S. Gorodeckis. Ar atkursime tikrą piliečių savivaldą Lietuvoje? (13)

Sakalas Gorodeckis | asmeninė nuotr.

Sakalas Gorodeckis | asmeninė nuotr.

Lietuvoje pritrūko politinės valios atkurti iki okupacijos buvusias vietos savivaldos struktūras, t.y. valsčių, apskričių ir miestų savivaldybes. Mūsų valstybėje, vienintelėje iš sovietinės imperijos išsivadavusioje Baltijos ir Vidurio Europos valstybėje, išliko mažai pakitusi sovietinės okupacijos laikotarpiu suformuota ir griežtai centralizuota administracinė teritorinė struktūra.

Demokratinėse šalyse vietos savivalda yra ne tik savarankiško jos egzistavimo, bet ir pilietiškumo ugdymo bei demokratinės plėtros pagrindas. Lietuvoje šis pagrindas yra silpnesnis nei kitose Europos Sąjungos valstybėse. Mūsų šalis išsiskiria ne tik labai stambiomis savivaldybėmis, bet ir tuo, jog turi tik vieno – subregioninio – lygmens savivaldą. Nei vietos, nei regioninės savivaldos Lietuvoje nėra. Mes stipriai atsiliekame  decentralizuodami valdžią ir kurda­mi pilietinę visuomenę.

Dar 2007 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 28 buvo parengta Vidinė savivaldybių decentralizacijos koncepcija. Ji buvo rengta nedalyvaujant nei vietos bendruomenėms, visuomeninėms organizacijoms bei suinteresuotoms gyventojų grupėms, nebuvo aptarta ir pristatyta visuomenei. Tačiau net ir joje numatyti  decentralizacijos etapai nebuvo įgyvendinti. Koncepcijos išvadose, beje, nurodoma: „Kadangi valstybės teritorijos administraciniai teritoriniai vienetai, kuriems laiduota vietos savivaldos teisė, yra labai dideli, Lietuvoje iki galo neišnaudotos subsidiarumo principo, numatyto Europos vietos savivaldos chartijoje ir nustatyto Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, taikymo vietiniu (savivaldybių) lygiu galimybės“.

Visuotinai pripažįstama, kad vietos savivalda gali veiksmingai veikti tada, kai vienam municipalitetui priklauso 5000 gyventojų. Demokratinio pasaulio valstybėse tokia padėtis ir yra (vidurkis 5-10 tūkst. gyventojų). Lietuva – vienintelė, turinti savivaldos teisę vidutiniškai 61670 gyventojų!!! Pvz., Prancūzijoje – 1610 gyventojų; Vokietijoje – 5088, Suomijoje – 10323, Danija -19276, Estijoje – 5870, Latvijoje – 4350, Kaliningrado srityje – 71 430, Leningrado srityje – 58 620 gyventojų.

Keistas sutapimas, kad Lietuvos teritorinis administracinis padalijimas labai panašus į Rusijos federacijos teritorinį administracinį padalijimą, iš esmės skiriasi nuo kitų Baltijos ir Vidurio Europos bei apskritai nuo demokratinio pasaulio valstybių teritorinio administracinio suskirstymo, savivaldos struktūrų.

Valdančios politinės jėgos jau keliolika metų blaškosi tarp centralizuoto valdymo ir platesnės savivaldos ir vengia nuoseklių sprendimų. Tuo tarpu visuomenė nėra patenkinta dabartine vietos savivaldos sistema ir norėtų ją stiprinančių reformų. Apklausos rodo, kad dauguma gyventojų mano, jog savivaldybių priimti sprendimai turi menką poveikį jų gyvenimui, o ir jie patys negali turėti jokios įtakos savivaldybių sprendimams. Susirūpinimą kelia ir didėjantys korupcijos ir nepotizmo mąstai savivaldybėse.

Kaip visuomenės atsakas į neužbaigtą teritorinę administracinę reformą ir savivaldos seniūnijose stygių,  Lietuvoje masiškai ėmė kurtis vietos bendruomenės. Tai vėlgi unikalus reiškinys Europoje, atkreipęs užsienio mokslininkų dėmesį ir jiems keliantis nuostabą.

Lyginant su kitomis pokomunistinėmis valstybėmis, Lietuvos gyventojų pasitikėjimas vietos valdžia yra vienas mažiausių. Kuo toliau, tuo mažiau žmonių ateina į rinkimus. Esant tokiai situacijai, pasėjama abejonė išrinktų atstovų legitimumu.

Manome ir siekiame, kad būtina iš esmės keisti Lietuvos savivaldos modelį. Tačiau nei diskusijos, nei konsultacijos su visuomene šia tema nevyksta, apsiribojama tik ES projektų finansavimo įsisavinimu, eksploatuojant šią temą. Mokslininkų, inteligentijos, bendruomenių lyderių argumentų paprasčiausiai nenorima girdėti.

Užtikrinant demokratiją būtina sudaryti reprezentatyvią ir profesionalią darbo grupę, kuri parengtų savivaldos reformos projektą, apsispręstų dėl rinkimų modelio, administracinio teritorinio valstybės sutvarkymo, o šį projektą pateiktų visuomenės svarstymui. Tam reikalinga tik politinė valia, nes mokslinių ir kūrybinių pajėgų Lietuvoje, manau, tikrai yra.

Vietos savivaldos įtvirtinimui pirmajame etape būtina:

  1. Įteisinti savivaldą vietos lygmeniu, tam suteikiant dabar egzistuojančioms seniūnijoms (apylinkėms) teritorinio administracinio vieneto statusą. Tokia pertvarka neprieštarauja Konstitucijai, kuri nurodo 119 str: ”Savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas.” Kartu išnagrinėti ES didžiųjų miestų bei sostinių savivaldos modelius ir juos pritaikyti Lietuvoje.
  2. Įteisinant seniūnijų tarybų rinkimus, juos rengti kartu su Savivaldybių tarybų rinkimais. Tik seniūnų ir merų rinkimai, esant dabartinei savivaldos sistemai, egzistuojančių problemų neišspręs. Begalė apklausų ir tyrimų parodė, kad didelė dalis gyventojų nori, kad seniūnijų valdžia būtų renkama, jiems atskaitinga ir turėtų daugiau galių tvarkyti vietos bendruomenių reikalus.
  3. Suteikti seniūnijoms realų ekonominį savarankiškumą. Seniūnijos kompetencijoje galėtų būti kai kurios kultūros ir švietimo paslaugos (vaikų darželiai, pradinis mokymas, bibliotekos, kultūros namai, vietinės reikšmės muziejai, vaikų ir jaunimo užimtumas), kasdienė socialinė rūpyba (vienišų senyvo amžiaus žmonių priežiūra, mokinių maitinimas, senelių prieglaudos). Taip pat Lietuvos seniūnijos, kaip komunų valdžia kai kuriose Europos šalyse, galėtų turėti ir teisę disponuoti žeme bei spręsti dėl konkrečių objektų statybų savo teritorijose. Vietos savivaldos įtvirtinimas mažesniuose teritoriniuose vienetuose skatintų šiuo metu “merdinčių“ miestelių (tarpukario valsčių cen­trų) ekonominę, kultūrinę bei socialinę plėtrą ir padėtų stabdyti neigiamus demografinius procesus.
  4. Sudaryti sąlygas savivaldos institucinių modelių įvairovei, atsižvelgiant į tai, kad mūsų savivaldybės yra labai skirtingos (kaimo vietovių, didžiųjų miestų).

Vakarų demokratijose galima aptikti įvairių vietos savivaldos institucinių modelių. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse sąmoningai kuriamos institucinio pliuralizmo galimybės.  Antai Jungtinėje Karalystėje numatomi šeši instituciniai vietos valdžios sudarymo modeliai – kiekviena savivaldybė gali rinktis tą, kuris jai atrodo tinkamesnis. Diversifikuotas vietos savivaldos institucinis modelis galėtų būti sėkmingai panaudotas ir Lietuvoje. Tai leistų savivaldybėms rinktis tarp tiesiogiai ir netiesiogiai renkamo mero, tarp profesionalių (nuolat dirbančių) ir kompensaciniais pagrindais dirbančių savivaldybės tarybos narių bei įvairių kitų variantų. Tokio pasirinkimo galimybė aktyvintų vietos bendruomenę, nes ji referendumu galėtų apsispręsti, kurio modelio nori, ir, jei pasirinktas modelis jos netenkina, jį pakeisti. Taip pat nacionaliniu mastu būtų galima lyginti vieno ar kito modelio veiksmingumą ir taip sudaryti sąlygas plėtotis ir plisti Lietuvos socialines sąlygas labiausiai atitinkančiam savivaldos modeliui.

Siekiant palengvinti darbo grupės veiklą, būtina:

  1. Parengti išsamią lyginamąją savivaldos funkcionavimo ES valstybėse analizę. Tokie bandymai buvo, tačiau tik epizodiniai, bei rengti kitais tikslais ( pvz., rengiantis mero rinkimams ir pan.). Atkreipti dėmesį, kaip sprendžiama savivaldos dideliuose miestuose bei sostinėse įgyvendinimo praktika.
  2. Svarstyti rinkimų į vietos savivaldos institucijas modelio variantus, neatmetant mišrios rinkimų sistemos sugrąžinimo. Diskutuoti dėl skirtingų modelių įgyvendinimo, remiantis ES valstybių gera praktika.

Panaikinus apskritis Lietuvoje taip ir nebeaišku, ar jos tebėra, ar ne. Visuomenė nebesupranta, kodėl valdžios sprendimuose vis dar nurodomas terminas apskritis. Ką reiškia regioninė politika? Apie kokius regionus Lietuvoje kalbame? Kaip tai suderinama su ES nuostatomis? Būtina nedelsiant sutvarkyti administracinį teritorinį Lietuvos sutvarkymą ir išspręsti jo valdymo ypatumus.

Autorius yra Vilniaus Užupio Respublikos premjeras, Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininkas, Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos valdybos narys, Lietuvos geografų draugijos valdybos narys

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .

13 komentarų

  1. rope:

    Belieka tik pritarti, sistema LT labai rusiska. Vienas rajonas, sakykime su 40000 gyventoju,su rajono centru ir bent 5 mazesniais miesteliais, is kuriu 2-3 miesteliuose, gyventoju skaicius tikrai virsija ta mineta 5000 gyventoju riba. Visai siai teritorijai tik 1 savivaldybe. Rusijos politikams labai patogu. Sakykime atvyksta kok nors rajono savivaldybes “krutas” politikas i Maskva,o savo kede palieka saugoti savo patiketiniui, isrenka ji taip sakant meru. “Krutas” Maskvoje prasisuka, tampa ministru,o visus jo nurodymus, gimtineje vykdo jo patiketinis. Ko cia nesuprasti? Rinkimu rezultatai jau ir taip aiskus,prasuka ivairiu projekteliu su otkatais, ne gyvenimas, o rojus. Be abejo yra labai keista,kad mes taip skiriames nuo musu broliu,latviu ir estu.

  2. Bartas:

    Iškur atsirado, man, nepatinkantis žodis – raj onas?

  3. Dauguma savivaldų nieko vertos, nes išgyvena iš lėšų, kurias gauna iš valstybės.
    Savivalda bus ko nors verta
    TIK TADA,
    kada savivaldybės turės savo gamybinius pajėgumus – savo lėšų šaltinius.
    Kol to nėra, tol kalbėjimas apie savivaldybes yra tuščias laiko švaistymas.

    • Liudas Vedeckis:

      Atakau, kad nepriklausoma Lietuvos savivalda buvo iš tikro geresnė ir turėjo žymiai daugiau lėšų, kurių niekada netrūkdavo, nors valsčiaus savivaldoje dirbo kelis kart daugiau darbuotojų nei dabar. Tai man papasakojo Šeduvos seniūnijos darbuotojas (tą radau ir istorijoje), dirbusios Šeduvos seniūnijoje (valsčiuje) iki 1994 metų, kol Seimo nebuvo sunaikinta savivalda. Negi neaišku, kad visi mokesčiai surenkami iš vietinių gyventojų, o ne iš Seimo, ar ministerijų, tik buvo skirtumas tas, kad valsčius surinkęs mokesčius jų dalį duodavo aukštesniai grandžiai, jei ji buvo reikalinga, tad aukštesnioji valdžia negalėjo atsirasti be žemesniosios valdžios valios, nes ji -žemesnioji valdžia jai skirdavo lėšas, o dabar tai viskas vyksta atvirkščiai, tad žmonėms atrodo, kad ne žmonės, valsčionys išlaiko valstybę, o valstybė juos išlaiko, nes duoda pinigų jiems valstybė, argi ne juokinga??? Kad būtų lėšų valsčiai (padalinai seniūnijos) darė viską, kad klestėtų verslas, kad visi žmonės turėtų darbo, nes kitaip valsčiai neturės pakankamo biudžeto, o dabar biudžetas renkamas nurengiant nuogai savo piliečius ir netgi paliekant juos bado mirčiai! Seniūnai, ar merai nesiinteresuoti, kad jų žmonės gyventų geriau, nes nuo žmonių nei jų atlyginimai, nei jų gerbūvis nekinta, o kinta jų gerbūvis, kai išplėšiami mokesčiai iš badaujančių piliečių ir tai baisiau nei genocidas, ką bijojo daryti net okupantai!
      Liudas Vedeckis

  4. Birutė:

    Seninijas būtina atskirti nuo savivaldybių . Seniūnai turi būti renkami seniūnijose

    • Rink tu ką nori ir kaip nori: jei nėra savų pinigų šaltinių, tai nieko gero ir nebus padaryta.

    • Liudas Vedeckis:

      Reikia laikytis Konstitucijos – renkama atstovaujamoji valdžia – Seimas, savivaldos tarybos, o vykdomoji valdžia tik vykdo atstovaujamosios valdžios nutarimus, sprendimus, o juo vykdyti gali profesionalai, o ne išrinkti populiarųs žmonės, kaip pvz.negali pagroti akordeonu, ar triūba išrinktas labai geras, ar gražus, piliečiams patinkantis žmogus, todėl vykdomoji valdžia turi būti savo darbo žinovė. Žinoma galima rikti ir seniūną, bet jis negalės dirti ir seniūnu, kaip atstovaujamoji valdžia, ir seniūnu kaip vykdomoji valdžia, nes tai pažeistų Konstitucija, kur valdžios yra atskirtas, tuo atveju turėtų būti kažkoks vykdomasis direktorius, o seniūnas būtų kaip tarybos pirmininkas, bet ar gi tos maišalynės reikia? Tai beraščių politikų kalbos, o žmonės jais patiki ir taip sujaukia protą, kaip sujaukė protą ir su tiesioginiais mero rinkimais-ir ką?, ar korupcija sumažėjo, ar sumažėjo žmogaus teisių pažeidinėjimai? NE! JŲ DAR PADAUGĖJO! TAD IR VĖL TOKS SEIMAS YRA NUSIKALTĖLIŲ, KURIE PRIĖMĖ TOKIUS ĮSTATYMUS, vietoj to, kad decentralizuotų, dekoncentruotų savivaldą, valstybės valdymą jie padarė naujus monstrus!

  5. Bendruomenių atstovas:

    Autorius iškėlė labai svarbias savivaldos problemas. Tokie vyrai turėtų Seime kurti įstatymus, o ne kabinetiniai berniukai, kurie net nežino kaip gyvena paprasti žmonės. Seniūnijos nustekentos, prikurta neveiksnių seniūnaičių, gerai, kad Vilniuje yra aktyvios bendruomenės. S. Gorodeckis yra Vilniaus bendruomenių asociaacijos pirmininkas ir gerai išmano vilniečių reikalus. Mes jį palaikome.

  6. Liudas Vedeckis:

    Straipsnis teisingas, man jis patiko. Aš tą kas čia parašyta parašiau 2006 metais savo magistriniame darbe, pasiūlydamas įvairius savivaldos modelius, o ne vieną, ką čia ir rašo autorius. Gaila, kad su juo neteko susitikti anksčiau, tai būtume kartu nuveikę daugiau. 2010 m. pateikiau Prezidentei visus įstatymus dėl savivaldos – rinkimų, teritorijų, savivaldos. Prezidentūroje tai buvo sutikta ypač teigiamai, bet nuo to niekas nepasikeitė, o priešingai-tų metų pabaigoje Seimas ne tik nedekoncentravo savivaldos, o išleido įstatymą, kad seniūnijas galima naikinti. Tuo iškarto bando pasinaudoti Zuokas, bet Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą, kad tai pažeidžia LR Konstituciją, taigi Prezidentė ne Konstitucijos garantas, o Konstitucijos laužytojas ir tai įvyko tik todėl, kad aš nebūčiau teismo gražintas į Šeduvos seniūnijos seniūno pareigas, todėl buvo panaikinta seniūnija, kur buvau sukūręs tikrąją savivaldą, kur kiekvienas kaimas turėjo savo slaptu ir visuotiniu balsavimu išsirinkęs tarybas. Tada apskrities laikraštis tyčiojosi: “anksčiau liaudis valdžią ėmė šakėmis, o Šeduvos seniūnijos seniūnas Liudas Vedeckis ją atidavė pats”. Taigi tai buvo plačiai rašoma, daug rajonų atvažiavo pasisemti patirties kaip tai įgyvendinti ir pas juos, bet sukėlė baimę merams ir jų sėbrams Seime, tad ir buvo priimtas įstatymas leidžiantis naikinti seniūnijas ir kurti bendruomenes įstatymas, kad nebūtų renkamos kaimų, ar gatvių tarybos, todėl ir pasipylė dirtinai kuriamos bendruomenės, jas finansuojant ir net per jas grobstant lėšas, nes jos neturėjo jokios kontrolės, o ir tos bendruomenės buvo iš kelių bobučių, o tos bobutės laaabai lojalios vietinei vampyrų valdžiai. Te neįsižeidžia tos bendruomenės, kurios ne taip sukurtos ir netokios yra. Aš žiūrėjau, kad būtų įvairovė, tad bendruomenes taip pat skatinau kurtis, bet tarybos buvo jau ne kaip nevyriausybinės organizacijos, o pagrindinė savivaldos grandis – pirmoji savivaldos pakopa. Kaip vėliau paaiškėjo (rašant magistrinį darbą)- tai buvo Lietuvoje (ir net tik Lietuvoje) 1927-1940m., tad dabar net nereikia nei ko studijuoti, nei kokių komisijų ar t.t. kurti – reikia atkurti nepriklausomos Lietuvos tarpukario savivaldą, kur yra visi įstatymai, tiek teritorijų, tiek rinkimų ir t.t., o juos, tai yra tikrąją savivaldą panaikino nusikalstamas Seimas 1994-1995 metais ir tai padarė ne tik LDDPistai, bet ir Konservatoriai, todėl šios abi partijos yra nusikalstamos kaip komunizmas – blogąja ta žodžio prasme, nes komunos atsirado Jėzaus laikais įkurtos apaštalų.
    Pagarbiai,
    Liudas Vedeckis
    (savivaldos) viešojo administravimo magistras

  7. blaivas diedas:

    Straipsnyje yra logikos daugelyje teiginių, keisčiausiai, o pagalvojus visiškai nekeistai atrodo valstybės administracinės struktūros, tęsiančios didžiojo kaimyno ,,tradicijas “…

  8. Vytis:

    O kaip reikia daryti praktiskai gales parodyti sugrize i Tevyne musu tautieciai -emigrantai,kurie jau desimtmeciais gyvena Vakaruose pagal visiskai kitoki savivaldos modeli negu LT. Musu emigrantu patirtis-neikainojama.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *