V. Vasiliauskas. Lietuviška svajonė: viską uždrausime, visus nubausime (4)

Valdas Vasiliauskas | penki.tv nuotr.

Valdas Vasiliauskas | penki.tv nuotr.

Prisimenant vieną nuvainikuotą lietuvių literatūros klasiką, Lietuva rinkimų  vajaus metu – tikras  varganas Nykos valsčius. Kur pakilus  ūpas, šventiškos spalvos ir maršai, nes rinkimai – demokratijos triumfas,  demokratinės valstybės piliečių  šventė? Nykulys ir pilkuma.

Vakare keliaudamas per TV kanalus, atsitiktinai  užklydau į Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją (LRT), tiesiogai transliavusią žurnalisto Edmundo Jakilaičio, ekonomisto Gitano Nausėdos ir verslininko Roberto Dargio pokalbį. Žinoma, apie rinkimus, partijų programas, kurias su lengva saikinga pašaipėle vertino trys nepriekaištingai atrodantys protingi vyriškiai. Niekas nepasigedo pačių kandidatuojančių  į Seimą  politikų, kurie pašnekovams bendraminčiams būtų tik trukdę, gal net sugadinę laidą.

Be to, laidos vedėjas net ir norėdamas nebūtų galėjęs pasikviesti  į savo tiesiogiai rodomą laidą kandidatų į  Seimą – jiems skirtos specialios  TV debatų transliacijos. Savotiški TV getai ar rezervatai, į kuriuos sugenami politikai prieš kiekvienus rinkimus.

Kai politikas gauna kandidato į Seimą pažymėjimą, jis rinkimų metu iki pirmojo naujo Seimo posėdžio įgyja teisinį imunitetą – neliečiamybę, kurią gali panaikinti tik Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Be VRK sutikimo kandidato niekas negali traukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, kitaip suvaržyti jo laisvę. Tačiau tapęs kandidatu, politikas faktiškai praranda žodžio, galimybės skelbti informaciją  ir savo įsitikinimus žiniasklaidoje laisvę.

Visi kandidatai, įgiję teisinę neliečiamybę, Lietuvoje rinkimų metu virsta neliečiamųjų indiškąja prasme kasta, kurios patartina šalintis visiems žurnalistams, redaktoriams. Dėl viso pikta, nes būsi apkaltintas ir nubaustas dėl užslėptos reklamos.  Tuo įsitikino net premjeras, valdančiosios Socialdemokratų partijos lyderis Algirdas Butkevičius, kuriam VRK uždraudė dalyvauti tiesioginėje LRT laidoje.

Vyriausybės vadovas buvo viešai pažemintas, abejingai stebint Seimo valdančiajai daugumai. Čia jau negali kaltinti prezidentės, nes VRK tiesiogiai pavaldi Seimui. Tačiau Seimas po tokio visas ribas peržengiančio VRK akibrokšto Ministrui Pirmininkui net neišdrįso išsikviesti Zenono Vaigausko į  plenarinį posėdį.

Todėl gali kalbėti apie Seimo, jo valdybos lepšiškumą ir stuburo rimtą negalią, leidusią VRK lipti ant galvos Seimui ir Vyriausybei, remiantis 2012m. pačios VRK priimtomis  ir 2014 m. atnaujintomis rekomendacijomis dėl politinės reklamos.  Pabrėžiu, įstatymas apie VRK rekomendacijose numatytus draudimus nekalba.

Parlamente, Vyriausybėje į valias  valdišką duoną kremtančių teisininkų. Tačiau nė vienas  nepriminė daugybės Konstitucinio Teismo(KT) Seimo rinkimų įstatymo išaiškinimų  ir nepabandė  teisme sudrausminti  VRK  ir pastatyti  į jai deramą vietą, numatytą Konstitucijos ir  įstatymo.

Tarkim, KT  2004 m. lapkričio 5 d. išvada skelbia: „Konstitucijos  55 straipsnio 3 dalyje  nustatyta, kad Seimo narių rinkimų  tvarką nustato įstatymas. Ši konstitucinė nuostata  reiškia , kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią iner alia kandidatų į Seimą iškėlimą , rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkiminių ginčių nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus Seimo narių rinkimų santykius.  Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos; jis negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti  visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo , nei sudaryti  teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams, nes antraip tai reikštų , jog apribojama arba išvis paneigiama Tautos aukščiausios suverenios galios raiška per Tautos atstovybę – Seimą.”

Remdamiesi šia Seimo diskrecija ir teisės aktų hierarchija( jokie VRK sprendimai ir rekomendacijos negali konkuruoti su įstatymu ar kitu aukštesnės galios teisės aktu) , mes , penki Seimo nariai( Vida Marija Čigrijienė, Arimantas Dumčius, Povilas Urbšys, Remigijus Ačas ir šių eilučių autorius) padavėme VRK į Vyriausiąjį administracinį teismą ir- savo pačių nuostabai-  laimėjome.

Kiekvienas  pats save išsikėlęs  kandidatas  į Seimą savo vienmandatėse apygardose  surinko daugiau nei tūkstantį parašų, įrodančių, jog turi rinkėjų paramą, sumokėjo iš savo kišenės( o ne iš partijų kasų) solidžius piniginius užstatus, patvirtinančius jo ketinimų rimtumą.  Tokių save išsikėlusių kandidatų  šiuose Seimo rinkimuose yra 26. Ir visi jie patyrė įžūlią diskrminaciją – VRK pavogė iš jų LRT eterio laiką.

Nors ankstesniuose rinkimuose save išsikėlusių vienišių „laisvųjų šaulių“  būdavo žymiai daugiau, jiems nemokamai buvo suteikiamas LRT eterio laikas, kaip ir numato Seimo rinkimų  įstsatymas. Bet šiemet VRK šiai grupei ir visiems vienmandatininkams pritaikė … Viešųjų pirkimų įstatymą, parduodama juos komerciniam  transliuotojui  pagal  VRK 2016 m. rugsėjo 8 d. patvirtintą grafiką.

Negana to, tik iš komercinio transliuotojo elektronio laiško  kandidatai sužinojo, kad jų iš anksto įrašyti  debatai bus trasliuojami ne TV kanalu, o YouTube ir interneto svetainėse.  VRK paskelbtame grafike apie šį pokštą nebuvo užsiminta. Kaip liūdnai juokavome,  Z.  Vaigauskas mus visus pasiuntė į YouTube, o juk galėjo  pasiūlyti bendrauti su rinkėjais mobiliuoju telefonu.  Matyt, tikrai kandidatai rinkimų agitacijai, TV debatams  tik trukdo.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko(pranešėjas), Virginijos Volskienės (pirmininkė) , 2016 m rugsėjo 16 d. sprendimu pripažino neteisėtais VRK veiksmus, kuriais  kandidatams į Seimo narius vienmandatėse  apygardose nebuvo užtikrinta  Seimo rinkimų įstatyme įtvirtinta  lygi teisė kalbėti valstybinėse visuomenės informavimo priemonėse  ir skelbti savo rinkimų programas bei teisė nemokamai naudotis LRT.

VRK diskriminuojamų kandidatų teisės ir rinkimų lygiateisiškumo principas buvo apgintas. Bent iš dalies buvo apgintas  ir Seimo, į kurį valosi kojas visi, kas netingi, prestižas.

Negali sakyti, jog dėl to nėra kaltas pats Seimas, noromis nenoromis prisidėjęs prie draudimų ir bausmių antikultūros įsigalėjimo:  vis mažiau lieka laisvos erdvės piliečių savivaldai ir iniciatyvoms, vis daugiau draudimų ir noro viską reglamentuoti( siekis uždrausti rūkyti balkonuose).Valdžia, nepasitikinti savo piliečiais, pamiršta, jog vėlu auklėti suaugusius  žmones. Pats laikas  prisiminti Salmano Rushdie įspėjimą:“Laisvė visuomet tik atimama ir niekada nesuteikiama“.

Visuotinį pasipiktinimą, žinoma, pirmiausia  Seimu, sukėlė reikalavimas suaugusiems žmonėms  perkant alkoholį rodyti asmens dokumentą. Kai bandai paaiškinti, kad čia Seimas nieko dėtas, žmonės atšauna: tai ko jūs ten Seime vėpsote, jeigu valstybei savo valią gali primesti net prekybos tinklai?

Bausmių epidemija nusiaubė ir nacionalinę žiniasklaidą, kuriai mirtiną smūgį sudavė A.Kubiliaus Vyriausybės „naktinė  reforma“, pakėlusi PVM iki 21 proc. Net ir iš dalies sugrąžinus įprastą Europos Sąjungoje PVM lengvatą, valdžios nemeilė nacionalinei žiniasklaidai nesumažėjo.

Buvo surastas naujas vėzdas- etika. Pripažinta neetiška žiniasklaidos priemonė( neatsitiktinai  „neetiško leidinio “  etiketėmis buvo apdalintii visi nacionaliniai dienraščiai, kiek  aštriau kritikuojantys valdžią) praranda PVM lengvatą ir išmetama iš  viešųjų  pirkimų.  Mano PVM ir Viešųjų pirkimų įstatymų pataisos ir aiškinimai, kad tokių absurdiškų bausmių žiniasklaidai nėra nė vienoje Europos Sąjungos šalyje ,Seime atsimušė  į tartiufiškai šventeiviškas kolegų  minas:  neetišką žiniasklaidą būtina bausti visu griežtumu.

Tokiomis bausmėmis  iš tikrųjų siekiama ne etinių, o politinių ir ekonominių tikslų: iš rinkos stumiama nacionalinė žiniasklaida, valant kelią užsienietiško, pirmiausia skandinaviško kapitalo, panašiai kaip Lietuvos bankų sektoriuje.

Patyliukais brukamas  dar vienas draudimas, prisidengiant informaciniais karais ir informaciniu saugumu, kuris yra svarbi nacionalinio saugumo dalis. Dėl nedraugiško kaimyno agresyvios propagandos ir dezinformacijos,  ypač platinamos Lietuvoje  TV kanalais, skubiai buvo priimtos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, įsigaliojusios 2015 m. spalio 1 d. Šîos  įstatymo  pataisos ir papildymai svariai sustiprino Lietuvos  radijo ir televizijos komisijos(LRTK) galias. Tačiau apetitas ateina bevalgant.

Neprabėgus nė metams Seime net trijų parlamento  komitetų- Švietimo ,mokslo ir kultūros, Nacionalinio saugumo ir gynybos, Informacinės visuomenės plėtros bendrame posėdyje, gausiai sukviestų žiniasklaidos  atstovų akivaizdoje  š.m. rugsėjo 21 d.  buvo pristatytos “LRTK veiklos kryptys nacionalinio saugumo kontekste  2013- 2015” ir  Visuomenės informavimo  įstatymo  pakeitimų  projektas, paruoštas LRTK.

Apie kokias naujas informacinio  karo grėsmes neteko girdėti, kad kiltų būtinybė vėl keisti mažiau nei prieš metus papildytą  įstatymą. Apie naujas grėsmes  nė žodžiu  neužsiminta ir  ataskaitoje ” LRTK veiklos kryptys nacionakinio saugumo kontekste 2013- 2015”.

Man pasirodė kiek ironiška, kad įstatymo papildymų projektas buvo pristatytas  Seimo Konstitucijos salėje, nes Lietuvos Konstitucijos 44 straipsnis masinės informacijos cenzūrą draudžia. Tiesa, nūnai tai vadinama ne cenzūra, o Lietuvos informacinės erdvės saugumo  ir valstybės nacionalinių saugumo interesų apsaugos užtikrinimu.

Sergėdama mus nuo kenksmingos informacijos, LRTK naujomis  įstatymo pataisomis  numato teisę disponuoti specialiomis techninėmis priemonėmis, kurios jai leistų nutraukti ( blokuoti)  nelicenzijuotą radijo ir televizijos programų transliavimą ir retransliavimą, taip pat jų platinimą internetu. Ir svarbiausia-  pačiai LRTK suteikti teisę taikyti administracinę atsakomybę (bausti).

Nors galiojantis įstatymas numato LRTK galimybę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neteisėtos veiklos nutraukimo, kaip prisipažįsta projekto autoriai, ši procedūra yra sudėtinga- teisme  ne visuomet pasiseka įrodyti, kad įstatymas buvo pažeistas. LRTK nori pasilengvinti sau darbą.

Ir už tai gauti daugiau pinigų: iš  rinkos dalyvių kas ketvirtį rinkti   ne 0. 6 , o 0,8 proc. mokestį LRTK veiklai  finansuoti. Gerokai nustebino komercinių  transliuotojų atstovų entuziazmas, su kuriuo jie sutiko padidinti rinkliavas. Galima įtarti korporatyvinius susitarimus ir ryšius. Įdomu, ar tokiam samdomų darbuotojų nesutramdomam troškimui mokėti LRTK daugiau pritartų  savininkai ir akcininkai?

Ydinga praktika, kai įstatymą pati sau ruošia institucija, nors ir neturėdama įstatymų  leidybos iniciatyvos  teisės . Natūralu, ji bando prakišti sau patogų įstatymą, paisydama savo, o ne visuomenės interesų.

Taip nutiko ir šiuo atveju- visuomenės interesas gauti kuo įvairesnę informaciją, kuri sustiprina jos atsparumą  propagandai  ir dezinformacijai.  Informacinį karą galima laimėti įdomesnėmis, geresnėmis programomis, o ne draudimais. Dar nuo žmonijos aušros žinoma, kad draudžiamas vaisius –  pats saldžiausias.

Pagrindinė Europos Sąjungos (ES)  direktyva “Televizija be sienų” kaip tik kalba apie Europos garso ir vaizdo sektoriaus stiprinimą, naujų technologijų plėtrą, kokybiškų programų kūrimą.  Direktyvoje  apribojimai taikomi tik komercinei  reklamai, bet ne informacijai.

Neatsitiktinai LRTK  projekte tokios kuklios nuorodos į  Europos  kontekstą, Europos  Parlamento ir ES  Tarybos galiojančias ar ruošiamas direktyvas, pavyzdžiui , 2002 m. direktyvą “Dėl elektronių tinklų  ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų”(Prieigos direktyva),  kuria siekiama sukurti atvirą ir konkurencingą  rinką, kad galutinis vartotojas gautų geriausią  paslaugą teisingomis kainomis.  ES siekiama palegvinti  žmonių prieigą prie šių tinklų, Lietuva- ją apriboti. ES elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų reguliavimo sistema  nėra taikoma  garso ar  televizijos  transliacijų turiniui, kaip tai daro mūsų nacionalinė reguliavimo institucija.

Jeigu šie įstatymo papildymai būtų priimti,  Lietuva taptų pirmeivė ES,  pritaikiusi  Bendrijoje Šiaurės Korėjos,  Kinijos , Irano patirtį blokuoti internetą.

Grįžkime prie rinkimų reikalų. Demokratiškuose kraštuose rinkimai-  džiugus naujų vilčių, naujų permainų( ir veidų) laukimo metas. Tautos nuotaikų vienas tiksliausių atspindžių – rinkėjų aktyvumas.

Ir be orakulo pranašysčių ar brangiai kainuojančių apklausų galima prognozuoti žmonių abejingumą ar net apatiją  artėjančiuose rinkimuose . Po galybės  draudimų, suvaržymų, apribojimų , rekomendacijų nususintos rinkimų kampanijos ne vienas bemeilins likti namuose, nes įtikėjęs, jog rinkimai nieko nepakeis.   Kaip šauksi, taip rinkėjai ir atsilieps. Jų nuotaikas galėtum nusakyti, apvertęs sėkmingos reklamos šūkį „Viskas šviežia. Ir visko norisi“ aukštyn kojomis: „Viskas sena. Ir nieko nesinori“.

Lietuviška demokratija: rinkimų agitacija be kandidatų dalyvavimo,  patys  rinkimai – be rinkėjų?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *