laiką – jį išgyventi! Įprasminti darbais. Kūryba. Nes tik menas tėra amžinas.

Iš kiekvienos šventės, kaip ir iš kiekvieno meno kūrinio, pasiimame tiek, kiek esame pribrendę pasiimti. Atradimai tik patvirtina, kad jau esame nuėję tam tikrą ieškojimų kelią. Džiugu, kad ir „Andeinės“ galeriją kasmet atranda vis daugiau žmonių.