„Baltų genas“: J.Vaiškūnas apie etnokosmologiją (audio) (5)

Jonas Vaiškūnas | Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr.

Jonas Vaiškūnas | Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr.

Penkioliktoje radijo laidoje „Baltų genas: mes ir senovės lietuvių mitai, legendos, simboliai“  muziejininkas, etnokosmologas, Senojo baltų tikėjimo bendrijos Romuva vaidila Jonas Vaiškūnas kalba apie senojo baltų tikėjimo nūdieną.

„Šiandien archeoastronomijos mokslas įrodė, kad daugelis senųjų šventyklų buvo ir observatorijos. (…) Stebėjimus, laiko skaičiavimus prižiūrėjo žyniai. (…) Etnografiniai tyrimai, atliekami daugelį metų, rodo, kad buvo žinoti įvairūs žvaigždynai: Šienpjoviai, Artojas su Jaučiais, Žirgas, Ožys, Jukštandis ir daug kitų…– sako J. Vaiškūnas. 

Ankstesnėje  laidoje Jonas Vaiškūnas pasakojo apie senąjį baltų tikėjimą mūsų dienomis.

Laidos transliuojamos kiekvieną šeštadienį (kartojamos sekmadienį 14 val.) per radijo stotį „Extra FM” (88,5 MHz Vilnius / 89,3 MHz Utena / 91,5 MHz Ukmergė / 93,2 MHz Panevėžys / 97,1 MHz Kaunas / 98,1 MHz Marijampolė / 98,5 MHz Šiauliai / 100,2 MHz Klaipėda).

Laidų autorė ir vedėja Nijolė Jačėnienė, rengėjas VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“, informaciniai partneriai interneto portalas Alkas.lt, dienraštis „Vakarų ekspresas“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Kategorijos: Etninė kultūra, Garsai, Istorija, Kultūra, Mes baltai, Vaizdai ir garsai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
kolumbas-baneris

5 komentarai

  1. visiškai teisingai – atitinkamai, senosios šventyklos buvo ne kažkur ąžuolų giraitėje, kalno papėdėje, o ant aukštų kalvų, kur niekas nekliudo stebėti akiračio bent jau tomis kryptimis, kur saulė pateka ir leidžiasi (o vasaros metu t. y. 3/4 arba 270 laipsnių akiračio). Kas dėl ąžuolų giraitės ir joje kūrenamos šventos amžinosios ugnies – ji buvo sudėtinė šventyklų dalis. Akivaizdu, kad nuolat būti ir kūrenti ugnį vėjų gairinamoje kalvos viršūnėje ir ne taip patogu ir kur kas sunkiau, nei užuovėjoje – kalvos papėdėje ir dar giraitėje.
    Beje, gerb. Jonai – noriu atkreipti dėmesį į Sudervės gyvenvietę, kuri šalie Vilniaus, už Avižienių. Ten ant aukštos kalvos, nuo kurios atsiveria visas akiratis, dabar stovi apskrita bažnyčia – vienintelė tokia bent jau Lietuvoje. Į šiaurę nuo tos kalvos plyti Vilnojos ežeras. Jo pavadinimo kilmė man siejasi su vėlėm – t. y. manau, kad tarpe tarp tos kalvos, kur buvo šventykla, o dabar bažnyčia ir to ežero, buvo ir šventa giraitė su amžina ugnimi (ant nedidelės kalvelės), ir deginami mirusieji, o jų pelenai suberiami į tą ežerą.
    Vieta ten nuostabi, viskas – kalva, ežeras išsidėstę teisingai. Kažin, ar ten archeologai vykdė kasinėjimus, tyrinėjimus? Reikėtų paskubėti, kol neužstatė namais ir neišlygino buldozeriais.

    • Klodas:

      Archeologas Algirdas Girininkas „Baltų archeologijoje” teigia, jog vietovių vardai, upių, ežerų pavadinimai apie tolimą tautos praeitį neretai gali pasakyti daugiau negu archeologų radiniai. Taip priartėjame prie įvairių rūšių ženklų reikšmių gretinimo, t.y. to, iš ko A.Greimas sukūrė semiotiką kaip savitą mokslinio tyrimo metodą ir sritį.

  2. Atgalinis pranešimas: „Baltų genas“: D. Pakalniškeinė apie lietuviškus, baltiškus vardus (audio) | Alkas.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *