Netekome lietuvybės puoselėtojo, kraštotyrininko Antano Bielinio (0)

Antanas Bielinis (1918–2016) | mignalina.lt nuotr.

Antanas Bielinis (1918–2016) | mignalina.lt nuotr.

Rugsėjo 6 d. užgęso 99-uosius metus einančio kraštotyrininko, tautosakos rinkėjo, lietuvybės puoselėtojo lenkų okupacijos metais, lietuviškos spaudos platintojo Antano Bielinio gyvybė.

A. Bielinis gimė 1918 m. vasario 18 d. Švenčionių rajone, Tverečiaus parapijoje, Dietkauščinos kaimelyje.  Lenkams okupavus Vilniaus kraštą ir naikinant lietuvybę Antano tėvas Jonas Bielinis siekęs, kad kaimo žmonės išlaikytų lietuvybę 1923 m. kaime įkūrė pirmąją lietuvišką mokyklą. Joje trejus metus mokės dvi  J. Bielinio dukros ir kiti kaimo vaikai. Vėliau seserys lietuviško rašto išmokė ir savo jaunesnį brolį Antanėlį, okupantų valdžios priverstą baigti 5 lenkiškos pradžios mokyklos skyrius.

Dar būdamas paauglys Antanas ėmė bendradarbiauti su knygnešiu Vaclovu Petraška lietuviškos spaudos platinimo. Antanas slapta platino laikraščius „Mūsų Vilnius“, „Kariškas kardas“, „Trimitas“, taip pat lenkų okupantų nemėgstamą knygą „Kas mes esam: lenkai, lietuviai ar sulenkinti lietuviai?“. Po poros metų V. Petraška ir A. Bielinis buvo susekti lenkų policija. Antanas metus lenkų buvo tardomas Lukiškių kalėjime. Lietuva priėmus Lenkijos ultimatumą, kuriuo Lietuva turėjo atsisakyti savo siekių atgauti Vilnių, Antanas kartu su kitais lietuviškos spaudos platintojais buvo paleisti į laisvę.

Per Antrąjį pasaulinį A. Bielinis įstojo į Lietuvos laisvės armiją, kurioje kaupė ginklus ateities partizanų veiklai. Dėl to ruskiams okupavus Lietuvą net 10 metų praleido lageryje, šiauriausiame Sibiro mieste Norilske. Vėliau 5 metams buvo išsiųstas į tremtį. Viso paskirto laiko tremtyje Antanas neišbuvo, jam buvo pritaikyta amnestija ir 1957 m. jis grįžo į Lietuvą.

Antanas Bielinis su motina ir seserimi Adelia. 1934 m. | K. Ulozo nuotr.

Antanas Bielinis su motina ir seserimi Adelia. 1934 m. | K. Ulozo nuotr.

Prieš grįžtant į gimtinė Antanui buvo nustatyta sunki tuberkuliozės atmaina. Jo butą Vilniuje jau buvo užėmę kiti gyventojai. Antanas grįžo į tėviškę, kurioje gyveno sesers šeima. Tačiau dėl užkrečiamos ligos negalėdamas ten ilgai užsibūti nuvyko į Švenčionėlius ieškoti darbo. Prieš lagerį ir tremtį Antanas buvo įstojęs į  dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“, grojo keliais instrumentais, mokėsi muzikos mokykloje, tad tikėjosi čia gauti meno vadovo darbą. Darbą jis gavo, tačiau neilgam. Po mėnesio KGB pareigūnai pranešė, kad jam čia dirbti uždrausta, liepė keliauti į tėviškę ir dirbti kolūkyje.

Vieno pažįstamo iš lagerio laikų, patarimu Antanas nuvyko į Trakus. Čia jam pavyko laikinai įsidarbinti Kultūros skyriuje meno vadovu. Grįžus senajam darbuotojui, Antanas buvo perkeltas dirbti į Rūdiškes, vėliau draugo patartas išvyko gyventi į Vievį, kur prasidėjo naujas jo gyvenimo tarpsnis. 1958 metais Antanas vedė Švietimo skyriaus buhalterę Antaniną Garunkštytę. Jiedu susilaukė dviejų vaikų – dukros Daivos bei sūnaus Visvaldo.

A. Bielinis gūdžios sovietinės okupacijos metais visuomet puoselėjo patriotinius jausmus, o prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui pirmasis Elektrėnuose ėmė platinti Sąjūdžio leistas brošiūras. Jis dalyvaudavo patriotiniuose koncertuose, rengė keliones autobusais į Vilniuje vykstančius Sąjūdžio mitingus.

Antanas Bielinis prie savo tėvo Jurgio Bielinio kapo Dietkauščinos k. su savo anūku Linu 2013 m. vasara | ignalina.lt nuotr.

Antanas Bielinis prie savo tėvo Jurgio Bielinio kapo Dietkauščinos k. su savo anūku Linu 2013 m. vasara | ignalina.lt nuotr.

A. Bielinis įnešė nemenką indėlį tyrinėjant lietuvių dvasinę bei medžiaginę kultūrą. Buvo surinkęs virš 3000 įvairių senovinių eksponatų, kurie, deja, iki šių dienų neišliko, nes, Antanui gulint ligoninėje, pastatas kuriame jie buvo laikomi, dėl gausaus sniego sugriuvo ir eksponatai pradingo.

Lietuvos istorijos institutas saugo jo dovanotus aprašus „Tverečėnų senovė“, „Piemenavimas“, „Laidojimo apeigos“, „Etnografiniai aprašymai“. Apie pusantro tūkstančio lapų sudarantys aprašymai itin vertingi etnografams tyrinėjantiems Rytų Lietuvą. Nors aprašai įteikti sovietmečiu, juose A. Bielinis nevengė rašyti apie Vasario 16-osios minėjimą, kovą dėl lietuvybės lenkų okupuotame krašte ir kitomis temomis, kurias nagrinėti tuo metu buvo vengiama. Aprašai labai išsamūs, visapusiškai aprašo Tverečiaus apylinkių kaimo žmonių gyvenimą ir beveik nėra stambesnių etnologinių monografijų kuriose vienas ar kitas jo rankraštis nebūtų cituojamas.

A. Bielinis buvo pats vyriausias Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ dalyvis. Į šį ansamblį Antanas įstojo dar 1944 m. – prieš įkalinimą sovietiniame lageryje.

Visą savo gyvenimą A. Bielinis pašventė savo Tautos ir Tėvynės labui. Turime į ką lygiuotis ir iš ko pasimokyti. Tebūna jam šviesios Dausos.

Parengta pagal Virginijos Jacinavičiūtės straipsnį „Antano Bielinio kančios tremtyje ir tėvynėje“ („Elektrėnų kronika“) ir kitus šaltinius

Antanas Bielinis 1998 m.| Ž. Šaknio nuotr.

Antanas Bielinis 1998 m.| Ž. Šaknio nuotr.

Šermenys vyks rugsėjo 6 d., antradienį, nuo 15 val. Vilniuje, šalia Petro ir Povilo bažnyčios (Paco g. 4) esančioje laidojimo salėje:

Laidotuvės rugsėjo 7 d., trečiadienį, Vilniaus r. Kairėnų kapinėse. Karstas išnešamas 12 val.:

Kategorijos: Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: