S. Gorodeckis. Ar atkursime tikrą piliečių savivaldą Lietuvoje? (13)

Sakalas Gorodeckis | asmeninė nuotr.

Sakalas Gorodeckis | asmeninė nuotr.

Lietuvoje pritrūko politinės valios atkurti iki okupacijos buvusias vietos savivaldos struktūras, t.y. valsčių, apskričių ir miestų savivaldybes. Mūsų valstybėje, vienintelėje iš sovietinės imperijos išsivadavusioje Baltijos ir Vidurio Europos valstybėje, išliko mažai pakitusi sovietinės okupacijos laikotarpiu suformuota ir griežtai centralizuota administracinė teritorinė struktūra.

Demokratinėse šalyse vietos savivalda yra ne tik savarankiško jos egzistavimo, bet ir pilietiškumo ugdymo bei demokratinės plėtros pagrindas. Lietuvoje šis pagrindas yra silpnesnis nei kitose Europos Sąjungos valstybėse. Mūsų šalis išsiskiria ne tik labai stambiomis savivaldybėmis, bet ir tuo, jog turi tik vieno – subregioninio – lygmens savivaldą. Nei vietos, nei regioninės savivaldos Lietuvoje nėra. Mes stipriai atsiliekame  decentralizuodami valdžią ir kurda­mi pilietinę visuomenę.

Dar 2007 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 28 buvo parengta Vidinė savivaldybių decentralizacijos koncepcija. Ji buvo rengta nedalyvaujant nei vietos bendruomenėms, visuomeninėms organizacijoms bei suinteresuotoms gyventojų grupėms, nebuvo aptarta ir pristatyta visuomenei. Tačiau net ir joje numatyti  decentralizacijos etapai nebuvo įgyvendinti. Koncepcijos išvadose, beje, nurodoma: „Kadangi valstybės teritorijos administraciniai teritoriniai vienetai, kuriems laiduota vietos savivaldos teisė, yra labai dideli, Lietuvoje iki galo neišnaudotos subsidiarumo principo, numatyto Europos vietos savivaldos chartijoje ir nustatyto Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, taikymo vietiniu (savivaldybių) lygiu galimybės“.

Visuotinai pripažįstama, kad vietos savivalda gali veiksmingai veikti tada, kai vienam municipalitetui priklauso 5000 gyventojų. Demokratinio pasaulio valstybėse tokia padėtis ir yra (vidurkis 5-10 tūkst. gyventojų). Lietuva – vienintelė, turinti savivaldos teisę vidutiniškai 61670 gyventojų!!! Pvz., Prancūzijoje – 1610 gyventojų; Vokietijoje – 5088, Suomijoje – 10323, Danija -19276, Estijoje – 5870, Latvijoje – 4350, Kaliningrado srityje – 71 430, Leningrado srityje – 58 620 gyventojų.

Keistas sutapimas, kad Lietuvos teritorinis administracinis padalijimas labai panašus į Rusijos federacijos teritorinį administracinį padalijimą, iš esmės skiriasi nuo kitų Baltijos ir Vidurio Europos bei apskritai nuo demokratinio pasaulio valstybių teritorinio administracinio suskirstymo, savivaldos struktūrų.

Valdančios politinės jėgos jau keliolika metų blaškosi tarp centralizuoto valdymo ir platesnės savivaldos ir vengia nuoseklių sprendimų. Tuo tarpu visuomenė nėra patenkinta dabartine vietos savivaldos sistema ir norėtų ją stiprinančių reformų. Apklausos rodo, kad dauguma gyventojų mano, jog savivaldybių priimti sprendimai turi menką poveikį jų gyvenimui, o ir jie patys negali turėti jokios įtakos savivaldybių sprendimams. Susirūpinimą kelia ir didėjantys korupcijos ir nepotizmo mąstai savivaldybėse.

Kaip visuomenės atsakas į neužbaigtą teritorinę administracinę reformą ir savivaldos seniūnijose stygių,  Lietuvoje masiškai ėmė kurtis vietos bendruomenės. Tai vėlgi unikalus reiškinys Europoje, atkreipęs užsienio mokslininkų dėmesį ir jiems keliantis nuostabą.

Lyginant su kitomis pokomunistinėmis valstybėmis, Lietuvos gyventojų pasitikėjimas vietos valdžia yra vienas mažiausių. Kuo toliau, tuo mažiau žmonių ateina į rinkimus. Esant tokiai situacijai, pasėjama abejonė išrinktų atstovų legitimumu.

Manome ir siekiame, kad būtina iš esmės keisti Lietuvos savivaldos modelį. Tačiau nei diskusijos, nei konsultacijos su visuomene šia tema nevyksta, apsiribojama tik ES projektų finansavimo įsisavinimu, eksploatuojant šią temą. Mokslininkų, inteligentijos, bendruomenių lyderių argumentų paprasčiausiai nenorima girdėti.

Užtikrinant demokratiją būtina sudaryti reprezentatyvią ir profesionalią darbo grupę, kuri parengtų savivaldos reformos projektą, apsispręstų dėl rinkimų modelio, administracinio teritorinio valstybės sutvarkymo, o šį projektą pateiktų visuomenės svarstymui. Tam reikalinga tik politinė valia, nes mokslinių ir kūrybinių pajėgų Lietuvoje, manau, tikrai yra.

Vietos savivaldos įtvirtinimui pirmajame etape būtina:

  1. Įteisinti savivaldą vietos lygmeniu, tam suteikiant dabar egzistuojančioms seniūnijoms (apylinkėms) teritorinio administracinio vieneto statusą. Tokia pertvarka neprieštarauja Konstitucijai, kuri nurodo 119 str: ”Savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas.” Kartu išnagrinėti ES didžiųjų miestų bei sostinių savivaldos modelius ir juos pritaikyti Lietuvoje.
  2. Įteisinant seniūnijų tarybų rinkimus, juos rengti kartu su Savivaldybių tarybų rinkimais. Tik seniūnų ir merų rinkimai, esant dabartinei savivaldos sistemai, egzistuojančių problemų neišspręs. Begalė apklausų ir tyrimų parodė, kad didelė dalis gyventojų nori, kad seniūnijų valdžia būtų renkama, jiems atskaitinga ir turėtų daugiau galių tvarkyti vietos bendruomenių reikalus.
  3. Suteikti seniūnijoms realų ekonominį savarankiškumą. Seniūnijos kompetencijoje galėtų būti kai kurios kultūros ir švietimo paslaugos (vaikų darželiai, pradinis mokymas, bibliotekos, kultūros namai, vietinės reikšmės muziejai, vaikų ir jaunimo užimtumas), kasdienė socialinė rūpyba (vienišų senyvo amžiaus žmonių priežiūra, mokinių maitinimas, senelių prieglaudos). Taip pat Lietuvos seniūnijos, kaip komunų valdžia kai kuriose Europos šalyse, galėtų turėti ir teisę disponuoti žeme bei spręsti dėl konkrečių objektų statybų savo teritorijose. Vietos savivaldos įtvirtinimas mažesniuose teritoriniuose vienetuose skatintų šiuo metu “merdinčių“ miestelių (tarpukario valsčių cen­trų) ekonominę, kultūrinę bei socialinę plėtrą ir padėtų stabdyti neigiamus demografinius procesus.
  4. Sudaryti sąlygas savivaldos institucinių modelių įvairovei, atsižvelgiant į tai, kad mūsų savivaldybės yra labai skirtingos (kaimo vietovių, didžiųjų miestų).

Vakarų demokratijose galima aptikti įvairių vietos savivaldos institucinių modelių. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse sąmoningai kuriamos institucinio pliuralizmo galimybės.  Antai Jungtinėje Karalystėje numatomi šeši instituciniai vietos valdžios sudarymo modeliai – kiekviena savivaldybė gali rinktis tą, kuris jai atrodo tinkamesnis. Diversifikuotas vietos savivaldos institucinis modelis galėtų būti sėkmingai panaudotas ir Lietuvoje. Tai leistų savivaldybėms rinktis tarp tiesiogiai ir netiesiogiai renkamo mero, tarp profesionalių (nuolat dirbančių) ir kompensaciniais pagrindais dirbančių savivaldybės tarybos narių bei įvairių kitų variantų. Tokio pasirinkimo galimybė aktyvintų vietos bendruomenę, nes ji referendumu galėtų apsispręsti, kurio modelio nori, ir, jei pasirinktas modelis jos netenkina, jį pakeisti. Taip pat nacionaliniu mastu būtų galima lyginti vieno ar kito modelio veiksmingumą ir taip sudaryti sąlygas plėtotis ir plisti Lietuvos socialines sąlygas labiausiai atitinkančiam savivaldos modeliui.

Siekiant palengvinti darbo grupės veiklą, būtina:

  1. Parengti išsamią lyginamąją savivaldos funkcionavimo ES valstybėse analizę. Tokie bandymai buvo, tačiau tik epizodiniai, bei rengti kitais tikslais ( pvz., rengiantis mero rinkimams ir pan.). Atkreipti dėmesį, kaip sprendžiama savivaldos dideliuose miestuose bei sostinėse įgyvendinimo praktika.
  2. Svarstyti rinkimų į vietos savivaldos institucijas modelio variantus, neatmetant mišrios rinkimų sistemos sugrąžinimo. Diskutuoti dėl skirtingų modelių įgyvendinimo, remiantis ES valstybių gera praktika.

Panaikinus apskritis Lietuvoje taip ir nebeaišku, ar jos tebėra, ar ne. Visuomenė nebesupranta, kodėl valdžios sprendimuose vis dar nurodomas terminas apskritis. Ką reiškia regioninė politika? Apie kokius regionus Lietuvoje kalbame? Kaip tai suderinama su ES nuostatomis? Būtina nedelsiant sutvarkyti administracinį teritorinį Lietuvos sutvarkymą ir išspręsti jo valdymo ypatumus.

Autorius yra Vilniaus Užupio Respublikos premjeras, Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininkas, Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos valdybos narys, Lietuvos geografų draugijos valdybos narys

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *