V. Sinica. Braškanti Europa: Alternatyva Vokietijos ir Europos federacijai? (38)

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vokietijoje savaitgalį vykusiuose rinkimuose į Meklenburgo-Pomeranijos žemės parlamentą antiimigracinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) surinko net 21 proc. balsų ir aplenkė kanclerės Angelos Merkel Krikščionių demokratų sąjungą (CDU), surinkusią apie 19 proc. balsų. Tai yra blogiausias istorijoje CDU pasirodymas šioje žemėje ir pirmas kartas, jai ją aplenkia „Alternatyva Vokietijai“. Simboliška, kad tai įvyksta A. Merkel rinkimų apygardoje.

Daugiausia balsų – apie 30 proc. – surinko socialistai. Jiems kartu su CDU tikrai užteks mandatų sudaryti koaliciją ir neprileisti AfD atstovų prie valdžios. Parlamentarizmas amortizuoja visuomenės nuotaikas. Net jei AfD labai sėkmingai pasirodys kitų metų Bundestago rinkimuose, taip pat liks opozicijoje pagal tą patį scenarijų. Tačiau pačių vokiečių nuotaikų kaitos ignoruoti neįmanoma. Apie tai A. Merkel nuolatos viešai primena broliškos CSU partijos lyderiai, reikalaujantys keisti visuomenei nepriimtiną atvirumo politiką.

AfD prieš kelis metus susiformavo Euro krizės metu, bet tada (2013 m.) nesugebėjo perlipti 5 proc. slenksčio ir į parlamentą nepateko. Masinė imigracija tapo tramplinu šiai partijai, reaguodama ji pakeitė lyderį ir retoriką perkėlė nuo finansų prie migracijos. Metų pradžioje jos populiarumas perlipo 10 proc., gegužę-birželį kabinosi į 15 proc., o šiuo metu svyruoja ties 11-12 proc., t.y. dalinasi trečiąją vietą šalyje. AfD atstovai po šių rinkimų kaip opozicinė jėga veiks jau devyniuose iš šešiolikos žemių parlamentų, netrukus laimės mandatus ir Berlyne. Viena pati AfD šalies proimigracinės ir prointegracinės krypties pakeisti negali. Tačiau visos partijos priverstos reaguoti į visuomenės nuotaikas ir iš jų balsus vagiančios AfD stiprėjimą.

Vokietijoje net 67 proc. gyventojų nepritaria atvirų sienų politikai. Tai – dar prointegracinė visuomenė. Palyginimui Graikijoje nepritariančių yra 94 proc, Švedijoje – 88 proc., Italijoje ir Ispanijoje – atitinkamai 77 ir 75 proc.  Nepritarimas imigracijos politikai lengvai konvertuojasi į nepritarimą vieningos ES projektui.

Europiečių sąmonėje Europos integracijos ir atvirumo migrantams klausimai yra betarpiškai susiję. Antiimigracinės nuostatos dažniausiai lydimos nusivylimo ES (išimtis – Vyšegrado šalys, kur visuomenės yra prieš migrantų priėmimą, bet už ES). Nors Merkel sprendimas atverti sienas nebūtinai padiktuotas ES, jis akivaizdžiai atspindi po 1970-ųjų ES vyraujančią pasaulio be sienų sampratą.

Visai neseniai šią Europos kaip pasaulio be sienų prototipo sampratą tobulai įkūnijo žodis ir veiksmas. Žodis – Europos Komisijos pirmininko pareiškimas, kad „nacionalinių valstybių sienos yra blogiausias visų laikų išradimas [ir] turėtų būti panaikintos“. Veiksmas – ES lyderių ant italų komunisto Altiero Spinelli kapo padėtos gėlės, tuo pagerbiant jį kaip vieną ES tėvų. Iš tiesų, A. Spinelli buvo vienas ES viziją formavusių žmonių, tačiau jo vizija – betaučio internacionalo vizija – būtų priimtinesnė Leninui ir kitiems komunistams, o ne žmonėms, iš tiesų kūrusiems Europos Bendriją iškart po II pasaulinio karo. Toje pačioje Italijoje palaidotas ir vienas tikrųjų ES kūrėjų – Alkidas de Gasperi (Alcide de Gasperi), kartu su K.Adenaueriu ir R. Šumanu (R. Schumann) sukūręs Anglių ir plieno bendriją bei skatinęs kitus integracijos projektus. Tačiau jo tautų Europos vizija šiandien atmesta ir pasirinktas besienis internacionalas. Jei po „Brexit“ dėl to buvo abejonių, ES lyderiai tą simboliškai patvirtino pasirinkdami vieną, o ne kitą kapą.

Simboliai iškalbingi, mat A. Spineli Ventotene manifeste surašyta Europos be sienų vizija kaip tik ir yra pagrindinė dabartinės ES bėda, kelianti visų nuo to kenčiančių tautų nepasitenkinimą. Beribės įvairovės kūrimas yra esminė Europos vienybės projekto savybė, nes, kaip nurodo P. Manentas, Europos integracijos projektas nesiekia savęs apsibrėžti. „Europiečių savitumas tas, kad jie nepaprastai kilniai ir didžiadvasiškai atviri žmogiškajam bendrumui arba universalumui. […] minime Europą tik tam, kad ją panaikintume. Juk mes pripažįstame tik žmoniją [ir] netrokštame saviškos būties“.

P. Manento diagnozė tiksli ir išryškina galimai pagrindinę skirtį tarp Europos tautų ir elitų mąstymo. Pirmieji mąsto savo valstybių ir tautų kategorijomis, antrieji nori rūpintis visa žmonija, kad ir savųjų visuomenių gerovės, saugumo, tapatumo sąskaita. Tas ypač akivaizdu migrantų krizės fone. ES neapsibrėžia ir nenori apibrėžti savo tapatybės jokiais stabiliais kriterijais, nes tai reikštų begalinės plėtros perspektyvos atsisakymą. Vietoje to ES savo tapatybės pagrindu renkasi universalias žmogaus teises, kurias teoriškai galima eksportuoti visai žmonijai, o bet kokią jas pripažinusią politinę bendriją įtraukti į postpolitinės (nes neapsibrėžiančios) Sąjungos sudėtį. Kad galėtum būti viskas, turi būti beveik niekas.

Šios ideologinės schemos, o ir apskritai ES veikimo mechanizmų Europos visuomenės tikrai nesupranta, bet bendra transnacionalinės politikos kryptis jiems daugiau nei aiški. Aiški ir atmestina. Europos Sąjunga tad pelnytai tampa vienovės įvairovėje ir multikultūralizmo persisotinusių visuomenių taikiniu. Dar gegužę skelbta, kad 58 proc. italų ir 55 proc. prancūzų norėtų referendumo dėl narystės ES. Iš jų atitinkamai 41 ir 48 proc. balsuotų už savo šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos. Net ES lyderiaujančioje Vokietijoje už išstojimą balsuotų 34 proc. žmonių. Neramina ir palaikymo ES rodikliai: Prancūzijoje ES palankiai vertina 38 proc., Vokietijoje – 50 proc., Ispanijoje – 47 proc. respondentų. Tai visuomenės, ilgai auklėtos postkolonijinės kaltės, kosmopolitizmo ir meilės žmonijai dvasia. Nepaisant to, visur šis skaičius tendencingai krinta. ES yra virtusi parako statine. Visoje Vakarų Europoje išaugęs skaičius tiek palaikančių referendumo dėl narystės idėją, tiek ir neigiamai vertinančių pačią Sąjungą.

Būtent į šią tikrovę reaguoja kai kurie iškilti arba išlikti siekiantys Europos politikai. Britų valdantieji jau sureagavo, bet paleido iš rankų proceso kontrolę. Tačiau tai ne pabaiga. Dar liepą Vokietijoje kairiųjų „Die Linke“ vicepirmininkė parlamente pareiškė, kad Vokietija turėtų surengti referendumą dėl savo pačios narystės Europos Sąjungoje. Vokietijos konstitucija tam nepalieka daug galimybių, tačiau klausimas iškeltas ir džinas paleistas iš butelio. AfD suskubo pareikšti paramą. Kas trečias vokietis tokiame referendume balsuotų už išėjimą. Apie narystės referendumo norą paskelbė Danijos ir Nyderlandų euroskeptiškos partijos. Danijoje, kaip ir Vokietijoje, pasitraukimo referendumą palaiko tiek dešinioji Liaudies partija, tiek ir kairysis Raudonųjų-Žaliųjų Aljansas. Šiose šalyse už pasitraukimą balsuotų apie 40 procentų. Italijoje dabartinė proeuropietiška valdžia viską stato ant kortos referendume dėl konstitucijos reformos. Premjeras Mateo Renzi pažadėjo atsistatydinti, jei tauta atmes jo siūlomas reformas, ir čia į valdžią gali ateiti dar vieni euroskeptikai.

Apibendrinant, daugumoje Vakarų Europos valstybių tik proeuropietiška partinė valdžia kol kas sulaiko nuo referendumų dėl pasitraukimo iš ES, kuriuose visuomenės nuomonė neretai būtų pasidalinusi panašiai kaip Jungtinėje Karalystėje prieš „Brexit“. Visi matėme, kaip stipriai ir nenuspėjamai šios nuostatos svyruoja. Tai reiškia, kad Europos Sąjunga yra virtusi įkaitusiu katilu, kuris bet kada gali sprogti ir sugriauti stabilumą Europoje.

To galėjo nebūti, jei visuomenių nepasitenkinimas ir noras gyventi nacionalinėse valstybėse su laisva prekyba ir laisvu judėjimu bei visais iš kylančiais privalumais nebūtų ignoruotas. Deja, pasielgta būtent priešingai. Jau gerą dešimtmetį Europos Sąjunga forsuoja integraciją per nepatenkintų visuomenių galvas: kartoja referendumus, priiminėja naujas sutartis (Lietuvoje – net jų neperskaitę), įvedinėja itin problemišką valiutą, kurios nenori visuomenės ir kurią jau laidoja Nobelio premijos laureatai. Imigracijos politika pastaraisiais pora metų tobulai iliustruoja šį nesiklausymą – nors nepritarimas milžiniškas, ji vis tiek vykdoma. Elitai žino geriau, o neatstovaujamiems piliečiams lieka reikšti savo nuostatas gaivališkomis formomis, kaip kad Prancūzijoje, kur prasidėjo šimtų vairuotojų organizuota greitkelio blokada, reikalaujant uždaryti 7000 vilkikus puldinėjančių nelegalų glaudžiančias Kale migrantų „džiugles“.

Kadangi esamas ES saugantis politinis status quo yra trapus ir nestabilus, šiandien ES gali rinktis vieną iš dviejų formulių: demokratijos arba integracijos. Demokratijos kelias reikalauja atmesti formulę „elitai žino geriau“ ir pradėti klausytis elitus renkančių visuomenių nuomonės. Akivaizdu, kad tai reikštų integracijos atsitraukimą atgal prie ekonominių klausimų, grąžinant daugelį suverenių teisių šalių parlamentams, uždarant išorines ES sienas, atimant Europos Teisingumo Teismo teisę diktuoti įstatymų normas šalims narėms. Sprendžiant iš pirmųjų mėnesių po „Brexit“, ES lyderiai visiškai nesidairo šia linkme ir siekia išsaugoti glaudžią politinę sąjungą.

Kitas kelias tad yra skubi tolesnė integracija, ieškant institucinės sąrangos, kuri leistų ignoruoti visuomenių nepritarimą vienovės įvairovėje politikai ir kurti paneuropinį valdymą su toli nuo rinkėjų esančiu, neatskaitingu ir todėl stabiliu bei efektyviu politiniu centru. Šiuo keliu norėtų eiti daugumos aptartų šalių valdantysis elitas, siaurame rate susirinkęs iškart po „Brexit“ sukrėtimo. Italijos užsienio reikalų ministras netgi viešai pareiškė, kad Italija nori mažesnės ir labiau integruotos Europos su daugiausia 12 valstybių. Išvertus į žmonių kalbą, Italija nori, kad Vokietija stipriau susisaistytų įsipareigojimais mokėti už jos skolas. To nori ir kitos PIGS šalys. Tačiau vargu, ar pati Vokietija – būtina, bet nepakankama tokio plano dalyvė – nori mokėti už Europos federalizaciją. Liepą Ispanija ir Portugalija tapo pirmosiomis šalimis, kurias Europos Komisija pasiūlė bausti už ES fiskalinių taisyklių nesilaikymą ir nesubalansuotus biudžetus. Baudos atšauktos, bet signalas pasiųstas. Nors sprendimas Komisijos, pinigai Vokietijos ir ji aiškiai nenori mokėti už kitų skolas.

ES yra paralyžiuota ir natūraliai blaškosi tarp šių dviejų pasirinkimų. „Integracija“ esamoje stadijoje neturi jokio pagrindo (šalių intereso), išskyrus galimą ekonominę naudą, kurios tačiau neįmanoma įrodyti paprastiems ES šalių gyventojams, nes jų gyvenimas tiesiog negerėja. Vokietija tapo pati savo politikos įkaite: mokėdama už pastarojo dešimtmečio ES sprendimus, ji jautėsi padėties šeimininke, bet kitų paklusnumas buvo iš esmės perkamas, todėl pati Vokietija tapo savo politikos įkaite. Šiandien išlaikomos ES senbuvės akimirksniu išstotų nebematydamos narystės naudos. Vokietijos pozicija tad nieko nebereiškia. Šiandien ji priversta mokėti už nebeatsiperkančius projektus.

Būdama stipria ir užsispyrusia lydere, A. Merkel nerodo savo pasimetimo nei ES, nei vidaus politikoje. Nežinodama, kaip išspręsti ES politikos aklavietę, ji stengiasi laimėti laiko keikdama nacionalizmą. Didesnė mįslė yra jos užsispyrimas vidaus poltikoje. Po AfD pergalės kanclerė iškart pareiškė, kad toliau laikysis atvirų sienų politikos migrantų klausimu, nes „jaučia pareigą žmonijai“. Sunku įspėti, ar tai daugiau nei noras įeiti į istoriją kaip Hitlerio nuodėmės atpirkėjai. Tačiau aišku, kad esama valdžia nei Vokietijos, nei ES politikos nekeis. Tai įvyks, kai susvyravus trapiam status quo, iškils nauji, piliečius atstovauti norintys lyderiai. Lietuva, jei būtų įžvalgi šalis, turėtų ruoštis visiems galimiems ES transformacijos scenarijams.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

38 komentarai

  1. ......:

    Betgi vakar Vokietijos karinė ministrė net bauginančiai įsakmiai siūlė Europos jungtines karines pajėgas.Kažkaip geriau,kad Vokietija to nesiūlytų.Mūsų vaikus siųs į visokius karštus taškus?

    • Pikc:

      Ne mūsų vaikus siųs į karštus taškus, o sajūzinę vidaus kariuomenę čia Briuselis atsiųs, jei pasirodysime nepakankamai gerai suprantą, kieno čia valdžia ir “viartibės”. Mūsų vaikai tokioms užduotims dar nepakankamai “progresyvūs” beigi “tolerantiški”.;)

    • Vilniaus Žemaitis:

      Kodėl vaikus? Siųs karius profesionalus. O šauktinių iš viso tikslinga atsisakyti, nes tai yra absurdas, žmogaus teisių ir lyčių lygybės principų pažeidimas.
      Aš už profesionalią galinga ES federalinę kariuomenę, kuri tgaptų pilnaverčiu JAV partneriu NATO sistemoje.
      O neefektyvių nacionalinių kariuomenėjyčių reiktų iš viso atsisakyti. Nes tai neefektyvu ir beprasmiškas biudžeto lėšų švaistymas.

  2. Tikėtina, kad Europos jungtinės karinės pajėgos būtų formuojamos ne iš privalomosios karinės tarnybos, o iš pačių savo noru parsisamdžiusųjų ES šalių karių, taigi be išankstinių panikų…

  3. Kemblys:

    Patogūs tie svetimų kalbų žodžiai – gali primesti jiems kokias tik nori reikšmes…

    Vytautas Sinica:
    ,,istorijoje, amortizuoja, scenarijų, ignoruoti, partijos lyderiai, politiką, susiformavo Euro krizės, Masinė imigracija, tramplinu, partijai, reaguodama, lyderį ir retoriką, populiarumas, 10 proc., opozicinė, proimigracinės ir prointegracinės, reaguoti………………….. ”

    Nėra prasmės kuopti visą Sinicos rašliavą, jei tokiais žodeliais švaistosi pirmose trijose pastraipose.

    • Pikc:

      Kembliui, kaip visada, susipina kojos tarptautiniuose žodžiuose, ir iki bent minimalaus teksto prasmės supratimo – niekaip… 😀

      • Kemblys:

        O tai kodėl lietuvis lietuviams turi rašyti TARPTAUTINIAIS žodžiais? Ar manai, kad lietuvių kalboje trūksta žodžių?
        Man dar neteko skaityti TOKIŲ svarbių minčių vardan kurių galima būtų aukoti lietuvių kalbą 😀 😀

        Manau, kad Vytautas Sinica laaabai savotiškai suvokia tuos ‘tarptautinius’ – paskaityk, pvz., šitą sakinį:
        ,,Vietoje to ES savo tapatybės pagrindu renkasi universalias žmogaus teises, kurias teoriškai galima eksportuoti visai žmonijai, o bet kokią jas pripažinusią politinę bendriją įtraukti į postpolitinės (nes neapsibrėžiančios) Sąjungos sudėtį.”

        • Bartas:

          Aš iš šios rašliavos nieko nesupratau. Tai reiškia , kad mes ir V. Sinica esame kitos kilties. JIs eina savu keliu, o visi kiti, panašūs į mane, kitu. Visiškas nesusikalbėjimas. Kur mes einame?

        • Ei:

          Na paskaičiau, ir man tai atrodo Sinica teisus. ES renkasi tą, ką Sinica surašė, ir tada galima į sąjungą įtraukti Turkiją, Afriką, tą pačią Rusiją. Ar jums tarptautinių žodžių šitam sakinyje per daug, ar ko jūs ten nesuprantate?

          • Kemblys:

            Žodyne neradau veiksmažodžio ‘eksportuoti’, o ‘eksportas’ – PREKIŲ išvežimas…

            ‘universalus’ – visuotinas (taip reikėtų suprasti pagal sakinio prasmę)

            ,,postpolitinės (nes neapsibrėžiančios)” – ???

            Nepyk, nesupratau kaip galima VISUOTINAS ,,žmonių teises” IŠVEŽIOTI ,,visai žmonijai”. Kaip, jei jos visuotinos?

            ,,…politinę bendriją įtraukti į postpolitinės (nes neapsibrėžiančios) Sąjungos sudėtį.” – į ES ??? ES nesusideda iš ,,politinių bendrijų”…

            Jei Sinica būtų rašęs lietuviškai, jam pačiam būtų aišku, kad rašo nesąmones – PATOGŪS TIE SVETIMŲ KALBŲ ŽODŽIAI 😀 😀

            • Ei:

              Dėl svetimų žodžių galima sutikti, kad per daug piktnaudžiauja. Bet dėl žmonių teisių aš supratau, ką norėjo pasakyti. Tokių visuotinių “teisių” nėra, nes kiekviena šalis turi savo papročius, taisykles, tikėjimą, ir atitinkamai, teises. Tuo tarpu, ES sukuria kažkokias bendras (“visuotines”) teises ir bruka, perša arba primeta (tinka geriau, negu “išveža”) visai žmonijai. Iš esmės, tos ES taisyklės suteikia “teisę” laužyti savo šalies papročius, būti iškrypėliais ir t.t. Be to, tos “visuotinės žmogaus teisės” neturi nieko bendro su europiečių gyvenimo būdu, papročiais, paveldu. Tai tik grupelės užsispyrusių žmonių kūrybos vaisius, kuriam daugiausiai 20-30 metų.

              Jei trūksta vaizduotės suprasti kaip galima “išvežioti” visuotines žmogaus teises visai žmonijai, galiu paaiškinti paprastu palyginimu. Lygiai toks pats visuotinis buvo “komunizmas”, jį irgi taip pat “išvežiojo” (t.y. įbruko, primetė) visai žmonijai – juk toks buvo tikslas (“visų šalių proletarai, vienykitės!”). Arba “universalus” (visuotinis) tikėjimas – krikščionybė arba islamas. Jį lygiai taip pat “išvežiojo” ir toliau “vežioja” iki šiol. Lygiai tas pats su tom “žmogaus teisėm”.

              Aš pritariu teiginiui, kad reiktų viską lietuviškai rašyti. Tada keistųsi žodžiai, sakinių sandara, teiginių aiškumas. Bet nusileisti iki tokio lygio, kad suprastume tik paprastus poros žodžių junginius ir atsisakytume pasitelkti vaizduotę, aš nesutinku.

              • Kemblys:

                Pralinksminai – Sinica ,,per daug piktnaudžiauja” svetimų kalbų žodžiais 😀 😀

                Sinica mąsto svetimų kalbų žodžiais. Patarčiau jam išmokti tas kalbas, kad suvoktų apie ką mąsto, nes vartoja svetimžodžius ne tomis reikšmėmis. Visa laimė, kad Sinica ne virėjas, o tai pridėtų į lietuviškus šaltibarščius kavos pupelių, silkių ir kokosų…

  4. Panašu, kad autorius geidžiamą matytų kaip esamą. Kas savo metu buvo ir su Marksu. Jam tada rodėsi, kad po Europą jau klaidžiojo kapitalizmo šmėkla, bet, kaip žinoma, Markso su jo komunizmu jau seniai nėra, o kapitalizimo principas gyvas ir pagal jį gyvuoja ko ne visas pasaulis. Tačiau čia sakyčiau skaitome artimesnius dabarties laikams rašinius, tai panašu Radžvilo tipo “strošinimusis” ir tiek. ES yra demokratinio, o ne totalitarinio valdymosi darinys, kas nori gali bet kada iš jos realiai atsiskirti demokratiškais principais. Tad jai virsti “įkaitusiu katilu, kuris bet kada gali sprogti”, kaip mano autorius, galimybių nėra, o be nuolatinių didesnių ar mažesnių iššūkių šalių gyvenimas neįsivaizduojamas apskritai. Gyventi ES ir kartu lygiose su kitomis “nacionalinėse valstybėse” objektyvių kliūčių nėra. Viskas renkamasi laisva valia, pačių priimta tvarka. Sakyčiau, kad dabartiniu laikotarpiu pirmaeiliai politiniai išūkiai ES šalims yra kiti negu dėstomi autoriaus, tai išmanios, nekorumpuotos nacionalinės valdžios, reikiamo lygio visuomenės politinis švietimas, jos įvairiapusis lavinimas. Čia autoriaus vardijami “norai referendumų” rodytų ne ką kita, o dar esant demokratinę dvasią tose šalyse, tačiau galbūt, kad ir atskleidžia nepakankamo visuomenės politinio švietimo, ugdymo padėtį apskritai, ypač socialiai pražūtingą žiniasklaidos sukomercėjimo laipsnį, jos prigimtinį išsigimimą, pavojingą su „žodžio laisve“ einančią informacinės tuštybės intervenciją. Gi autoriaus samprotavimuose tematau ne mažesnį populizmą, už savo metu rodytą Markso… Panašu, kad autorius geidžiamą matytų kaip esamą. Kas savo metu buvo ir su Marksu. Jam tada rodėsi, kad po Europą jau klaidžiojo kapitalizmo šmėkla, bet, kaip žinoma, Markso su jo komunizmu jau seniai nėra, o kapitalizimo principas gyvas ir pagal jį gyvuoja ko ne visas pasaulis. Tačiau čia sakyčiau skaitome artimesnius dabarties laikams rašinius, tai panašu Radžvilo tipo “strošinimusis” ir tiek. ES yra demokratinio, o ne totalitarinio valdymosi darinys, kas nori gali bet kada iš jos realiai atsiskirti demokratiškais principais. Tad jai virsti “įkaitusiu katilu, kuris bet kada gali sprogti”, kaip mano autorius, galimybių nėra, o be nuolatinių didesnių ar mažesnių iššūkių šalių gyvenimas neįsivaizduojamas apskritai. Gyventi ES ir kartu lygiose su kitomis “nacionalinėse valstybėse” objektyvių kliūčių nėra. Viskas renkamasi laisva valia, pačių priimta tvarka. Sakyčiau, kad dabartiniu laikotarpiu pirmaeiliai politiniai išūkiai ES šalims yra kiti negu dėstomi autoriaus, tai išmanios, nekorumpuotos nacionalinės valdžios, reikiamo lygio visuomenės politinis švietimas, jos įvairiapusis lavinimas. Čia autoriaus vardijami “norai referendumų” rodytų ne ką kita, o dar esant demokratinę dvasią tose šalyse, tačiau galbūt, kad ir atskleidžia nepakankamo visuomenės politinio švietimo, ugdymo padėtį apskritai, ypač socialiai pražūtingą žiniasklaidos sukomercėjimo laipsnį, jos prigimtinį išsigimimą, pavojingą su „žodžio laisve“ einančią informacinės tuštybės intervenciją. Gi autoriaus samprotavimuose tematau ne mažesnį populizmą, už savo metu rodytą Markso…

    • Atsiprašau, įrašant kažkodėl susidvigubino.

      • S:

        Dvigubi kliedesiai. 🙂 Marksas, “demokratinė ES”, Radžvilas “strošina” (?)… 🙂 Aš geriau tau parašysiu sakinį žmogaus, kuris 1991 metų sausį su šautuvu ant AT stogo ėjo sargybą, saugodamas Lietuvos Nepriklausomybę nuo rusų kariuomenės:

        “Savanoriškas kolaboravimas Briuseliui, – prekiaujant Lietuvos suverenitetu, – daug didesnis nusikaltimas, negu buvo priverstinis kolaboravimas su Maskva.”

        Gediminas Kairys, šios dienos “Respublika”, “Žalgirio” priedas Nr. 388.

    • Diedas:

      “Kažin” komentaras labai konkretus ir aiškus.
      Laukiantiems bet kokio chaoso komunistams turėtų nepatikt..

      • Pikc:

        Kas mane IŠTIES stebina – tai didžiais antikomunistais besiskelbiančių libkonų euroentuziazmas, atsižvelgiant į akivaizdų eurosajūzo politbiuro palankumą komunizmui (apie ką, beje, rašoma ir šiame V. Sinicos straipsnyje). Čia išties RIMTAS fenomenas. 😀
        Desertui: štai citata iš eurosajūzso politbiuro pagerbto komunisto A. Spinelli manifesto: “The question which must first be resolved, without which any other progress is mere appearance, is that of the definitive abolition of Europe’s division into national sovereign states.” (Vertimas: Pirmiausia būtina galutinai panaikinti Europos susiskirstymą į tautines savarankiškas valstybes. Neišsprendus šio klausimo, bet kokia pažanga tebus iliuzija”). Kiek suprantu, drg. libkonams čia viskas tvarkoj, o kas prieštarauja – tie “komunistaj beigi rusū agentaj”? 😉
        Beje, dar vienas klausimėlis visiškai neraudoniems beigi krikščionims demokratams – kaip ten su tomis neomarksistų “viartibėmis” (žr. “G. Landsbergis ruošia dirvą homoseksualų partnerystei”)? Žmonėms, žinote, klausimų kyla. 😉

        • Kemblys:

          Tu, ‘Pikc’, sugebi tik purvinti svarbių klausimų svarstymą 🙁

        • LosAngeles:

          ‘..Kas mane IŠTIES stebina – tai didžiais antikomunistais besiskelbiančių libkonų euroentuziazmas, atsižvelgiant į akivaizdų eurosajūzo politbiuro palankumą komunizmui (apie ką, beje, rašoma ir šiame V. Sinicos straipsnyje). Čia išties RIMTAS fenomenas. 😀 ..’

          Cha… Gerai pastebejote, bet tarete a, tarkite ir b. Kazkas prie kazkurio straipsnio jau minejo, kad ta bolsevizmo uzkratas ateina ne is tos puses is kurios zmones pripratinti laukti. Viskas pakankamai paprasta: tai ta pati sutve, tik vardus keicia pagal aplinkybes. Vat gaunasi kad vardai (ir pozicijos) keiciasi, o ‘vertybes’ islieka tos pacios, is kuriu pagrindine- tautiniu valstybiu sunaikinimas. Nes tai yra pagrindinis truktis internacionalui

  5. S:

    Džiugu, kad Sinica mąsto panašiai, kaip ir aš. Jis tik kitaip, švelniau viską pasako. Čia LABAI taiklus jo parinktas Pjero Manento (prancūzų filosofas, kuris vadinamas “ryškiausia Europos politikos filosofijos žvaigžde”) pasakymas:
    “[…] minime Europą tik tam, kad ją panaikintume. Juk mes pripažįstame tik žmoniją [ir] netrokštame saviškos būties“.

    Aš galiu paprasčiau paaiškint. Šitos dabartinės ES santvarkos tikslas yra sunaikinti visą baltąją europiečių rasę. Eurovaldovai yra visiški Europos išdavikai, prisidengę “Europos” žodžiu prie “sąjungos” tik tam, kad lengviau Europą (mus) sunaikintų ir mūsų žemyną atiduotų svetimiems žmonėms (“netrokšta saviškos būties”). Čia vyksta apgalvotas baltųjų rasės “genocidas”, tame tarpe Lietuvių Tautos. Dabar tai vaizduojama kaip savanoriška savižudybė, atseit, Europa nenori gyventi, pati stengiasi išnykti, užleisti vietą kitokiems žmonėms. Bet ES priešininkų iškilimas visame žemyne aiškiai rodo, kad mirti Tautos dar nenori. Sinica įtaigiai tą viską aiškina Lietuvos žmonėms – mums reiks rinktis ateitį iš naujo, arba Lietuvos neliks.

  6. S:

    DĖMESIO, naujausios žyyynios (paskelbta 16-09-09 statistikos “departamento” puslapyje):

    Mėnesinis emigrantų skaičius | asmenys per rugpjūtį: 7033 (kelių metų “rekordas”)…
    BET, ne viskas blogai. Rugpjūčio mėnesio gyvų gimusių kūdikių skaičius | asmenys: 3277! Tai visiškas rekordas šį Tūkstantmetį (niekad negimdavo virš 3000 per mėnesį). Žinoma, galiu pasigirt pats, nes šią vasarą aš jau tapau daugiavaikiu tėvu, valio. 😀 Labai norisi tikėti, kad “statistikai” stropūs ir nesuklastoja tų duomenų… Nors ten “išankstiniai duomenys”, bet gal ne iš lubų sukuria?

    Apibendrinant, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Lietuvių mažėja, bet jų nuošimtis Lietuvoj pagal “statistiką” didėja. Mačiau, šiemet jau rodo ten, kad lietuvių Lietuvoj 87,0%… Lietuviai šiek tiek atsparesni genocidui, lėčiau nyksta už kitataučius Lietuvoj?.. 🙂 Gerai, reikia siekti 88! Jei laiku spėtume nutraukti ryšį su ES (kol lietuvių skaičius dar pakankamas), tai gal ir į naudą viskas išeitų – liberalų pykčiui. Kas nenužudo, tas sustiprina… 🙂

  7. Vilniaus Žemaitis:

    Europos ateitis – federacija. Ir tai yra puiku.

  8. Vilniaus Žemaitis:

    “Daugiausia balsų – apie 30 proc. – surinko socialistai. Jiems kartu su CDU tikrai užteks mandatų sudaryti koaliciją ir neprileisti AfD atstovų prie valdžios.”

    Tai va 🙂 Ir taip bus visuomet 🙂 Nei viena normali visuomenė neprileis isterikų, nemąstančių rėksnių prie valdžios.

    • LosAngeles:

      Normali visuomene 🙂 🙂
      Tai cia kas? Tie kurie is metu i metus balsuoja uz tuos pacius ir po to stebisi: sikna??? Kaip cia taip gavosi???
      Viskas turbut gerokai paprasciau: sistema sukurta kad jos kurejams geriau butu. Stai ir viskas. Ir ta vaizdeli galima matyti visur, kur bent kiek besirupinantis tauta ir jos ateitimi pasirodo. Taip buvo Prancuzijoje kai pries LePen susivienijo ir kairieji ir desinieji, tas pats buvo Lietuvoje kada valdzia susivienijo pries referenduma, tas pats ir ten vyksta. O idejos, kaire- desine… Kam tai rupi. Yra reikalas, idejiniai nesutaikomi priesai tuoj pat tampa sajungininkais, kad tik ‘lovys nepabegtu’. Ir bukite malonus, neskieskite apie ‘normalia visuomene’ 🙂 Visuomene valdoma, ir sia prasme niekas nepasikeite, idomiausia kad net ir ‘idejinio fronto’ dalyviai daugumoje tie patys liko 🙂

  9. Vilniaus Žemaitis:

    Šiuo (ES federalizacijos) keliu norėtų eiti daugumos aptartų šalių valdantysis elitas, siaurame rate susirinkęs iškart po „Brexit“ sukrėtimo.
    Taip, tai yra didelis BREXIT privalumas. Pasitraukus anglams ir velsiečiams (Škotija, manau, atsiskirs ir liks ES sudėtyje) nebebus kliūčių gilesneiu ES integracijai. TAD PAGALIAU ES TAPS LAISVŲ TAUTŲ FEDERACIJA. IR TAI YRA PUIKU 🙂

  10. Fedaracijos ir konfedaricijos yra senos formos. ES kuriasi laisvesnio valstybių bendrumo santykių forma, tačiau naturalu – tai, kaip naujovė, sutinka senų formų valstybinių darinių vidinio ir išorinio pasaulio priešinimąsi. Tarp tokių valstybinių subjektų randasi tokių, kurie, kaip išmanydami, daro viską, kad sutrukdytų ES kaip naujos formos dariniui įsitvirtinti, išgyventi. ES vidaus santykių sampratoje tautiškumo veiksnys nėra nei kliūtis, nei privalumas. Tautiškumas yra visiškoje pačios Tautos valioje, jos fizinių ir dvasinių stiprybių, gebėjimų galioje. Jeigu laisvę laikysime, kaip suprastą būtinybę, tai Lietuva valstybiškai, kaip ir kitos ES šalys, yra visiškai laisva savo objektyvių praktinių gyvavimo galimybių ribose. Tokia laisvė -patvirtinta “Brexit’u”.

    • Pikc:

      Kchem… Akivaizdu, kad “Kažin” postringauja savo teorijas, nė velnio nesidomėdamas eurosajūzo politbiuro planais šiuo klausimu – netgi kai V. Sinica pasivargino pateikti politbiuro šulų pareiškimus. Tskant, “jeigu tikrovė prieštarauja mano įsitikinimams – tuo blogiau tikrovei!”. 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *