R. Butkevičiūtė–Jurkuvienė. Per Lietuvą keliauja debatai. Pagal ką rinksimės? (8)

Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė | asmeninė nuotr.

Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė | asmeninė nuotr.

Per Lietuvą keliauja debatai… Jų šūkis – padėti apsispręsti renkantiems į Seimą. O realybė?

Spektaklis, cirkas, varžybos… Su išankstiniu visų dalyvaujančių nusistatymu, kad svarbiausia pasižiūrėti reginių, pasijuokti, patirti emocijų, „pagauti“ neišmanantį pretendentą, jį pakamantinėti. Juk vis tiek atsakantieji į klausimus nesakys tiesos, norės tik išsisukti, gražiau save pateikti ir paslėpti tikruosius savo ketinimus.

O toliau? Labiausiai atitinkantys daugumos įsivaizdavimą pateks už Seimo sienų, kur vėl vyks vienas gyvenimas žiūrovams, o kitas realus. Gyventojai jaus tai, pyks, burnos su draugais ir giminaičiais, kad didėja atskirtis, auga skurdas, vis daugiau žmonių palieka šalį. Bet… kitą kartą vėl balsuos, atsirinkę seimūnus pagal šou principus.

O pagal kokius kitus principus galima rinktis? Jei norime, kad būsimas Seimo narys atitiktų mūsų lūkesčius, turime patys sau atsakyti, ko tikimės iš jo? Kas mums svarbiausia?

Ką reiškia būti Seimo nariu? Kokių svarbiausių savybių jam reikia? Tokio klausimo negirdėjau nė vienų debatų metu.

Jei apklaustume rinkėjus, į šį apklausimą išgirstume gausybę įvairių įsivaizdavimų:

– Seimūnui reikia būti teisininku, nes turės Seime kurti įstatymus;
– Seimūnui reikia turėti daug žinių, nes Seime reikės išmanyti įvairias sritis, kurių reglamentavimą ir sprendžia Seimas;
– Seimūnui reikia mokėti bendrauti su rinkėjais, vietos savivalda, ne reikės atstovauti juos Seime.

Dalis žmonių mąsto dar paprasčiau: reikia, kad būsimas Seimo narys būtų turtingas, tai mažiau norės vogti iš bendro visų aruodo. Taip  mažiau bus skriaudžiamas „paprastas“ žmogus…

Kiekviename iš šių atsakymų glūdi tam tikra dalis tiesos. Deja, labai nedidelė dalis.

Pagrindinis reikalavimas Seimo nariui – padorumas. Tai yra sąvoka, kuri vis rečiau sutinkama mūsų žodyne, nemėgiama ir, žinoma, sunkiai pamatuojama. Kartais ši sąvoka sukelia pyktį ir bandoma ją neigti, primetant jai dviveidžio šventeivos atgrasumą. Bet giliai širdyje jaučiame, kad padorumas nėra tik išauklėtas, tinkamas elgesys, kaip skelbia dabartinis žodynas. Padorumas siejasi su vidinėmis nuostatomis. Jas paprasčiausiai turbūt apibūdintų teiginys, jog padorus žmogus neišnaudoja kitų, nesivaiko pigaus populiarumo, stengiasi rinktis ilgesnį, bet garbingą ir sąžiningą kelią gyvenime.

Jei žmogus, priimantis Lietuvai svarbius sprendimus neatsparus priklausomybėms, pradedant alkoholiu ir baigiant dideliais pinigų kiekiais, jei jis visada buvo populiarus savo klane, bet kaitaliojo partijas pagal stipresnį politinio vėjo gūsį, nesunkiai galima nuspėti, kas lems jo balsavimo Seime nuostatas.

Padoriu sunku pavadinti žmogų, kuris bijo. Juk darbas Seime, o ypač pokyčių siekimas visą laiką siejasi su rizika. Kažkam Seime priimami sprendimai bus neparankūs, nepatogūs. Dažnai tas KAŽKAS turės daug ne tik finansinio, bet ir socialinio kapitalo. Žiniasklaida, kurios atstovai, deja, daug dažniau serga įvairių rūšių priklausomybėmis (nuo pinigų taip pat), retai kada atsispiria šioms kapitalo rūšims. O tada, Seimo nary, laikykis. Anot žinomo poeto, „kai tik sukimba jie visi, pakyla vėtra, – ji baisi“. Reikia turėti labai tvirtas padorumo šaknis, kad atlaikytum. Juk dauguma žmonių nukreips į žiniasklaidos užsipultą Seimo narį  per visą jų gyvenimą sukauptą pyktį, visai nesigilindami, kas teisus, o kas ne, dėl kokių motyvų kilo skandalas ir kas buvo suinteresuotas vienokia ar kitokia jo baigtimi. Pyks ir žemins. Panašiai kaip lieja tą pyktį ant bet kurios sutiktos aukos. Nebijoti tokių užsipuolimų reiškia turėti rimtesnį pasiryžimą ir motyvą eiti į Seimą negu pinigai ar dėmesio stokos patenkinimas.

Padorumas reikalauja kantrybės ir vilties. Sunku klausyti į Seimą kandidatuojančių asmenų pažadų, kad jie darys pokyčius. Ar supranta jie, apie ką kalba? Ką tai reiškia daryti pokyčius?! Kiekvienas pokytis yra lydimas chaoso. Kuo didesnis pokytis, tuo daugiau chaoso. Visi vadovėliai, mokantys apsieiti su pokyčiais ir juos valdyti, siūlo niekada nepradėti nuo didelių pokyčių, nes chaosas gali tapti nevaldomu. Dėl to ekspertai siūlo valdyti pokyčius per inovacijas, pilotinius, bandomuosius projektus. O svarbiausia įsiklausyti į tai, kas vyksta aplinkui  ir stiprinti tai, kas jau pasisekė. Pokyčiai vykdomi, nuolat stebint ir reaguojant į nenumatytus ar nepageidautinus reiškinius, neišvengiamai lydinčius siekiamų pokyčių procesą. Išlaukti, kol chaosas ims virsti pageidaujamu rezultatu! Tam reikia ypatingai daug kantrybės, kompetencijų ir vilties, kuri iš optimistinės nuotaikos turi tapti valingu apsisprendimu. Ne veltui Viltis laikoma dieviška dorybe. Tokiam apsisprendimui reikia daugiametės treniruotės. Labai dažnai išmintingi, daug puikių savybių turintys politikai stokoja būtent to apsisprendimo – dirbti nematomą sekinantį nedėkingą darbą, net komplikuočiausiose situacijose neprarandant vilties, įžiūrint prasmę.

Dėl ko mes nelaikome padorumo svarbiu kriterijumi, atsirenkant kandidatą į Seimą?

Tam turime daugybę pasiteisinimų. Pirmiausia, aišku, nepalankios žmogiškam orumui formuotis sąlygos, kurių ištakos siekia okupacijas. Totalitariniuose režimuose pagrindinis ir dažnai vienintelis kiekvieno gyventojo tikslas – išlikti. Paprasčiausias būdas išlikti – tapti tinkamu sistemai. Reiškia, visais galimais būdais žmonės ima demonstruoti paklusnumą valdovui ir reikalauti paklusnumo iš pavaldinių. Pataikavimas tarsi įaugo mums į kraują, tapo gyvenimo norma. Niekam nereikia, kad būtų tikri jausmai, nuoširdumas. Užtenka, kad būtų išorinis prisitaikymas. Visi supranta, kad tokiomis sąlygomis neįmanomi tikri santykiai, juk „ne vakar gimę eina į valdžią“. Svarbu valdovams, kad jie galėtų situaciją palenkti sau palankia kryptimi. Dažniausiai baime ir veidmainiavimu. Vidiniai esmės orientyrai palaipsniui nyksta iš vartojimo, pamažu net ir iš žodyno, užleisdami vietą tik išoriniams ženklams – gero elgesio jaunuolis, išauklėtas (priklausomai nuo to, kokį  auklėtojas ar sistema ją ar jį nori matyti). Veidmainystė tampa išlikimo būdu, o padorumas tam trukdo.

Įdomu, kad gėrio ir blogio sampratos ištrinamos. Interpretuojant žinomos totalitarizmo analitikės Hanos Arendt mintis, ir sovietinis, ir nacių totalitarizmas sąmoningai taikė panašius būdus gėrio ir blogio perskyrai sunaikinti. Žemiausias pozicijas užimantiems savo tarnams „plovė smegenis“, teigdami, kad aukščiausias gėris yra jų diktatorius bei jo brukama ideologija. Realiame gyvenime diktatorius ir jo aplinka elgėsi visai priešingai bet kokiam gėrio supratimui. Suvokti gėrio sampratą žmonėms darėsi vis problematiškiau. Į aukštesnes pozicijas ateidavo asmenys, nesukantys sau galvos dėl padorumo, gėrio ar blogio sąvokų. Jų pagrindiniai interesai siejosi su siekiu pasinaudoti šiomis „primityvių prasčiokų“ suprantamomis gėrio sampratomis. Jie naudojosi „prasčiokų“ jausmais. O gal ir dabar naudojasi?

Taip. Pasiteisinimą turime, bet ar jis padeda mums  šiandien. O juk galėtų grįžti ir suvokimas, kad įmanomas ir kitoks tikrovės suvokimas. Ar mes išsivadavome iš‚ „paveldėtų“ mąstymo klišių, kuriomis iki šiol dar naudojasi ne vienas, norintis valdyti ir pelnytis?

Besivaduojantys turi galimybę mąstyti ir apie padorumo sąvoką. Ką kiekvienas iš mūsų sudedame į ją?  Galime aiškintis. Šie dalykai  jau gali tapti debatų tema. Ir viltis, kad išsirinksime padoresnius…

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *