A. Zolubas. Gyvastingos paskalos (20)

Salomėja Nėris, Juozas Eretas | Alkas.lt koliažas

Salomėja Nėris, Juozas Eretas | Alkas.lt koliažas

Žinoma, jog visų energijos šaltinių ištekliai, priklausomai nuo vartojimo, mažėja. Tačiau yra toks energijos šaltinis, kuris nuo vartojimo tik pasipildo, gausėja. Tai – gandai, paskalos.

Pažįstamas literatas prasitarė, kad paruoštoje spaudai jo knygoje apie Mažosios Lietuvos ir Suvalkijos rašytojus bus kalbama ir apie Salomėją Nėrį, bus aprašyta jos ir profesoriaus Juozo Ereto meilės „istorija“. Gyriau literatą už kūrybą, tačiau priekaištavau dėl paskalų priminimo.

Kai kurie pramanai, paskalos ar tikri, tačiau nereikšmingi faktai, jei jie susiję su įžymiomis asmenybėmis ir turi abejotiną atspalvį, išsiskiria išskirtiniu gyvastingumu, tampa tų asmenybių prielipu. Antai, Julija Žemaitė buvo gera rašytoja, tačiau turėjusi meilužį ir rūkiusi pypkę, Adomas Jakštas-Dambrauskas buvo iškilus dvasininkas, tačiau turėjęs menką klausą, prastai giedodavęs. O štai profesorių Juozą Eretą, šveicarą, Lietuvos pilietį ir patriotą, iškilų katalikiškos visuomenės veikėją ištikęs netikėtas dalykas: ar jis buvo įsimylėjęs Salomėja Nėrį, ar Salomėja Nėris buvo jį įsimylėjusi, tačiau meilės būta! Tik neaišku, ką tuo prielipu norima pasakyti, nes kaltinimas atrodo anekdotiškai: „ar jis kailinius pavogė, ar jam kailinius pavogė, tačiau jis susijęs su kailinių vagyste“. O gal norima abu pažeminti: S. Nėrį – įsimylėjo vedusį vyrą, o J. Eretą –nes ją lyg ir viliojęs, lyg ir priešingai – deramai neatsiliepęs į poetės meilę, dėl to pastaroji nuėjusi į klystkelius? Labiausiai tikėtina, jog tikslas – paliežuvauti.

Salomėja Nėris – talentinga poetė, jausmų ir aistrų kamuolys: klupo ir kėlėsi, patyrė trapiai būtybei sunkiai pakeliamas dvasines ir fizines kančias, mirė neaiškiomis aplinkybėmis  Maskvoje. Poetė daugelį mylėjo. Pirmoji jos meilė buvęs Jonas Grinius. Už Broniaus Zubricko buvo pasiryžusi ištekėti. Jos dienoraščiai ir eilės nekelia abejonių, jog ji buvo įsimylėjus J. Eretą, žavėjosi Juozu Tysliava. Tačiau perskaitę vieną jos poemų, galėtume teigti, jog ji žavėjosi ir J. Stalinu. Karo metais, išgirdusi, kad žuvo jos vyras B. Bučas, bei gelbėdama savo sūnelio gyvybę, Salomėja ištekėjo už kilusio iš Suvalkijos socialinio aprūpinimo komisariato inspektoriaus Petro Veržbiliausko (Piotro Veržbilovskio). Kai 1944 m. gavo žinią, jog B. Bučas gyvas, parašė jam ir, grįžusi su sūnumi į Kauną, vėl gyvenimą susiejo su Buču. Negailestingos ligos užklupta, ligoninėje S. Nėris pasikvietė kunigą ir atlikusi išpažintį įteikė jam nespausdintų eilėraščių rinkinį. Kunigas eilėraščius perdavęs partizanams. Pogrindinėje spaudoje buvo išspausdintas jos eilėraštis „Tolimas sapnas“:

Sakykloj kalba – keista! –
Jisai – iš Galilėjos:
– Tebūna jai atleista,
Nes daug jinai mylėjo!

Kam labai rūpi Salomėją įvardinti puolusia moterimi, teatsigręžia į Šv. Marijos Magdalietės istoriją.

Ar dera profesoriui priekaištauti, kad neatsiliepė į poetės meilę, dėl ko neva pastaroji nuėjo klystkeliais? Kokia tragedija būtų ištikusi profesoriaus šeimą, jei į tą meilę būtų atsiliepęs, nesvarstoma. Paliežuvavimui „istorija“ patogi: poetė buvo profesorių įsimylėjusi, vadinasi, jis su ta meile „susijęs“…

Praėjo dešimtmečiai, iš Amžinybės nei poetė, nei profesorius nieko nepatvirtins ir nepaneigs, tačiau „istorija“ nepamirštama, tebekedenama: greta poetės vardo velkasi J. Stalinas, greta profesoriaus kaip dėmė – Salomėja. Anot Antano Vienažindžio, ar velioniui kas kryžių stato, ar kas peikia ar keikia, jam vis tiek pat. Tačiau gyviesiems poetės ir profesoriaus artimiesiems – ne vis tiek pat. Ne vis tiek pat ir talentingos poetės, ir Lietuvai labai daug nusipelniusio profesoriaus gerbėjams.

Viename iš Čikagoje leidžiamo dienraščio „Draugas“ numerių (2001 09 26) Julijos Švabaitės-Gylienės iš esmės gerame rašinyje „Dar apie Salomėja Nėrį“ radau, kad kai Salomėja buvo įsimylėjusi Joną Grinių, „pradėjo ją vilioti vokiečių kalbos profesorius Juozas Eretas, vis dažniau ir dažniau paskaitos metu į ją težiūrėdavo…“, o 1927 m. birželio 9 d. po egzamino profesorius pagriebęs pabučiavo Salomėjos ranką. Ir kas čia tokio? Gal netradiciškai, tačiau įspūdingai ir gražiai profesorius padėkojo už labai gerai išlaikytą egzaminą. O jei iš meilės? Ar meilė – dėmė, yda, o ne Didžiausias Dievo įsakymas?

Ne tik paskalose, bet ir Antano Vienažindžio, Antano Baranausko, Maironio kūryboje rasime, kad ir jie mylėjo, tačiau, jei tos meilės ir būta, ji buvo tyra, tauri, globojanti, nes apkalbamieji liko ištikimi savo pašaukimui, kaip ir gilių krikščioniškų pažiūrų profesorius Juozas Eretas – savo šeimai. Tai ir yra rimčiausi liudijimai, paneigiantys visas paskalas.

Meilė – ne kailinių vagystė, ne dėmė, o taurus jausmas, apie kurį nevalia skalambyti alubariuose ar su politika susietuose renginiuose. Ir su nešvariu įdaru – žiniasklaidoje.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

20 komentarų

  1. +mogus:

    Teisingai,pritariu- kam mėgautis paskalomis,negi nėra ką rašyti apie iškilius asmenis

  2. Juozas:

    Puikus straipsnis. Puikus. Drąsus, deja.

    • Juozas:

      Deja- tai todėl, kad Ją kritikuoja uoliausi k-vatnikai, net neskaitę, bet už tai žiną – atvežė Ji saulę.

      PARNEŠKI, JUODAS VARNE, ŽINIĄ
      Į MANO GIMTINIUS NAMUS. . .”

      Jei aš nesugrįžčiau,
      jei likčiau gulėti
      toj žemėj derlingoj,
      šaltoj, svetimoj…

      Kodėl aš ne rykštė,
      linguojanti vėtroj,
      ar Nemuno žvirgždas
      gelmių sutemoj?

      Kuo nori, ten būčiau:
      pakopa prie slenksčio, –
      tegu mano veidą
      bedildo kančia.

      Nameliai namučiai,
      aš jums nusilenkčiau
      kaip elgeta aidams
      pro šalį vagčia.

      Jei niekad negrįžtau…
      Ir mano kapelio
      suminto bedalio
      draugai čia nerastų, –

      per gūdųjį mišką,
      per svetimą šalį
      tu skriski, dainele,
      į mylimą kraštą!

      Penza, 1941.X.19.

  3. Patiko, netgi labai, Zolubas turi literatūrinę erudiciją, žodžių veltui nebarsto… Ir stilius labai korektiškas, kartais ironija ar jumoru pabarstomas… (Nežinantiems pasakysiu, kad tai Lietuvos politechnikos instituto auklėtinis…).

  4. Diedas:

    NEPAŽĮ STAMAI DRAUGEI
    Tu mane myli? Tu manai,
    Kad aš labai, labai kažin kas?
    Brangioji mano! – Nežinai,
    Kaip aš į nuodėmes palinkus!

    Jaunystė švaistėsi žaibais. –
    Nūnai jau vasara nunoko. –
    Tu gal stebėsiesi labai,
    Kad aš gyvent lig šiol nemoku?

    O mane laimė guodė jau
    Ir baudė, nubaudė ne sykį. –
    Gyvenimą juk nuodijau –
    Tą našlaitėlį pavainikį.

    Su ja prasilenkiu dažnai
    Ir kankinuos tada paklaikus. –
    Brangioji mano! Nežinai,
    Kokia iš manęs vėjo vaikas!

  5. Diedas:

    Palaidą gyvenimą gyvenusi, rusams pardavusi Lietuvą, ignoruotina asaba vėl keliama ant pjedestalo.
    Kas tai daro?
    Panašūs į ją.
    Nūnai rublinių parsidavėlių laikai.
    Bet kokia panorėjusi iškilt vidutinybė, turi uoliai aukštint rusus ir jų carą bei dergt Lietuvą su lietuviais.
    Kraupu kiek priviso salomejų nerių ir petrų cvirkų meno pasaulyje. Kurdami niekingus lietuvių personažus režisieriai ir aktoriai pramušė moralinių normų dugną.
    Du klounai vaidinę nieko bendro su Dariumi ir Girėnu neturinčiame farse,išniekinę mūsų didvyrius, tampa “populiariais”,
    Režisierius dirbantis Maskvoje publikuoja atvirai nacistinį straipsnį kuriame apspjaudo lietuvius ir išaukština lenkus.
    Su knygų leidyba dar baisiau. “Populiarios” tik lietuvius šmeižiančios, sovietmetį šlovinančios arba rusų parašytos knygos.
    Politologai eitų šunims šėko pjaut, jei savo paistaluose suktai negarbintų Rusijos.
    Vyksta lenktynės kas labiau parduos Lietuvą. Netgi viešai besilaižantys iškrypę aktoriūkščiai nesmerkiami, nes jie savo vaidmenyse šaiposi iš lietuvių,reiškia yra “savi”.
    Istorija kartojasi. Atėjo pigių menkystų, uolių kremliaus padlaižių laikai.
    Jiems Salomėja neris,gyvenimo pavyzdys.

  6. Diedas:

    Poema apie staliną

    Jau laisvės girdime garsus, —
    Mokėsime ją saugot!
    Mums vardas stalino šviesus —
    Kaip tikro tėvo, draugo.

    Jo vardas plienas! Dievaži,
    Jam visa žemė lenkiasi, —
    Ta žemė nuostabiai graži, Siurbėles nutrenkusi.

    Ir sklinda apie jį plačiai
    Legendos po pasaulį:
    Galingi stalino pečiai
    Laužia vartus į saulę.

  7. Diedui:

    Puikias eiles parinkote – dėkoju, laiką man sutaupėte.
    Įsiskaitykite dar kartelį. Ir dar, jei reikia.
    Ar nesijaučiate, lyg ratuose be šieno per bruką dardėdamas?
    Kaip taip galėjo atsitikti – poetė, juvelyriškai nupoliruojanti kiekvieną eilutę, kiekvieną žodelį preciziškai pritaikanti, staiga paleidžia į pasaulį tokį dantis barškinantį broką?
    Neįmanoma geriau rusui mūsų parduoti, kaip ateinant į talką tiems, kas savo karjerą kuria, kas visas jėgas atiduoda, stengdamasis tautai iš po kojų išmušti jos pamatus – jos istoriją, autoritetus bei talentus:
    – Jūs – niekas, jūs nieko neturėjote, neturite ir neturėsite. Vienintelis jūsų išsigelbėjimas – mes… 🙂
    Nebe pirmą kartą žmonijos istorijoje išsišokėliai tokiu būdu sau vietą po saule užkariauja – purvais savus apipildami. Gaila, kad mūsų mažoje tautoje vėl tokių užderėjo…
    Ar, garbusai Diede, niekada galvon nešovė klausimas, kodėl su Salomėja artimai susiję žmonės ją karštai gynė, labai piktindamiesi tais, kas šmeižė ją, nežinodami visko, visų aplinkybių – kokių poveikio priemonių jai teko TEN patirti, kuo būti gąsdinamai. Kažkaip nei Cvirkos, nei kitų taip karštai negynė, nutylėdavo…
    Tokie straipsniai, kaip p. Zolubo, gali piktinti tik tuos, kam jis gadina mūsų talentų, autoritetų, šviesuolių juodinimo „biznį” .
    Žinoma, ir Maskvai nepatinka, kad nesukėlė tokio masinio entuziazmo, kaip tikėjosi. Prašovė, ne ant to statė? Nes vis, žiūrėk, iššoka koks akiplėša ir ginčija jų teiginius…

    • Diedas:

      Geri Jūsų autoritetai. Prasilenkiantys su bet kokia morale.
      Visame pasaulyje parsidavėliai ir išdavikai smerkiami.
      Po karo Danijoje ir Norvegijoje dauguma niekšų nešiojusių svastiką buvo pakarti, nuskandinti, užplumpinti akmenimis ar kitokiu būdu nugalabyti. Valdžia į tai užmerkė akis. Tautos apsivalė nuo parazitų.
      Lietuvoje viskas įvyko atvirkščiai. Patriotai, Tėvynės gynėjai ir šiaip dori žmonės buvo žudomi, tremiami naikinami. Į valdžią prasimušė raudonieji menkystos, padlaižiai, pijokai, paleistuvės.
      Nors Lietuva ketvirtį amžiaus nepriklausoma, padugnių komunistų tradicijos vėl atgyja. Atsirado didelė parsidavėlių paklausa.

      • Pritariu. Deklamuokim sau toliau šiuos eilėraštukus… Komunistai nuvedė Lietuvą tokiu „šviesiu“ keliu, kaip ir likusią Vidurio Rytų Europą, kad iki šiol ji dar negali visiškai atsigauti moraliniu, politiniu ir ekonominiu atžvilgiais. Galim „pasigirti“ korupcija, alkoholizmu, rusiškos-sovietinės „kultūros“ (popso, keiksmažodžių, filmų ir t.t.) puoselėjimu ir t.t. Taip ir išliks dar kurį laiką atskirtis tarp Vakarų ir Rytų Europų. „Padėkokim“ už tai „laisvės nešėjams“… Baigiau.

        • Juozas:

          subinės!
          įsiskaitykit, ne – tik perskaitykit! Bent kartą.
          Dar – įsivaizduokit, kuriais metais rašyta.
          Dar – kokios nuotaikos tada buvo tarp menininkų? Kokiai partijai priklausė Pikaso?
          Ką manė Salvadore Dali? Eliuaras? Ir kiti – iki mūsų saulės -Vytauto Landsbergio ?!

          Tomai Tikuiši, daug skaitei Poetės eilių?

          Diedo, Barto net neklausiu, ir taip aišku…

  8. Smagu!:

    Ypač smagu, kai TO meto žmones imasi teisti ar kritikuoti už „bailumą”, „išdavystes” tie, kam neteko nė akimirkos pagyventi tais laikais ir neįsivaizduoja nei to meto kančių, nei klastų, nei sadizmo, nei metų metus bemiegių naktų; katrie, griežčiau subarti ar nubausti, paauglystėje tikrus tėvus pagatavi apskųsti policijai!.. (ar nepanašu į niekšybę, išdavystę?)
    Karai ir okupacija – visur baisu. Tačiau Lietuva, ypač kai kurie jos regionai buvo kažkokia mistinė vieta, kur net nesuskaičiuojamos interesų grupės tau metų metus kruvinus spąstus spendė. Niekada nežinai, su kuo kalbi – tuo, kuo prisistato, ar apsimetėliu. Nei kuo baigsis pokalbis, nežinai. Kai tavęs prašo pagalbos – nežinai, ar tikrai jos reikia, ar tave tikrina. Nukentėsi bet kuriuo atveju – ir surizikavęs, padėjęs, ir ne. Aš iš viso neįsivaizduoju, kaip žmonės čia tais laikais sugebėjo neišprotėti. Tiesa, senatvėje jiems tai atsiliepia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *