A. Sabaliauskas. Ar galime leisti rinkimuose į Seimą dalyvauti valstybės priešams? (79)

Algimantas Sabaliauskas | Alkas.lt nuotr.

Algimantas Sabaliauskas | Alkas.lt nuotr.

Spalio 9 d. eisime į rinkimų apylinkes balsuoti už mums tinkamus kandidatus į Lietuvos Respublikos Seimą. Nuo mūsų pasirinkimo priklausys, kokį Seimą turėsime. Bet ar tik nuo pasirinkimo?

Seimą renkame pagal įstatymais ir poįstatyminiais aktais nustatytas taisykles. Ar tos taisyklės turi įtakos būsimo Seimo kokybei, ar ne? Be jokios abejonės – taip, turi. Ir labai didelę. Na, sakykim, taisyklės numatytų, kad balsuoti gali tik aukštąjį išsilavinimą turintys piliečiai, arba tik moterys, arba tik valstybės tarnyboje dirbantys asmenys. Kiekvienu atveju rinkimų galutinis rezultatas labai skirtųsi vienas nuo kito. Ne veltui mūsų Konstitucijoje įrašyta kad Seimo nariai renkami „remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu”. Tai, kas parašyta konstitucijoje turi būti įtvirtinta įstatymais ir vykdoma.

Siūlau trumpai apžvelgti esamą padėtį Lietuvoje ir pagalvoti, ką galėtume padaryti, kad minėti neabejotinai pažangūs ir teisingi rinkimų principai būtų kuo geriau įgyvendinti Lietuvoje.

Visuotinė rinkimų teisė

Pagal dabar galiojančias taisykles „rinkimų teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai,  kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais”. Tai labai plati apimtis. Manau, kad visiems piliečiams ir valstybei būtų geriau, jeigu rinkimuose negalėtų dalyvauti:

  1. piliečiai, kurie yra teismo pripažinti nepakaltinamais. Kaip jie gali dalyvauti valstybės valdyme, jeigu jie nesuvokia savo veiksmų ir net negali būti nubausti už padarytą nusikaltimą?
  2. sukčiai, vagys, plėšikai, žmogžudžiai, prievartautojai, tėvynės išdavikai, valstybinio turto grobstytojai, ir pan., t. y. visi tie, kurie pamynę garbę, tyčia pažeisdami įstatymus veikė prieš valstybę ir/ar jos piliečius, buvo už tai nuteisti teisme ir nuo bausmės atlikimo pabaigos dar nepraėjo penkeri metai. Ši norma būtinai reikalinga tam, kad nuo dalyvavimo valstybės valdyme ir viešoje rinkimų kampanijoje būtų atriboti tie, kas tyčia naikina visuomeninio sugyvenimo ir valstybės pagrindus. Ar galime tikėti, kad tokie piliečiai veikia linkėdami gero mūsų visų valstybei ir tautai? Kiekvienas gali keistis, todėl penkis metus po bausmės atlikimo (pasikeitus visoms kadencijoms) iš šalies stebėjęs įvairių rinkimų eigą ir nepadaręs naujų garbę plėšiančių nusikaltimų, pilietis vėl atgautų rinkimų teises. Kviesčiau pamąstyti, ar šios kategorijos piliečiams verta grąžinti teisę būti renkamam. Būti išrinktu tautos atstovu yra didelė atsakomybė ir apribojimai čia galėtų būti griežtesni negu dabar yra. Panaši norma veikė Lietuvoje nuo 1919 metų visuose rinkimų įstatymuose. Manau, pats laikas ją prisiminti. Pagal dabartinę įstatymo normą sukčius ar tėvynės išdavikas iš kalėjimo gali eiti tiesiai į Seimo rinkimus, jeigu iki rinkimų liko daugiau, kaip 65 dienos.

Pamažinę rinkimuose dalyvaujančių piliečių ratą galėtume pagalvoti ir apie jo praplėtimą. Gal būtų tikslinga leisti pareikšti nuomonę ir nepilnamečiams per savo tėvus ar globėjus. Motinai ir tėvui šalia vieno biuletenio galima būtų duoti po vieną kitokį (pvz. skirtųsi spalva) kiekvieno vaiko biuletenį. Skaičiuojant rezultatą „vaikiški“ biuleteniai turėtų būti apskaitomi atskirai ir kiekvieno vertė būtų pusė balso. Taip rinkimų rezultatui didesnį svorį turėtų vaikus auginančios šeimos.

Ar būtų blogiau, ar geriau jeigu į balsadėžes patektų daugiau atsakingų balsų? Ar nepadidėtų realus valstybės dėmesys ir parama vaikus auginančioms šeimoms? Gal tai prisidėtų ir prie demografinių problemu sprendimo?

Lygi rinkimų teisė

Ši teisė įstatymais užtikrinta iš dalies. Teisė rinkti yra lygi, nes visi rinkėjai turi po vieną balsą. Lygi teisė būti išrinktam deklaratyvi, nes niekaip neužtikrintas lygus visų kandidatų pristatymas rinkėjams, nuo kurių valios priklauso, ar kandidatas bus išrinktas. Jeigu bent vienas kandidatas turi didesnes/mažesnes galimybes save pateikti rinkėjams rinkiminės kampanijos metu, tai jų teisė būti išrinktam nėra lygi.

Sprendimas galėtų būtų kad ir toks: rinkimų kampanija vykdoma tik valstybės resursais, kandidatai reklamuojami suteikiant kiekvienam vienodą reklamos laiką ir erdvę, susitikimai su rinkėjais organizuojami rinkimų komisijų ir tik sudarius vienodą galimybę dalyvauti visiems kandidatams ar jų atstovams. Jokių vaikščiojimų po butus, namus ar kaimus, jokių nemokamų koncertų, konservų ar sriubų (turėjome tokių pavyzdžių daugybę, ačiū Dievui, dabar jie dalinai pažaboti).

Kandidatai ir partijos savarankiškai nevykdo jokios reklamos. Žiniasklaida privalomai suteikia būtinai vienodą informacinę erdvę kiekvienam iš apygardoje iškeltų kandidatų ar sąrašų. Taip būtų užtikrinta lygi visų kandidatų teisę būti išrinktam. Varžytųsi idėjos, o ne kandidatų ar už jų stovintys materialiniai, organizaciniai, kitokie ištekliai ar „juodosios technologijos“.

Dabar, kada daugelio tarptautinių korporacijų valdomi ištekliai mūsų valstybės biudžetą viršija daug kartų, lygią teisę būti išrinktam reikia ypač atidžiai ir kruopščiai saugoti, o mes tuo rūpinamės per mažai, tuo, galimai, net pažeisdami valstybės saugumą.

Su lygia rinkimų teise tampriai susijęs įstatymu įtvirtintas Draudimas papirkti rinkėjus. Įstatymu aiškiai ir teisingai „draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų balsus, dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinti rinkėją dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą asmenį, kurį numatoma kelti kandidatu, kandidatą arba kandidatų sąrašą, taip pat žadėti už balsavimą atsilyginti rinkėjams po rinkimų turint tikslą paveikti rinkėjų valią dėl konkrečių politinių partijų ar kandidatų arba asmenų, kuriuos numatoma kelti kandidatais, ir taip trukdyti piliečiams įgyvendinti rinkimų teisę“.

Viskas, atrodytų, gražu, bet pacituoti draudimai galioja tik „nuo Seimo rinkimų datos paskelbimo iki […] agitacijos kampanijos laikotarpio pabaigos, taip pat rinkimų dieną“. Visą kitą laiką papirkti rinkėjus niekas nedraudžia!

Štai tikras įvykis iš 2014 m rinkimų į Europarlamentą. Išankstinis balsavimas Kauno miesto savivaldybėje. Kaip apygardos rinkimų komisijos narys pasitinku atėjusius balsuoti rinkėjus ir nurodau, į kokį komisijos darbuotoją pastarasis turėtų kreiptis. Ateina pilietis „su kvapeliu“ ir klausia, ar čia galima balsuoti. Atsakau:
– Taip, čia galima.

Klausia:
–O kas mokės?

Pauzė. Nelabai supratau, ko pilietis nori. Pamatęs mano „nesupratingumą“ patikslina:
–Pinigus kas mokės? Be pinigų nebalsuosiu!

Bandydamas sužinoti daugiau klausiu:
– O Jums kas nors žadėjo pinigus už balsavimą?

Atsakymas:
– Dar ne. Bet gi čia rinkimai, taip? Tai reiškia turi sumokėt! Už dyką nebalsuoju!

Supratęs, kad čia niekas nemokės ir keiksmažodžiais išreiškęs pasipiktinimą, kad reikės laukti sekmadienio, išėjo nebalsavęs.

Šis įvykis rodo, kaip plačiai ir giliai mūsuose įsišaknijęs rinkėjų papirkinėjimas. Mano nuomone, rinkėjo papirkimas nedelsiant turi būti prilygintas sunkiam nusikaltimui prieš valstybę, jos konstitucinę tvarką, gal net smurtiniam valdžios užgrobimui. Ir atitinkamai baudžiamas.

Juk rinkėjo papirkimas ir yra ne kas kitas, kaip siekis neteisėtais būdais įgyti valstybės valdymo galias ir taip užvaldyti valstybę. Ar piliečiai turi nuo to saugotis? Taip! Privalo!

Tiesioginė rinkimų teisė

Ši teisė įstatymais užtikrinta tik ta apimtimi, kad rinkėjas balsuoja tiesiogiai, be tarpininkų, t.y. pats asmeniškai ima balsavimo biuletenį, pažymi ten, ką nori ir įmeta į urną. Vienmandatėje apygardoje, kur iš visų kandidatų rinkėjas pats pasirenka jam tinkantį, visas tvarkoje.

Daugiamandatėje apygardoje rinkėjas negali pasirinkti norimo atstovo (konkretaus žmogaus), o turi balsuoti už nežinia kieno sudarytą sąrašą žmonių. Realiai pagal mūsų įstatymus rinkėjas balsuoja ne už sąraše esančius žmones, o už vieną ar kitą partiją. Taip rinkėjo teisė tiesiogiai pasirinkti savo atstovą seime yra ribojama tarpininko – partijos ar rinkimų komiteto. Iš kitos pusės pilietis dalyvaujantis rinkimuose kaip atskiras kandidatas vienmandatėje apygardoje ir kaip partijos sąraše esantis kandidatas daugiamandatėje apygardoje turi didesnes galimybes patekti į Seimą, bet dėl to jis turi stengtis ne tiek prieš rinkėją, kiek prieš savo partijos vadovybę, t. y. tarpininką tarp kandidato ir rinkėjo. Tai, manau, irgi yra tiesioginės rinkimų teisės ir rinkti ir būti išrinktam žymus siaurinimas.

Išvengti tokio siaurinimo galima būtų suteikiant rinkėjui galimybę balsuoti ne už visą sąrašą, o už konkrečius į partijų sąrašus įrašytus žmones. Tam tikslinga būtų organizuoti ne vieną daugiamandatę apygardą, o, tarkim, keturiolika po 5 – 7 mandatus kiekvienoje. Partijos ar komitetai apygardose pasiūlytų savo kandidatus mandatams gauti. Rinkėjui turėtų būti suteikta galimybė jo apygardai skirtus 5 – 7 mandatus savo nuožiūra padalinti sąrašuose įrašytiems kandidatams (ne būtinai iš vieno sąrašo) . Daugiausiai balsų apygardoje gavęs sąrašas laimi, o  eilės tvarka sąraše nustatoma pagal kandidatų gautus balsus. Pamąstykime, ar tokia tvarka ne geriau įgyvendintų tiesioginę rinkimų teisę?

Su tiesiogine rinkimų teise susijusi valdančiosios koalicijos sudarymo tvarka. Dabar tokia koalicija buriama po rinkimų. Koalicinė valdančioji dauguma vykdo koalicijos suderintą ir patvirtintą sutartį. Nė vienas rinkėjas tos sutarties nežinojo, už ją nebalsavo, o valstybė keturis metus bus valdoma pagal ją. Ar ne geriau ir teisingiau būtų, jeigu valstybė butų valdoma pagal programą kuri buvo žinoma rinkėjams ir kuri gavo didžiausią palaikymą? Tą galima būtų įgyvendinti įteisinus tokią tvarką:

Koalicijos sudaromos ir jų bendros programos skelbiamos tik iki rinkiminės kampanijos pradžios. Į koaliciją susijungusios partijos savo kandidatus rinkimų apygardai pateikia vienu sąrašu. Daugiausiai balsų gavęs sąrašas gauna 50%+1 visų renkamo organo mandatų, t.y. realią valdžią ir atsakomybę.

Likę mandatai padalinami opozicijoje likusioms partijoms ir koalicijoms proporcingai gautų balsų skaičiui. Tokiu būdu opozicija irgi turi svorio. Vienmandatininkai iki rinkimų deklaruoja, kurią partiją ar koaliciją palaikys, jeigu bus išrinkti į Seimą ir pagal tai priskiriami arba prie valdančiųjų, arba prie opozicijos. Jeigu valdančioji dauguma dėl kokių nors priežasčių nebegali valdyti – skelbiami nauji rinkimai. Jokių „persigrupavimų“, persitarimų, valdžios perleidimų.

Balsuodami rinkimuose, sekdami įvykius Seime po rinkimų pasvarstykime, kaip veikia dabartinė rinkimų tvarka ir kaip galėtų veikti kitokia.

Esu įsitikinęs: pribrendome rimtoms rinkimų sistemos permainoms.

Ginčykimės, siūlykime, reikalaukime ne formalių, kosmetinių pataisų, o esminio rinkimų sistemos tobulinimo.

Autorius yra buvęs Algimanto Čekuolio, Gunaro Kakaro, Jurgio Jurgelio, Algirdo Patacko atstovas rinkimuose, buvęs visuomeninis seimo nario A. Patacko padėjėjas, buvęs 2014 m. vykusių Lietuvos prezidento, Europarlamento rinkimų ir referendumo dėl žemės Žaliaklnio rinkiminės apygardos narys

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: